– Esate įvairiapusis žmogus: tarnystė Dievui, archeologija, dar medžioklė. Kaip viską spėjate? Dargi šauliai prie veiklų prisidėjo.
– Na, į sąrašą dar galima įtraukti ir bitininkystę, kuria susidomėjau neseniai, prieš keletą metų... Nors tai poilsis, meditacija, bet kartu ir darbas, reikalaujantis žinių, laiko, kantrybės, atidumo. Archeologija dabar pasitraukė į antrąjį planą, aktyviai tuo nebeužsiimu. Kiek spėju, paskaitau, pabendraujame su pažįstamais istorikais.
Išties dabar viską suspėti ir tinkamai atlikti pareigas – nelengva. Turi pasirinkti, kas svarbiau. Visų pirma – kunigo pareigos. Tam atiduodu daugiausia laiko ir jėgų, kartais tenka atsisakyti ir visų kitų užsiėmimų. Štai ir dabar, Verbų sekmadienį, negalėsiu dalyvauti šaulių pratybose. Būtų nesąžininga tokiu laiku palikti savo parapijų žmones.
Neįsinarplioti į voratinklį „nieko nespėju, tiek visko daug“ galbūt padeda ir tai, kad mėgstu, ką darau. Ir darau, kaip tikiu, padedamas Dievo malonės. Be Šventosios Dvasios paskatos, be tikėjimo gal nieko ir nebūtų, viskas pabirtų. Juk nėra labai svarbu, ką darai, bet svarbu kaip. Ar pasitiki Dievu darydamas gyvenime tą ar aną? Štai čia turbūt pagrindinis dalykas, šerdis. O visa kita tarsi „aplimpa“ apie šią šerdį.
– Kunigo kelias ir šaulystė – suderinami?
– Svarsčiau apie tai. Visų pirma, esu šaulių kapelionas. Tai šiek tiek kitokios pareigos. Panašiai kaip karo kapelionai, kurie taip pat dėvi uniformas.
Visai neseniai įstojau ir į Šaulių sąjungą, stengiuosi dalyvauti baziniame kurse. Manau, kad turiu būti solidarus su šauliais, turiu būti vienas iš jų, gyventi tokį gyvenimą, kokį jie gyvena, o ne vartytis ant sofos ir paskui pamokslauti...
Kaip turbūt daugelis Lietuvos žmonių, taip pat svarsčiau ir apie tai, kokia bus mano vieta, prasidėjus karui. Sprendimą nulėmė ir noras prisidėti prie visuotinės gynybos, daryti tai, ką galiu geriausiai.
Galų gale šauliai – ne visi su ginklais. Kaip yra medicininis gydymas, taip yra ir dvasinis. Dalis šaulių yra katalikai, kuriems galiu suteikti patarnavimus. Dalis yra ieškantys, tad turiu progą kalbėtis, skelbti Evangeliją, katechizuoti.
Visa tai dar apsvarstysime, nes Kaune organizuojamas šaulių kapelionų susitikimas. Aptarsime rūpimus klausimus, apsibrėšime veiklos kryptis.
- Dažnam šauliui kyla pagrįstas klausimas apie dvasiškio ir ginkluotų žmonių santykį. Mąstant stereotipiškai Tamsta, gavęs į vieną skruostą, turėtumėte atsukti kitą („Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Akis už akį“ ir „dantis už dantį“. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį“ (Mt 5, 38), o čia susiduriate su žmonėmis, kurie skruostų sukinėti nenusiteikę.
- Nenusiteikę. Turbūt ne vienam tikinčiajam nemaloniai smilkteli mintis: ar tai suderinama? Kaip turėtų elgtis tikintis žmogus, kai gresia realus karo pavojus. Negalime manipuliuoti Šventuoju Raštu, kažkaip pritempinėti, nes ten apie tai nėra kalbama.
Šita Jūsų paminėta Evangelijos ištrauka labiau kalba apie visuomenės santykius, jų reguliavimą, ir, sakyčiau, netinka situacijai, jeigu tautai iškyla išorės grėsmė. Kiekvieno vyro pareiga – visomis įmanomomis priemonėmis ginti savo šeimą, namus, savo tėvynę.
Jeigu aktyvi karinė gynyba būtų neįmanoma dėl religinių, moralinių ar kitokių įsitikinimų, Lietuvoje jau seniai niekas nebekalbėtų lietuviškai, nei miesteliuose, nei miestuose mūsų žvilgsnio nebeužkliudytų bažnyčių bokštų smailės. Galbūt visa Europa būtų buvusi visiškai kitokia, jeigu praeityje tikintys krikščionys būtų vengę ginti savo žemę, kultūrą, tautą.
– Viename savo interviu esate pasakęs, kad „jei ne sovietiniai laikai, gal niekada ir nebūčiau tapęs kunigu. Mums, to meto jauniems žmonėms, tai atrodė kaip viena iš pasipriešinimo sovietinei sistemai formų“. Kaip regite dabarties jaunimą, jaunuosius šaulius? Jiems juk priešintis lyg ir nėra kam…
– Dabar priešintis nėra kam, bet jie ir rengiasi tam laikui, kai priešas bus aiškus. Mes nežinome, ar ateis tas laikas, ar neateis, ir istorija pasisuks kitokia linkme, tačiau kuo daugiau visuomenės narių bus pasiruošę ir budrūs, žinos, ką reikia daryti, tuo bus paprasčiau suvaldyti neišvengiamai ištiksiančią paniką ir chaosą.
Labai džiaugiuosi matydamas paauglius, jaunus žmones, kurie įsilieja į šaulišką veiklą. Juk galėtų mirkti socialiniuose tinkluose ar be tikslo bastytis su draugais, bet jie pasiryžo tą laisvą nuo mokymosi atliekamą laiką, kurio ir taip ne tiek daug, leisti prasmingai, išmokti naudingų dalykų, tvirtėti, grūdintis. Į juos, jų tėvus, užauginusius tokius šaunius jaunus žmones, turbūt visi žiūrime su pasididžiavimu ir dėkingumu. Nė vienas nežinome, kokia ateitis, kokie išbandymai laukia, tačiau jeigu atsiranda patriotiškai nusiteikusių, drąsių ir ryžtingų mokinių, – tikrai galime būti daug ramesni dėl ateities.
– O ką jums asmeniškai duoda bendrystė su šauliais? Ar yra dalykų, kuriuos jums atvėrė mūsų organizacija ir ją sudarantys žmonės?
– Dar nelabai daug laiko teko praleisti toje bendrystėje, gal būtų ir nelabai etiška daryti kokias nors išvadas, bet labai aiškiai pastebėjau, kad atsiranda daugiau valios įveikti kasdienius darbus, tikslingiau planuoju savo laiką. Anksčiau būdavo taip: nespėju, ai, tiek to, numoju ranka, ir tiek. Dabar tikrai atsiranda daugiau ryžtingumo padaryti viską iki galo.
Imponuoja ir šaulių vienybė, tvirtumas, instruktorių profesionalumas. Juk tai savanoriška organizacija, daugelis turi šeimas, mažų vaikų, atsakingus darbus, bet štai skiria laiko ir nemažai jėgų mokydami, patys mokydamiesi, organizuodami, dalyvaudami. Manau, kad daugelį gerų dalykų šioje organizacijoje dar atrasiu.
– Kažkur esu girdėjęs posakį, kad apkasuose ateistų nebelieka. Ar su tuo sutinkate?
– Posakis estetiškai grakštus, bet gali būti ir atvirkščiai. Dauguma žmonių, susidūrę su realia mirties galimybe, neišvengia minčių apie anapusybę. Tačiau jeigu žmogus netikintis, vargu ar karas, žiaurūs išbandymai pakeis jo įsitikinimus. Gali atsitikti, kad baisių patirčių fone netikintis žmogus atsigręžia į Dievą – veikiamas baimės, streso, o galbūt išgyvenęs stebuklingas išsigelbėjimo akimirkas. O gali net ir nustoti tikėjimo.
Mes nė vienas nežinome, kaip pasielgsime ištikus išbandymams, negalime spekuliuoti kilniais ir teisingais žodžiais, nes gali atsitikti visaip. Taip, dabar aš stengiuosi išlaikyti gyvą ir tvirtą santykį su Dievu, tariuosi, kad nesuklupsiu atėjus išbandymų metui, neišsigąsiu. Bet realiai ištikus ypač dideliam stresui, – apie tai gali daugiau pasakyti psichologai, – mes galime pasielgti netikėtai sau patiems. Būkime sąžiningi, ir tai pripažinkime.
– Tėvynės meilė, pasiryžimas ją ginti ir tikėjimas – kaip regite šių dalykų santykį?
– Man tie dalykai – tarsi mozaika, kurioje visos dalys susijusios. Paprastai širdimi jaučiame, kada pasirenkame teisingai, ir tie pasirinkimai mus savaime stiprina, veda tolyn, gilyn, daro įtaką visam gyvenimui. Jau užsiminiau pirmiau, kad, įstojus į LŠS, mano kasdienybėje atsirado daugiau tvarkos ir valios atlikti rutininius darbus.
Viskas labai susiję, ir tai nėra vien nuo realybės atitolusios sąvokos – jeigu tau brangi Lietuva, negali likti abejingas ir turi galvoti, kaip gali prisidėti prie jos gynybos ir apsaugojimo. Kartu prašydamas Dievo malonės, kad priimtum sprendimus Jo šviesoje, pasitikrintum tą vidinį kompasą.
– Šv. Rašte pasakyta: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Ar lengvai sekasi atskirti šiuos du dalykus? Ypač kai kalbame apie šauliškus reikalus.
– Gal jau ir pasikartosiu, bet santykis su Dievu yra viso gyvenimo šerdis, ir tik iš tos šerdies nusitiesia, išeina visi kiti išoriniai dalykai. Dėl to turbūt didelės skirties čia nedaryčiau. Mano, šaulių kapeliono, tarnystė vos prasidėjo. Galbūt dar neturiu daug patirties, galbūt po kiek laiko atsiskleis kiti dalykai.
– Ko palinkėtumėte šauliams ir jų artimiesiems?
– Tegul visus šaulių kelius lydi Dievo palaima ir palaikymas. Atsiremkime į Jį kaip į tvirtą uolą ir su Jo pagalba įveiksime visus sunkumus arba rasime geriausias kryptis, kaip juos apeiti.
Straipsnis parengtas vykdant projektą „Atsparumo kodas: šauliai 360° ir sąmoningumas informacinių grėsmių akivaizdoje“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Daugiau straipsnių Lietuvos šaulių sąjungos žurnale „Trimitas“.
Nuotraukos:
-
„Manau, kad turiu būti solidarus su šauliais, turiu būti vienas iš jų“, – sako kun. E. Vijeikis.
-
Šaulių kapelionas visada randa progų pasikalbėti, skelbti Evangeliją, katechizuoti.
-
Kapeliono teigimu, nė vienas nežinome, kaip pasielgsime ištikus išbandymams, negalime spekuliuoti kilniais ir teisingais žodžiais, nes gali atsitikti visaip. Dera ruoštis ir dvasiškai.
-
„Atsiremkime į Dievą kaip į tvirtą uolą ir su Jo pagalba įveiksime visus sunkumus.“
