Sekite 15min Google
Kaip portalui 15min sako buvusi ilgametė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė, o dabar jos narė Dalia Urbanavičienė, Helovino istorijoje galima rasti išties nemažai sąsajų su Vėlinėmis. Visgi šiuolaikinis šios šventės pavidalas jai kelia nerimą.
Specialistės vertinimu, Lietuvoje siaubo pramogos neretai peržengia ribas, o komerciniai renginiai vis dažniau užgožia laiką, skirtą mirusiesiems prisiminti.
Helovinas anksčiau buvo visai kitoks
Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė pasakoja, kad Helovino ištakos siejamos su senovės keltų Samhaino švente, žymėjusia vasaros pabaigą ir perėjimą į žiemą.
Pagal keltų kalendorių naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1-ąją, todėl spalio 31-osios naktis buvo laikoma ypatinga. Tikėta, kad tuo metu riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tampa itin plona, o protėvių vėlės aplanko gyvuosius.
„Tai buvo visiškai kitokia šventė palyginti su ta, kokią mes matome dabar. Iš tikrųjų ji buvo labai panaši į mūsų Vėlines – jos esmė buvo pagarba protėviams“, – aiškina D.Urbanavičienė.
Senovės keltai vėles pasitikdavo kurdami laužus, prie namų palikdavo maisto ir dovanų. Žmonės persirengdavo gyvūnų kailiais, odomis, kartais net naudodavo kaukoles. Taip esą gyvieji mirusiųjų vėlėms pasirodydavo artimesni.
„Buvo prašoma vėlių pagalbos – dėl derliaus, vaisingumo, sveikatos ir viso kito“, – apie senąsias tradicijas kalba pašnekovė.
Aktyvi visuomenininkė pabrėžia, kad persirengėlių pasirodymas anuomet nebūtinai kėlė baimę. Priešingai, anapusinį pasaulį simbolizuojančios būtybės galėjo būti siejamos su palaima, gyvybės atsinaujinimu ir sėkme.
„Žmonės džiaugdavosi, kad persirengėliai apsilanko, nes jie neša palaimą. Nors ir iškrėsdavo visokių pokštų, pripurvindavo visur, jie sukeldavo juoką, pralinksmindavo. Tai buvo tarsi gyvybės sujudinimas, kai žiema jau čia. Viskas nyksta, o atėję iš anapus jie vėl viską žadina vaisingumo link“, – aiškina ji.
Nuo ropių žibintų iki šiurpių kaukių
Helovino tradicijos keitėsi pamažu, persipindamos su krikščioniškais papročiais. Lapkričio 1-ąją pradėjus minėti Visų Šventųjų dieną, spalio 31-osios šventės pavadinimas taip pat pasikeitė. Angliškas „All Hallows' Eve“, reiškęs Visų Šventųjų išvakares, ilgainiui sutrumpėjo iki „Halloween“.
Vis dėlto senieji papročiai neišnyko. Airijoje ir Škotijoje žmonės toliau rengdavosi įvairiais kostiumais, vaikščiodavo nuo durų prie durų ir prašydavo vaišių. Atsirado ir krikščioniškų motyvų – tarp persirengėlių buvo galima pamatyti šventųjų, angelų, dvasininkų ar velnių kaukes. Kai kuriose vietovėse būdavo prašoma vadinamųjų sielos pyragų, o juos davusiems namų šeimininkams žadama melstis už mirusius jų artimuosius.
Didesnių pokyčių įvyko XIX a. viduryje, airiams ir škotams pradėjus emigruoti į Jungtines Valstijas. Pašnekovė pasakoja, kad daug emigrantų vaikų likdavo be priežiūros, nes jų tėvai dirbdavo nuo ryto iki vakaro. Tuo metu ieškota būdų, kaip jaunimą sudominti įvairiomis veiklomis ir atitraukti nuo nusikalstamo elgesio.
„Jaunimas tuomet vietoj šventųjų ir kunigų ėmė kurti siaubūnų kaukes, norėdami išgąsdinti aplinkinius. Kartu, dar nebyliojo kino laikais, pradėjo formuotis ir siaubo filmų industrija. Visa tai susipynė ir paskatino to šiurpinimo įtraukti vis daugiau“, – aiškina D.Urbanavičienė.
Iš pradžių dalis amerikiečių Helovino papročius vertino nepalankiai – dėl jų sąsajų su senaisiais pagoniškais tikėjimais jiems priešinosi ypač religingos bendruomenės. Tačiau ilgainiui šventė išplito visoje šalyje ir įgijo savitų bruožų.
„Susiformavo savita Helovino versija, susijusi su derliaus švenčių renginiais, kaimynų susibūrimais į „žaidimų vakarėlius“, kuriuose būdavo sekamos istorijos apie mirusius ir vaiduoklius, žaidžiami žaidimai, krečiami pokštai“, – sako Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė.
Pasikeitė ir svarbus iki šių dienų Helovino simbolis – žibintai. Senovės keltai juos skaptuodavo iš ropių, tačiau Jungtinėse Valstijose emigrantai atrado šiam tikslui patogesnius moliūgus. Džeko žibintais vadinami papuošimai siejami su airių legenda apie Stingy Jacką. Tikėta, kad tokie žibintai padeda atbaidyti piktąsias dvasias.
Anapus Atlanto pamažu įsitvirtino ir tradicija, kai vaikai prašo saldumynų, sakydami „Vaišės arba pokštas!“. Matant augantį šventės populiarumą, sprogo ir komercinis pramogų verslas – imta siūlyti apsilankyti vaiduoklių namuose, rinktis vis įvairesnius kostiumus. Ilgainiui tai išplito ir visame pasaulyje.
Kodėl dabartinės pramogos kelia nerimą?
Kalbėdama apie tai, kaip Helovinas šiandien švenčiamas Lietuvoje, D.Urbanavičienė neslepia nerimo ir nusivylimo. Pasak ekspertės, ją neramina vis dažniau pasitaikantys itin žiaurūs vaizdai, gąsdinimai ir tai, kad suaugusiesiems skirtose pramogose dalyvauja ir maži vaikai.
„Lietuva jau pradeda peržengti visas ribas. Pavyzdžiui, savo akimis mačiau Kalnų parke Helovino atrakcione įrengtame „siaubo tunelyje“ ne tik daugybę instaliacijų, vaizduojančių monstrų kapojamus žmones, bet ir realius smurtinius veiksmus: vienas iš persirengusių animatorių netikėtai išnirdavo su įjungtu benzininiu pjūklu sukeldamas didžiulį triukšmą ir smalkių smarvę, o tai įaudrino pirmyn atgal lakstančius mažamečius berniūkščius – tai ne tik kenkia tų vaikų psichikai, bet ir kelia pavojų siauroje tunelio erdvėje. Tokie gąsdinimai visiškai nepriimtini“, – sako pašnekovė.
Jai nerimą kelia ir pačių kostiumų bei kaukių simbolika. D.Urbanavičienės teigimu, vaikai nuo mažens pratinami prie šiurpių personažų. „Vaikas vos atsisėda, o jį jau aprengia kaip kokį vampyriuką“, – pastebi ji.
Pašnekovė pasakoja girdėjusi ir apie tokias pramogas, kurių turinys jai primena satanizmo apraiškas. Anot jos, viename siaubo renginyje lankytojus koridoriuose gąsdino įvairios būtybės, o pabaigoje jų laukė demoną primenantis personažas, reikalaujantis atiduoti sielą.
Ekspertę ypač neramina tai, kad tokiose pramogose gali dalyvauti vaikai, net ikimokyklinukai, kuriems dar sunku atskirti išgalvotus vaizdinius nuo tikrovės. Ji mano, kad renginių organizatoriai turėtų atsakingiau vertinti ne tik jų turinį, bet ir tai, kokio amžiaus lankytojams jie skirti.
Kaip vieną tokio neatsargumo pavyzdžių pašnekovė prisimena 2024 m. incidentą Taujėnų dvare. „Kartuvės kabėjo kaip dekoracija, o vienas vaikas įkišo galvą ir pasikabino, teko net kviesti medikus. Čia jau peržengiamos bet kokios ribos“, – sako ji.
Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė atkreipia dėmesį, kad kitose šalyse siaubo pramogos dažnai skirstomos pagal lankytojų amžių. Kai kurie atrakcionai skirti tik suaugusiesiems ar vyresniems paaugliams, o vaikams siūlomos kitokios veiklos – su moliūgais, pasakų personažais ir žaidimais.
„Vaikai į pačias baisiausias pramogas nevedami. Yra renginių, skirtų tik nuo 14, 16 ar 18 metų“, – sako ekspertė.
D.Urbanavičienę piktina ir tai, kad Helovino renginiai kartais išsitęsia nuo spalio pradžios iki lapkričio pirmosios savaitės. Taip pramogos persidengia ir su lapkričio 1-ąja bei 2-ąja – dienomis, kai tradiciškai prisimenami mirusieji ir lankomi jų kapai.
„Tai jau lazdos perlenkimas. Mūsų žmonės tuo metu lanko mirusiuosius – ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kurie žuvo už mus, partizanų kapus, pilkapius. O tuo pat metu vyksta Helovino renginiai, siūlomos nuolaidos atėjusiems su kostiumais“, – dėsto pašnekovė.
Kaip Heloviną švęsti prasmingiau?
Kritikuodama šiandien Lietuvoje populiarėjančias siaubo pramogas, Etninės kultūros globos tarybos narė ragina nepamiršti, kad Helovino ištakos buvo visai kitokios. Jos manymu, geriau pažinus senąsias šios šventės tradicijas, būtų galima atrasti ir prasmingesnių būdų ją švęsti.
„Raginame labiau pasirūpinti tais, kuriems reikia pagalbos (seneliais, vienišais žmonėmis), rengti žygius į pilkapius, partizanų kovų vietas, aplankyti ne tik artimųjų, bet ir Lietuvai nusipelniusių žmonių kapus, uždegti žvakeles, prisimenant savo protėvius piešti giminės medžius, puoselėti šeimyniškus santykius“, – vardija pašnekovė.
Anot jos, būtų verta atgaivinti ir senąsias rudens turgų tradicijas. Anksčiau tokie susibūrimai neapsiribodavo prekyba derliaus gėrybėmis – juose vykdavo vaidinimai, žmonės žaisdavo ir linksmindavosi.
„Nebuvo taip, kad būtų draudžiamas juokas. Galbūt ir reikėjo šiek tiek rimties, kad kažko neišgąsdintum, bet kartu būdavo ir labai daug šviesių dalykų“, – pasakoja D.Urbanavičienė.
Ekspertė siūlo pasimokyti ir iš Airijos, kur Helovinas, jos teigimu, gali tapti proga ne tik persirengti, bet ir kalbėtis apie tradicijas bei padėti kitiems. Prieš atostogas vaikai į mokyklas ten atsineša po vieną ar du eurus stokojantiesiems, kartu vyksta edukacijos apie keltų papročius.
„Nors vaikai ir ateina su kaukėmis, ten kalbama apie Helovino tradicijas, apie keltų papročius. Vyksta edukacijos, žaidžiami ir nekalti žaidimai, pavyzdžiui, bandoma suvalgyti obuolį nenaudojant rankų“, – aiškina pašnekovė.
D.Urbanavičienė taip pat ragina su vaikais kalbėtis apie mirtį, tačiau tai daryti atsakingai. „Seniau vaikus visada vesdavosi ir į šermenis, ir į laidotuves. Net buvo tikima, kad vaiko malda stipresnė už suaugusiojo – ji padeda mirusiajam ramiai išeiti, o artimiesiems suteikia daugiau ramybės.
O dabar laidotuvės vaikams tarsi pernelyg baisios, nuo jų norima apsaugoti, tačiau visokius siaubo filmus ir monstrus tarsi galima žiūrėti. Manau, kad vaikų santykis su mirtimi neturėtų formuotis per šiuos dalykus“, – apgailestauja Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė, kartu primindama, kad lietuviai minėjo savo mirusiuosius su pagarba ir meile – be jų nebūtų ir mūsų.
Apie Helovino ir Vėlinių ryšį plačiau diskutuojama bus spalio 29 d. Kaune vyksiančiame pokalbių ir diskusijų vakare. Visą renginio programą rasite čia: https://velines.lt/pokalbiu-ir-diskusiju-vakaras/
