Reaguodami į pastarųjų dešimtmečių kalbos pokyčius, lituanistai pernai parengė naują „Praktinę bendrinės lietuvių kalbos gramatiką“. Palyginti su anksčiau išleistomis teorinėmis gramatikomis, naujoji yra praktinė, su daug iliustracinių pavyzdžių ir tuo padedanti besidominčiajam geriau suprasti ir vartoti kalbos vienetus.
Naujosios gramatikos rengimą ir leidybą, tiesa, kol kas išėjęs elektroninis leidinys, rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK).
30 metų po paskutinio leidinio
Kaip portalui 15min aiškina pagrindinis naujosios gramatikos rengėjas, Klaipėdos universiteto profesorius Albinas Drukteinis, šis leidinys – tai ir didžiosios dalies kalbos sistemos ir vartosenai aktualių dalykų aprašas. Nuo paskutinio tokio gramatinės sistemos aprašo jau buvo praėję kone trys dešimtmečiai. Per tą laikotarpį atlikta įvairių tyrimų, nemažai pasikeitė ir pati kalba, tad atnaujinti gramatiką pasirodė tiesiog būtina.
„Svarbus skirtumas nuo ankstesnių aprašų yra tas, kad nemažai dėmesio skiriama vartosenai aktualiems dalykams aptarti – savarankiškais skyreliais ar komentarais aprašant tam tikras kalbos vienetų grupes. Iš praktinio darbo patirties buvo nustatomi problemiški ar šiaip aktualūs kalbos sistemos ir vartosenos reiškiniai, jie plačiau komentuojami, kai kada argumentuojamas ir pateikiamas problemos sprendimas.
Tuo gramatika gali būti naudinga gana skirtingiems skaitytojams – kalbos normintojams, redaktoriams, filologinių studijų studentams, apskritai lituanistams, kartu ir smalsesniems kalbos vartotojams nefilologams, bet kokio teksto kūrėjams“, – teigia profesorius.
Kaip žmogus vartoja kalbą neviešai, buitinėje aplinkoje, žinoma, niekas negali reguliuoti, pabrėžia A.Drukteinis. Visgi, kalbant apie oficialią, viešąją kalbą, ji turi būti palaikoma tokia, kokia buvo sukurta per visą kalbos vartojimo istoriją. Vertinant įvairius vartosenos atvejus, atsižvelgiama būtent į kalbos sistemos aprašus gramatikose ir žodynuose.
„Kalbos institucijos, jose dirbantys kalbininkai stebi kalbos vartoseną, renka keistesnius atvejus ir tikrina, kiek jie atitinka kalbos sistemą, kiek juos galima paaiškinti ir pateisinti bendraisiais sisteminiais požymiais. Tokiu būdu nustatyta norma, atrodytų, turėtų būti nekintanti, bet taip nėra. Kalbos sistema yra labai sudėtinga ir ne visi jos ploteliai yra ištirti, vien bendro aprašo neretai nepakanka.
Tyrimas gali parodyti, kad tam tikras vartosenos atvejis gali būti bent iš dalies paaiškinamas sisteminiais požymiais ir tada norma švelninama. Kai kada norma keičiama dėl to, kad kito būdo perteikti tam tikram reikšmės niuansui kalboje nėra, o vartojamas turi kitos kalbos kopijavimo (labiau kalbant apie gramatiką) požymių. Kalbos funkcionalumas, t. y. gebėjimas perteikti viską, ko prireikia kalbėtojui, yra svarbus pagrindas nustatant normą – juk kalba ir buvo susikurta pirmiausia kaip priemonė informacijai perteikti“, – dėsto naujosios gramatikos projekto vadovas, pats parengęs leidiniui platų sintaksės skyrių.
Praktinės gramatikos fonetikos dalį parengė Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijos docentė dr. Rūta Kazlauskaitė, morfologijos dalį – Klaipėdos universiteto docentė dr. Asta Balčiūnienė, žodžių darybos dalykus išdėstė VU Šiaulių akademijos docentė dr. Jolanta Vaskelienė.
Daugiau dėmesio socialiniam jautrumui
Pasak A.Drukteinio, pasakymas „kalbos pokyčiai“ turi dvejopą prasmę. Visų pirma, daug greičiau mes pastebime pavienių kalbos priemonių atsiradimą ar apnykimą vartosenoje. „Paplinta tam tikrų, sakykime, madingų ar aktualių žodžių (trampizmas), frazių (gerovės valstybė), darybinių naujovių (tinklaraštininkas, judumas). Pavieniai kalbos vienetai atsiranda prireikus pavadinti naujus daiktus, reiškinius, naują kokios nors veiklos pobūdį (feisbukas, gūglinti, socialiniai tinklai, nuomonės formuotojas). Dėl panašių, tik priešingų priežasčių kai kurie kalbos vienetai pasitraukia į pasyviąją vartoseną“, – tikina pašnekovas.
Tuo tarpu pati kalbos sistema keičiasi kur kas lėčiau, šiuos virsmus daug sunkiau pastebėti. Bene greičiausiai sisteminiai pokyčiai įvyksta, kuomet tai susiję su konkrečiais žodžiais ir jų reikšmėmis: „Tarkim, į rengiamą „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“ (BLKŽ) jau yra patekę feisbukas, gūglinti, judumas, jų nebuvo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (DLKŽ). BLKŽ pateikia žodžio langas reikšmę „kompiuterio ekrano dalis, su kuria dirbama kaip su atskiru ekranu“, tokios reikšmės DLKŽ nėra.“
VLKK Konsultacijų grupės vadovė Sigita Sereikienė savo ruožtu atkreipia dėmesį, kad socialiniai tinklai pastaruoju metu keičia mūsų kalbėjimo ir rašymo stilių. „Viešojoje erdvėje daugėja šnekamosios, buitinės kalbos, kalbėtojai, net ir kalbėdami viešai ar rašydami ir skelbdami savo tekstus, ne visada stengiasi susiimti, tad riba tarp viešo ir privataus kalbėjimo tarsi išsitrynusi. Tai pasakytina apie visus kalbos lygmenis, bet pirmiausia ir lengviausiai, žinoma, pastebima leksika“, – sako specialistė.
Anot jos, kalbos vartosena šiuo metu nemažai pasikeitusi ir dėl socialinių jautrumų, tolerancijos įvairioms socialinėms grupėms skatinimo. Kas anksčiau atrodė įprasta sakyti, dabar jau stengiamasi sušvelninti, atsižvelgiant į aptariamo asmens ar grupės jausmus. „Tai negalias, priklausomybes, tam tikrus išorinius požymius nusakantys žodžiai. Norima vengti tiesmukumo, įvardyti pirma pabrėžiant patį asmenį, o ne jo negalią, priklausomybę ar kokį išorinį požymį. Čia galima įžvelgti ir skirtumus tarp kartų, nes, pvz., vyresniajai kartai žodis negras yra neutralus, o štai jaunesniajai – anaiptol“, – tikina S. Sereikienė.
„Minėtina tendencija darbo skelbimuose ir kitur, kur nėra minimas konkretus asmuo, vartoti abiejų giminių formas. Nors gramatiškai pakaktų ir vyriškosios giminės kaip apimančios abiejų lyčių asmenis, dažniausiai linkstama greta pateikti ir moteriškosios giminės galūnę, pvz.: priimame į darbą vadybininką (-ę). Sunkiau tokio principo laikytis ilgesniame rišliame tekste, kartais su tomis galūnėmis prieinama iki absurdo, jos imamos dėlioti visiems žodžiams, kurie turi giminę.
Kita grupė klausimų susijusi su lytine tapatybe. Pvz., esame sulaukę klausimų, kaip į lietuvių kalbą versti anglišką lyties nenurodantį įvardį them, interlyčius asmenis įvardijančią santrumpą Mx. Specialaus lyties atžvilgiu neutralaus įvardžio ar kreipinio lietuvių kalboje nėra. Kiek mums žinoma, ir kitos kalbos, kurios turi gramatinę giminės kategoriją, vengia kurti dirbtinius įvardžius ar kreipinius, nes jie kalboje paprasčiausiai nepaplinta, nėra palaikomi natūralios vartosenos“, – teigia specialistė.
Įdomu tai, skuba pridurti VLKK atstovė, kad tam tikruose kontekstuose žodžiai ir jų rašyba tampa įrankiu ne draugiškai, o, atvirkščiai, priešiškai pozicijai išreikšti. „Pavyzdžiui, rašoma Ruzija, RuZija, RuZZZija (oficialus valstybės pavadinimas Rusija); taip pat ir mažąja raide – rusija, ruzija, putinas. Tai, žinoma, ne pagal rašybos taisykles, bet jeigu turime taisyklę, kad iš pagarbos didžiąja raide galime rašyti bendrinius žodžius (Motina, Tėvynė ir pan.), tai kodėl gi negalėtų būti atvirkščiai – dėl nepagarbos rašyti mažąja raide tikrinius? Aišku, diskutuotina, ar tai tinka dalykinei kalbai, bet socialiniams tinklams ar panašiems tekstams – kodėl gi ne?“ – svarsto S.Sereikienė.
„Praktinė bendrinės lietuvių kalbos gramatika“ parengta pagal VLKK inicijuotą projektą „Leidinio „Praktinė bendrinės lietuvių kalbos gramatika“ rengimas“ (vad. Albinas Drukteinis), finansuotą iš programos „Valstybinės kalbos norminimas, vartojimas, ugdymas ir sklaida“ lėšų. Leidinį išleido Vilniaus universiteto leidykla. Elektroniniu formatu naujoji gramatika prieinama visiems nemokamai VLKK svetainėje, skyriuje „Aktualūs leidiniai“.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
