Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

G.Vitkevičiūtė: mylimas žmogus geria, o aš be paliovos kontroliuoju? Yra atsakymas, kodėl

Kiekvieną savaitę portale 15min kviečiame skaityti žurnalistės, priklausomybių konsultantės Gabijos Vitkevičiūtės parengtas ištraukas iš jos knygos „Širdies tatuiruotės“, kurioje ji dalijasi asmenine patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis.
Gabija Vitkevičiūtė
Gabija Vitkevičiūtė / Olgos Posaškovos nuotr.

Kontrolė ir gelbėjimas: Dzeusas ir 19-a taisyklė

– Mama! Tu neįsivaizduoji, mes vaidinsime Sizifo mitą! Žinai, tą iš graikų mitų, kur Dzeusas nubaudžia Sizifą ir šis turi nuolat ridenti į kalną akmenį! – manęs link po pamokų atbėga trečiokė Teresė.

Baigėsi savaitė mokykloje, jau penktadienis, kovas šiltas ir saulėtas. Aš šypsausi.

– Tai kas Tu būsi spektaklyje, dukryte?

– Dzeusas.

– O!

– Man nedaug žodžių, turėsiu tik pirštu parodyti į Sizifą ir liepti jam atlikti bausmę.

– Daug žodžių nelemia vaidmens svarbos. Dzeusas juk dievų dievas, taigi Tavo vaidmuo – lemiantis, be jo nieko ir neįvyktų?

– Aha. Tai kur važiuojame?

Grįžome ir, kol aš kaičiu pietus, Teresė pasikuičia savo kambaryje, padėlioja pelytes ir ežiukus, perrengia lėles – mergaitės reikaliukai. Nutaria eiti su draugutėmis į parką, taigi pamažu ir išsiskiriame. Kildama link savo darbų, užmetu akį į jos kambarį ir rankos pačios pradeda dėlioti daiktus į vietas – čia pieštukas ant žemės, čia pižama dar nuo ryto ne vietoje. Užmatau ir baltas kelnes ant kėdės (paprastai jų nesivelka, nustembu) ir netgi baltus nėriniuotus marškinius. Pamanau, kad gal kažką žaidė vakar su bendraklasėmis ir mintyse papamokslavus dėl netvarkos (kiek galima mokyti pasikabinti drabužius į spintą?), sulankstau juos į vietas.

Savaitgalis prašuoliuoja, sekmadienio pavakare paprašau Teresės susiruošti kuprinę ir drabužius. Ji viską padaro, ir einame miegoti.

Pirmadienio rytą pajuntu, kad ji delsia kambaryje, užtrunka ir jau nerimauja.

– Kas vyksta, Terese? Juk viską susiruošėme. Kodėl vėluojame?

– Nežinau, aš čia buvau susiruošusi... gal matei tokius baltus džinsus ir marškinius? Buvau po mokyklos penktadienį susirinkusi drabužius, kitus, ne uniformą... Dabar nesuprantu, kur dingo, nerandu...

– Mačiau. Sudėjau atgal, nes buvo netvarkingai palikti.

– Čia mano Dzeuso drabužiai, buvau susirinkusi, kaip mokytoja prašė, – baltus, šventiškus...

Mane perlieja karščio banga. Aš visada prašau vaikų nelįsti į mano lentynas, į mano stalčius, į mano kambarį, bet šiuokart į ne savo erdvę įlindau aš. Mergaitė jau tampa savarankiška, be mamos pagalbos vos ne pirmą kartą susirenka vaidmeniui sutartus reikmenis, pati jaučiasi galinti susitvarkyti savo įsipareigojimus, bet aš nutariu sutvarkyti jos gyvenimą savaip. Niekas neprašo, niekam netrukdė, niekam nekliudė, bet aš žinau geriau.

Ar padedu? Ne.

Ar pakenkiau? Taip.

Aš visada prašau vaikų nelįsti į mano lentynas, į mano stalčius, į mano kambarį, bet šiuokart į ne savo erdvę įlindau aš.

Tą savaitę nutinka ir kita istorija.

Skambutis iš darbo.

Man skambina „Ramunėlės“ namų pagalbos koordinatorė Valda: „Žinai, man jau pradeda skaudėti galvą, ji visą laiką skundžiasi ir niršta, pyksta ant mūsų. Viskas jai negerai. Nebenoriu to klausyti.“

Aš tuo metu vairuoju vienu įspūdingiausių Lietuvoje nuostabiai žaliu Aukštadvario keliu su kvapą gniaužiančiais šveicariško grožio peizažais. Vingiuoju namo. Tris paras praleidau sveikatos stiprinimo stovykloje – prisimaudžiau geliančiame pavasario ežere, baltiškoje pirtyje prisitryniau kūną druskomis ir apelsinais, prikvėpavau pelynų, čiobrelių ir bičių pikio ekstraktų, valgiau mažai ir labai gryną maistą, buvau kasdien masažuojama gausiais aliejais iš tolimų kraštų. Leidau laiką apsupta švarių ir šviesių žmonių bei minčių. Jaučiuosi kaip pabuvusi ne šitame pasaulyje, kaip niekada išsiilsėjusi, sklidina išsiplėtusios kantrybės, nurimusi, atvira ir labai gausi talpos.

Valda ne iš tų, kurios zyzia ar inkščia. Ji puikiai priima savarankiškus sprendimus, susitvarko su krizinėmis situacijomis, inicijuoja tinkamus pokyčius, realiai vertina ir palaimas, ir pavojus. Bet darbas toksiškoje aplinkoje yra kaip radiacijos lauke – realiai apčiuopti negali, bet nuodai jaučiasi. Jei „nesiventiliuosi“ ir savęs kaip patalpų nevėdinsi, apsirgsi ir pats. Todėl nesvarstydama atsakau: „Gerai, mieloji, suku vairą pas jus.“

Randu jas lėtai pėdinančias pakeliui į namą – ėjo plentu iki degalinės cigarečių (aišku, Valda viską susuko, kad trokštamos klientės cigaretės būtų tik tikslas, iš tiesų reikėjo prasijudinti). Tas sveikstančiai Mildai irgi nepatiko.

„Nė už ką nerekomenduočiau šitos jūsų „Ramunėlės“!“ – mes įsitaisome ant terasos laiptų. Milda arbatą laiko abiem rankomis, lyg įsikibusi į pačią save – daugiau nelabai į ką liko. Į akis nežiūri, bet kalba garsiai, kapotai ir greitai: „Nesąmonė ta jūsų „Ramunėlė“. Telefonus atimate, kompiuterių neleidžiate, keltis liepiate septintą, į mišką nori nenori kasdien turi eiti, o ta vegetariška mityba – koks tikslas? Paskaitų – marios, jausmų jūras rašyk, susitikti su savais neleidžiate, atskirtis siaubinga. Aš jau daug kur buvau – niekur taip nėra.“

Olgos Posaškovos nuotr. /Gabijos Vitkevičiūtės knygos „Širdies tatuiruotės“ viršelis
Olgos Posaškovos nuotr. /Gabijos Vitkevičiūtės knygos „Širdies tatuiruotės“ viršelis

Šypsausi ir leidžiu jai pykti, išsilieti. Nepertraukinėju, netgi daug kur sutinku: tikrai, o kam lengva būti savaitę, dvi, tris be telefono? Tikrai, juk be vaikų labai ilgu. Tikrai, jei mėgstu tam tikrą savo maistą, tai prisitaikyti prie naujo reikia laiko.

Nuo sekmadienio ir terasos laiptų perėjome į pirmadienį ir namo vidų. Tvarkaraštis ir toliau liko toks, koks sukurtas (niekas po pokalbio jo netaisė ir nebraukė), lektoriai atvykdavo ir dirbo savo tempu, o telefonai ir toliau nuobodžiavo seifuose.

Dar atvyko naujokė Julija ir Mildai tapo ramiau. Julijos būsena buvo smarkiai ne kažką. Jai reikėjo supratimo, atjautos, emocinės ir fizinės pagalbos, ir pamažu stiprėjanti Milda visa tai jai nuolat teikė iš visos širdies.

Pokalbio „Nė už ką jūsų nerekomenduočiau“, žinoma, nepamiršau. Pasikonsultavusi su specialistais, nutariu pakalbėti su jomis apie kontrolę. Moterys to dar nežino. „Kokia bus šiandien tema?“ – klausia. „Stipri“, – atsakau. Mums susėdus į ratą, lyg netyčia pasiteirauju merginų, ar galėtų pateikti pasiūlymų, ką keistų, ką jos darytų kitaip?

Antrą kartą prašyti nereikėjo. Patarimai pasipila kaip iš gausybės rago. Platus tąkart išplaukė mūsų pokalbis ir vis siaurėdamas nuvedė į konkretų tikslą – kodėl moterims ir vyrams, kenčiantiems nuo priklausomybių (ir kopriklausomybių), taip norisi mokyti, barti ir peikti kitus?

Taip, tai kontrolė. Iš vienos pusės, galime sakyti, kad ji nesąmoninga ir nesiekianti blogo, bet ar tai ne dar baisiau – suvokti, kad nebekontroliuoji paties kontroliavimo?

Ir priklausomas, ir kopriklausomas žmogus kontroliuoja viską ir visus. Kodėl taip nutinka?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius