Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 8d. 20:55

Hospiso savanorė Danutė – apie vaikystėje skaudinusį tėtį, gebėjimą jam atleisti ir didžiausias hospiso pacientų svajones

Danutė Pelėchaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Danutė Pelėchaitė

„Iki šiol širdyje nešiojuosi vieną pirmųjų vaikystės prisiminimų, – pasakoja vilnietė mokytoja Danutė Pelėchaitė. – Aš stoviu savo lovytėje ir matau, kaip tėtis, apimtas baisaus įniršio, muša mamą. – Ši verkia, maldauja, prašo pasigailėti, tačiau jis nereaguoja ir daužo ją dar stipriau... Aš išsigandusi taip pat raudu, šaukiu iš visų jėgų, tiesiu rankas į mamą, tačiau niekuo jai negaliu padėti...“

Nuo išgėrusio tėvų siautėjimo teko bėgti iš namų

Pasak Danutės, jos tėtis stipriai gėrė, o išgėręs tapdavo labai agresyvus.

„Gerai atsimenu, kaip vieną naktį girtas tėtis mums pagrasino, kad dabar eina atsinešti ginklo ir sugrįžęs visus iššaudys, – pasakoja Danutė. – Ir jis tikrai išėjo... Apimta siaubo mama tada sugriebė mane, jaunesnę sesutę iš lovos ir visos išbėgome iš namų.“

Tą baugią naktį jas priglaudė kaimynė.

„Visą naktį tada išsėdėjome pas kaimynę ant batų dėžės, – prisimena moteris. – Mama sėdėjo viduryje, o mes abi – jai iš šonų, stipriai į ją įsikabinusios. Taip ir išsėdėjome ant tos batų dėžes iki paryčių, nors kaimynė ir siūlėsi pakloti mums ant grindų, kad galėtume nors kiek nusnūsti…“

Mama tuo metu buvo tokia paniekinta ir sugniuždyta, jog džiaugėsi, kad kaimynė jai leido ant batų dėžės sulaukti aušros.

Pasak Danutės, tik prabėgus daugeliui metų ji suprato, kodėl jos mama tą naktį atsisakė kaimynės pasiūlymo ir liko sėdėti ant siauros, kietos batų dėžės. Be garso, spengiančioje tyloje, visiškoje neviltyje…

„Tik suaugusi aš supratau, kad mamai tiesiog tada buvo labai gėda, – kalba Danutė. – Gėda dėl savo baisaus likimo, siaubingo, pilno prievartos gyvenimo... Gėda dėl to, kad ji priversta šaltą žiemos naktį su mažomis dukrelėmis bėgti iš namų. Mama tuo metu buvo tokia paniekinta ir sugniuždyta, jog džiaugėsi, kad kaimynė jai leido ant batų dėžės sulaukti aušros.“

Prieglobsčiu tapdavo Telšių Katedra

Gyvenimas tėvų namuose Danutei, trims jos broliams ir sesutei buvo nepakeliamas. Muštynės, prievarta, psichologinis ir fizinis smurtas ten buvo vos ne kasdienybė.

„Gyvenau tada Telšiuose, – prisimena moteris. – Po mokyklos labai nenorėdavau eiti namo, nes žinojau, kas manęs ten laukia... Todėl ieškojau vietos, kur galėčiau nors keletą valandų praleisti ramybėje. Tokia užuovėja man tapo Telšių Katedra, kuri buvo atvira visą dieną ir man buvo pakeliui į namus.

Nors jau prabėgo daug metų, tačiau vaikystės atsiminimai išliko tokie pat švieži, lyg viskas būtų įvykę vakar. Iki šiol jaučiu masyvių Telšių Katedros durų sunkumą, jų vaitojantį girgždesį ir nuostabų saugumo jausmą, kuris mane ten apimdavo.“

„Tai nuostabiai dvasinga erdvė, kurioje viešpatavo visiška ramybė ir tyla, – prisimena Danutė. – Ten buvo taip gera, kad nesinorėdavo išeiti... Katedroje pailsėdavau, paruošdavau pamokas ir netgi truputį nusnausdavau...“

Dažnai Telšių Katedroje Danutė prabūdavo iki pat vakarinių pamaldų.

Lėtai užvėrusi už savęs bažnyčios duris ji sugrįždavo į namus, kuriuose slankiojo baimės ir prievartos šešėliai. Ten, kur nakties tamsoje beprotiškai laukdavo ryto. Lyg išsigelbėjimo…

Katedroje pailsėdavau, paruošdavau pamokas ir netgi truputį nusnausdavau...

„Žmonės dažnai nesupranta, kokias gilias, nepaguodžiamas žaizdas vaikui atveria smurtaujantys tėvai, – tyliai kalba Danutė. – Tai žaizdos, kurioms sugyti kartais neužtenka ir viso gyvenimo. Metų metus jaučiausi kaip atmestas vaikas, nesanti verta gyventi, mylėti, džiaugtis, valgyti skanesnio maisto. Buvau kompleksuota, susigūžusi, nemokėjau kurti santykių. Labai bijojau tamsos, girtų žmonių, garsių šauksmų, nes visos baisybės, keiksmai ir prakeiksmai vyko naktimis.

Danutė tėvų namus paliko būdama 19-kos ir išvažiavo studijuoti į Vilnių.

Moteris tada net neįtarė, kad po daugelio metų vėl sugrįš į Telšius. Sugrįš tam, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais ištiestų pagalbos ranką žmogui, kuris praeityje ją taip skaudino.

123RF.com nuotr./Alkoholizmas
123RF.com nuotr./Alkoholizmas

Prisijungė prie maldos grupės Vilniuje

Vieną dieną, gyvenimui tekant ramia vaga, Danutė pajuto troškimą įsijungti į savanorišką veiklą.

„Norėjau savanoriauti, norėjau padėti, tačiau tiksliai nežinojau, kam ir kaip, – pasakoja moteris. – Gal vaikams, gal seneliams... Tačiau yra toks posakis: ne žmogus susiranda savanorystę, bet savanorystė suranda žmogų. Nutariau prisijungti prie maldos grupės, kuri kaip tik ieškojo patalpų susirinkimams.“

Padėdama ieškoti patalpų, Danutė kreipėsi į įvairias Vilniaus įstaigas.

„Buvau girdėjusi, kad pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise ketvirtadieniais renkasi Veiklių žmonių bendrija, kuriems hospisas suteikia patalpas susirinkimams, – prisimena Danutė. – Nutariau paskambinti ir paprašyti leisti rinktis ir mūsų moterų grupelei. Sutikimą gavau iš karto ir nuo to laiko hospisas – neatskiriama mano gyvenimo dalis, o jame esantys pacientai – mano sielos broliai ir seserys.“

Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas
Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas

Iš pradžių moteris su maldos grupe kelis mėnesius meldėsi pirmame hospiso aukšte. Į viršutinius aukštus (kur guli hospiso pacientai) jos nepakildavo, tačiau neretai matydavo, kaip savanoriai pacientus išveždavo į lauką.

Vieną dieną Danutei buvo pasiūlyta dalyvauti hospiso mokymuose. Jie yra būtini visiems, norintiems savanoriauti ir padėti hospiso pacientams.

Danutė prisipažįsta, kad tada ją užplūdo daugybė jausmų.

„Viduje jaučiausi pakankamai prisipildžiusi, kad galėčiau dalintis švelnumu, rūpesčiu, meile, – kalba Danutė. – Tačiau tuo pačiu suvokiau, kad lankysiu sunkiai sergančius, iš skausmo vaitojančius, mirštančius pacientus. Vis galvojau, jei sutiksiu tapti hospiso savanore, ką galėsiu duoti žmonėms, kurių paskutinės gyvenimo smiltelės jau baigia išbyrėti. Kaip kalbėti? O gal tylėti?... Gal juoktis ir juos uždegti džiaugsmu? Nors trumpam... O gal kartu su jais liūdėti?...“

Danutė klausė savęs, ar ji yra pasiruošusi iš taip arti susipažinti su mirtimi? Juk visi nuo jos bėga… Abejojo, ar yra pakankamai stipri užmegzti emocinį ryšį su pacientu, įsileisti jį į širdį, pamilti ir… atėjus po dienos aplankyti, jo neberasti… Klausė, ar yra pasirengusi kasdienei ir skausmingai netekčiai?

Tačiau ji vis dėlto pasiryžo tapti hospiso savanore. Ir niekada to nesigailėjo.

Hospiso savanorė

Po mokymų Danutei buvo leista lankyti hospiso pacientus.

„Kai užlipi į antrą hospiso aukštą, tave pasitinka tyla, – pasakoja Danutė. – Jeigu pirmame hospiso aukšte, kur įsikūrusi virtuvė ir susirinkimų salė, yra gana daug judėjimo ir gyvybės, tai užlipus į antrą aukštą apima visai kitas jausmas. Jauti, kad patenki į visiškai kitokią, tarsi nuskaistintą erdvę, kurioje viešpatauja rimtis ir susikaupimas.“

Danutę žavi, kad ligoniams skirtos hospiso patalpos yra labai šviesios ir jaukios, jose daug paveikslų ir gėlių.

„Iš pradžių man atrodė, kad aš ateisiu pas hospiso pacientus, juos paguosiu, nuraminsiu, pasakysiu jiems kažką gero ir svarbaus, kas jiems pakels nuotaiką ar suteiks vilties, – dalinasi mintimis Danutė. – Tačiau netrukus supratau, kad viskas ten yra daug giliau ir reikšmingiau. Supratau, kad iš tų žmonių aš gaunu daug daugiau, negu kad jiems duodu pati.“

Kaip tai gali atsitikti?

„Hospisas yra tokia ypatinga vieta, kur tavo didelės ir reikšmingos problemos ne tik pavirsta mažomis, tačiau netgi pradeda atrodyti išvis dėmesio nevertomis smulkmenomis, – dalijasi mintimis Danutė. – Užlipi į antrą aukštą pas tuos žmones, pabendrauji su jais, palaikai už rankos, nušluostai ašaras ir supranti, kad tavo problemos iš tiesų nėra tokios jau didelės. Kalbėdama su jais, kasdien įsitikinu, kokia neįkainojama dovana yra sveikata, šalia jų mokausi džiaugtis savo gyvenimu, dėkoti už mažiausias smulkmenas ir vertinti tai, ką turiu.“

Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas
Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas

Pasak Danutės, tai, ką ji patyrė šalia tų, kurie į gyvenimo dienas jau žiūri pro amžinybės langą, yra neįkainojama.

Hospiso pacientai turi tiek daug dėkingumo ir meilės! Tiek pagarbos ir šventos tylos, tiek daug tyrų žodžių ir prasmingų palinkėjimų!

Pacientės Laimos patarimas

Pasak Danutės, iš vienos jos lankytų pacienčių ji gavo labai vertingą gyvenimo pamoką.

„Su viena savanore hospise lankiau pacientę Laimą (siekiant išlaikyti ligonio privatumą vardas yra pakeistas), – prisimena Danutė. – Mes bendravome su ja, pasakojome įvairias istorijas, džiaugėmės gražia vasaros diena. Mums nerūpestingai leidžiant laiką, savanorė, kuri buvo šalia, man pusbalsiu prasitarė: „Danute, žinai, šiandien pirmą kartą po visų remontų apsivilkau suknelę.“

Po šių žodžių moterys išgirdo gilų Laimos atodūsį.

Abi atsisuko į ją pažiūrėti, kas atsitiko.

„Moterys, jeigu tik aš galėčiau... Aš vilkėčiau suknelę kiekvieną dieną, – žiūrėdama į savanores tyliai pasakė Laima. – Džiaukitės savo dienomis, puoškitės, šlovinkite gyvenimą! Žiūrėkite, aš šiandien žiūriu į vasaros dieną, gulėdama lovoje... Matau medžius, lapus tik pro atvirą langą, jaučiu, kad lauke yra nuostabus oras ir taip norėčiau apsivilkusi suknelę išeiti į miestą. Jeigu tik aš galėčiau...“

„Atsimenu, ėjau tada namo ir man ausyse vis skambėjo tas paprastas, Laimos ištartas, sakinys: „Aš taip noriu apsivilkti suknelę“, – prisimena Danutė. – Atrodo, kas čia tokio? O jai, gulinčiai mirties patale, tai buvo tikrai labai daug...“

Žinoma, Danutė su savanore tuoj pat pasisiūlė atnešti Laimai suknelę, nes hospisas yra ta vieta, kur skubama pildyti pacientų norus.

Tačiau Laima tam jau nebeturėjo jėgų.

„Atsimenu, mes tada nenurimome, bandėme ją įkalbėti nors akimirkai pajusti vėjo dvelksmą – prisimena Danutė. – Sakėme: „Mes galime tave, Laima, ir su visa lova į lauką išvežti, kad tik tu pajustum vasarą, tik pasakyk.“

Tačiau Laima tik skausmingai šypsojosi: „Ne, moterys, jūs ne manimi, o savimi rūpinkitės. Džiaukitės gyvenimu, neatidėkite gražių dalykų ateičiai! Atraskite laimę paprastuose dalykuose, dabar yra jūsų laikas!

Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas
Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas

Žinia iš Telšių

Įsitraukusi į pagalbą šalia esantiems, Danutė palaipsniui užmiršo baisius vaikystės išgyvenimus. Jie lyg nuslinko kažkur į pasąmonę, liko užrakinti giliai giliai viduje.

Tačiau vieną dieną moterį pasiekė žinia, kad jos Telšiuose likęs tėtis sunkiai serga, jam amputavo koją, jis gyvena visiškai vienas ir jam labai reikalinga pagalba.

„Kai tik tai išgirdau, manyje sukilo daugybė vaikystės prisiminimų – pasakoja Danutė. – Visi jie buvo slogūs, pilni siaubo ir prievartos. Supratau, kad iki šiol pamenu visa tai labai ryškiai, kad man dar neapsakomai sopa, nors slapta tikėjausi, kad tai užsimiršo, kad sielos žaizdos jau sugijo.“

Prisiminimai ir buvusios baimės sukilo joje labai stipriai. Daug stipriau, negu Danutė galvojo.

„Pajutau, kad kol kas dar neturiu nei jėgų, nei noro aplankyti tėtį,“ – prisimena Danutė. – Jaučiau, kad jo padarytos vaikystės žaizdos man dar nesugijo. Dar ir dar kartą klausiau savęs: „Kaip aš galiu važiuoti padėti tam, kuris mane taip skriaudė, sugriovė visą mano vaikystę, sudaužė mano gyvenimą į šipulius, suluošino? Vien dėl jo elgesio dabar esu tokia paniekinta, su daugybe kraujuojančių sielos žaizdų. Prisiminiau, kaip jis girtas blaškėsi su peiliu po namus, kaip su mama ir seserimi turėjome naktimis bėgti iš namų, kad mūsų nepaliestų sunkus jo kumštis…“

Asmeninio archyvo nuotr. /Hospiso pacientai laukia Popiežiaus palaiminimo (Danutė tarp Popiežiaus ir sesers Michaelos Rak)
Asmeninio archyvo nuotr. /Hospiso pacientai laukia Popiežiaus palaiminimo (Danutė tarp Popiežiaus ir sesers Michaelos Rak)

Tačiau po daugelio bemiegių naktų ir kovos su savimi Danutė pasidavė.

„Supratau, kad nenuvažiuoti pas tėtį tokiu svarbiu metu taip pat negaliu, – prisimena Danutė. – Negaliu būti tokia veidmainė, kuri kviečia rūpintis ir padėti kitiems, tačiau pati taip nedaro. Supratau, kad jeigu nenuvažiuosiu į Telšius ir tėtis numirs vienas – kaltinsiu save dėl to visą likusį gyvenimą.“

Danutė grįžo į Telšius ir leidosi į akistatą su didžiausiu savo vaikystės siaubu.

Susitikimas su tėčiu

Tačiau susitikimas su tėčiu po daugelio metų buvo visai kitoks.

„Kai aš pamačiau jį, mane ištiko šokas, – prisimena Danutė. – Tai buvo visiškai kitas žmogus – sulysęs, visų apleistas, vienišas. Supratau, kad gyventi jam liko nedaug ir gal tai yra mūsų paskutiniai susitikimai.“

Tada ji pas tėvą užtruko labai trumpai, tiesiog negalėjo emociškai ištverti buvimo šalia jo.

Buvimas šalia tėčio mane tiesiog degino, negalėjau jam net į akis pažiūrėti…

„Tie, kas yra patyrę smurtą, gerai žino, kad būti šalia smurtautojo yra tas pats, kas būti šalia ugnies, – prisimena Danutė. – Buvimas šalia tėčio mane tiesiog degino, negalėjau jam net į akis pažiūrėti…“

Grįžusi į Vilnių po kažkurio laiko moteris išgirdo, kad tėčio padėtis labai pablogėjo, jam reikia skubaus gydymo ir jos dalyvavimas yra būtinas.

Metusi viską ir atvažiavusi į Telšius, Danutė sužinojo, kad Telšių ligoninės gydytojų konsiliumas priėmė sprendimą perkelti jos tėvą į Klaipėdos ligoninę, tačiau nebuvo aišku, ar ten jį priims.

Tėčio pervežimas į Klaipėdos ligoninę

„Atvažiavau su tėčiu iš Telšių į Klaipėdos ligoninę greitosios pagalbos mašina, – prisimena Danutė. – Gydytojai neskubėjo priimti ligonio, susirinkę atskirame kambaryje tarėsi, kaip elgtis. Mes su tėčiu laukėme šalia kabineto. Durys buvo plonos ir mes girdėjome kiekvieną gydytojų žodį…“

Pasak Danutės, tai, ką jie su tėčiu išgirdo būdami už durų, juos sukrėtė.

„Kam jie čia mums atvežė tą mirtininką? – garsiai tarpusavyje kalbėjosi gydytojai. – Su juo viskas ir taip aišku, jam liko kelios dienos. Tegu vežasi jį atgal, pas mus čia ir savų tokių pakanka.“

„Įsivaizduojate, jie kalba garsiai, o tėtis viską girdi, – pasakoja Danutė. – O aš sėdžiu sutrikusi ir nežinau, ką man daryti. Klaipėdoje apsistoti neturiu pas ką, o paskutinis traukinys į Telšius netrukus turi išvažiuoti. Pakeliu į tėtį akis ir suprantu, kad jis jaučia mano mintis ir supranta mano abejones, ar man važiuoti į Telšius, ar dar pabūti su juo...“

Atgailos ašaros

Staiga moteris pamatė tėčio akyse ašaras. Jis verkė nesislėpdamas, ašaros tekėjo per jo sunykusį veidą, paliestą mirtinos ligos.

„Nepalik manęs, Danute, – tarė jis tyliai, vos girdimu balsu. – Neapleisk manęs, prašau...“

„Man tada tiesiog pakirto kojas, – prisimena Danutė. – Supratau, kad nors ir kaip man viduje sunku, tačiau negaliu tėčio palikti vieno toje kančioje, nežinioje, žvelgiant mirčiai į akis.“

„Nepaliksiu, – pasakiau jam, uždėjusi ranką ant jo sulysusio peties. – Lauksime, ką gydytojai pasakys, o tada ir spręsime.“

Gydytojai vis dėlto nusprendė paguldyti Danutės tėtį į Klaipėdos ligoninę. Moteris po to važinėjo traukiniu iš Telšių į Klaipėdą, rūpinosi juo, slaugė.

Tėtis ligoninėje verkdavo, glostydavo mano rankas, jo ašaros krisdavo man ant rankų. Jo akyse mačiau atgailą už visas sudaužytas vaikystės dienas.

„Prisimenu, kad didžiuliai pasikeitimai tuo metu vyko ne tik manyje, bet ir jame, – prisimena Danutė. – Tėtis ligoninėje verkdavo, glostydavo mano rankas, jo ašaros krisdavo man ant rankų, tarsi jas nuprausdamos. Jo akyse mačiau atgailą už visas sudaužytas vaikystės dienas.“

Baisūs vaikystės atsiminimai palaipsniui nurimo, moteris tarsi nusimetė nuo savęs didžiulę naštą, slėgusią ją daugelį metų.

„Taip, atleisti tėčiui buvo labai sunku, tačiau atleidimas išlaisvino mano viduje užstrigusią mažą, nuskriaustą mergaitę, – kalba Danutė. – Atleidau, kad be praeities šešėlių, be baimės gniaužtų galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo“.

Po tėčio mirties Danutė vėl sugrįžo į Vilnių savo dienas įprasmindama savanoriaudama hospise.

„Dabar tie, kurių jau nebesutiksiu šioje žemėje, gyvena manyje“

„Patyrimas su tėčiu ir paskutinės jo gyvenimo dienos paruošė mano širdį, – pasakoja moteris. – Supratau, kad tai man padės rūpinantis hospiso pacientais.“

Vienas iš nuostabiausių dalykų hospise įvyksta tada, kai pacientas kažko paprašo.

„Mes visada sutinkame pacientų prašymus su dideliu džiaugsmu, – pasakoja Danutė. – Nes tai visada reiškia, kad jie dar turi noro kabintis į gyvenimą.“

Kartą jos globojama pacientė pasakė, kad jos didžiausia svajonė būtų išsimaudyti duše.

„Prisimenu, išgirdusi tai, sutrikau, – prisimena Danutė. – Žinojau, kad Gražina (vardas pakeistas, siekiant išsaugoti paciento privatumą) jau seniai nesikelia iš lovos, kiekvienas judesys jai kelia didelį skausmą.

Pasitikslindama moteris dar kartą jos paklausė, ar Gražina tikrai nori išsimaudyti duše, ir ar pasiryžusi visa tai ištverti. Ji paaiškino, kad skausmo ruošiantis dušui bus pakankamai – ją reikės paruošti, pasodinti ant specialios kėdės, nuvežti į dušo kabiną ir t.nt.

Tačiau Gražina nesudvejojo nė sekundei. Troškimas patirti maudynių malonumą buvo didesnis už laukiančią kančią.

Pasak Danutės, tada ji dar nežinojo, kad ilgai gulintiems pacientams dušas yra viena iš pačių didžiausių svajonių.

„Mačiau, kaip Gražinos akyse užsidegė gyvybė bei didelis troškimas įveikti ir ištverti visas kliūtis, kad tik ji po ilgo laiko galėtų pasinerti į kutenančią srovę, pajusti ant savo odos krintančius vandens lašelius, – susijaudinusi prisimena Danutė. – Pakviečiau kitus savanorius į pagalbą ir pradėjome ją ruošti dušui.“

Vienas iš savanorių ant rankų pakėlė iš lovos Gražiną ir pasodino ant specialios kėdės.

„Gražina buvo labai sulysusi, sumenkusi, svėrė gal kokius 45 kg, – pasakoja Danutė. – Tačiau jos veidas iš džiaugsmo švytėjo, ji dar negalėjo patikėti, kad po daugelio mėnesių vėl patirs tokį džiaugsmą.“

Pasak Danutės, iš pradžių ji jautėsi ramiai, nes buvo įsitikinusi, kad Gražiną maudyti į dušo kabiną veš viena iš hospiso profesionalių slaugytojų, kurios ne kartą tai yra dariusios ir žino visas tos procedūros subtilybes.

„Įsivaizduokite, koks buvo mano nustebimas, kai supratau, jog tas žmogus, kuris Gražiną maudys ir praus duše – būsiu aš pati... – pasakoja Danutė. – Laukiu kada ateis slaugytojos, ir staiga matau, kad jos atneša ilgą guminę prijuostę, užkabina ją man ant kaklo, užriša... Ir tik tada suprantu, kad visa tai teks atlikti man.

Tačiau tas patyrimas tapo Danutei labai vertingu. „Gyvenime yra akimirkų, kai reikia išeiti iš savo komforto zonos ir padaryti tai, ko niekada nesi daręs, – prisimena moteris. – Tokiu būdu likimas stumia tave į naujas patirtis, kurios reikalingos tavo dvasiniam augimui.“

Danutė nuvežė Gražiną į dušą, užrakino duris ir atsuko vandenį.

„Gerai atsimenu tą akimirką, kai vandens lašeliai pradėjo kristi ant Gražinos veido, – prisimena Danutė. – Aš mačiau, kaip ji mėgaujasi kiekvienu lašeliu, kaip nori pratęsti laiką, kaip trokšta, kad tie lėtai krentantys vandens lašai nesiliautų glostę jos ligos paliesto kūno… Jautėsi, lyg Gražina žinotų, kad tai gali būti paskutinis kartas, kai ji visa tai patiria.“

pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas
pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas

Po kiek laiko Gražina iškeliavo, tačiau maudymąsi duše ji atsimindavo kiekvieną dieną iki paskutinio savo atodūsio.

Danutė vieną po kitos pasakoja nuostabias istorijas apie hospise slaugytus žmones, jų nuoširdumą, atvirumą, emocijas, tą ypatingą ryšį, užsimezgantį su slaugomu žmogumi ir tą begalinį skausmą, sužinojus apie jo iškeliavimą Anapilin.

„Visada, sužinojusi apie paciento iškeliavimą, bandau prisiminti jo paskutinius žodžius, žvilgsnius, prisilietimus, – kalba Danutė. – Tokiais atvejais man visada atrodo, kad kitą kartą, su kitu pacientu, aš būsiu dar švelnesnė, dar rūpestingesnė. Nes niekas iš mūsų nežino, kiek laiko likimas dar tau skyrė pabūti su juo kartu. „Viską apie savo pacientus esu paslėpusi širdies skrynelėje. Visas kartu sutiktas ir išgyventas akimirkas, prisilietimus ir gilius atodūsius! Dabar tie, kurių jau nebesutiksiu šioje žemėje, gyvena manyje.“

Vilniaus pal. kun. Mykolos Sopočkos hospisas nemokamai teikia profesionalią medicininę priežiūrą ir slaugą onkologinėmis bei kitomis ligomis nepagydomai sergantiems vaikams ir suaugusiesiems stacionare ir pacientų namuose. Galite skirti savo 1,2 proc. nuo GPM Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui.

Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

19:56
13:58
00:46

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką