Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 19d. 09:00

Filmo „Tarp pilkų debesų“ kūrėjas M.Markevičius: apie gyvenimą Amerikoje, draugystę su žydu Ari ir stiprybę apginti savo tiesą

Marius Markevičius
K.Kanapecko nuotr. / Marius Markevičius

Marius Markevičius yra žymus antros kartos Amerikos lietuvis, filmų prodiuseris, daug dirbantis Lietuvai. Jis yra sukūręs populiarųjį filmą apie Lietuvos krepšinį „Kita svajonių komanda“ („The Other Dream Team“) ir dabar kuria filmą „Tarp pilkų debesų“ pagal Rūtos Šepetys bestselerį. Jurgis Didžiulis ir ToBeLT komanda aplankė ir pakalbino Marių Kalifornijoje, kur jis atvyko su Ari, savo vaikystės draugu, kuris yra kilęs iš Lietuvos žydų šeimos.

Marius: Sveiki, aš esu Marius Markevičius, Amerikos lietuvis, gimęs ir augęs Los Andžele. Abu mano tėvai yra lietuviai. Aš šneku lietuviškai, nors angliškai turbūt šiek tiek geriau, nes gyvenau Amerikoje visą gyvenimą. Kuriu filmus apie Lietuvą, myliu šią šalį ir dažnai ten keliauju. Džiaugiuosi, būdamas Jurgio ToBeLT projekto dalimi, galėdamas viešinti lietuvybę po visą pasaulį ir padėti visiems didžiuotis tuo, kuo esame ir iš kur esame.

– Tad pirmasis klausimas: kodėl mums turi rūpėti mūsų šaknys?

Marius: Aš galiu atsakyti, kodėl šaknys svarbios man. Kai aš augau 80-aisiais, sovietų okupacijos metais, čia, Los Andžele, mano tėvai visada mane mokė apie kultūros svarbą. Aš manau, kad jie bijojo, kad ta kultūra gali išnykti, todėl mane stūmė mokytis lietuviškų šokių, kultūros ir kalbos nuo ankstyvos vaikystės.

Būdamas vaikas nelabai suprasdavau, kodėl man reikia žinoti apie šią tolimą šalį – juk aš nematau ten gyvenančių žmonių ir nešneku su jais. Man tas labai nepatiko, aš nekenčiau būti taip stumiamas, nesupratau, kodėl man reikia šokti tautinius šokius, kai aš labiausiai norėjau žaisti futbolą ir beisbolą su savo draugais.

Bet jie mane stūmė ir stūmė, ir dabar aš džiaugiuosi, kad jie tą darė – dabar Lietuva yra svarbi mano gyvenimo dalis, aš ten keliauju, apie ją kuriu filmus, susitinku su giminėm.

– Sovietų okupacijos metu buvo aišku, kodėl reikia saugoti mūsų kultūrą – juk ji galėjo tiesiog išnykti. O kodėl tai svarbu dabar? Kodėl tu pasakoji tas pačias istorijas?

Marius: Taip, tikrai, kai pagalvoju apie praeitį, tai sovietų laikais buvo aiški priežastis, dėl ko reikėjo saugoti lietuvybę. Tada turėjome priešą ir aiškų tikslą. Dabar yra sunkiau suprasti, kodėl vis dar reikia saugoti kultūrą ir tradicijas. Tačiau man dabar tai yra svarbiau nei bet kada anksčiau – Lietuva kovojo už Nepriklausomybę 50 metų, ir dabar durys yra atviros, žmonės gali keliauti, kur nori, dirbti, kur nori – ką jie ir daro.

Bet aš labai tikiuosi, kad tos naujai susiformavusios diasporos suteiks savo vaikams tokią pačią patirtį, kaip mano tėvai suteikė man, kad tėvai mokys savo vaikus apie kultūrą ir tradicijas. Būtent dėl to, kad mano tėvai mane taip išauklėjo, man norėjosi atvažiuoti į Lietuvą, ten kurti filmus, dirbti, atsivežti draugus.

Tu sutiksi mano draugų, kurie nuvyko į Lietuvą iš Amerikos mano kvietimu ir kurie įsimylėjo Lietuvą. Taigi aš manau, kad dabar, kai sienų nebėra, saugoti kultūrą yra svarbiau nei buvo bet kada anksčiau – kad išlaikytume tradicijas ir sujungtiumepasaulinę lietuvių bendruomenę.

– Kai vaikystėje gyvenau Amerikoje, būti lietuviu nebuvo labai kieta. Manau, kad daug vaikų patyrė tą patį. Ar manote, kad dabar Amerikoje toks požiūris pasikeitė, ir žmonės nori labiau adaptuotis globaliame kontekste?

Marius: Tai sudėtingas klausimas. Bet aš manau, kad Amerikoje visi ieško tikrosios savo tapatybės. Juk niekas nėra tikras amerikietis, nebent jie kilę iš vietinių indėnų. O šiaip kiekvienas Amerikos pilietis turi šaknis kažkur kitur ir gimines po visą pasaulį, ir dėl to Amerika yra unikali šalis.

Nesupratau, kodėl man reikia šokti tautinius šokius, kai aš labiausiai norėjau žaisti futbolą ir beisbolą su savo draugais.

Nuo ankstyvo amžiaus mano identitetas buvo lietuviškas. Kai tavo vardas ir pavardė yra Marius Markevičius, ir pirmoje klasėje Santa Monikoje tavo mokytoja negali jų teisingai ištarti, tu jau nuo penkerių–šešerių metų amžiaus žinai, kad tu esi kitoks, ir žinai savo tapatybę. Tu gali ją stumti nuo savęs arba gali priimti, bet galų gale lietuviškoje kultūroje visada buvo labai daug dalykų, su kuriais save tapatinau ir kuriuos mylėjau, ir tai tapo mano dalimi bei padėjo man suprasti, kas aš esu.

– Kaip jūs „parduodate“ Lietuvą savo draugams?

Marius: Krepšinis! Kad mes esame geriausi krepšinyje! Na, o iš tiesų, tai aš Lietuvą girdavau draugams jau nuo kokių šešerių metų: „Ateikit, mano mama gamina kugelį (ar kažką kito)...“ Aš turėjau įvairių tautybių draugų – meksikiečių, iraniečių, žydų – ir taip pat ragaudavau jų valgių. Mes visi išbandydavome vienas kito kultūras ir tuo didžiuodavomės.

O kai aš, jau suaugęs, pirmą kartą nuvažiavau į Lietuvą, jiems paskui pasakojau, kokia tai įdomi, graži šalis, truputį toliau nuo pagrindinių turistinių kelių, mes turim ten nuvažiuoti. Ir man pavyko į Lietuvą nusivežti draugų ir kartu pakeliauti po šalį. Jiems labai patiko Nida, Palanga, Baltijos jūra, grybavimas, visi šie jiems neįprasti dalykai. Taigi taip, aš esu didelis Lietuvos pardavinėtojas (šypsosi). Nežinau, koks yra mano pagrindinis kabliukas, tai yra ir krepšinis, ir puikūs muzikantai (žiūri į Jurgį), gardus maistas, ir viskas yra nuostabu (juokiasi).

– O kokių stereotipų apie save ir savo kilmę jums teko išgirsti?

Marius: Na, man augant, daug kas galvodavo, kad mano vardas ir pavardė yra graikiški, o kai pasakydavau, kad aš lietuvis, visi klausdavo, kur yra ta Lietuva ir ar ji yra Rusijos dalis. Taigi aš visada turėdavau aiškinti, kad Lietuva – tai ne Rusija. Bet Amerikoje taip jau yra, ir aš niekad nejaučiau jokio negatyvumo iš kitų. Žmonės tiesiog buvo smalsūs, kai išgirsdavo neįprasta vardą, ir mano draugams taip pat visada buvo smalsu sužinoti daugiau apie Lietuvą.

Na, o kai aš būnu Lietuvoje ir šneku lietuviškai su akcentu, žmonės kartais gana įtariai paklausia: „Kada tu išvažiavai?“ Aš jiems paaiškinu, kad aš niekad neišvažiavau, aš gimiau, augau Amerikoje ir labai stengiausi išmokti lietuvių kalbą. Bet galiu pajusti, kad žmonės keistai reaguoja į akcentą. Tad aš tikiuosi, kad tai ateityje pradės keistis, nes yra tiek puikių lietuvių visame pasaulyje, kurie daro šaunius dalykus ir sunkiai dirba – juk ne jų akcentas turėtų rūpėti, o tai, kur yra jų širdis. Lietuviai turėtų vienas kitą remti ir palaikyti, tai yra svarbiausia.

– Turite projektą, kuriuo padedate lietuviams menininkams. Kodėl jums tai svarbu?

Marius: Taip, aš padėjau įkurti „Lietuvių pasaulio meno tarybą“ („Lithuanian World Arts Council“). Ši organizacija remia jaunus menininkus iš Lietuvos, padėdama jiems pristatyti savo meną visame pasaulyje.

Menas – tai vienas iš didžiausių kultūros išraiškos būdų. Manau, kad iki šiol krepšinis buvo didžiausias lietuviškos kultūros eksportas, kas yra nuostabu – aš irgi esu didelis krepšinio fanas ir apie lietuvišką krepšinį sukūriau filmą. Bet Lietuvoje yra daug daugiau savitų kultūros išraiškų: tai muzika, istorija, poezija, literatūra, filmai – yra visko, ir pasaulis apie tai turėtų žinoti, nes lietuviai menininkai viską daro aukščiausio lygio.

Štai Mirga Gražinytė-Tyla, kuri yra mūsų tarybos narė, vadovauja vienam iš geriausių simfoninių orkestrų pasaulyje. Rašytoja Rūta Šepetys, kuri parašė tarptautinį bestselerį „Tarp pilkų debesų“, taip pat yra mūsų narė.

Tiesiog yra tiek daug neįtikėtinų lietuvių menininkų, ir mes, kaip lietuviai, bent jau turėtumėm juos pripažinti ir palaikyti, bet mes norime visa tai paskleisti plačiau, kad ir kiti sužinotų. Tai – pasaulinio lygio talentai. Man yra labai svarbu stumti meną į priekį, nes tai yra vienas svarbiausių dalykų bet kokiai šaliai ar kultūrai.

K.Kanapecko nuotr./Marius Markevičius su vaikystės draugu Ari ir Jurgis Didžiulis
K.Kanapecko nuotr./Marius Markevičius su vaikystės draugu Ari ir Jurgis Didžiulis

– Lietuvos kultūrai daug davė ir žydų kilmės žmonės, o aš žinau, kad turite labai įdomią su tuo susijusią istoriją. Galbūt pristatom jūsų draugą Ari?

Marius: Taip, puiku. Ari ir aš esame geriausi draugai nuo šešerių ar septynerių metų amžiaus. Taigi mes esame geriausi draugai jau kokius 34 metus, kartu išaugome Santa Monikoje, Los Andžele, tik vienos gatvės atstumu.

Mus sieja įdomi istorija. Mano tėvai atvyko iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą – pirma jie atskirai atvyko į Monrealį, tada į Čikagą ir Los Andželą. Ten jie susitiko, ir ten gimiau aš ir mano sesuo.

Ari tėvai taip pat yra iš Lietuvos, jo šeima išvyko prieš karą į Pietų Afriką, kur vyko daug lietuvių žydų – kur ir gimė Ari. Paskui jie traukėsi iš Pietų Afrikos, nes ir ją pasiekė karo atgarsiai. Ari būtų turėjęs tarnauti kariuomenėje, o jo tėvai to nenorėjo, taigi jie atvyko į Ameriką. Ir kažkaip mes pradėjome gyventi vienas šalia kito ir tapome geriausiais draugais.

Manau, kad Lietuvos naujoji karta yra labiau progresyvi ir atvira, daro daug šaunių dalykų.

Vieną kartą, kai mums buvo gal vienuolika metų, Ari sako: „Aš esu lietuvis. Mano seneliai yra lietuviai.“ Aš jam sakau, apie ką tu kalbi, tu esi Ari. Ir aš kažkaip į tai daugiau nesigilinau, nes niekad nebuvau girdėjęs lietuvių su tokiu vardu. Tačiau metams bėgant mes su Ari pradėjom kalbėti apie savo šaknis. Jis išvažiavo studijuoti į Izraelį, o mane taip pat vis labiau domino mano praeitis, ir mes abu žavėjomės istorija. Ari neseniai gavo Lietuvos pilietybę, ir tai yra puikus dalykas. Nebuvo lengva, bet jam padėjo daug žmonių. Ir dabar du vaikinai, kurie kartu užaugo, turi Lietuvos pilietybę ir abu tuo labai didžiuojasi.

Ari: Kai tu esi vaikas, nelabai žinai, iš kur tu esi, nežinai istorijos, ir tą išmoksti tik augdamas. Taigi, mums beaugant, aš pradėjau kalbėtis su savo tėvais ir klausti, iš kur mes kilę ir kokia mūsų istorija – ir maždaug tuo metu mes su Marium abu pradėjome suprasti, kad esame kilę iš tos pačios šalies.

Žydai gyveno Lietuvoje šimtus metų, ir mes suvokėme, kad turime dar tą ypatingą ryšį. Pernai aš buvau nuvykęs į Lietuvą, o Marius neseniai buvo Izraelyje.

Marius: Mes nuėjome pažiūrėti Europos krepšinio čempionato, kai Lietuva žaidė prieš Izraelį – žaidimas buvo puikus, ir Lietuva laimėjo. Aš klausiau Ari: „Už kurią komandą sergi?“, na, o jis buvo per vidurį. Tada Lietuva laimėjo, ir visa atmosfera buvo puiki.

– O ar jūs esate diskutavę apie lietuvių ir žydų santykius, apie istoriją? Lietuviai, kaip žinia, dar nėra iki galo priėmę savo žydiškojo palikimo ir istorijos.

Marius: Kai jau buvome kiek vyresni, Ari papasakojo man apie žydų istoriją Lietuvoje, apie kurią aš daug nežinojau, tad man tai buvo labai įdomu. Tai labai tragiška istorija, nes aš sužinojau daug apie sovietų represijas, apie žydus, o aš jAri pasakojau apie tragišką lietuvių tautos likimą. Tai buvo skaudūs laikai, ir aš labai džiaugiuosi, kad Ari tapo Lietuvos piliečiu. Manau, kad Lietuvos naujoji karta yra labiau progresyvi ir atvira, daro daug šaunių dalykų. Bet Ari gali pats apie tai papasakoti.

Mes tiesiog buvom draugai ir į politiką nesigilinom, tad tarp mūsų niekad nebuvo jokios įtampos dėl to, kas įvyko tarp žydų ir lietuvių Lietuvoje.

Ari: Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europos šalys, kurios nebuvo okupuotos sovietų, turėjo laiko priimti tai, kas įvyko per Holokaustą. Rytų Europos šalyse tas procesas vyksta lėčiau, nes jos buvo okupuotos iki 1990-ųjų, ir dabar vis dar tvarkosi su savo pačių istorija ir kančiomis.

Na, o mes su Mariumi diskutuodavome apie žydų istoriją kaip apie dalį Lietuvos istorijos. Todėl aš manau, kad yra labai įdomu, kas vyksta dabar – vis daugiau litvakų atgauna Lietuvos pilietybę, ir pati Lietuva vis labiau pripažįsta savo vaidmenį Holokauste.

Marius: Kai aš augau, dauguma mano draugų buvo žydai, ir aš dalyvavau gal 13-oje barmictvos ritualų (atliekamų, kai berniukams sueina 13 metų, o mergaitėms – 12). Tai paprastai yra didelė šventė, būna labai linksma, o aš ant galvos užsidėdavau žydišką jarmulką. Tada grįždavau namo, ir mano tėvas sakydavo: „Ką? Tu tampi žydų vaiku?“

Ari: Taip, nes jo tėvas yra iš kitos kartos, jis gyveno Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą, o Marius užaugo čia, ir jis tos istorijos nežinojo. Mums buvo svarbūs kiti dalykai, kurie mus jungė: krepšinis, mokykla, mergaitės. Mes tiesiog buvom draugai ir į politiką nesigilinom, tad tarp mūsų niekad nebuvo jokios įtampos dėl to, kas įvyko tarp žydų ir lietuvių Lietuvoje.

Marius: Aš manau, kad yra labai svarbu vieniems iš kitų mokytis, ir kuo daugiau Lietuva gali tapti atvira žydų bendruomenei – juk žydai Lietuvoje gyveno šimtus metų – tuo geriau. Lietuva galėtų daug pasimokyti iš Izraelio – mažos šalies, kuri sugeba išlaikyti savo kultūrą, kurios gyventojų skaičius auga ir kuri taip pat yra apsupta priešų.

Tai dvi mažos šalys, kurios dabar galėtų būti geriausios draugės ir viena iš kitos mokytis, kaip išlaikyti savo kultūrą pasaulyje, turint labai mažą skaičių gyventojų.

– Mariau, o ar jūs kada pajautėte, kad reikia Ari atsiprašyti, pasakyti „man labai gaila dėl to, kas Lietuvoje atsitiko žydams“?

Marius: Taip, be abejo, man labai gaila dėl to, kas atsitiko žydams Lietuvoje, Europoje – visur jie kentėjo tūkstančius metų. Mes buvome Izraelyje, Jeruzalėje aplankėme Holokausto muziejų – iš arti pamatyti visą tą kančią buvo labai sunku. Ir man norėtųsi atsiprašyti, bet Ari tai supranta, nes jis žino, kiek ir mūsų tauta kentėjo.

K.Kanapecko nuotr./Marius Markevičius ir Ari
K.Kanapecko nuotr./Marius Markevičius ir Ari

Štai, neseniai sužinojome įdomią istoriją apie Menachemą Beginą – litvaką ir Izraelio didvyrį, buvusį ministrą-pirmininką. Pasirodo, karo metu jis buvo sovietų išsiųstas į Sibirą. Taigi žydai taip pat kentėjo nuo sovietinės sistemos.

Jei mes nekovosime už tai, kas yra teisinga, toks likimas gali pasikartoti.

Tai buvo baisūs laikai, visi kentėjo, ir to, ką kai kurie žmonės padarė, mes negalime atsiimti ar pakeisti, bet mes esame nauja karta, ir turime judėti į priekį. Aš didžiuojuosi tuo, ką matau darant Lietuvos Prezidentę. Ji yra labai atvira ir bando pakeisti egzistuojantį požiūrį.

Ari: Taip, kaip Marius sakė, Menachemas Beginas yra vienas iš Izraelio valstybės įkūrėjų, kuris gyveno Vilniuje, kai 1940 metais buvo areštuotas – tai buvo tie metai, kuriais vyko veiksmas dabar Mariaus kuriamame filme „Tarp pilkų debesų“. Kai sovietai atvyko į Vilnių, jis buvo ištremtas į Sibirą, nes buvo sionistas, kurių rusai nemėgo.

Kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, įvyko paktas tarp Rusijos ir Lenkijos, ir jis buvo išlaisvintas kaip Lenkijos pilietis. Tada jis atsidūrė Izraelyje, kur prisidėjo prie valstybės įkūrimo bei kovos už nepriklausomybę. Aš tiesiog manau, kad Mariui ir kitiems lietuviams yra tikras atradimas suprasti, kad žydai, lygiai kaip ir lietuviai, kentėjo nuo sovietų ir buvo tremiami į tuos pačius lagerius. Nesu tikras, ar daug lietuvių apie tai žino.

Jurgis: Mano močiutė pasakoja labai įdomią istoriją apie tą patį. Jie per karą gyveno Jonavoje, ir ji sako, kad jie priglaudė žydus, o vėliau priglaudė besislapstančius lietuvius.

Ari: Iš Holokausto laikų yra išlikusi žymi citata: „Pirma jie nusitaikė į romus, ir aš džiaugiausi, kad nebuvau tarp jų, tad nieko nedariau, paskui jie nusitaikė į homoseksualus, ir niekas nieko nedarė, nes nebuvo vieni iš jų, ir tada jie nusitaikė į mane, ir daugiau nebuvo likę nieko, kas galėtų kažką padaryti.“

Taip viskas ir vyko: žmonės nekreipė dėmesio į vienus, tada į kitus, bet patys paskui atsidūrė priešais Stalino ar Hitlerio represijas. Jei mes nekovosime už tai, kas yra teisinga, toks likimas gali pasikartoti. Dabar tokia kova vyksta čia, Amerikoje – visur aplink labai daug protestų, kaip ir dabar, netolimais – žmonės protestuoja prieš musulmonų žudymus.

– Ačiū už interviu!


„Humans of Lithuania“ – „Lietuvos žmonės pasaulyje“ yra ToBeLT (To Be Lithuanian) komandos ir We Love Lithuania bendras projektas.

ToBeLT – tai Jurgio Didžiulio pradėtos bendruomenės telkimo kelionės, siekiant ištyrinėti ir užfiksuoti, ką reiškia būti lietuviu. We Love Lithuania – tai išsamiausia vaizdinė platforma, pristatanti Lietuvą realiu laiku. Abi komandos susijungia, kad sukurtų albumą apie viso pasaulio lietuvius, nes jų istorijos TURI būti papasakotos. Tai istorijos apie lietuvius emigracijoje, Lietuvoje, apie mūsų tautines mažumas ir visus kitus, save laikančius lietuviais.

Mes tikimės, kad pasidalintos istorijos sužadins ne tik empatiją, tačiau kartu paskatins lietuvių vienybę ir lietuvybės atradimą iš naujo.

Visus projekto tekstus rasite ČIA.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką