15min be reklamos
2018 05 27, 11:55

Dzūkės Zita ir Agota: iki kito kaimo miškų basomis traukdavo visai ne dėl grybų

Kodėl Dzūkijoje paklausęs „Ar yra grybų?“, gali sulaukti netikslaus atsakymo? Su mergom kaip ir viskas visiems aišku, o be ko nuogi būtų dzūkų bernai? Kuo skiriasi grumciniai ir šilų dzūkai? Ir ar jiems dar nepabodo tie grybai ir braidžiojimas po pelkes dėl saujos spanguolių? Pažvelgus į prie laužo klegančias šios krašto senbuves Zitą ir Agotą peršasi mintis, kad uogavimas basomis šaltuose Čepkelių raistuose nekenkia nei sveikatai, nei ūpui – draugės dar ir šiandien gali užtraukti dainą ir žurnalistei prisipažinti, kad ilgus kilometrus iki kito kaimo basomis eidavo visai ne dėl grybų.
Dzūkės
Dzūkės Zita ir Agota

Savo įspūdžiais apie senovines grybavimo ir uogavimo tradicijas senolės dalinosi prie laužo, stebindamos susirinkusius į nedidelį festivalį „Vidur girių“ Čepkelių gamtiniame valstybiniame rezervate. Festivalio pagrindinė veikla – paryčiais klausytis gervių klyksmų, tačiau vakare, prieš užmiegant, be galo įdomu pasiklausyti vietinių istorijų. O jų šįkart būta iki soties – ne tik istorijų, bet ir dainų, ir lauže keptų bulvių skonio.

„Jei ne grikiai ir ne lyšiai (lęšiai), dzūkų bernai būt nuplyšę!“ – cituoja retam žinomą antrąją posakio apie dzūkus dalį ilgametės šio krašto gyventojos.

Dzūkės Zita ir Agota
Dzūkės Zita ir Agota

„Apie lepeškas tai nėr ką ir kalbėt – lepeškos visada buvo labai mandras grybas. Ir po šiai dienai. Lepeškas dzuovydavom. Kiekvienan naman buvo diduliai pečiai.

Tikrai su arkliu, prisverti vežimą ir važuoji. Bet čia todėl, kad ciek tų grybautojų nebuvo! O dabar kai atvažuoja iš visos Lietuvos, cy ir išrenka.

Ir tuos pečius kūrino, tuos grybus dzovė“, – pasakoja Agota apie Dzūkijoje dygstančias voveraites ir jų išsaugojimo būdus.

Zita priduria, kad dzūkai sekmadieniais grybauti niekuomet neidavo – tą dieną ilsėjosi. Tačiau atsirasdavo gudresnių, kurie prisirinkdavo grybų vėlų sekmadienio vakarą ir juos suslėpdavo, o pirmadienį anksti ryte išdidžiai grįždavo į kaimą su kupinu krepšeliu. Gyventojai jau žinodavo, kad vienas kaimynas šitaip sukčiauja.

Ar tikrai grybus dzūkai veždavo vežimais?

„Būdavo. Aš pati esu važavusi, kai lepeškų pilnas vežimas. Čia apie kokius 60-us metus. Kas ty buvo tų lepeškėlių! Tikrai su arkliu, prisverti vežimą ir važuoji. Bet čia todėl, kad ciek tų grybautojų nebuvo! O dabar kai atvažuoja iš visos Lietuvos, cy ir išrenka“, – sako Zita.

Dzūkės viena kitą pertardamos prisimena, kad ir uogas semdavo tiesiog saujomis.

Agota priduria, kad kiekvienas turėjo po savo „grybiją“, tai yra vietą, kur kasmet yra gausu tam tikrų grybų, ir sau jose grybaudavo. Prireikus – susišūkaudavo, kad žinotų, kas kur. Prie laužo nuskambėjus minčiai, kad žemaičiai štai tikrina plotelius po tam tikrais medžiais, o dzūkai – eina iš vienos grybijos į kitą, vietinės nepasikuklino: „Tai žemaičiai gi grybaut nemoka!“

Vykstant į Dzūkiją ir tikintis vietinio pasiteirauti ko nors apie grybus, verta susirašyti tam tikrą žodyną. Voveraitė – tai lepeška, raudonikis – varnėkas (nes verdamas juoduoja), o grybas – tai tikrinis baravykas.

Vakarojimas prie laužo
Vakarojimas prie laužo

Būtent todėl paklausę pas vyresnį vietinį „Ar jau yra grybų?“, galite sulaukti atsakymo: „Ne, vaikel, tik lepeškų, a grybų dar nėra.“

„Juodagalviai baravykai – mm, tai pacys cikriniai, pacys karaliai, o jau kotas, kotas“ , – giria savo krašto pasididžiavimą Agota.

„Grybų būna trys dzygimai: pirmas, antras ir rudzenį – ant rugių plaukimo. Jau miego nebūna, kada grybai dygsta. Jai pramiegosi, tai kų gi tu ty rasi?“, – priduria Zita.

Vietinės moterys atskleidžia, kad gandas eina greitai ir, pradėjus dygti baravykams, netrukus užplūsta ir „žvalgai“ iš miesto. Kartais atvykėliai netgi susirenčia palapines ir gyvena stovyklavietėje, vietoje grybus sūdo ir verda, kad tik pavyktų daugiau prisirinkti.

VIDEO: Dzūkiška daina, atliekama Musteikos kaimo gyventojų Zitos ir Agotos

Šiame krašte, aplink Čepkelių raistą, visi, ką tik kojos dar nešdavo, eidavo grybauti. Tačiau moterys kartais pasukdavo ir link Merkinės ir iki jos miškų eidavo basos.

„Nes te viens labai gražus bernas grybaudavo“, – prisiminusios kikena.

Pasirodo, dzūkai save skirstydavo į šilų ir grumcinius dzūkus. Nes už Merkinės kaimo jau gyveno tie, kuriuos „rengė“ ne grybai ir ne uogos, o žemės ūkio derlius.

Na tai ji užsikūrė pečių, atnešė karkų, indėj į puodų, atnešė raugytų kopūstų. Kas gali būt gardziau, kap iššutyta karka su raugytais kopūstais?

„O dabar papasakosiu iš kaimo gyvenimo – čia, žinokit, ščyra prauda. Gyveno toks dziedukas su bobute ir kartą nusprendė važuot turgun. O turgus buvo arba Merkinėj – toliau, arba Varėnoj – bet te reikėjo važuot par miškus.

O ta dzūkė buvo tokia chytra. Prisikrovė kiaušinių kašiką, prisispaudė sūrų. Bet in turgų raikia išvažuoc anksti. Na tai ji užsikūrė pečių, atnešė karkų, indėj į puodų, atnešė raugytų kopūstų. Kas gali būt gardziau, kap iššutyta karka su raugytais kopūstais?

Ryte sako: „Diedukai, kelkimės“. Pečių atdarė, pasdėjo du bliūdus, vienan bliūdan sudėj kopūstus, kitan – karkų. Ir sako: „Žinai kų, diedukai, dabar šitep: tu valgyk kopūstus, o aš karkų – ceip bus graičiau.“

Suvalgė viskų kas savo. Bobutė už kašalės, insitaiso vežimen, vežimas jau paruoštas. Laukia laukia, o dziedukas nelabai skubinasi. Apžiūrinėja ienas, rūčkas patikrina. Bobulei trūko kantrybė: „Diedai, kiba tave velnias apsėdo? Ko tu šitų vežimų čiupinėji? Važuokim graičiau!“

O diedukas atsidarė tvartų, išsivedė arklį, opc, užšoko. Ir sako: „Žinai, razumnyke, turgun aš raitas nujosiu, o tu su vežimu atvažuosi, taip bus graičiau“. Šitep Marcinkonyse tikrai buvo“, – tikino Zita.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką