Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 28d. 19:01

Diana apie gyvenimą su alkoholiku: „Mane ištiko šokas, kai supratau, kad gyvenu savo mamos gyvenimą“

Diana Širvelytė
Ingridos Pociūtės nuotr. / Diana Širvelytė

„Savo istorija dalinuosi todėl, kad kitos negyventų taip, kaip aš gyvenau. Kad nekentėtų. Aš daug metų buvau ne moteris, ne žmona, o socialinė darbuotoja“, – sako Diana visą tą laiką sau, savo dukroms ir aplinkiniams kūrusi gražios šeimos iliuziją. Deja, tikrovė nebuvo graži – vis labiau į alkoholį klimpstantis vyras, didėjanti agresija, prasidėjusios baimės jaunos moters dienas vertė pragaru.

„Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.

VISUS CIKLO „MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI“ TEKSTUS RASITE ČIA.

– Kas jūs esate gyvenime?

– Kirpėja, mama, dabar mokausi būti moterimi.

– Kaip suprasti – mokotės būti moterimi?

– Ilgus metus buvau tik moteriška lytis.

– Kodėl?

– Gal todėl, kad neturėjau moteriškumo pamokų vaikystėje. Mama kitaip suprato moteriškumą, jį siejo su kentėjimu, pasiaukojimu, „moters dalia“. Būti laiminga moterimi neišmokė. Dabar, kai lankiau daug terapijų, kartais mamai papriekaištauju, kad mokė dirbti, taupyti, bet ne būti laiminga. O ji man atsako: „Aš pati niekada nebuvau laiminga.“

Mano šeimos samprata buvo iškreipta. Maniau, kad, kuriant šeimą, gyventi kančioje – normalu, nes tai mačiau nuo vaikystės. Mama visą gyvenimą kentėjo, taikėsi, tarnavo. Ir dabar kenčia. Jos tokia dalia – tarnauti alkoholikui vyrui. Kitaip to nesuprantu, tai – tarnystė. Kokia bebūtų mano mama gera, ji neišmokė manęs būti laiminga moterimi.

– Ar jūsų tėtis gėrė? Ar alkoholį lydėjo smurtas?

– Gėrė visą gyvenimą ir dabar geria. Vaikystėje mačiau visko, smurto – irgi.

– Kaip klostėsi jūsų pačios gyvenimas?

– Mane ištiko šokas, kai supratau, kad gyvenu savo mamos gyvenimą. Tarsi veidrodinis efektas. Aš taip gyventi nenorėjau.

– Ar jūsų vyras taip pat gėrė? Kada tai prasidėjo?

– Vyras problemų su alkoholiu turėjo nuo pat pažinties pradžios. Mačiau, kad ateityje bus tik blogiau, bet naiviai tikėjau, kad nebus. Jaunatviškumas ir didelės ambicijos skatino tikėti, kad viskas bus gerai.

Santuokos pati labai norėjau. Esmė buvo ne vestuvių pokylis ar suknelė, kaip daugeliui merginų, o tobula šeima. Svajojau sukurti gražią šeimą – kitokią, nei mamos su tėvu, nes tai nebuvo šeima. Puoselėjau gražią susikurtą iliuziją, šeimos pasaką, kaip turėtų būti. Šeima – tai vyras, žmona ir vaikai rožiniuose pataluose, į pasaulį žvelgiantys pro rožinius langus – visi kartu, laimingi. Kadangi neturėjau laimingo gyvenimo šeimoje pamokų, nežinojau, kaip to pasiekti, ir savo svajonę ėmiau kurti ne su tuo žmogumi.

Ingridos Pociūtės nuotr./Diana Širvelytė ir Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė
Ingridos Pociūtės nuotr./Diana Širvelytė ir Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė

– Koks buvo bendras gyvenimas?

– Išsiskirti turėjau po nepilnų metų, nes buvo pirmas didelis ženklas, kad jau yra blogai. Gimus dukrai anksti pradėjau dirbti. Vieną dieną grįžusi iš seminaro radau neprižiūrimą verkiantį kūdikį, o vyras girtas miegojo. Tačiau aš reagavau, kaip mokėjau: aprėkiau, trenkiau ir gyvenau toliau. Matyt, turėjau visa tai išgyventi ir subręsti.

Stengiausi rytais, kol dar nespėjo išgerti pirmojo gurkšnio, kalbėtis su juo.

– Ar po to situacija keitėsi?

– Viskas blogėjo, bet aš vis tikėjau, kad turi gerėti. Alkoholio daugėjo, kildavo barnių, parvedė ir moterį į namus. Lovoje neužtikau, bet širdis jautė. Aš norėjau nugalėti visa tai, negriauti šeimos, nes ji tik pradėta kurti. Tarsi apsėsta vis tiek gyvenau gražios šeimos iliuzija.

Vyras pradėjo važinėti į užsienį dirbti. Valentino dienos proga gavau gėlių. Nustebino iš pat ryto! Vau! Vakare pranešė, kad girtas prarado teises. Tada buvo dar vienas ženklas, kad negerės. Reikėjo man susiprasti, tačiau aš tik dar atkakliau siekiau, kad gerėtų. Stengiausi rytais, kol dar nespėjo išgerti pirmojo gurkšnio, kalbėtis su juo. Tačiau kai vienas kalba, o kitas nesiklauso, ta kalba – nieko verta.

– Kaip dar bandėte gelbėti santykius?

– Vyras labai norėjo antro vaiko. Nors jau pirmąjį, kad ir gyvenome kartu, auginau viena, vis tiek ryžausi. Tikėjausi, gims antras vaikas, vyras pasikeis, subręs. Tačiau net ir į gimdymo namus aplankyti atėjo išgėręs. O aš vis tiek dar vis puoselėjau iliuziją. Rodėsi, jei labiau stengiuosi, vis tiek kada nors bus gerai. Nors niekada negerėjo, tik blogėjo.

Klausiau, kodėl tu geri? Jo atsakymas – bute nėra daugiau ką veikti; jei turėtume namą, kiemą, garažą, būtų veiklos. Iš tiesų, grįžęs iš užsienio jis nieko neveikdavo, tik gerdavo. Nors abu esame miesto žmonės, žinojau, kad jis labai myli kaimą. Tada ėmiau stengtis, kad įsigytume namą. Įsigijome abu kartu.

– Ar tai padėjo išspręsti problemą?

– Tada tapo dar blogiau. Daugėjo alkoholio, kartu daugėjo ir pykčio, agresijos, neapykantos – visko, kas blogai.

Kartą gavau žinutę iš moters: „Pasiimk savo vyrą.“ Atrašiau: „Gerai, bet po darbo.“

– O kaip vaikai, ką jie matė?

– Vaikams kūriau pasaką, kad mama ir tėtis, mylintys ir gerbiantys vienas kitą, gyvena laimingai. Tačiau buvo tik alkoholis, nei meilės, nei pagarbos. Stengiausi, kad dukros nematytų geriančio tėvo. Kadangi jis važinėjo į užsienį, per daug ir nematė. Kasmet vykdavome prie jūros kartu, kad vaikai matytų normalią šeimą.

– Ar jūsų vyras smurtavo?

– Fiziškai ne, tačiau visą laiką kentėjau psichologinį smurtą, didžiulį terorą. Santykius lydėjo negražūs, įžeidūs, skaudūs žodžiai.

Kai nustojau miegoti kartu – ne tik vienoje lovoje, bet ir viename aukšte, nes man pasidarė šlykštu, – ėmė priekaištauti, kad turiu kitą. Nors niekada neleisdavau sau net pažiūrėti į kitus ir bijodavau, kad į mane kas nepažiūrėtų. Vengdavau dėmesio, rengdavausi, kad nekrisčiau niekam į akis.

Ingridos Pociūtės nuotr./Diana Širvelytė
Ingridos Pociūtės nuotr./Diana Širvelytė

– Ar tai gerino jūsų santykius, keitė situaciją?

– Ne. Galiausiai jis pragėrė ir darbą užsienyje. Nutiko baisus įvykis, vyras patyrė didelę galvos traumą. Teko skristi į ligoninę jo lankyti. Atsirado viltis, kad galbūt ši nelaimė privers susimąstyti, kad pasveikęs nustos gerti.

Išleistas iš ligoninės gerti pradėjo po penkių dienų. Sakoma, kad žmogui reikia pasiekti dugną, tada jis ima keistis. Galvoju, kad kartais yra tiesiog bedugnė...

Iki mūsų oficialių skyrybų vyras trejus metus niekur nebedirbo, gėrė. Tapau tikra „socialine darbuotoja“. Tiesiog „įsivažiavau“ į tą vaidmenį. Važiuodavau jo girto naktimis parsivežti. Kartą gavau žinutę iš moters: „Pasiimk savo vyrą.“ Atrašiau: „Gerai, bet po darbo.“

– Kodėl kentėjote?

– Alkoholikai yra puikūs manipuliatoriai. Rodos, be jo esi niekas. Tampi priklausoma nuo jo, priverčia patikėti, kad viena negalėsi gyventi. Bijojau skirtis. Apie skyrybas galvojau nuo santuokos pradžios, tačiau kartu gyvenome vienuolika metų.

Nors iš pradžių kūriau gražios šeimos iliuziją, tačiau vėliau, gilėjant vyro alkoholizmui, sugalvojau, kad galiu išgelbėti žmogų, norėjau jį ištraukti iš to liūno. Mačiau, kad mama taip elgėsi, tad ir man buvo norma taip elgtis.

– Kas dėjosi jūsų viduje?

– Man buvo labai sunku. Prasidėjo nemiga. Kad užmigčiau reikėjo arba vyno, arba vaistų. Teko vartoti antidepresantus. Kai susigyveni su smurtu, jo nebematai, nenori matyti, apsimeti, kad nematai, negirdi įžeidinėjimų.

– Kas jums padėjo, jus palaikė? Ar artimieji žinojo?

– Apie mano gyvenimą už namų sienų nežinojo niekas. Mane labai palaikė anyta. Ji – nuostabus žmogus. Skiriantis vien tik jos buvo gaila. Aš su vyru galiu išsiskirti, ji su sūnumi – ne. Su anyta bendrauju ir dabar.

Vyras namuose, tačiau aš samdau auklę prižiūrėti vaikus, nes tėvas girtas miega.

Seniau skeptiškai vertindavau, kad kai kurios moterys savo anytas vadina mama. Sakydavau, kad nei viena anyta neverta mamos vardo. Tačiau suprantu, kad mano anyta verta mamos vardo ir iš didžiosios raidės. Ji mane ne tik palaikė, bet buvo ir draugė.

– Ar nebandėte skatinti vyrą gydytis?

– Bandžiau. Ukmergėje pagalbos nenorėjome, nes mažame mieste visi vieni kitus pažįsta, gėda. Radau su priklausomybėmis dirbantį konsultantą Kaune, užrašiau vyrą konsultacijai. Įkalbėjau jį išsiblaivyti, išblaivinome lašelinėmis.

Tai po nelaimingo nutikimo darbe, kada jis gulėjo ligoninėje užsienyje, buvo antras kartas per visą bendrą gyvenimą, kada mačiau jį blaivą. Tačiau, kai atėjo ta diena, vyras neišvažiavo. Pas konsultantą vykau viena, jam atrodė, kad tai man reikia gydytis – nuo alkoholio, vyro, savęs.

Tas konsultantas man ir padėjo. Visada labiau pasikliaunu specialistais vyrais. Vyras yra autoritetas. Gal dėl to, kad neturėjau stipraus, patikimo, globojančio tėvo pavyzdžio, gal tai mano tėvo paieškos.

– Ar tada apsisprendėte skirtis?

– Dar ne. Perskaičiau knygą „Penktas kampas“, joje atpažinau savo vyrą.

Vis dar norėjau jam padėti. Užsispyrusi tikėjau – pasieksiu savo. Laikiau keturis namų kampus, o jis buvo tas penktas kampas. Toliau bandžiau kalbėtis. Siūliau kartu koduotis, kartu vykti į Minesotos programą. Kartodavau: „Aš tave palaikysiu.“ O jis atsakydavo: „Ar baigsi tuos poterius?“ Aš išeinu į darbą, ir jis – „į darbą“, gerti. Tai kraupu. Vyras namuose, tačiau aš samdau auklę prižiūrėti vaikus, nes tėvas girtas miega.

Visa tai išugdė darboholizmą manyje. Ėmiau dirbti po septynias dienas per savaitę, taip pat ir šventėmis. Valandų neskaičiuodavau. Svarbu dirbti, negrįžti namo, nes nebenorėjau jo matyti. Mes vis dar gyvenome po vienu stogu, tačiau vengiau bendravimo, nes pokalbiai baigdavosi barniais. Ėmiau ignoruoti. Tikėjausi, gal tai padės. Bet ne.

Prasidėjo agresija ir pyktis. Jei nekreipiu dėmesio, vadinasi, turiu kitą. Bijodavau. Nors nebuvo pakėlęs rankos, nuolat grasino, gąsdino, namie buvo laikomi ginklai. Jaučiausi nesaugiai. Pradėjau miegoti su vaikais viename kambaryje. Pasąmonėje susivokiau, kad jau išsiskyriau...

– Kas paskatino žengti žingsnį?

– Draugė, kuri besilaukdama pirmojo vaiko, paliko vyrą sakydama, kad jai rūpinimasis „antru vaiku“ nereikalingas. Stebėjausi, kaip ji tam ryžosi, juk santykiai dar tik pradėti kurti. O ji išdrįso. Tada man nušvito: kam man reikalingas amžinai nesubrendęs, probleminis paauglys. Juk turiu du vaikus, kuriais ir taip tenka rūpintis vienai, namus, galima sakyti, taip pat išlaikau viena. Vyras pajamų turėjo, tačiau jos būdavo skiriamos buto išlaikymui Norvegijoje ir kelionėms į užsienį, reikėjo skraidyti kas dvi savaites, nes buvo būtina atsižymėti darbo biržoje.

Galutinai apsisprendžiau po vieno įvykio. Gėrimas vis gilėjo. Vyras kartais nebeskyrė, kur realybė, o kur ne. Vieno barnio metu, kai vyras pradėjo siautėti, vaikai iškvietė policiją. Tai anyta buvo pamokiusi, jei tėvas pultų mamą, skambinti policijai. Jam to neužteko. Antrą kartą liko mėlynės. Tiesioginio mušimo nebuvo, tačiau užlaužė rankas ir laikė. Buvo pradėtas teisminis tyrimas.

123RF.com nuotr./Skyrybos
123RF.com nuotr./Skyrybos

– Ar sunkus tas procesas? Kodėl dažnai moterys, parašiusios pareiškimus prieš smurtaujančius vyrus, galiausiai juos atsiima, ir bylos baigiasi susitaikymu?

– Galiu sakyti, kad procesą užbaigiau tik dėl atsitiktinių žmonių. Labai gerai suprantu tas moteris, kodėl jos sustoja pusiaukelėje. Tai mažo miesto didelė problema. Niekas moterims nepadeda. Ukmergėje nedaroma medicininė ekspertizė. Moterys pačios turi nuvykti į Vilnių.

Po įvykio šeimoje kitą dieną darbe kirpau klientę, kuri dirba policininke, išsišnekėjome, ir ji mane paskatino bei palydėjo. Aš ir pati galėjau nuvažiuoti. Tačiau, jei būtų reikėję vykti pačiai, būčiau dvejojusi dieną, dvi, trečią mėlynės pradėtų nykti ir galiausiai niekur nebevažiuočiau. O kiek moterų nevairuoja automobilio, neturi lėšų važiuoti autobusu. Net nesulaukia paskatinimo.

Neatsiimti pareiškimo kur kas sunkiau, nei tęsti įrodinėjimą iki galo. Ko gero, net nebūčiau išsiskyrusi, jei ne ta policininkė.

– Kaip reagavo vyras? Gal nustojo gerti?

– Vyrą iškraustė. Kai jis suvokė, kad vyksta skyrybos, prasidėjo persekiojimas – skambučiai, žinutės, grasinimai. Prašė atsiimti pareiškimą. Teko atsisakyti kabelinio telefono, užblokuoti mobiliojo numerį.

Dažnai manome, kad psichologinis smurtas – tai nieko tokio. Iš tiesų tai dar baisiau nei fizinis.

– Kas padėjo atsitiesti?

– Su manimi susisiekė sveikatos biuras, kuris vykdė projektą, pasiūlė pagalbą, kaip patyrusiai smurtą. Maniau, koks gi čia smurtas su manimi įvyko? Tačiau jau buvo tokia būsena, kada atrodė nebesvarbu, kas, ką su manimi daro. Pasidaviau.

Man suteikė nemokamas psichologo konsultacijas. Jas lankydama supratau, kiek smurto patyriau. Dažnai manome, kad psichologinis smurtas – tai nieko tokio. Iš tiesų tai dar baisiau nei fizinis. Kai psichologė paklausė, ko aš labiausiai bijau, atsakiau – sustoti pusiaukelėje ir grįžti atgal į tą gyvenimą, kurį gyvenau.

Ne draugai ar draugės turi padėti problemas patiriančioms šeimoms. Jų patarimai – tai ne ta pagalba, kurios reikia. Tokie pokalbiai „Tarp mūsų mergaičių“, tokia pagalba gali būti neteisinga. Iš tiesų reikia atsiduoti specialistams.

Jeigu sergame, kreipiamės į gydytoją, kai norime apsikirpti, einame į pas kirpėją, tad ir problemas turime patikėti specialistams – psichologams, konsultantams. Mano „kompiuterį“ reikėjo ne šiaip perkrauti, o perinstaliuoti.

Ingridos Pociūtės nuotr./Atviras pokalbis prie arbatos puodelio
Ingridos Pociūtės nuotr./Atviras pokalbis prie arbatos puodelio

– Kokios tokio gyvenimo pasekmės vaikams?

– Ir vaikus vedžiau pas psichologę. Todėl, kad joms iš manęs persidavė nesaugumo jausmas. Einant miegoti, vis klausdavo, ar tikrai užrakinau visas duris.

– Kas jūsų gyvenime pasikeitė? Koks jis yra dabar?

– Dabar tampu moterimi. Prisipirkau suknelių, ir jau metai, kaip nebedėviu kelnių. Kai skyriausi, jaučiau gilią neapykantą visiems vyrams, sakiau, nekursiu daugiau jokių santykių.

Kai nustojau tikėti meile, nes mano meilė virto neapykanta ir siejosi su kančia, Dievas man atsiuntė kitą žmogų ir dar vieną vaiką, kad išmokčiau vėl mylėti. Kai sutikau tą žmogų, užbūrė ramybė. Po tiek metų įtampos ir chaoso man jos labai reikėjo. Greta jo ir pati tapau rami, atsipalaidavau.

Mano svajonė – būti moterimi, o ne socialine darbuotoja, kada nors turėti šeimą, kokią įsivaizdavau.

– Niekam iki šiol nepasakojote savo išgyvenimų. Kodėl dabar dalinatės?

– Tai, ką papasakojau, tik gražioji istorijos pusė. Buvo labai blogų dalykų. Gal pati nesugebėjau būti ideali žmona. Tačiau man nėra ko gėdytis. Ne aš atsakinga už kito suaugusio žmogaus elgesį. Esu atsakinga už savo vaikus, kaip juos išauginsiu, kokį pavyzdį jie matys.

Tai mano patirtis. Nesakau, kad atsukusi laiką atgal, taip nebegyvenčiau. Tikriausiai tik per kančią kitaip supranti pasaulį.

Ši patirtis paskatino mane tobulėti ne tik profesinėje srityje, bet ir savęs paieškose. Lankau meno terapiją. Tai padeda išsivalyti šiukšles iš galvos, keisti vaikystėje susiformavusį iškreiptą supratimą. Negali kitam žmogui pasakyti, kaip jis turi gyventi, tačiau tikiuosi, kad šiuo viešu „apsinuoginimu“ galbūt parodysiu, kaip nereikia gyventi, paskatinsiu kitas moteris nekentėti.

Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.

Smurtas: kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Policijos komisariatai
Tel.: 112
LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
Nemokama linija:
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriai
Vilniuje:
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką