Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 17d. 18:56

G.Misiūnienė apie gatvės vaikus: „Būna, vaikai miega šuns būdoje, nes iki jos neprieina girtaujantis tėvas“

Giedrė Misiūnienė Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Giedrė Misiūnienė

„Gyvename virsme. Laike, kai keičiasi taisyklės. Atsirado vadinamasis vaiko nemušimo įstatymas, kalbama apie mokytojų elgesį, apie balso nekėlimą šeimoje. Teoriškai mes viską žinome, bet praktiškai su tuo susitvarkyti sudėtinga net, pavadinkim, normalioms šeimoms. Tai ką kalbėti apie tėvus, kuriems reikalingi socialiniai, tėvystės įgūdžiai, apie šeimas, kuriose yra problemų. Reikalinga mūsų visų sinergija, ko irgi trūksta. Mes turime daug pagalbos institucijų, bet jos tarpusavyje nesikalba“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja, socialinių mokslų daktarė Giedrė Misiūnienė.  

Karjerą pradėjusi kaip socialinė pedagogė, dirbusi su gatvės vaikais, globos namų, dienos centrų auklėtiniais, G.Misiūnienė įžvelgia ne tik paviršines, bet ir gilesnes problemas.

15min GYVENIMAS pokalbis su G.Misiūniene – apie ribas ir užribius, ankstyvąją paauglystę, apie gatvę kaip reiškinį, apie gatvės vaikus, kurie yra visos mūsų visuomenės vaikai.

– Giedre, kada pati apskritai susidomėjote gatvės vaikais? Ši frazė, beje, greičiau skamba kaip kino filmo pavadinimas.

– Kalbant apie gatvės vaikus, juos skiriame į tris grupes. Tai – benamiai, tėvų apleisti, pabėgę, migrantų vaikai, kita grupė – elgetaujantys, dirbantys gatvėje vaikai, laiką leidžiantys prekybos centruose, rūsiuose, žaidimų salonuose. Tačiau populiariausia sąvoka – rizikos grupės vaikai. Jie – iš nedarnių, nepilnų šeimų, nelankantys mokyklos, vartojantys psichotropines medžiagas, darantys nusikaltimus. Tokių gatvės vaikų Lietuvoje daugiausia.

Tik baigusi socialinės pedagogikos studijas pradėjau dirbti Kaune, vienoje gimnazijoje. Tada socialinis pedagogas buvo pati naujausia specialybė. Tas naujumas mane ir sudomino. Tai buvo 1996-ieji. Pati esu kilusi iš pedagogų šeimos.

Kai atsirado socialinės pedagogikos specialybė, imponavo tai, kad galėsiu padėti vaikui atrasi save, atrasti sėkmę mokykloje, nes socialinis pedagogas yra kaip švietimo pagalbos specialistas.

Kai dirbau Kaune, gimnazijoje, įvairių rizikų buvo mažiau. Vėliau man pasiūlė pakeisti miestą – atvažiavau į Vilnių ir pradėjau dirbti Jaunimo mokykloje, o paraleliai ir universitete.

Jaunimo mokykla man buvo šoko terapija. Tai buvo tikras, gyvas darbas. Direktorė visą laiką ragino eiti į šeimas ir sakydavo: Giedre, eik ir pasižiūrėk, iš kur jie ateina? Nes tada su vaiku greičiau randi kontaktą. Kad vaikas atsivertų – reikia laiko.

Tačiau tas darbas man patiko, dirbau ten ketverius metus. Vėliau, kai apsisprendžiau, kad rašysiu disertaciją, sugrįžau tik į universitetą – kitam neužteko laiko. Dabar dirbu dėstytoja ir prisidedu prie socialinių pedagogų rengimo. Visi pavyzdžiai per paskaitas yra iš praktikos.

Jaunimo mokykla man buvo šoko terapija. Tai buvo tikras, gyvas darbas.

Vaikų situacijos labai skirtingos, ir tai priklauso nuo santykio šeimoje, nuo santykio mokykloje, pagaliau – nuo santykio su bendraamžiais. Daug įvairių kriterijų. Studentams pasakoju tai, ką išgyvenau pati.

– Pasakėte žodį „išgyvenau“.

– Taip, nes tai yra darbas „per emocijas“. Medikas gydo žmogaus kūną, operuoja, o mes prisiliečiam prie vaiko sielos. Prie paties jautriausio dalyko.

Ir negalima, uždarius duris, atsiriboti nuo problemų. Tai gana sudėtinga, reikalauja daug profesionalių žinių, savęs suvaldymo, emocinio, psichologinio pasirengimo. Socialinio pedagogo nereikia, kai viskas gerai, mes reikalingi sudėtingose situacijose. Visą laiką tenka dirbti lyg kokioje gaisravietėje. Mokykla išties tampa gaisraviete, nes socialinis pedagogas yra vienas, o problemų kyla visiems. Tada bėgi ten, kur grėsmė yra didesnė.

Ir tą matau ne tik iš savo asmeninės patirties, bet ir socialinių pedagogų praktikų atsiliepimų. Dažnai skatinu studentus: rašykit, viešinkite tuos atvejus savo tinklalapiuose, kad matytų ir mūsų politikai, ir mokyklų vadovai, kokia gi yra kasdienė švietimo pagalbos specialisto duona.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Giedrė Misiūnienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Giedrė Misiūnienė

– Tad kokia ji? Apie gatvę mes kalbam ne siaurąja pažodine prasme, o kaip apie socialinį reiškinį. Ji įtraukia, lieka jos pasekmės?

– Taip, gatvė įtraukia. Mes visi susiję su tam tikromis rizikomis. Tik mes nusibrėžiame ribas, kiek galime rizikuoti. Menkavertis pamelavimas irgi yra ribų pasitikrinimas.

Vaikai ateina iš šeimų jau su suformuotomis vertybėmis ir normomis. Mokykla yra vieta, kur turėtų įvykti sinergija, ji prisideda prie vaiko augimo. Gatvė – vieta, kur vaikas atsiduria tada, kai jis tampa nereikalingas nei šeimai, nei mokyklai. Ir ten – gatvėje – irgi yra tam tikri autoritetai, tam tikros veiklos, kurios įtraukia vaikus.

Gatvė – vieta, kur vaikas atsiduria tada, kai jis tampa nereikalingas nei šeimai, nei mokyklai.

Savo Jaunimo mokyklos vaikus 10 valandą „susirinkdavau“ iš „Akropolio“, kur jie tiesiog sėdėdavo ant suoliuko. Kai šalta, gatvėse yra nepatogu. Vėliau prasideda menkaverčių dalykų vagiliavimas, elgetavimas.

Viskas prasideda nuo smulkių dalykų, o vėliau išauga į didelius nusižengimus. Rūkymas, po to kitos psichotropinės medžiagos.

Tie vaikai, kurie buriasi į grupes, yra neprižiūrėti, su savo patirtimi – vieni didesne, kiti mažesne. Be to, patirties mokosi vieni iš kitų.

– Kas nutinka, kad vaikas pasijunta nereikalingas šeimoje? Ir kokia jų namų aplinka?

– Labai skirtingai. Yra kelios grupės. Viena iš jų, kai vaikai auga su vienu iš tėvų, dažniausiai – mama. Mamos labai daug dirba, stengiasi, bet jos absoliučiai nebemato savo vaiko ir praranda ryšį. Dažnai jos dirba pamaininį darbą, keliasi, kai vaikai dar miega, ir grįžta namo, kai vaikai jau miega arba jų nėra. Arba pačios eina anksti gulti.

Jos siekia kontrolės, bando įvesti discipliną. Ar vaikas pavalgęs? Ar šiltai apsirengęs? Tačiau ryšio praradimas, jo nebuvimas vaikus skatina likti gatvėje, įsitraukti į kitą gyvenimą.

Kita grupė vaikų gyvena alkoholiu piktnaudžiaujančių tėvų šeimose. Laiko klausimas, kada jie patirs smurtą savo šeimose.

Dar yra vaikų, kurie gyvena labai skurdžiose šeimose. Pavyzdžiui, 1 ar 2 kambarių bute, kuriame gyvena ir seneliai, ir vyresni broliai, sesės su savo antromis pusėmis. Mama su tėčiu glaudžiasi virtuvėje.

Visus šiuos vaikus vienija tas pats dalykas: jie iš šeimos nesulaukia dėmesio ir rūpesčio, saugumo. Jie jo nepatiria. Nėra rutinos, jais niekas nesirūpina: vaikai gali pareiti kada nori.

Tiesa, dar gali būti ir atvirkštinis variantas: pernelyg didelis dėmesys, kontrolė, baudimas už bet kokį neigiamą pažymį. Bet koks kraštutinumas nėra gerai.

Su studentais man dažnai tenka lankytis specialią pagalbą teikiančiose įstaigose: vaikų krizių centruose, socializacijos centruose. Kai vaikas iš šeimos atvežamas čia, su juo dirba specialistai. Ateina laikas, kai vaikas jau galėtų grįžti į šeimą, tačiau paaiškėja, kad su šeima per tą laiką, kol vaikui buvo teikiama pagalba, niekas nedirbo. Ir jis vėl grįžta į tokią pačią šeimą, į tą pačią terpę, kur niekas nepasikeičia. Institucijos tarpusavyje nebendrauja.

Mokyklose vis dažniau pradedame kalbėti apie mediacijos poreikį, kada konfliktai tampa nebevaldomi ir labai patogu atiduoti vaiką į kitą įstaigą. Atiduoti todėl, kad mes neturime žinių, neturime įgūdžių, ką daryti.

123RF.com nuotr./Smurtas prieš vaikus
123RF.com nuotr./Smurtas prieš vaikus

Čia kalbame ir apie specialiųjų poreikių vaikus, kai kitų klasės vaikų tėvai „sudeda parašus“ teigdami, kad nenori tokio vaiko savo klasėje, nes trukdo jų vaikams.

Beje, mokytojai dabar labai dažnai pusę pamokos užsiėmę drausminimu, ko niekada anksčiau nebuvo. Ką tą rodo? Žinių turime daug, bet kaip jomis pasinaudoti, kaip pasielgti?

– Visiškai neseniai teko rašyti apie atvejį vienoje mokykloje, kai tėvai taip pat surinko parašus dėl vieno vaiko pašalinimo. Tiesą sakant, labiausiai nustebino net ne tai, o tai, kad kito specialisto nuomonė yra negirdima, ir jei jis kalba apie problemos sprendimo būdą kitaip, tėvai surenka parašus, kad iš darbo būtų atleidžiamas tas specialistas.

– Bendruomeniškumo trūksta. Pavyzdžiui, Danijoje ir Norvegijoje man teko matyti, kad jei šeimoje išgyvenama krizė – pavyzdžiui, vyras pradeda vartoti alkoholį, jis atsiduria įkalinimo įstaigoje arba šeimoje skaudi netektis – padeda visa bendruomenė. Šeima nepaliekama užribyje, visi klausia, kuo gali padėti, ir pagal išgales padeda.

Tad jei ir mes visi susiburtume ir klaustume, kaip mes galime padėti šeimai, kaip mokytojai, būtų kitaip. Bet čia irgi žinių trūkumas, švietėjiškos, elementarios informacijos trūkumas. Nes nieko daug nereikia.

– Giedre, kai kalbame apie gatvės vaikus, apie kokio amžiaus vaikus kalbame?

– Didžiausias lūžis yra paauglystės pirmasis etapas – 12–13 metų. Kai vaikas jau gali sau leisti išeiti į gatvę ir likti ten vienas, kai gali susirasti, kur jam gatvėje miegoti. O gal pas draugą rūsyje, gal sodų bendrijoje, kur taip pat gana dažnai kuriasi vaikų grupuotės. Man pačiai teko ten lankytis.

Šis amžius yra kritiškiausias, bet nereikia jo laukti, o problemas spręsti anksčiau. Būna atvejų, kai ikimokyklinių įstaigų pedagogai garsiai kalba, kad yra sunkumų su kokiu nors vaiku. Tik priėjimas iki tėvų, iki šeimos yra sudėtingas, nes tėvai yra pakankamai uždari, nenori bendradarbiauti su pedagogu. Tada ta problema persikelia į pradinę mokyklą, ten psichologai, specialieji pedagogai irgi teikia pagalbą, bando kalbinti tėvus.

Man pačiai teko lankytis Žvėryne, kur čia pat stovi graži ambasada, o netoliese lūšnoje gyvena vaikai.

Tėvai pagalbos nepriima, taip praeina pradinės mokyklos etapas. Tada ateina lūžis, paauglystė, vaikas bręsta, gali pasakyti savo nuomonę, suvokia save ir savo šeimą kitaip. Jis jau gali palyginti, kokia yra jo ir kito vaiko šeima, kaip šeimose bendraujama. Konfliktas gali kilti dėl didelio atotrūkio.

Man pačiai teko lankytis Žvėryne, kur čia pat stovi graži ambasada, o netoliese lūšnoje gyvena vaikai. Jie neturi vandens ir jį nešasi iš bendrų gatvėje esančių čiaupų, pas juos atjungta elektra. Tai yra mūsų vaikai ir jie gyvena tokiose sąlygose.

Net teko girdėti, kad vaikai miega šuns būdoje. Todėl, kad tai yra vienintelė vieta, iki kurios neprieina girtaujantis tėvas – šuo gina ir savo teritoriją, ir vaiką. Yra ir tokių situacijų. Šiandien, XXI amžiuje.

– Jūs pati minėjote, kad pagalbos institucijų yra daug, specialistų yra. Yra net tarpinstitucinio bendradarbiavimo specialistas, kuris turi padėti toms institucijoms tarpusavyje susikalbėti. Tad kodėl tai nevyksta? O gal mūsų visuomenė dar turi užaugti?

– Taip. Norvegijoje vaikų nemušimo įstatymas priimtas 1978 metais. Tai buvo labai smurtaujanti ir alkoholį vartojanti šalis. Dabar tokių dalykų nebėra. Reikia laiko, reikia kalbėti. Juk mes emocinio raštingumo nesame mokyti, nesame mokyti, kaip tvarkytis su savo emocijomis. Tik dabar klasėse jau imama apie tai kalbėti, kad visos emocijos yra normalios. Ir pyktis. Tik reikia mokėti jį priimti, suvaldyti – nepažeisti kitų žmonių erdvės ir nesusižeisti pačiam.

Jaunimo mokykloje Danijoje man teko matyti bokso kriaušes salėje, atskiras erdves, kuriose vaikas gali pabūti vienas, susitvarkyti su savimi. Bet prieš tai jis turi būti supažindintas su tuo, kaip atpažinti save, kai kyla, pavyzdžiui, agresijos protrūkis.

– Kaip prakalbinti vaiką?

– Jautrus momentas. Geriausia, kai švietimo pagalbos specialistai yra keli, mokykla dirba kaip komanda. Teoriškai komanda lyg yra, tačiau mokyklose dirbantys specialistai nuolat pildo kažkokias ataskaitas, nuolat vyksta tarpinstitucinis susirašinėjimas, nors galima būtų mums trims susėsti, pasikalbėti ir išspręsti situaciją. Bet reikia rašyti raštus, laukti atsakymų.

Man prakalbinti vaiką labiausiai padėdavo, kai aš pažindavau jo aplinką. Vaikai labai nenorėdavo, kad aš matyčiau, iš kur jie ateina. Manau, kad gėda. Nes tada pamatai atvirą lapą, iš kur vaikas yra. Bet tada, kai aš tai pamatau, mums nereikia aiškintis mokykloje, kodėl tu sušalęs, ar tu pavalgęs.

Teko kalbėtis su tėvais ir klausti: ar jūs žinot, kur yra jūsų mergaitė, nes dabar jau devinta valanda vakaro. Ta mergaitė nuolat turėdavo pinigų, ir mes įtardavome, kad ji dirba gatvėje.

Pažinimas, iš kur vaikas ateina, yra pirmas žingsnis pokalbio pradžiai.

– Kokio amžiaus tokie vaikai pradeda intymų gyvenimą?

– Anksti. Keturiolikos metų mergaitės jau susilaukia vaikų. Lytinį gyvenimą jie pradeda labai anksti, nes lytinio švietimo negauna šeimose, mokyklose dar yra tabu, problema apie tai atvirai kalbėti. Be to, patiriamas ir fizinis smurtas, seksualinė prievarta. Jie prievartauja vieni kitus: vyresni – jaunesnius.

Vaikai labai nenorėdavo, kad aš matyčiau, iš kur jie ateina.

Kai teko kalbėtis su kolegomis krizių centruose, labai daugėja savęs žalojimo atvejų. Dirbant su tokiais vaikais atsiskleidžia, kad šeimose patiriamas įvairiausias smurtas. Daug įvairiausių atvejų.

Kai pati lankydavausi vaikų šeimose, mane šokiruodavo, kad dažnai tėvai yra abejingi ne tik sau, bet ir savo vaiko rūpesčiams, jo gyvenimui.

Emocinė pagalba: kur kreiptis
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277
Krizių įveikimo centras
Antakalnio g. 97, Vilnius
www.krizesiveikimas.lt
krizesiveikimas
Psichologinė pagalba emigrantams
Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką