Moto: Viskas, kas nutinka, – į gera
„Skaičiuoju šioje įmonėje jau 15 metų, beje, atėjau kaip tik rugsėjo 1-ąją. Iš pradžių buvau prekybininkas, o 2013 metais vadovas išėjo į pensiją ir man teko galimybė stoti vadovauti „Kietaviškių gausai“. Buvo permainų, daug metų dirbau gamyboje, bet šių metų balandį, pabaigus modernizavimą, tos srities vairą perdavėm naujam vadovui Gintarui, o aš grįžau į prekybos sritį“, – apie profesinę karjerą kalba M. Pupienis.
– Matyti, kad prekyba jums prie širdies. Kaip gyvenimas į ją atvedė?
– Įdomiai, aš kiek save pamenu, visą laiką norėjau prekiauti. Mėgau pardavinėti, kurti kontaktą, bet man netiko bet kaip – norėjau parduoti smagiai.
– O jums per tiek metų dar yra iššūkių ar viskas gerai pažįstama ir stabilu?
– Oi (nusijuokia), iššūkių visada labai daug. Girdžiu aplinkinius sakant, ar ne per ilgai tu čia. Bet aš galiu atvirai pasakyti – kiekviena diena skirtinga, kiekvieni prabėgę metai vis kitokie. Labai daug pokyčių įneša technologijos, darbas vis keičiasi, tampa spartesnis, įdomesnis. Pavyzdžiui, kad ir toks paprastas dalykas – kadaise žiema mums būdavo iššūkis, o dabar juk su turimomis technologijos žiemą auginame derlių. Įdomu, kad šiuo sezonu viskas klojasi net stabiliau – nėra, kad staiga 37 laipsnių karštis ar prilyja tiek, kad plaukia upės.
Aš tikrai turiu ką čia veikti net ir po 13 vadovavimo metų ir man vis dar įdomu, kaip keičiasi augalai. Būna ateini po kelių dienų, pavyzdžiui, savaitgalį nebuvęs šiltnamyje, ir žiūri – pomidorai ir agurkai jau visiškai kitokie.
– Kas jums yra vadovo darbas? Kokie jo esminiai uždaviniai, jūsų akimis?
– Man atrodo, kad vienas svarbiausių dalykų vadovui – išlaikyti kryptį, kur juda jis ir visa komanda. Tik dar kas labai svarbu vadovui – matyti dar bent truputį toliau, kas bus už tos bangos, kurią peršoksime, įveiksime.
Reikia suprasti, kad versle dažniausiai mes bėgame maratoną, o ne sprintą, net jei jo distancijų irgi būna. Tiesa, dar man atrodo, kad vadovo darbas yra įtikinti savo komandą, kad šiame pasaulyje su tokiomis galimybėmis, kurias turime šiandien, neįmanomų dalykų nėra.
– Kas jus motyvuoja gyvenime judėti į priekį – tiek asmeniniame, tiek profesiniame.
– Gyvenime aš visada sau sakau taip – kas benutiktų, viskas tik į gera. Taip, yra problemų, bet jos yra laikinos. Jei esame gyvi, vadinasi, galime judėti į priekį – kad ir kaip bebūtų sunku. Net jei bėda ir labai didelė, galvoju, kad ji mus galbūt apsaugojo nuo dar didesnės nesėkmės.
– Susidaro įspūdis, kad esate labai ramus. Ar taip ir yra? Kur pasisemiate ramybės, kaip ją išlaikote?
– Būna visko (juokiasi), gal taip atrodo, nes esu gerai pailsėjęs – po atostogų. O kalbant apie tai, kas mane ramina, atsakymas būtų – plaukimas. Mano minčių išsivalymas dabar labai paprastas – kiekvieną vakarą nueiti į baseiną ir nuplaukti kokį kilometrą. Dabar tai nuosekliai darau jau dveji su puse metų. Tuo metu esu vienas, aplink vanduo, mintys labai gerai išsiventiliuoja.
Beje, aš visai gerai atsipalaiduoju, pabūnu su savimi ir vairuodamas. Pavyzdžiui, kartais kelyje esu kokių 40 minučių – puikus laikas, ką reikia apgalvoti, susidėlioti. O šiaip dar labai mėgstu monotoniškus darbus, tokius kaip, sakykim, žolės pjovimas. Monotonijoje atsiranda kažkoks taktas, skaitmena ir man tai patinka.
– Kaip sprendžiate krizines situacijas darbe. Vienas ar su kuo nors tariatės? Turite autoritetų, kam skambinate?
– Gal man duota tokia duotybė, kad neradęs sprendimo aš išeinu su ta problema namo ir einu miegoti. Mano nuomone, kiekviena problema turi sprendimą, klausimas tik vienas – kada jis ateis. Aš pastebėjau, kad man veikia tiesiog nueiti ilsėtis su tuo rūpesčiu. Anksti ryte aš atsibundu ir man dažnai būna, kad atsakymas išsikristalizuoja. Aišku, miego kokybė tokiais atvejais nebūna pati geriausia. Greičiausiai smegenys visą naktį dirbo, ieškojo, bet štai ryte rado tą sprendimą.
Ką dar pastebėjau, kad būna situacijų, kai reikia priimti sprendimą čia ir dabar – koks jis bebūtų. Gali būti jis ir neteisingas. Net gali nutikti taip, kad po kurio laiko paaiškėja, kuris buvo geriausias, tik tuomet nereikia bijoti to pripažinti.
– Jei galėtumėte atsidurti 15-ai minučių bet kurioje pasaulio vietoje ir nuveikti bet ką, kas tai būtų?
– Nežinau, ar penkiolikos minučių užtektų, bet šiuo metu į galvą šovė Japonija. Labai įdomi japonų kultūra, norėčiau aplankyti tą šalį.
– Pasitaikius galimybei pakviesti kavos bet kurios įmonės ar įstaigos vadovą pasaulyje, ką rinktumėtės?
– Geras klausimas, gal jei jau būtų tokia galimybė, pasikviesčiau pokalbio „Porsche“ arba NASA vadovą.
