Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 gruodžio 12d. 13:13

Dr. Austėja Landsbergienė: „Į virtualią erdvę persikėlęs mokymasis skausmingas ir mokiniams, ir jų tėvams“

„Greitu metu kalbėsime ne apie Z, o apie Covid-19 kartą“, – taip pokalbį apie pandemijos įtaką ugdymui, kuris karantino metu persikėlė į nuotolinę erdvę, pradeda edukologė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė. Tinklalaidėje „Berta&Talks“, kalbinama Jolitos Macelytės, ji pabrėžia, kad tai, kaip atrodė švietimas iki šių metų kovo ir kaip atrodo dabar – nepalyginama. Pašnekovė neabejoja, kad jaunajai kartai karantino atneštos permainos paliks skaudžias pasekmes. O štai šalies švietimo sistemai, supurtytai iš esmės, Landsbergienė įžvelgia ir naudos.

Pereiti į nuotolinį ugdymą – lyg dirbti panirus po vandeniu

Šių metų pavasarį šalies švietimo sistema patyrė didžiausią iššūkį – pamokos iš mokyklos persikėlė į internetą. A. Landsbergienė pabrėžia, kad niekas negalėjo to nuspėti ir iš anksto pasiruošti – prasidėjus pasaulinei pandemijai, niekas nežinojo, kaip dirbti, kokius metodus taikyti, kaip suteikti didžiausią naudą moksleiviams.

„Visa švietimo sistema buvo pertraukta, sumaišyta, niekas negalėjo įsivaizduoti, kaip viskas bus. Dėl to visi turėjome mokytis eigoje. Labai sudėtinga, kai aplinkiniai, ypač mokinių tėvai, stebėjosi: jūs juk švietimo žmonės, dirbate su vaikais, dirbate mokykloje, tad kodėl negalite tiesiog perkelti mokyklos į virtualią erdvę? Ogi dėl to, kad tai yra visiškai kitaip. Kodėl komunikacijos įmonė negali staiga perkelti savo veiklos po vandeniu? Taigi ta pati įmonė – apsivilkote narų kostiumus, pasiėmėte truputėlį deguonies, neriate ir dirbate. Ne, nėra viskas taip paprasta“, – apie užklupusius iššūkius pasakoja A. Landsbergienė.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė

Pašnekovė pastebi, kad daliai pedagogų pamokų perkėlimas į nuotolį tapo priežastimi atsisakyti darbo: „Vasarą pastebėta, kad daug mokytojų apsisprendė išeiti į ankstyvąją pensiją arba, jei buvo tik pradėję karjerą, nusprendė jos nebetęsti ir išbandyti save kažkur kitur. Nes jie buvo pasirinkę mokytojo profesiją dėl to, kad norėjo gyvai dirbti su vaikų grupe. O šis užklupęs pokytis daliai jų buvo sunkiai pakeliamas“.

Švietimo sistema užtraukė rankinį stabdį

Net ir praėjus daugiau nei pusmečiui nuo pirmojo karantino pradžios, iki šiol daug diskutuojama, kaip ugdymą, perkeltą į internetinę erdvę, paversti sėkmingu. A. Landsbergienė džiaugiasi, kad pandemija išsprendė daug metų keltus klausimus bei privertė pergalvoti mokytojo vaidmenį ugdymo procese.

„Apie švietimo reformą, technologijų integraciją kalbame mažų mažiausiai dvidešimt metų. Staiga reikėjo užtraukti rankinį stabdį ir tiesiog daryti. Švietimo sistemai tai yra gėrių gėris. Jau 10 metų kalbame: naudokite aplikacijas, nebijokite įjungti Youtube filmuko, jei tai gali praturtinti ugdymosi procesą, nebijokite išmaniųjų lentų, jeigu jas turite. Dabar buvo proga spustelti įjungimo mygtuką ir bandyti su visu tuo dirbti. Aš tuo labai džiaugiuosi, nes tai yra beprecedentinis proveržis Lietuvoje ir pasaulyje“, – sako A. Landsbergienė.

Tiesa, mokymui persikėlus į virtualią erdvę, anksčiau akcentuotas individualus darbas su moksleiviais vėl nustumtas į šoną: „Švietimo pasaulyje dabar daug diskutuojama, kad mes grįžtame atgal, nes pamokos virsta paskaitomis, mokiniai nebedirba projektais, grupėmis“.

Vis dėlto, A. Landsbergienės manymu, būtent dabar yra tinkamas laikas individualizuoti ugdymo procesą, bet vardan to mokytojai turi pradėti dirbti kūrybiškiau.

Nes jie buvo pasirinkę mokytojo profesiją dėl to, kad norėjo gyvai dirbti su vaikų grupe. O šis užklupęs pokytis daliai jų buvo sunkiai pakeliamas.

„Dabar yra fantastiškas metas ugdymo personalizacijai. Su mokiniu per ekraną galima individualiai pasikalbėti, apsitarti, patikrinti jo žinių lygį, padiskutuoti apie tai, kaip jis jaučiasi. Bet čia jau prasideda menas, džiazas. Tai, ką mes privalome padaryti, yra simfonija. Simfonijoje viskas aišku: pradžia, pabaiga, standartai, tikslai, uždaviniai. Bet aš tikiu, kad kiekvienas mokytojas darbe gali džiazuoti. Tik pajausti, kada kaip ir ką veikti, taip keičiantis aplinkybėms, yra menas“, – mokymą su muzika palygina edukologė.

Labiau įtraukė tėvus, bet pagilino skaudulius

A. Landsbergienė džiaugiasi, kad, ugdymui persikėlus į nuotolį, į vaikų mokymosi procesą aktyviau įsitraukė tėvai. „Vaikui perėjus į nuotolinį ar hibridinį mokymą, privalėjo įsitraukti ir tėvai. Jie turi būti šios kelionės partneriai. Jau kurį laiką iki pandemijos daug tėvų nenorėjo įsitraukti į vaikų ugdymą. Nebebuvo tos tikrosios bendrystės. Buvo maždaug: aš jums atiduodu vaiką ir jūs jį man išugdykite. Vis dėlto žmogus geriausiai auga bendruomenėje, o ji didele dalimi yra tėvų ir mokyklos sąveika. Nuostabu, kad šiuo metu atsigręžiame į bendruomenę“, – sako pašnekovė.

Socialiniuose tinkluose per karantiną atsirado nemažai tėvų, kurie viešai mėgavosi, jog vaikams gali skirti daugiau laiko, padėti jiems mokytis. Vis dėlto, anot A. Landsbergienės, tai yra stipriai iškreiptas vaizdas.

„Dauguma gyvename ne vaivorykščių ir vienaragių pasaulyje. Mes gyvename realybėje, kurioje reikia dirbti, kur turime ne vieną vaiką ir dažnai tarp tų vaikų nėra labai didelis amžiaus skirtumas. Tai reiškia, kad namie yra, tarkime, ir pirmokas, ir trečiokas, kuriems dar reikia daug mūsų pagalbos. Tai yra beprotiškai sunku – tėvai kalba apie tai, kaip jie pervargo, perdegė, kad jie nei savo darbo padaro, nei vaikui gali pagelbėti mokytis“, – pastebi A. Landsbergienė

Luko Balandžio / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė

Anot jos, svarbu nepamiršti kitos visuomenės dalies, kuri net ir nesistengia prisidėti prie vaikų ugdymo. O tai veda prie visuomenės skaudulių, dėl kurių reiktų kuo daugiau vaikų išlaikyti mokykloje.

„Tyrimai rodo, kad nuo birželio mėnesio Lietuvoje vėl pradėjo daugėti savižudybių. Visame pasaulyje šiuo laikotarpiu išaugo smurtas namuose, dalis vaikų išvis neturi namie interneto, neturi galimybės mokytis, – pabrėžia A. Landsbergienė. – Nepamirškime vaikų, kurie paliekami alkani, neprižiūrėti, kuriems galbūt tie pusryčiai ir pietūs mokykloje sukurdavo dienos ritmą bei saugumo pojūtį. Dabar jie to neteko ir net nežinia, ar jie pavalgo. Mokykla didele dalimi atlieka socialinę funkciją – mes negalime užsidaryti savo burbule. Turime matyti visą visuomenės dėlionę, o ne tam tikrą segmentą, kuris galbūt džiaugiasi, nes per karantiną turi galimybę praleisti daugiau laiko kartu su vaikais, kurio ankščiau neturėjo“.

Nuotolinis mokymasis tinka ne visiems

Tinklalaidės „Berta&Talks“ pašnekovė įsitikinusi: jei tėvai negali įsitraukti į vaikų mokymosi procesą, vaikai turi mokytis mokykloje, klasėse, ypač pradinukai. Pradinukas koncentruoja dėmesį trumpą laiką. Mokslininkai kalba apie tai, kad pamokas vykdant nuotoliniu būdu, per dieną jiems turėtų būti ne daugiau trijų pamokų, nes vaikai tiesiog pervargsta, neįsimena jam pateikiamos informacijos.

Nepamirškime vaikų, kurie paliekami alkani, neprižiūrėti, kuriems galbūt tie pusryčiai ir pietūs mokykloje sukurdavo dienos ritmą bei saugumo pojūtį.

Vyresniems moksleiviams nuotolinis ugdymas kelia mažiau iššūkių. Vis dėlto, pasak A. Landsbergienės, net ir jiems geriau bent dalį laiko mokytis klasėse: „Vaikui reikia išmokti spręsti konfliktus, pasakyti, ko jis nori, išdrįsti pakelti ranką, pasakyti, ko nesupranta. Dabar dalis vaikų yra komforto zonoje: jiems nereikia atsiprašyti, spręsti konfliktų, nes jie tiesiog gali paspausti kompiuterio mygtuką ir atsijungti. Mokykloje tu neišsijungsi, turi išmokti klausyti, net kai tau nėra įdomu, ir klausyti pagarbiai. Tai yra visi tie socialiniai emociniai įgūdžiai, kurie svarbūs visą mūsų gyvenimą“.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Austėja Landsbergienė

Emocinius iššūkius pataria įveikti supratimu ir kantrybe

Moksleivių, ypač paauglių, emocinei sveikatai labai svarbus santykis su draugais, bendruomene, ko iš dalies netenkama mokantis nuotoliniu būdu. Įvairios apklausos rodo, kad, mokymuisi persikėlus į kompiuterio ekraną, vaikai jaučia daugiau nerimo, yra vienišesni, sunkiau įvardija, kaip jaučiasi.

„Nežinia, neapibrėžtumas, nuolatinis buvimas virtualioje erdvėje žmogų vargina. Jei mes, suaugusieji, ilgiau pasėdėję prie ekrano pradedame nerimauti, tampame irzlesni, ką jau kalbėti apie paauglį, kurio smegenyse vyksta milžiniški pokyčiai? Dabar turime unikalią galimybę atsigręžti į mūsų tarpusavio santykius. Taip, mes neturime atsakymų, kiek visa tai truks, kaip tai mus paveiks, kas yra efektyviausia ir geriausia, bet turime puoselėti tai, kas ir iki COVID-19 pandemijos buvo svarbu. Nustokime save plakti, kad kažką galėjome padaryti geriau. Tikiu, kad visi darome tai, ką galime. Dažniau pasidžiaukime vieni kitais“, – pataria A. Landsbergienė.

Viso pokalbio su edukologe, socialinių mokslų daktare Austėja Landsbergiene klausykite tinklalaidėje „Berta&Talks“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

01:05
01:09
14:52

Esports namai

Kiekvienas gali

Maistas

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką