Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 20d. 11:01

Grupę „Lukšų vyrai“ subūręs G.Mauricas: „Mus vienija nesusitaikymas su tuo, kas yra, noras, kad būtų geriau“

Gintautas Mauricas
Neringos Jencės nuotr. / Gintautas Mauricas

„Mes gyvenime sutinkame tuos žmones, kuriuos turime sutikti. Darome tuos dalykus, kuriuos turime daryti. Man atrodo, kad tokių – svarbių – atsitiktinumų nebūna“, – sako kaunietis Gintautas Mauricas, kalbėdamas apie iniciatyvą suburti vyrų grupę ir savo paties kelią iki jos.

Po 24 metų, praleistų Lietuvos kariuomenėje, G.Mauricas išėjo į atsargą. Nors kariuomenė vyro gyvenime paliko stiprią žymę, o nuo jos ir neatitolo ir dabar, tačiau išeiti atėjo laikas – tam, kad gyvenime atsirastų kitos veiklos.

„Lukšų vyrai“. Taip pavadinta visuomeninė organizacija, kurios įkūrėjas ir yra G.Mauricas. Jos užuomazgos prasidėjo dar tada, kai G.Mauricas buvo karys. Pernai vasarą jis surengė stovyklą vyrams „Vilkai ir vilkiukai“, o po jos pajuto, kad toks poreikis – bendrauti, būti, kalbėtis – yra. Kalbėtis ne bare, prie bokalo alaus, bet kitaip. Nes gyvenimuose yra neišmoktų pamokų, neišsakytų žodžių, nesuprastų minčių.

Beje, simboliška – pastaruosius dešimt metų Lietuvos kariuomenėje viršila G.Mauricas praleido Juozo Lukšos mokymo centre, o partizanas Juozas Lukša-Daumantas yra žmogus, apie kurį, kaip sako pats, kalbėti ramiai negali: „Jis gyveno trumpiau nei aš, bet padarė gerokai daugiau.“

Partizano šeimai leidus, G.Mauricas vyrų grupę pavadino jo pavarde.

– Gintautai, kodėl atsirado ši vyrų grupė?

– Todėl, kad kiekvienas iš mūsų per savo gyvenimą pavalgom šūdo, ir geriau, kai šalia yra brolis, draugas. Jis sako: žiūrėk, man irgi taip buvo. Kad man būtų geriau, aš elgiausi taip.

„Lukšų vyrai“ yra dėl to, kad vyrai nebūtų vieni, kai jiems yra labai blogai. Ir kad tada, kai blogai, nedarytų to, ką kiti mato kaip išeitį. Kad vyrai nesižudytų. Jei kyla tokios mintys, vyrai neturi užsisklęsti savyje. Mes kviečiame, raginame juos kalbėtis.

Gyvybę mes gavom kaip dovaną, mūsų gyvybė mums nepriklauso. Todėl negalim patys sau jos atimti. Per gyvenimą tokių minčių yra kilę ir man. Aš galiu pasidalinti, ką aš dariau, kad nežengčiau to žingsnio. Kaip pradėjau kapstytis.

Gyvenimo problemos yra universalios. Skiriasi vardai ir pavardės, pinigų sumos, gyvenamoji vieta – daugiau niekas.

Asmeninio archyvo nuotr. /Gintautas Mauricas
Asmeninio archyvo nuotr. /Gintautas Mauricas

– Kiek jūsų yra grupėje?

– Feisbuko grupėje – apie 1400. Vėliau, kai baigsis karantinas, planuojame ir realias veiklas.

– Kokie tai žmonės?

– Patys įvairiausi. Tik viename savo vaizdo įraše esu pasakęs: jei vyrai mano, kad partizanai buvo banditai, tokioje grupėje jie tiesiog nesijaus gerai. Nes mano nuomonė kita.

Grupėje yra visokių vyrų. Yra tokių, kurie serga depresija, turi priklausomybę nuo alkoholio, yra netradicinės seksualinės orientacijos. Tiesą sakant, mano paties vertybės yra tokios: aš žinau ir tikiu, ką gavau iš Dievo ir gamtos. Ar iš Visatos.

Gavau lytį, o mane auklėjo tėvai ir įdiegė tokias vertybes, todėl tikiu, kad yra dvi lytys, o ne daugiau. Jei kažkam atrodo kitaip, aš nematau jokių problemų. Tik per prievartą aš nepriimsiu man perduodamos kitos tiesos. Nesu prieš žmones, kurie kitaip galvoja ir niekada jų nežeminsiu.

Mūsų vyrų bendruomenės tikslas yra burtis, bendrauti ir dalintis savo kovomis, pamokomis, pergalėmis, pralaimėjimais, padėti vienas kitam augti. Mus vienija nesusitaikymas su tuo, kas yra, noras, kad būtų kitaip – geriau.

Asmeninio archyvo nuotr. /„Lukšų vyrai“
Asmeninio archyvo nuotr. /„Lukšų vyrai“

– Iš kur atėjo supratimas, kad reikia tokios vyrų grupės?

– Iš asmeninių patirčių, kai man pačiam kilo klausimai, kas aš esu, kodėl darau vieną ar kitą, iš nerimo. Tada pradėjau ieškoti atsakymų, pats nuvažiavau į vyrų stovyklą.

Mūsų visuomenėje yra prarastas patirties perdavimas iš kartos į kartą. Seniau būdavo vyrų susirinkimas į ratą – nuo prosenelio iki anūko, kur kalbama apie gyvenimą, apie tai, kas svarbu. Pagaliau, juk seniau kaime vyrai eidavo į pirtį. Ten prausdavosi ir kalbėdavosi, spręsdavo problemas. Dabar mes tą esame praradę, bet galima susigrąžinti.

O ir kas moko berniukus mokykloje? Ypač seniau, kas mokė mus? Darželyje – auklėtoja, mokykloje – mokytojos. Tiesa, būdavo dar darbų mokytojas, kuris į pamoką ateidavo girtas. Arba fizrukas, kuris parūkydavo, kol vaikai stadione ratus bėgdavo.

Labai džiugu, kad vyrai dabar renkasi mokytojo specialybę, dirba mokyklose ir kad santykis keičiasi.

Žvelgiant net istoriškai, juk mūsų seneliai išgyveno karus, daug vyrų žuvo, ir berniukus auklėdavo tik moterys.

Mes norime, kad šiuolaikiniai vyrai dalyvautų vaikų auklėjime, jų gyvenime. Beje, labai džiugu, kad vyrai dabar renkasi mokytojo specialybę, dirba mokyklose ir kad santykis keičiasi.

– Užsiminėte apie vyrų savižudybes, o ir statistika skelbia, kad dažniau žudosi vyrai. Turite atsakymą, kodėl?

– Mus labai tvarkingai auklėjo: kad vyras neverkia, vyras nejaučia, jam neskauda. Jis turi būti vyras, užspausti, užslėpti. Tai netiesa. Puikiai žinom, kas vyksta tada. Viskas gali sprogti.

Kodėl vyrai žudosi dažniau, nei moterys? Gal, manau, vyrai yra geresni planuotojai. Jie susiplanuoja ir padaro.

– Gintautai, ar galima atsakyti į klausimą, kas yra vyriškumas?

– Pagrindinis dalykas yra atsakomybė. Už sprendimus, rezultatus. Mums sakydavo: neik, nelipk, nes krisi, nedaryk, nebandyk. Nuo pat vaikystės mums taip buvo sakoma. Tai iš kur bus tas pasitikėjimas savimi?

Neringos Jencės nuotr. /Gintautas Mauricas
Neringos Jencės nuotr. /Gintautas Mauricas

– Galite pasidalinti nuasmenintomis vyrų istorijomis?

– Net ir grupėje kartais jie nenori kalbėti, sakyti, rašyti savo vardu. Būna, kad rašo man, o aš, kaip grupės administratorius, pasidalinu anoniminėmis jų istorijomis. Tada kiti vyrai po jomis dalijasi patarimais, savo patirtimis. Istorijos susijusios su santykiais šeimoje, darbu, neįvertinimu darbe, pinigais.

Pačioje pradžioje, kai vyrai rašė savo istorijas, aš buvau šokiruotas. Dėl jų drąsos ir atvirumo.

Pavyzdžiui, viena iš istorijų. Norėčiau paprašyti pagalbos. Gal net ne pagalbos, o patarimo. Situacija tokia. Buvau karys, kariuomenėje išmokau disciplinos, tapau labai tvarkingu jaunuoliu, kuris mėgo švarą, savęs priežiūrą. Namuose visada tvarka ir viskas turi stovėti savo vietose. Pirmoji mano meilė neatlaikė – mažai rodžiau dėmesio, mažai buvau namie, nes vykdavo pratybos. Skyrybos, depresija, psichologai.

Antra meilė – viskas tas pats, tik šeimoje pagausėjimas. Tarnyboje prasidėjo vadovavimas, kuris persidavė ir namuose. Ir tai tikrai neatnešė laimės. Vėl skyrybos, bandymas atimti vaiką... Tada pradėjo kilti mintys apie savižudybę. Sėdėjau virtuvėje, vienoje rankoje ginklas, kitoje – degtinės butelis. Bet... pagalvojau, kad padarius nesąmonę, kentės dar daugiau žmonių... Kaip vaikui reikės užaugus papasakoti, kur jo tėvas? Nugalėjau savo stresą ir esu laimingas turėdamas vaiką.

Kuo aš ramesnis, tuo daugiau šaukia ant manęs. Be jos leidimo net negaliu eiti parūkyti.

Tarnyboje buvo daug spaudimo... nesutarimai su valdžia. Išėjau į atsargą. Bet širdyje liko kariuomenė, kurios labai pasiilgstu. Po tarnybos praėjus keliems metams – vėl nauja meilė! Mes jau kurį laiką kartu. Tik manyje liko noras vadovauti ir kad namuose būtų švara ir tvarka. Prasidėjo pykčiai, o jei kas ne taip – balso pakėlimas...

Draugė pasiūlė lankytis pas psichologą. Gydausi. Dabar esu ramus, konflikto metu raminu save, bet kai draugė pamatė, kad nusileidžiu – pradėjo vadovauti man, ko labai nemėgstu... Kuo aš ramesnis, tuo daugiau šaukia ant manęs. Be jos leidimo net negaliu eiti parūkyti.

Negaliu tylėti. Noriu palikti, bet tuo pačiu ir negaliu, nes ją labai myliu... Kaip rasti kompromisą su moterim? Pati įkalbėjo vaikščioti pas psichologą... Bijau, kad negrįžčiau prie stikliuko ir kad nepadaryčiau nesąmonių... Nes tikrai jau labai pavargau.

– Gintautai, o jūs pats irgi buvęs karys. Jūsų gyvenime kariuomenė paliko žymę?

– Taip, ir ryškią. Sutikau čia daug išskirtinių, protingų, savo vidumi gražių žmonių. Jie man pavyzdys kaip vyrai, kaip žmonės, kaip tėvai. Buvo, aišku, ir konfliktinių situacijų, bet tai irgi pamokos.

– Kodėl išėjote į atsargą?

– Daug dalykų susidėjo, bet viena iš priežasčių – ši veikla, noras suburti grupę, daryti renginius. Tarnaudamas to negaliu daryti – draudžia įstatymai.

Man keista, kad tokių veiklų kariuomenė neskatina. Kiek žinau, buvo paruošta tvarka, leidžianti kariams papildomą veiklą, tačiau ji atšaukta, kai vienoje iš kadencijų keitėsi ministrai.

Keistas sprendimas, nes yra žmonių, kurie užsiima kita veikla, tik tada mokesčių nemoka. Yra labai stiprių karių, asmenybių, kurie galėtų tarnauti ir dar duoti daugiau. Bet negali, nes draudžia įstatymas.

Be to, kai buvau kariuomenėje, feisbuke jau buvo vyrų grupė. Būdavo, turiu laisvą minutę, įrašau vaizdo įrašą ir pasidalinu. Atsirado tokių kariuomenėje, kuriems nepatiko. Įžvelgė privačių ir tarnybos interesų konfliktą.

Erikos Čiabatorienės nuotr. /Gintautas Mauricas
Erikos Čiabatorienės nuotr. /Gintautas Mauricas

– Bet buvusių karių nebūna?

– Manau, kad ne. Prisiminiau vieną istoriją, kuri man įsiminė. Kartą mes, kariai, buvome vaikų namuose. Tai buvo Alytuje. Mus pakvietė pristatyti kariuomenę, kartu atvyko ir Mokymo centro vyrai, šauliai, savanoriai, kariūnai iš Karo akademijos.

Ne paslaptis, kad vaikų namuose augę vaikai vėliau pasirenka netinkamą kelią. Būna, kad ir kriminalinį. O mes ir norėjome pasikalbėti apie tai, kad galima rinktis kitą kelią – jis bus susijęs su ginkluote, su fizine jėga, bet legalus. Pradėjus kalbėti su jais man kilo asociacija.

Taip, aš karys ir aš dėviu uniformą. Bet jūs didesni kariai, nes jūs kovojate kiekvieną dieną. Neturint tėvų gyvenimas išties yra kova: už savo poziciją, už savo vertybes, už savo saugumą. Nes sunku ir nėra kas juos palaiko. Gerai, žinoma, kad yra globėjai, bet tų vaikų aplinka nėra šiltnaminė. Ir jie tikrai kariai.

informnapalm.org nuotr./Juozas Lukša-Daumantas
informnapalm.org nuotr./Juozas Lukša-Daumantas

– Kodėl jums pačiam buvo svarbu, kad grupė vadintųsi Lukšos vardu?

– Visų pirma, daugiau nei dešimt metų mano tarnybos praėjo Juozo Lukšos mokymo centre. O vertybės, kurias puoselėja Lukšų šeima ir kuo gyveno tiek Juozas, tiek jo broliai, man artimos. Su J.Lukšos broliu Antanu man teko bendrauti ir gyvai. Leidimo naudoti Lukšų pavardę paprašėme jų šeimos. Jie sutiko.

– Kai baigsis karantinas, planuojate ir realias veiklas, ne tik virtualius pasikalbėjimus?

– Jau pradėjome planuoti. Kiek karantino ribojimai leidžia, įsirenginėjame dirbtuves Kaune, Valdorfo mokykloje. Jomis naudosimės kartu su mokykla. Tai bus vyrų dirbtuvės. Staliausime, tačiau tai tik viena iš veiklų.

– O kodėl būtent staliavimas?

– Darbas su medžiu man pačiam yra terapija, o ir kiti vyrai nori. Prisimenu keletą momentų iš savo vaikystės. Gyvenome kaime. Kai tėvas būdavo negirtas, jis darydavo medinius grėblius, dalgiams kotus.

Ryškiai prisimenu: kai jis prie pečiaus darė grėblio dantis iš klevo, man davė medžio ruošinius, o aš iš jų galėjau pasidaryti tanką. Tas tankas man iki šiol akyse stovi. Ir jausmas, galėjimas būti šalia tėvo, daryti kažką – jis leido sugadinti man savo medžiagas, leido klysti. Man tai turbūt užsifiksavo pasąmonėje.

Ateityje galbūt atsiras ir metalo dirbtuvės. Taip pat vasarą planuojame „Vilkų ir vilkiukų“ – tėvų ir vaikų – stovyklą. Bus ir žygis ketrurračiais kartu su „Bekelės vilkais“ per Lietuvą ir Lenkiją iki Vokietijos sienos.

Norime įtraukti ir kariuomenę, ketina prisijungti ir „Lietuvos vabalų“, Punsko lietuvių bendruomenė. Važiuosime Juozo Lukšos keliu per geležinę uždangą, sustodami ten, kuriose vietose yra jo atsiminimas. Minčių yra labai daug.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

02:18
05:56
02:21

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką