Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 21d. 11:46

E.Mildažytė: „Tai buvo pragaras, kai kas savaitę reikėdavo rasti maždaug po 10 tūkst. eurų“

Edita Mildažytė Gerumu dalintis gera
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Edita Mildažytė

16 metų televizoriaus ekranuose išsilaikiusi laida „Bėdų turgus“ – tikras fenomenas. Pasak jos autorės, vedėjos ir prodiuserės Editos Mildažytės, jos stiprybė buvo tame, kad viskas čia vyko „iš tikrųjų“. Iš esmės tai buvo socialinis projektas, padedantis vargo, bėdų ir nelaimių prislėgtiems žmonėms. Su šios idėjos autore kalbamės apie tai, kokį kelią teko praminti laidos kūrėjams ir koks požiūris į labdarą visuomenėje šiandien.

Pradėjo dirbti labdaros idėjos diskreditavimo laikais

Labdaros ir paramos fondas „Bėdų turgus“ veikia iki šiol, tačiau, kaip sako pati jo vadovė, ne taip aktyviai, kaip laidos gyvavimo metu.

„Atsimenu, kaip pas mus į redakciją atėjo su kažkokiu reikalu Henrikas Vaitiekūnas (žurnalistas, televizijos laidų kūrėjas ir vedėjas – red.) ir pamatęs, kas pas mus čia vyksta, tarė: „Čia tikra samariečių draugija, niekada nemaniau, kad viskas vyksta iš tikrųjų.“

Mes viską darėme iš tiesų. Tai nebuvo melas ar kokia nors televizinė apgaulė žmonėms mulkinti. Dėl to mes taip ilgai gyvenome ir dėl to turėjome ir, tikiuosi, tebeturime labai didelį autoritetą. Tačiau tai buvo pragaras, kai kas savaitę reikėdavo rasti maždaug po 10 tūkst. eurų, kad žmogus, kuris kreipėsi neišeitų su ištiesta ranka nieko negavęs. Laidos metu paprastai būdavo dvi arba trys istorijos, norėdavosi, kad žmogus gautų ką nors apčiuopiama“, – pasakojo E.Mildažytė.

Mes viską darėme iš tiesų. Tai nebuvo melas ar kokia nors televizinė apgaulė žmonėms mulkinti.

Pasak jos, kokį darbą nudirbdavo laidos redaktorės, kurios, jeigu būtų bandžiusios užsidirbti, būtų seniai tapusios milijonierėmis, iliustruoja paprastas pavyzdys.

„Skambina man žmogus ir sako norintis padėti savo pažįstamo draugo kaimynui. Sakau – nuostabu, tai padėkite. Ilga pauzė. Klausiu: „Kodėl nenorite pats padėti? Paskambinkite į dvidešimt jums žinomų organizacijų, aprašykite istoriją, kreipkitės į rinkodaros skyrių, pabandykite juos kaip nors sudominti. Pabandykite padaryti tą patį, ką darome mes kiekvieną mielą dieną.“ Labai daug entuziazmo neatsirasdavo.

Man atrodo, kad dabar didžiausia problema yra ne socialinė atskirtis, nes maisto ir už tris šimtus eurų galima nusipirkti visam mėnesiui.

Kita vertus, „Bėdų turgus“ atsirado tuomet, kai Lietuvoje sąvokos „labdara“ apskritai nebuvo. Tuo metu Vytautas Šustauskas (ekstravagantiškais poelgiais pagarsėję politikas – red.) buvo suorganizavęs „Ubagų balių“, kuriuo diskreditavo bet kokią labdaringą veiklą. Mes buvome pirmieji, kurie pramynėme takelius: anksčiau, jeigu sudegdavo troba, visi kaime užsidarydavo langines, o po kurio laiko visi pradėjo nešti nelaimėliams kažkokius savo atliekamus daiktus. Žmonės ėmė suvokti, kad gyvena bendruomenėje. Aš manau, kad tai ir yra didžiausias laidos indėlis“, – svarstė pašnekovė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Edita Mildažytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Edita Mildažytė

Kai laida atrodytų šiandien?

Paklausta, kokias labdaros tendencijas matanti dabartinėje visuomenėje, E.Mildažytė teigė, kad yra jų ir teigiamų, ir neigiamų.

„Aišku, kad žmonėms padėti reikia. Jei žmogus badauja, jam reikia duoti duonos, kita vertus, jeigu nuolat duodi duonos, nėra jokios pažangos, jokio poreikio mąstyti ir judėti į priekį, o šeimoje augantys vaikai kartoja tą patį modelį. Taigi dabar, jeigu svarstyčiau, kad verta atnaujinti laidą, ji būtų visai kitokio pobūdžio – paremta socialine parama, savanoryste. Man atrodo, kad dabar didžiausia problema yra ne tiek socialinė atskirtis, nes maisto ir už tris šimtus eurų galima nusipirkti visam mėnesiui, jeigu galvosime, kad maistas yra kruopos, žirniai ir pan. Šiuo metu didesnė vienišumo, įgūdžių stokos, pačios įvairiausios ir netgi snobiškos atskirties, kurią lemia elektronika, problema.

Tarp savo remiamų žmonių, kurie susiduria su sunkia liga ir pan., mes turime labai garsių pavardžių.

Mano manymu, materialinė atskirtis yra užaštrinta. Juk net jeigu aš moku dirbti vieną darbą – pavyzdžiui, šluoti, iš to irgi galima pragyventi. Labai kukliai, bet galima, ypač ne mieste. Kas kita, kai žmogus nutinka rimta nelaimė. Tokiais atvejais visiškai nesvarbu, kokias pajamas žmogus turėjo iki tol. Tarp savo remiamų žmonių, kurie susiduria su sunkia liga ir pan., mes turime labai garsių pavardžių. Kai jie praranda galimybę dirbti, visos jų pajamos yra 200 eurų ir akimirksniu visi čiuožia į pažeidžiamiausią kategoriją, ypač jeigu jų šeimos nariai nedirba, jie šeimą išlaikė vieni. Jiems pagalba dar reikalingesnė nei rizikos grupėje esantiems žmonėms, nes yra tikimybė, kad jie atsities ir toliau galės dirbti ir normaliai gyventi“, – teigė E.Mildažytė.

Ydingas požiūris padėti tik tiems, kurie nieko negali

Pasak jos, visuomenėje yra ydingas požiūris, kad padėti reikia tik tiems, kurie nieko negali. Taip, jeigu jie negali dėl objektyvių priežasčių, aišku, kad reikia padėti. Bet yra tokių, kurie nenori „galėti“.

„Dažnai pateikiu šį pavyzdį. Šalia mūsų kaime gyveno moteris, kuri niekada neskalbdavo ir valgydavo iš majonezo indelių. O kam skalbti, jeigu tu nueini į pirtį ir parsineši iš labdaros drabužių? Ji augina tris dukras. Kaip jums atrodo, kas nutiks su tomis dukromis?

Į mus tokių kreipdavosi daug, tačiau į laidą beveik nė vienas iš jų nepatekdavo, nes mes dirbome labai atsakingai. Būdavo apklausiami visi aplinkiniai žmonės – pradedant seniūnais, baigiant kaimynais. Išimtį darydavome tik vaikams – jei dėl tėvų socialinių įgūdžių nebuvimo kentėdavo vaikai, stengdavomės padėti, tik sugalvodavome būdą, kad pinigus gautų ne patys tėvais, kad jie tikrai pasiektų vaikus“, pasakojo laidos autorė ir vedėja.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Edita Mildažytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Edita Mildažytė

Daugiausia paaukodavo mažos įmonės

Prisimindama sunkias rėmėjų paieškas, E.Mildažytė paneigė mitą, kad dosniausios yra didelės įmonės. Pasirodo, daugiausia aukodavo mažos, pačios vos galą su galu suduriančios įmonės, nes jos gyvena tarp žmonių, o ne tarp skaičių.

„Kaip mes sakydavome – mažose įmonėse gali rasti širdį, didelėse – rinkodaros skyrių. Mažoje įmonėje gali pasikalbėti su žmogumi, o ne su ketvirčio planų lentelėmis. Mes sakome – žmogui smegenų auglys ir jam reikia 3 tūkst. eurų dabar, kad jis galėtų išvykti operuotis į užsienį, o kartu vykstantys žmonės, jį slaugydami, turėtų ten už ką pavalgyti, o jie aiškina, kad šį ketvirtį tokia parama neįtilps, nebent kitą“, – pasakojo pašnekovė.

Dalis įmonių teikdavo paramą daiktais ar parduotuvių čekiais. Prekybos centras „Norfa“ skirdavo maisto kuponų apsipirkti jo parduotuvėse.

Mažose įmonėse gali rasti širdį, didelėse – rinkodaros skyrių. Mažoje įmonėje gali pasikalbėti su žmogumi, o ne su ketvirčio planų lentelėmis.

E.Mildažytės manymu, labdaros kultūra Lietuvoje dar tik formuojasi. Mat kultūriniu požiūriu taip susiklostė, kad Lietuvoje beveik nebuvo jokių labdaros organizacijų. Buvo aukojama tik bažnyčiai ir bažnyčia buvo prisiėmusi socialinės pagalbos funkcijas, kurias vykdo iki šių dienų. Pirmosios labdarą teikiančios organizacijos atsirado tarpukario Lietuvoje, o iš tiesų labdara yra žydų kultūros palikimas. Žydai iki šiol kam nors aukoja dešimtinę nuo atlyginimo. Ir jie, skirtingai nei lietuviai, vis dar norintys kontroliuoti šį procesą, nesigilina, kaip ta auka bus panaudota.

Lietuviai nori ne tik aukoti, bet ir kontroliuoti

„Ir aš manau, kad aukas žmonės gali rinkti taip, kaip jie nori. Jeigu jie nori gražiai apsirengti ir pašokti Vienos pokylyje, kodėl gi ne? Jeigu jie nori važiuoti dviračiais ar surengti teniso arba krepšinio turnyrą, tai irgi jų valia. Kaip ir aukojimo veiksmas yra kiekvieno žmogaus apsisprendimas ir niekas negali jo nei spausti tai daryti, nei priekaištauti, jeigu jis to daryti nenori. Tai šventa jo valia. Žmonės gali rinktis paremti sritis, kurios joms patrauklios. Galbūt vienas norės paremti dviračių sportą, kitas – vaikų darželį, trečias duoda kraujo ir tai jau yra nepaprastai daug arba užsirašę į kaulų čiulpų donorų banką. Nėra srities, kuri būti geresnė ar blogesnė, todėl būkime atviri ir tolerantiški.

Ir nemanykime, kad aukoti galima tik tobuliems žmonėms. Turėjome vieną ponią, kuri norėjo paaukoti, bet prašydavo siųsti jai istorijas, kad galėtų išsirinkti. Nežinau, kiek istorijų jai esame nusiuntusios. Ir kai mums trūko kantrybė, mes jai pasakėme: „Kai rasime du angelus, sėdinčius laiptinėje ant palangės ir valgančius vieną džiūvėsį, būtinai jums pranešime.“

Reikėdavo, kad žmogus ir negertų, ir nerūkytų, ir vaikus mylėtų, ir kad su dantimis būtų, gražiai atrodytų ir pan. Jeigu viskas būtų taip tobula, tokiam žmogui greičiausiai mūsų pagalbos nereikėtų. Todėl visada sakau – jeigu jau nutarei paaukoti, padaryk tai ir daugiau nekvarškink sau galvos, ar tavo auka bus naudingai panaudota. Tiesiog žmogus arba turi poreikį aukoti, arba ne, ir tai nepriklauso nei nuo pajamų, nei nuo amžiaus, nei nuo socialinės padėties. Tiesiog nori dalintis arba ne“, – apibendrino E.Mildažytė.

Remiamas turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:02
01:19
00:44
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką