Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gruodžio 10d. 14:00

Filologijos diplomas Godą atvedė į kariuomenę: pašaukimas buvo stipresnis už norą pasprukti pirmąją dieną

Goda Jakubonytė
Asmeninio albumo nuotr. / Laisvai turkiškai kalbanti profesinės karo tarnybos karė Goda Jakubonytė

Lietuvių filologijos ir turkų kalbos studijos Vilniaus universitete (VU) turėjo pasitarnauti versle, turizmo sektoriuje arba kultūrinėje veikloje. Bent jau tokius planus aukštojo išsilavinimo siekdama dėliojo panevėžietė Goda Jakubonytė (30 m.), kurią labiausiai domino kultūra. Kur jauna lituanistė savęs tikrai neregėjo – tai Lietuvos kariuomenėje. Būtent šias duris G.Jakubonytei atvėrė ketveri metai seniausiame šalies universitete.

Profesinės karo tarnybos karės kelias ieškant savo pašaukimo tiesus nebuvo. Kita vertus, vingiavo įdomiai, kadangi G.Jakubonytė išbandė save skirtingose srityse, ugdydama įvairias kompetencijas.

Asmeninio albumo nuotr./Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos specialistė G.Jakubonytė
Asmeninio albumo nuotr./Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos specialistė G.Jakubonytė

Molbertą pakeitė varinis baritonas

Panevėžio rajono Šilagalio kaime gyvenančioje kalvių šeimoje augusi G.Jakubonytė jau nuo mažens įsitraukė į meninę saviraišką. Iš tėvų susirinkusi ypatingo kruopštumo ir kūrybingumo genus, mergina anksti pradėjo piešti.

Orkestro vadovas į rankas įdavė baritoną – vienintelį tuo metu turėtą laisvą instrumentą.

Sulaukusi penkiolikos metų, ji atsiėmė Panevėžio dailės mokyklos baigimo pažymėjimą.

„Aš buvau dailininkė, o mano vyresnis brolis – muzikantas. Būgnais grojo Šilagalio kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestre „Sklepučini“. Kad jau pabaigus dailės mokyklą liko nemažai laisvo laiko, šeima ir draugai ragino pabandyti pagroti kaimo orkestre.

Asmeninio albumo nuotr./Muzikuoti G.Jakubonytė pradėjo pučiamųjų instrumentų orkestre „Sklepučini“
Asmeninio albumo nuotr./Muzikuoti G.Jakubonytė pradėjo pučiamųjų instrumentų orkestre „Sklepučini“

Pagalvojau, kad turėtų būti visai smagu. Orkestro vadovas į rankas įdavė baritoną – vienintelį tuo metu turėtą laisvą instrumentą“, – prisimena G.Jakubonytė.

Pinigus užsidirba nuo šešiolikos

Įvaldyti baritoną, pasak 15min pašnekovės, padėjo orkestro vadovas, kitais pučiamaisiais instrumentais groję orkestrantai, nuolatinės repeticijos ir reguliariai vykusios muzikinės stovyklos.

Susitvarkiusi su šiuo iššūkiu, G.Jakubonytė sulaukė pasiūlymo imtis meno vadovės pareigų gimtojo kaimo kultūros centre. Panevėžio 5-osios gimnazijos dešimtokė, aktyvi šešiolikmetė, ilgai nedvejojo: ėmėsi puošti scenas renginiams, organizuoti parodas, vesti dailės pamokas vietiniams gyventojams.

„Pirmieji atlyginimai siekė apie porą šimtų litų – dirbau puse etato. Įsidarbinau gana anksti, nes jau ruošiausi akademiniam gyvenimui, stengiausi užsidirbti pati, kad nereikėtų prašyti pinigų iš tėvų. Juolab kad labai rimtai svarsčiau apie studijas užsienyje“, – motyvuoja G.Jakubonytė.

Asmeninio albumo nuotr./Lietuvių filologijos ir užsienio (turkų k.) specialybės kurso studentai
Asmeninio albumo nuotr./Lietuvių filologijos ir užsienio (turkų k.) specialybės kurso studentai

Lietuva buvo mielesnė už Angliją, Vilnius – už Kauną

Sustiprintos anglų kalbos pamokos gimnazijoje ir jų paskatinti dažnėjantys merginos svarstymai abitūros metais virto realiais veiksmais.

Keletą prašymų į Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo įstaigas pateikusi panevėžietė gavo kvietimą tapti Esekso universiteto bendruomenės dalimi.

Vis tik po ilgų skaičiavimų mokslai pasirodė pernelyg brangūs ne tik finansiškai, bet ir morališkai. Meninės veiklos Šilagalio kultūros centre, pasak G.Jakubonytės, palikti nesinorėjo:

„Kad jau apsisprendžiau likti Lietuvoje, pasirinkau studijas, kurios buvo susijusios su mano tuometine veikla. Nieko nuostabaus, kad stojimo dokumentuose pirmuoju numeriu įrašiau kultūros vadybą VU Kauno fakultete. Įstojau. Kurį laiką buvo ramu – tol, kol neapsilankiau Kaune kaip būsima studentė.

Istorinė laikinoji sostinė pasirodė labai nemiela.
​​​Apsiverkiau, apsisukau, grįžau namo ir pradėjau dairytis kitų studijų programų.

Istorinė laikinoji sostinė pasirodė labai nemiela. Apsiverkiau, apsisukau, grįžau namo ir pradėjau dairytis kitų studijų programų. Mano dėmesį patraukė VU Filologijos fakultetas su lietuvių filologijos ir turkų kalbos programa. Grupėje buvo likusi paskutinė vieta. Iškart supratau – mano.“

Asmeninio albumo nuotr./Akimirka iš kasmetinių kelionių po Turkiją. Goiniuko miesto panorama
Asmeninio albumo nuotr./Akimirka iš kasmetinių kelionių po Turkiją. Goiniuko miesto panorama

Kultūrininkės karjerą sudrumstė... kariuomenė

Į lietuvių filologiją ir egzotišką užsienio kalbą 2009–2013 m. besigilinusi G.Jakubonytė neapleido meninės veiklos. Ketvirtadieniais studentė iš sostinės jau skubėdavo į darbovietę Panevėžio rajone.

Lyg to būtų maža, dar ir grojo septyniuose kolektyvuose – pradedant „Sklepučini“, baigiant skirtingais Trakų ir Vilniaus orkestrais. Repeticijai vejant repeticiją, o vienam koncertui – kitą, panevėžietė muzikuodama su orkestrais apkeliavo didžiąją dalį Europos žemyno.

Po bakalauro diplomų įteikimo iškilmių Šv. Jonų bažnyčioje G.Jakubonytė susikrovė lagaminus ir grįžo į Šilagalį, kur galiausiai visa galva paniro į muzikinę ir projektinę veiklą.

Asmeninio albumo nuotr./Kultūrinėje veikloje G.Jakubonytė sukasi nuo penkiolikos metų
Asmeninio albumo nuotr./Kultūrinėje veikloje G.Jakubonytė sukasi nuo penkiolikos metų

„Baigusi mokslus, šimtu procentų atsidėjau gimtojo kaimo kultūrai. Kylant kvalifikacijai, keitėsi ir pareigos – tapau Panevėžio rajono Šilagalio kultūros centro padalinio vadove, turėjau keletą darbuotojų.

Atrodė, kad viskas mano gyvenime taip, kaip turėjo, susidėliojo ir nusistovėjo“, – prisimena G.Jakubonytė.

Vis dėlto likimas jaunajai vadovei nežinant ruošė naujus iššūkius. 2013-ųjų vasarą Šilagalyje vyko šventė, į kurią užsuko ir kaime gyvenantis karininkas.

Vakarop, patekęs į „Sklepučini“ orkestrantų būrį, ėmė jiems pasakoti apie Lietuvos kariuomenės veiklą.

Su dideliu užsidegimu kalbėjo apie kariuomenę ir tai, kad jauni žmonės joje yra jėga. Ragino nueiti, pabandyti. Tą kvietimą labiau adresavo vaikinams, na, bet išgirdau aš.

„Su dideliu užsidegimu kalbėjo apie kariuomenę ir tai, kad jauni žmonės joje yra jėga. Ragino nueiti, pabandyti. Tą kvietimą labiau adresavo vaikinams, na, bet išgirdau aš, – akcentuoja G.Jakubonytė. – Norėjau patikrinti, kokios mano galimybių ribos, išvysti save kritinėse situacijose.

Galų gale, kuriam laikui ištrūkti iš įprastos savo rutinos ir į viską pažvelgti naujomis akimis.“

Asmeninio albumo nuotr./G.Jakubonytė bazinių karinių mokymų metu Rukloje
Asmeninio albumo nuotr./G.Jakubonytė bazinių karinių mokymų metu Rukloje

Šaltas dušas pirmąją uniformuotą dieną

Kultūros srities darbuotoja nedelsdama užsirašė į bazinius karinius mokymus Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje (Jonavos r.).

„Mokymai prasidėjo rudeniop ir truko tris mėnesius. Įvertinčiau juos kaip labai stiprius. Nemeluosiu: pirmąją dieną apsivilkusi uniformą išsigandau, sunkiai supratau, kur patekau. Pasidaviau baimei ir netgi galvojau, kad noriu apsisukusi važiuoti namo.

Sustabdė tai, kad devyniasdešimties žmonių pulke pamačiau ir daugiau tokių išsigandusių akių porų.

Sustabdė tai, kad devyniasdešimties žmonių pulke pamačiau ir daugiau tokių išsigandusių akių porų. Dar kažkas padrąsino žodžiais, panašiais į šiuos: „Jeigu visi mes čia, tai ir tu būk“. Giliau įkvėpiau, nusiraminau. Likau“, – pažintį su Lietuvos kariuomene prisimena G.Jakubonytė.

Asmeninio albumo nuotr./Žiemos pradžią pulkas pažymėjo žygiu į miškus
Asmeninio albumo nuotr./Žiemos pradžią pulkas pažymėjo žygiu į miškus

Pasak 15min pašnekovės, būtent bendrystė, paskatinusi neapsigręžti pirmąją tarnybos dieną, emociškai palaikė viso kurso metu:

„Buvome kaip viena didelė šeima, kuri nuo pradžios mane įtraukė ir niekada nebepaleido. Nepaisant pirminio šoko, patirtis buvo įspūdinga. Tikrai wow, kai mokaisi kovinės savigynos, šaudymo įgūdžių, nardai, žygiuoji miškais ir žiemos viduryje esi išmaudomas gaisrine žarna. Kai pirmą dieną padarai keturis atsispaudimus, o baigdamas mokymus – keturiasdešimt.

Tikrai wow, kai mokaisi kovinės savigynos, šaudymo įgūdžių, nardai, žygiuoji miškais ir žiemos viduryje esi išmaudomas gaisrine žarna.

Lietuvos kariuomenė pakeitė mane šimtu procentų: pradėjau kitaip tvarkytis, kitaip su žmonėmis bendrauti. Supratau ir tai, kad žmogui nėra nieko neįmanomo – tereikia noro, užsispyrimo ir geros kompanijos žmonių, kurie paskatintų.“

Dešimtmečio proga – esminis pokytis karjeroje

Trys bazinių karinių mokymų mėnesiai prabėgo, o G.Jakubonytė sugrįžo prie kultūros centro vairo. Nors, atsivėrus galimybėms eiti į kariuomenę, ji ir sulaukė kvietimų prisijungti prie skirtingų dalinių, nė vienas variantas nedomino tiek, kad panevėžietė apsispręstų atsisakyti kultūrinės veiklos.

„Mėgau kultūrinį darbą, bet ir kariuomenė traukė. Prisijungiau prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 501 kuopos Panevėžyje. Sukausi tarp dviejų veiklų kaip voverė rate, kol sukako dešimtmetis kultūros sektoriuje.

Asmeninio albumo nuotr./Treji metai prabėgo KASP Vyčio apygardos 501 kuopoje Panevėžyje
Asmeninio albumo nuotr./Treji metai prabėgo KASP Vyčio apygardos 501 kuopoje Panevėžyje

Supratau, kad subrendau rimtiems pokyčiams“, – pasakoja gyventi į Vilnių persikrausčiusi ir Lietuvos kariuomenės veidą formuojančioje institucijoje įsidarbinusi moteris. Ji tapo personalo ir administravimo skyriaus specialiste Karo prievolės ir komplektavimo tarnyboje.

Jau nuo 2017-ųjų žiemos G.Jakubonytė yra pagrindinė šios tarnybos lituanistė, archyvarė ir personalo specialistė. Šioms pareigoms būtinas buvo aukštasis humanitarinis išsilavinimas.

„Filologijos diplomas išties gali atverti labai daug durų. Netgi tas, apie kurias pradžioje nė nepagalvotume. Aš – puikus to pavyzdys“, – pastebi G.Jakubonytė.

Tarnyba ir saviraiška – suderinama

Nors iš kultūrinės veiklos duonos ir nebevalgo, kiekvieną dieną darbe kario uniformą vilkinti G.Jakubonytė meninės saviraiškos neišsižadėjo.

O atiduodama širdį šiam darbui ir kolegoms kariams, atiduodu ją Lietuvai.

Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokyklos orkestre ji groja eufonijumu, o sekmadieniniame vario dūdų orkestre pučia tromboną.

Karantinui pristabdžius muzikinę veiklą, profesinės karo tarnybos karė sugrįžo prie ilgamečio savo pomėgio – dailės – ir kuria iliustracijas knygelėms su muzikiniais kūriniais.

„Darbas Lietuvos kariuomenėje meninei saviraiškai netrukdo. Netgi atostogas planuoju pagal orkestrų tvarkaraščius. Tarp kariuomenės ir muzikos netgi įžvelgiu paralelę. Kaip sako mano orkestro vadovas, muzikoje svarbiausi trys dalykai – protas, kvėpavimas ir širdis.

Asmeninio albumo nuotr./G.Jakubonytės iliustruoti natų knygelių viršeliai
Asmeninio albumo nuotr./G.Jakubonytės iliustruoti natų knygelių viršeliai

Labai lengva tai pritaikyti darbe. Protas reikalingas man kaip specialistei. Kvėpavimas – vienas pagrindinių dalykų atliekant fizinio pasirengimo normatyvus, netgi šaudant ginklu.

Ir, žinoma, širdis: atiduodu visą ją darbe, kad žmonės į kursus išvažiuotų, atostogų išeitų, įsidarbintų. O atiduodama širdį šiam darbui ir kolegoms kariams, atiduodu ją Lietuvai“, – pabrėžia G.Jakubonytė.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką