Dabar populiaru
Publikuota: 2016 vasario 25d. 18:15

Dizainerė Solveiga Pakštaitė: „Svarbiausia man – nekurti nereikalingų daiktų“

Solveiga Pakštaitė
Asmeninio albumo nuotr. / Solveiga Pakštaitė

Jei ne vardas ir pavardė, vargiai įtartum, kad Solveiga Pakštaitė, išgarsėjusi Jungtinėje Karalystėje kaip „protingų“ etikečių, kurios pačios pasufleruoja maisto produktų galiojimo terminą, sumanytoja, yra lietuvė. Vos netapusi psichologe mergina baigė pramoninio dizaino studijas ir jau sukasi nuosavame versle. Ji nebijo, kad nepavyks: visada galima (ir netgi reikia!) mėginti dar ir dar kartą.

– Toks pozityvumas nebūdingas lietuviams. Jie greičiau pasakytų priešingai: net nemėgink, vis tiek nepavyks. Tavo atveju tai, ko gero, pasekmė, kad nesi gyvenusi Lietuvoje? 

– Taip susiklostė, kad mano šeima iš pradžių gyveno Norvegijoje, vėliau, kai man buvo penkeri, išvyko į Jungtinę Karalystę. Nesu gyvenusi Lietuvoje, bet tėvai išmokė mane lietuvių kalbos. Ir dabar namie visąlaik taip kalbame. Laikau save Europos piliete, niekada nesijaučiau svetima jokioje šalyje.

Antra vertus, daug kas priklauso nuo paties žmogaus, jo noro bendrauti, priimti kitus. Jungtinėje Karalystėje tai, kad esi kitos tautybės, apskritai nėra problema: čia – daugiakultūrė šalis. Gal Lietuvoje tai atrodo vis dar keista dėl gana uždaro gyvenimo būdo, o ir galimybių sutikti žmonių iš kitų kraštų yra mažiau. Bet man tai tikrai ne problema: jeigu ateina britas ir pasiūlo gerą idėją – „jėga“, o jeigu lietuvis – dar labiau „vau“! 

– Tavo idėja – želatinos pagrindu sukurtos etiketės – tapo nuosavo verslo pagrindu. 

– Ši idėja gimė neatsitiktinai. Visada norėjau studijuoti psichologiją, nes man buvo ir tebėra be galo įdomu daugiau sužinoti apie žmones, jų tarpusavio santykius. Kai svarsčiau, kokią specialybę rinktis, buvau įsitikinusi, kad psichologija yra kaip tik tai, ko man reikia. 

Apie dizainą ir technologijas žinojau tiek, kiek mokėmės mokykloje, kiek reikėjo egzaminui pasirengti. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai atsitiktinai į rankas pateko knyga apie dizaino istoriją. Supratau, kad dizainas – ne tik estetika. Tai – kur kas daugiau: funkcionalumas, tiksliau, problemų sprendimas. 

O į maisto produktų etiketes atkreipiau dėmesį, kai atlikdama praktiką susidūriau su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis. Tada ir ėmiau sukti galvą, kaip palengvinti jiems gyvenimą. 

– Vadinasi, nuo psichologijos toli nepabėgai? 

Manau, svarbu kurti su žmonėmis, o ne žmonėms, tik tada daiktai ras savo vietą.

– Esu dizainerė, tačiau savotiškai galiu vadintis psichologe (juokiasi). Kurdama daiktus galvoju apie žmones, kurie jais naudosis. Man rūpi ne vien estetika – svarstau, ar bus patogu, kokių jausmų sukels.

Manau, svarbu kurti su žmonėmis, o ne žmonėms, tik tada daiktai ras savo vietą. Psichologas padeda bendraudamas, išklausydamas, o aš, kaip dizainerė, – kurdama funkcionalius ir gyvenimą lengvinančius daiktus, t. y. tokius, kurie padeda spręsti problemas. 

Šiandien esu laiminga laiku supratusi, kad mano tikrasis pašaukimas yra būti dizainere, ne psichologe. 

Asmeninio archyvo nuotr./Sovleiga Pakštaitė ir jos išradimas „Bump Mark“ pateko į Jameso Dysono konkurso finalą
Asmeninio archyvo nuotr./Sovleiga Pakštaitė

– Tavo pasirinktas kelias nėra lengvas: kuri inovacinius daiktus, užuot gaminusi baldus ar drabužius, kurie gerokai greičiau duoda apčiuopiamą naudą. 

– Jungtinėje Karalystėje irgi yra nemažai jaunų dizainerių, kurie renkasi tą lengvesnį kelią, bet manęs jis nevilioja. Aš nebijau darbo, man patinka gilintis į tai, ką darau, ieškoti netradicinių sprendimo būdų. Nauji dalykai, inovacijos mane „veža“. 

Pramonino dizaino studijos savotiškai atvėrė akis: pamačiau, kas iš ko ir kaip daroma, supratau, kad iš tiesų ši specialybė gali apimti gerokai daugiau gyvenimo sričių, tai ne vien estetiniai dalykai. 

Sau, kaip dizainerei, keliu vienintelį reikalavimą – nekurti nereikalingų daiktų, nes pasaulyje jų ir taip apstu. 

– Yra daug pavyzdžių, kai net pačios geriausios idėjos taip ir neišvysta dienos šviesos. O tau pasisekė?

– Negaliu sakyti, kad sėkmė nukrito iš dangaus. Tai pirmas rimtesnis mano projektas po studijų, prie jo dirbau gerą pusmetį. Kaip pati sakau, jeigu ką nors darau, atsiduodu šimtu procentų.  

Taip, man pasisekė, kad Jungtinės Karalystės įmonė rimtai susidomėjo projektu: kitąmet vienas prekybos tinklas pasirinktame regione siūlys pirkėjams įsigyti maisto produktų su mano kurtomis etiketėmis, o tada vertins, ar to reikia. 

Daug kas klausia, ką darysiu, jeigu nepasiseks. Atsakymas labai paprastas: tą patį projektą juk galima tobulinti, siūlyti kitoms įmonėms, galiausiai – galima sugalvoti ką nors naujo. Jungtinėje Karalystėje, kad ir ką darytum, visada sulauksi palaikymo. Tai labai svarbu. Net jeigu kuri ką nors naujo, neįprasto, nebus atmetimo! Pamenu, net dėstytojai, kai mano etikečių idėja gyvavo dar tik laboratorijoje, niekada „nenugesindavo“, nors ir negalėdavo niekuo padėti... 

– Paprastai verslas kuriamas turint aiškų tikslą – uždirbti. Tu kol kas negauni pajamų iš savo išradimo.

– Mano sukurta maisto produktų etiketė buvo pripažinta ir apdovanota kaip inovacinis gaminys, todėl gavau ne tik padėkų, bet ir piniginį paskatinimą. Tai normalu, juk ir kūrėjui reikia iš ko nors gyventi. 

Verslui pradėti man skyrė lėšų, todėl įkūriau įmonę ir dabar dirbu kartu su vadybininke: aš einu į renginius, parodas, pristatau idėją, reklamuoju, atlieku vadinamąją švietėjišką veiklą, o paskui vadybininkė imasi darbo: rengia ir teikia pasiūlymus, derina sąlygas ir t. t. Kiekvienas turi daryti, ką išmano geriausiai. 

Norint sukurti ką nors naujo, reikia mokėti už laboratorinius tyrimus, tad be finansinės paramos tokia veikla nebūtų įmanoma. Planuoju, kad netrukus prie komandos prisijungs ir biologijos mokslų specialistė, kad savo laboratorijoje galėtume atlikti įvairius bandymus, tyrimus. 

Jungtinėje Karalystėje normalu, kad žmonės, kurie tiki, kad tavo verslas pasiseks, pradžioje noriai dirba be jokio atlygio. Tik verslui įsisukus pradedamas gauti uždarbis. Taigi svarbiausia – turėti gerą idėją ir ja tikėti. 

Asmeninio archyvo nuotr./Solveiga Pakštaitė laboratorijoje
Asmeninio archyvo nuotr./Solveiga Pakštaitė laboratorijoje

– Ar tau svarbu, kad tavo sukurtos inovacinės etiketės kada nors pasiektų ir Lietuvos parduotuvių lentynas? 

– Žinoma, būtų labai malonu! Visgi turiu pastebėti, kad Lietuvoje, palyginus su Jungtine Karalyste, maistas nėra taip švaistomas, kas ir paskatino mane kurti tokias etiketes. 

Dalis britų nė neįsivaizduoja, kaip atrodo darže auganti morka ar bulvė! Tai atsakymas, kodėl popierinės etiketės ant produkto yra tarsi Biblija: jeigu parašyta, kad galiojimas baigėsi, net akivaizdžiai geri, tinkami vartoti produktai bus išmesti. Tikiuosi, Lietuvoje ši problema niekad nepasieks tokio masto. 

– Aplinkos tausojimo idėjos gyvos tik tavo darbe ar ir kasdienėje veikloje? 

Būtent dizaineris prieš imdamasis darbo pirmiausia turi atsakyti sau: kam to daikto reikia, kas juo naudosis. 

– Pasaulyje sukuriama labai daug nereikalingų, nefunkcionalių, netgi beprasmių daiktų. Būtent dizaineris prieš imdamasis darbo pirmiausia turi atsakyti sau: kam to daikto reikia, kas juo naudosis. 

Daugelį daiktų dizaineriai mato tarsi kitomis akimis, gali pasiremti savo žiniomis. Aš tikrai nesu iš tų, kurie, vos atsiradus naujam drabužio ar telefono modeliui, iš karto išmeta senąjį. Man svarbiausia – kad pirkėjas įsigytų kokybišką prekę, kad ji kuo ilgiau būtų naudojama pagal tiesioginę paskirtį. Patikėkite, jeigu apie tai susimąstytų daugiau žmonių, pirkinių krepšeliuose tikrai atsidurtų mažiau to, ko mums visai nereikia. 

Asmeninio albumo nuotr./Solveiga Pakštaitė
Asmeninio albumo nuotr./Solveiga Pakštaitė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:50
04:41
01:21

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką