Kovo pradžioje vykusių rinktinės „Alertex“ pratybų metu tai tapo ypač matoma: Mato Šalčiaus 1015-osios šaulių mokomosios kuopos šauliai sudarė beveik penktadalį visos rikiuotės. Tuomet, pristatydama kuopą sąjungos vadui plk. Linui Idzeliui, kuopos vadė Valdonė Ovadnevienė pasakė: „Čia gimsta šauliai“ – ir tai nėra tik graži frazė. Čia iš tiesų prasideda kiekvieno naujo šaulio kelias: per kelis mėnesius, o kartais ir per pusmetį, jis ne tik įgyja bazinius įgūdžius, bet ir žengia pirmuosius žingsnius organizacijoje.
Su vade kalbamės apie sudėtingus vadybinius procesus ir nuolatinį darbą su naujais šauliais, taip pat ir apie jos pačios kelią Sąjungoje.
Kada prasidėjo Jūsų kelias Lietuvos šaulių sąjungoje ir kaip atsidūrėte mokomojoje kuopoje?
Prisiekiau 2022 metų kovą ir vos pradėjusi BŠĮK supratau, kad matau save mokomojoje kuopoje. Viskas nutiko labai greitai. 2022 metais prisiekiančiųjų skaičiai šoktelėjo – per pusmetį prisiekė apie 600 šaulių, kurių kuopa nebepajėgė sutalpinti. Buvo įsteigti dar 6 būriai, ir man, pačiai dar nebaigusiai bazinio kurso, pasiūlė tapti vieno iš jų vade. Gavau šimtą šaulių ir neturėjau nė vieno vado. Aišku, padėjo senbuviai būriai, ypač antro būrio vadas Mindaugas Kulbokas, – jis paaiškino, kaip viskas vyksta ir kokius šaulius reikės parengti. Po truputį susiformavau komandą ir kažkaip tą valtį iširklavome. Tokių būrių buvo ne vienas – su panašia situacija susidūrė ir kiti.
Ar toks staigus įsitraukimas neišgąsdino? O gal turėjote panašios patirties anksčiau?
Tai pareikalavo labai daug asmeninio laiko, o ir su šaulyste iki tol neturėjau nieko bendro. Kai vyras davė priesaiką ir pradėjo tempti į namus ekipuotę, buvau pasipiktinusi – ji užėmė pusę drabužinės, o ginklo mūsų namuose, sakiau, tikrai niekada nebus.
Tai kaip čia nutiko – nuo „ginklo namuose nebus“ iki būrio vadės?
Tada atsitiko gyvenimas. Vigantas, tos pačios kuopos būrio vadas, prisiekė dar 2018 metais ir labai įsitraukė į LŠS veiklą. Ilgainiui pamačiau, kad tai ne „karą pažaisti“, o prasminga veikla, reali pagalba visuomenei. Tai ypač atsiskleidė per pandemiją. Vieną Kūčių vakarą, kai dėl ribojimų negalėjome niekur išvykti, buvau pagaminusi 12 patiekalų vakarienę – pati, nors dažniausiai važiuojame pas mamą. Paruošiau stalą, o tada Vigantas užsivilko uniformą ir išvažiavo į blokpostą nė nepradėjęs vakarienės. Žinojau, kad taip bus, bet stalą vis tiek paruošiau. Filmavau jį išeinantį, jis mojavo ir sakė: „Likit visi namie, aš patikrinsiu.“ Aš susigraudinau. Ne dėl to, kad liksiu viena su dukra per Kūčias, o dėl to, kad čia yra tikra. Tą vakarą, matyt, pirmą kartą pagalvojau, kad ir aš norėčiau didžiuotis savimi taip, kaip dabar didžiuojuosi juo. Vėliau daug apie tai galvojau, o Ukrainos įvykiai padėjo paskutinį tašką. Supratau, kad nebeturiu teisės delsti, – noriu žinoti, ką reikės daryti, būti pasiruošusi ir prisidėti, kiek tik galėsiu.
Ukrainos įvykiai daugelį žmonių paskatino ne tik galvoti, bet ir imtis veiksmų.
Pirma priesaika prasidėjus plataus masto invazijai į Ukrainą iš tikrųjų buvo labai didelė. Bet ir atkritimas buvo didelis – buvo tokių, kurie iškart po priesaikos nekėlė ragelio, neatrašė į laiškus ir dingo. Kai kurie pradėjo, bet pusiaukelėje metė. Natūralu, kad tada buvo daug emocinių sprendimų. Visi prisimename 2022 metų vasario 24-osios rytą – šoką ir nežinią, ką daryti. Kai kam atrodė, kad vienintelis dalykas, – duoti priesaiką šauliams. Vis dėlto tai sprendimas, kurį reikia apgalvoti, nes priesaikos neatšauksi. Todėl džiugu, kad šiandien prisiekiančių ir nebetęsiančių šaulystės yra labai nedaug. Per ketverius metus žmonės subrandino sprendimą – ir tai džiugina.
Bet vien geopolitinė situacija nepaaiškina tokio prisiekiančiųjų skaičiaus augimo – turėjo įvykti ir mąstymo pokytis?
Aišku, geopolitinė situacija išlieka svarbi, bet čia kaip sniego kamuolys – kuo mūsų daugiau, tuo daugiau žmonių sužino, kas yra šauliai. Esame matomi, pasakojame apie savo veiklą, jos prasmę, todėl klausimų „Kam tau to reikia?“ pasitaiko vis rečiau. Dabar jau retai sutiksi žmogų, kuris nežinotų apie šaulius ar neturėtų pažįstamų šaulių. Kur bepasisuksi – ten šaulys: įmonėse, organizacijose, mokyklose.
Kada tas augimas tapo nebe šoku, o norma?
Pradžioje, žinoma, buvo šokas – vadai, kurie anksčiau gaudavo po 30 šaulių, staiga gavo po 100. Bet jeigu žmonės nori ir plūsta į organizaciją, negali jiems sakyti „Palaukit, kol susitvarkysim procesus“, nes jie gali nebegrįžti. Man pačiai tas momentas sutapo su įsijungimu į kuopos veiklą, todėl viskas labai greitai tapo kasdienybe. Dabar turime 10 aktyvių būrių, ciklas nenutrūksta. Pripratome prie tų skaičių ir jais džiaugiamės.
Kaip apibrėžtumėte mokomosios kuopos misiją?
Mokomosios kuopos misija – parengti naujai prisiekusius šaulius, kad, baigę bazinį šaulio įgūdžių kursą, jie galėtų integruotis į darbinius padalinius. Karo atveju mūsų misija būtų panaši – per trumpą laiką, per kelias dienas, suteikti civiliams svarbiausius įgūdžius, kurių gali prireikti.
Kas pasikeitė jums pačiai tapus kuopos vade? Kas džiugina labiausiai?
Kuopoje esu jau ilgą laiką – buvau kuopos vado pavaduotoja. Anksčiau daugiau koordinavome procesus, dabar sprendimus reikia priimti pačiai. Daug išmokau iš buvusio kuopos vado Gabrieliaus Klimenkos. Taip pat labai džiaugiuosi Ernesta Jankauskaite – beveik tuo pačiu metu tapome kuopos vado pavaduotojomis ir iki šiol turime labai gerą tarpusavio sinergiją. Daug tariamės, bendraujame, sprendimus dažniausiai priimame kartu ir tai labai padeda valdyti kuopą. Su būrių vadais taip pat palaikome gerą ryšį: reguliariai susitinkame su jais – anksčiau to nebuvo. Net jei nėra daug klausimų, svarbu susitikti gyvai, pasikalbėti, suprasti, kaip jie gyvena ir jaučiasi.
Kur matote pagrindines galimybes tobulinti kuopos veiklą?
Vienas pagrindinių tikslų, – kad kuopa veiktų kaip laikrodis. Procesus atidirbome, būriai dirba savarankiškai, bet ilgą laiką veikėme gana atskirai, todėl norisi kuo labiau suvienodinti programos įgyvendinimą. Nors negalime prognozuoti prisiekiančiųjų skaičiaus, galime geriau planuoti savo žmonių laiką. Reikia, kad vadai ir instruktoriai turėtų pertraukas tarp kursų: aiškius ciklus – kursas, tada laikas tobulėjimui, mokymuisi, poilsiui. Toks pagrindinis tikslas artimiausioje perspektyvoje, o ateičiai turiu daugiau tikslų, bet jiems irgi ateis laikas.
Ar mokomoji kuopa yra įprastas modelis visoje Sąjungoje ir ar dalijatės gerąja patirtimi tarpusavyje?
Mokomoji kuopa ilgą laiką veikė tik Vilniuje, neseniai atsirado ir Klaipėdoje. Kitoms rinktinėms gali atrodyti keista, kodėl mes taip ilgai laikome šaulius mokomojoje kuopoje, nes yra pavyzdžių, kai bazinis kursas vyksta per savaitę ar kelis savaitgalius.
Kodėl baziniam šaulio įgūdžių kursui reikia skirti daugiau laiko?
Labai gerai žinau programą, todėl sunkiai įsivaizduoju, kaip galima viską pravesti greitai. Pati vedu rikiuotės užsiėmimus, kuriems skiriame beveik 10 valandų, ir man tai vis tiek atrodo per mažai. Kita vertus, mokymasis nesibaigia mokomojoje kuopoje – tiesiog nuo mūsų jis prasideda. Susipažinę su pagrindais šauliai nueina į darbinius padalinius ir ten žinias gludina pagal savo kryptį. Bet man patinka, kad turime galimybę pažinti šaulius, o per ilgesnį laiką jie ir patys gali suprasti save kaip šaulius. Trumpas ir intensyvus kursas jau savaime yra iššūkis, o kur dar papildomos mintys apie ateitį. Todėl sakyčiau, kad kursas nėra dirbtinai ištęstas – jis tiesiog pritaikytas prie didelio žmonių kiekio ir žmonių gyvenimo ritmo.
Kaip atrodo darbas su naujais šauliais, kurie ateina, atsinešdami labai skirtingas patirtis?
Nauji šauliai ateina su skirtingais lūkesčiais ir pasirengimu. Vieni turi supratimą apie sukarintą organizaciją, yra buvę pareigūnai, kiti – visiškai „balti lapai“. Todėl pradžioje reikia labai daug kantrybės, kad galėtum padėti susigaudyti net ir labai paprastuose dalykuose. Vėliau, jau pažinę žmogų, vadai bando jį nukreipti viena ar kita kryptimi, jei mato potencialą.
Kiek šiame procese yra ne tik mokymo, bet ir žmogiško palaikymo?
Iš tikrųjų, dirbant su naujais šauliais reikia daug empatijos. Kartais tie klausimai net nėra klausimai – žmonės atsakymus jau žino, bet ieško palaikymo. Turi atpažinti, ką reikia išklausyti, o kas iškart pasitiki savimi. Nesakau, kad į Šaulių sąjungą ateiname komforto ieškoti, bet daugeliui tie pirmi žingsniai yra baisūs. Jie supranta organizaciją, jos tikslą, bet nežino, ką tai reikš jiems asmeniškai, – ką reikės daryti, ko mokytis.
Ar tas pasikartojantis ciklas ilgainiui tampa didžiausiu iššūkiu?
Tai yra nemenkas iššūkis, ypač mokomosios kuopos skyrių vadams ir jų pavaduotojams. Yra šaulių, kurie kuopoje yra beveik nuo jos įkūrimo 2017 metais ir jau kone dešimt metų atsakinėja į tuos pačius klausimus, – žmonės keičiasi, bet klausimai tie patys. Panašu, kad jie mato prasmę tai darydami, o naujos pažintys ir bendravimas džiugina. Bet pasitaiko, kad vadai ilgainiui pavargsta. Matyt, ateina momentas, kai jauti, kad nebegali būti toks kokybiškas, tiesiog išsenka resursas.
Ar vadų komanda labiau nusistovi, ar keičiasi?
Kaita yra, bet natūrali – šauliai „išauga“ šią rolę, nori platesnės veiklos ar gilintis konkrečioje srityje. Ir tai yra gerai. Vadinasi, mokomoji kuopa yra vieta, kur gimsta ne tik šauliai, bet ir vadai. Išėję jie perduoda ir pritaiko žinias kitur, todėl tuo galime didžiuotis.
Kaip jautėtės per „Alertex“ pratybas, kai teko pristatyti kuopą, už nugaros turint šimtus savo šaulių?
Buvo įspūdinga. Ašaros nenubraukiau, bet gumulas gerklėje buvo. Mūsų mokomosios kuopos komanda yra labai stipri ir daug kas vyksta būtent dėl jos. Būrių ir skyrių vadai bei jų pavaduotojai yra pirminis ir, turbūt, svarbiausias elementas – nuo jų priklauso, kaip šauliai jaučiasi, kiek išmoksta, kaip pasirengia. Todėl man net nesinori sakyti, kad jie stovėjo už manęs – jie stovėjo kartu su manimi. Visi tie šimtai šaulių stovėjo kartu.
Ką jums pačiai reiškia būti mokomosios kuopos vade – ypač turint omenyje, kiek daug laiko tai reikalauja?
Jaučiuosi labai gerai. Artimieji kartais klausia, ar nepervargstu – darbas, tada stengiuosi skirti laiko šeimai, o dabar jo daug atitenka ir šaulystei, kuri tapo tarsi dar viena šeima. Bet kažkuriuo momentu supratau, kad būdama čia aš pailsiu nuo darbo. Mano darbe nemažai streso, o po pratybų ar mokymų išeinu ir galvoju: „Visą savaitgalį buvau miške ir nė karto nepagalvojau apie darbą.“ Esu susidūrusi su savanoryste, todėl žinau, kad ji iš esmės yra savanaudiška – žmogus labai daug gauna pats. Čia yra lygiai tas pats. Šaulystė tapo didele mano dalimi – ji duoda man ir leidžia duoti kitiems. Todėl vis dar matau didelę prasmę būti Sąjungoje ir ypač – mokomojoje kuopoje.
Daugiau straipsnių Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“.
