Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 22d. 11:59

Filosofas Vilius Dranseika: „Bausmėmis neturėtume siekti keršto“

Vilius Dranseika
Asmeninio archyvo nuotr. / Vilius Dranseika

Svarbiausios prasidėjusių metų aktualijos Lietuvoje ir pasaulyje glaudžiai susijusios su atsakomybės ir bausmės klausimais XXI a. Lietuvoje sekėme aplinkosauginį „Grigeo Klaipėda“ skandalą, o pasaulyje daugiausiai diskutuota apie JAV drono ataką, per kurią nukautas įtakingas Irano generolas Qasemas Soleimani.

Apie tai, kas yra veiksminga bausmė, ką reikėtų laikyti atsakingu už nusikaltimą – patį žmogų ar jį formavusią aplinką ir ar ateityje robotai turės prisiimti atsakomybę už savo klaidas, tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ Urtė Karalaitė kalbasi su filosofu, Vilniaus universiteto dėstytoju Vilium Dranseika.

Griežtesnės bausmės neužtikrins, kad nusikaltėlis pasikeis

Visuomenėje bausmės už nusikaltimus vaidina dvejopą vaidmenį. Viena vertus, bausmės turi atgrasyti nuo nusikalstamų veiksmų, kita vertus – įgyvendinti atpildą, padaryti taip, kad nusikaltėlis „gautų, ko nusipelnęs“. Pasižiūrėję į Lietuvos baudžiamąjį kodeksą, pamatytume, kad šie tikslai persipina. Tačiau, kaip pastebi filosofas Vilius Dranseika, jeigu bausmėmis kartais galima atgrasyti nuo netinkamo elgesio, antrojo tikslo – keršto už nusikaltimą – naudingumu visuomenei galima abejoti.

„Kriminologijoje žinoma, kad bausmių griežtinimas nebūtinai mažina nusikaltimų skaičių ir jų žiaurumą. Daugiau kalėjimų nepadaro visuomenės saugesnės”, – sako pašnekovas ir priduria, kad apskritai sunku įrodyti, kad griežtas baudimas už netinkamą elgesį leidžia nusikaltėliui pasikeisti į gerąją pusę ir nekartoti savo klaidų.

„Ar turime daug sėkmės istorijų, kuriose nubaudėme žmogų ir dėl to jis transformavosi?” – retoriškai klausia V.Dranseika ir pamini, jog tyrimai rodo ką kita: dažniau nusikaltėliai keičiasi bausmės sistemose, kuriose siekiama ne griežtesnės bausmės, o nusikaltimą padariusio žmogaus integracijos į visuomenę, jo „grąžinimo į gyvenimą“.

Tokios sistemos gali būti laikomos efektyvioms ir todėl, kad atsiranda didesnė tikimybė, jog nusikaltęs žmogus ne tik pakeis savo elgesį, bet ir motyvaciją, t. y. „susipras”, kad elgėsi negerai. Vis tik tikėtis, kad bet kokia bausmė leis žmogui radikaliai pakeisti savo motyvaciją ir elgesį, labai sunku, įsitikinęs filosofas.

Kodėl iš tikrųjų nesame vieninteliai savo likimo kalviai?

Bausmės kaip keršto idėja siejasi su atsakomybės ir laisvos valios idėjomis, įsitikinimu, kad „pats esi savo likimo kalvis“: „Daugybė elgesio vertinimų, tarp jų socialinių ir teisinių, susiję su laisvos valios idėja”, – paaiškina V.Dranseika ir atkreipia dėmesį į dėl to kylančius iššūkius.

Vienas svarbiausių – tai, kad mes dažnai esame linkę įžvelgti daug daugiau laisvos valios kito žmogaus pasirinkime, negu jis turėjo. O tai veda prie to, kad nusikaltusį žmogų daugiau kaltiname, teisiame ir jo nesuprantame. Išeitimi galėtų būti priminimas sau, kad žmogus nėra visiškai nepriklausomas nuo savo praeitis ir kitų aplinkybių. Žmogaus aplinka, kuri jį formavo, iš tikrųjų turėjo didelės įtakos jo veiksmams, „dalyvavo“ jo netinkamame elgesyje.

„Įsivaizduoti, kad žmogus nėra determinuotas to, kas vyko anksčiau, yra nerealistiška. Iš tikrųjų mes visi esame auklėjimo, to, kaip susiformavo mūsų smegenys ir kitų aplinkybių rezultatas“, – sako filosofas. Dėl šios priežasties prieš teisdami nusikaltimą padariusį žmogų ir linkėdami jam kuo skaudesnio atpildo, turime pagalvoti, jog galbūt didelės skirties tarp žmogaus pasirinkimo ir jo aplinkos nėra.

Svarbiausia, kaip pabrėžia pašnekovas, toks požiūris ir nusikaltimo priežasčių nagrinėjimas leistų spręsti problemas ne kaltinimais ir bausmėmis, o bandant suprasti, kokias sąlygas pakeitus, žmonėms bus lengviau daryti sprendimus, kurie ir jiems patiems, ir visuomenei bus priimtinesni.

Už kokius nusikaltimus teisime robotus?

Jau dabar, ypač šiuolaikinėje karyboje, atsakomybės bei bausmės klausimai aktualūs kalbant apie autonomines bei pusiau autonomines sistemas, pavyzdžiui, dronus, save vairuojančius automobilius.

Kaip taikyti moralės taisykles pusiau autonominėms sistemoms, keblus klausimas, įsitikinęs filosofas: „Kokiu būdu skirstysime atsakomybę už tokios sistemos klaidas? Kaip atseksime kaltąjį?“ – klausia jis ir pasvarsto, kad galbūt atsakomybę pradėsime taikyti patiems robotams, o ne jų gamintojams ar savininkams, nors dirbtinį intelektą kuria žmonės ir todėl į jį gali būti įsivėlusi žmogiškoji klaida.

Pašnekovas įsitikinęs, kad sprendžiant visus šiuos klausimus, moralė vis dėlto vaidins mažesnį vaidmenį negu šiandien įsivaizduojame. Jau dabar daug aktualesnės praktinės problemos, klausimas, kaip tokioms sistemoms dorotis su tam tikrų aplinkybių nežinojimu.

„Jau turime kelis incidentus, kurie nutiko, nes tokia sistema dėl triukšmingų aplinkos sąlygų suklydo. Taigi problema ne moralinė, o interpretacinė“, – sako pašnekovas ir apibendrindamas pokalbį akcentuoja, kad pasaulį keičia ne tik žinios ir žinojimas, bet ir nežinojimas.

Viso pokalbio su filosofu Vilium Dranseika bei kitų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką