Sekite 15min GoogleVilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas portalui 15min trečiadienį davė išskirtinį interviu.
Kunigas nesutinka su G. Grušo pozicija, kad platesniam nepriklausomam tyrimui šiuo metu dar nėra tinkamas laikas.
Jis taip pat kelia klausimą, kokia konkrečiai pagalba turėtų būti suteikiama nukentėjusiesiems, kaip Bažnyčioje turėtų būti taikoma „nulinė tolerancija“ seksualiniam nepilnamečių išnaudojimui ir ar tinkamai atskirtos atsakomybės už komunikaciją bei nukentėjusiųjų apsaugą.
G. Satkauskas taip pat ragina atsigręžti į 2013-uosius, kai G. Grušas perėmė Vilniaus arkivyskupijos valdymą, ir išsiaiškinti, kaip tuo metu buvo perduodama informacija apie kunigus, skundus bei galimus įtarimus.
Savo mintis kunigas išdėstė socialiniame tinkle „Facebook“. Savo įrašu jis sutiko pasidalinti ir su 15min skaitytojais:
„Ką išgirdau – ir ko neišgirdau – iš savo Arkivyskupo interviu?
Pirmiausia – ačiū, kad Arkivyskupas prabilo. Išgirdau atsiprašymą aukų, Bažnyčios ir visuomenės. Išgirdau ir svarbų pripažinimą: viskas nėra gerai, yra ką keisti, o pats Arkivyskupas pripažįsta, kad dėl daugybės pareigų ne visur spėja tiek, kiek norėtų. Tai svarbu. Tačiau man, kaip Vilniaus arkivyskupijos kunigui, po šio interviu liko dar daugiau labai konkrečių klausimų.
1. Kur auka?
Atsiprašymą išgirdau. Bet vis dar neišgirdau konkretaus mechanizmo, kuris parodytų, kad pagalba nukentėjusiajam tampa ne tik žodiniu, bet ir finansiniu bei instituciniu prioritetu. Todėl kartoju savo pasiūlymą: steikime nacionalinį pagalbos seksualinį išnaudojimą patyrusiems žmonėms fondą. Lenkijos vyskupai dar 2019 m. įsteigė Šv. Juozapo fondą. Jis finansuojamas vyskupijų lėšomis, kurių dydis siejamas su vyskupų ir kunigų skaičiumi, ir finansuoja profesionalią pagalbą nukentėjusiesiems bei prevenciją. Kodėl Lietuva negalėtų žengti dar toliau – savo Bažnyčios resursais padėti ne tik nukentėjusiems Bažnyčioje, bet prisidėti prie pagalbos visoms seksualinio smurto aukoms Lietuvoje? Man tai būtų tikroji Evangelija.
2. Nepriklausomas tyrimas – ne dabar.
Arkivyskupas sako nemanantis, kad dabar tinkamas laikas nepriklausomai komisijai ar platesniam istoriniam tyrimui. Prioritetas, jo nuomone, turi būti dabartinė prevencija, o platesnis tyrimas galėtų ateiti vėliau. Čia pagarbiai nesutinku. Prevencija ir tiesos apie praeitį paieška viena kitai netrukdo. Jos viena kitą papildo. Kaip galime pataisyti sistemą, jeigu tiksliai nežinome, kur ir kodėl ji anksčiau neveikė? Todėl ir toliau siūlau nepriklausomą išorinį auditą. Ne tam, kad ką nors iš anksto apkaltintume. Tam, kad sužinotume.
3. Kokia mūsų „nulinė tolerancija“?
Arkivyskupas interviu sako nemanantis, kad pašalinimas iš dvasininkų luomo savaime yra panacėja: kaltas dvasininkas galėtų likti kunigu, tačiau jo veikla būtų stipriai apribota – pavyzdžiui, be darbo su vaikais ir pažeidžiamais žmonėmis. Bet man vis tiek reikia labai aiškaus principo: įrodytas seksualinis nepilnamečio išnaudojimas = jokio grįžimo į aktyvią pastoracinę tarnystę. Be dviprasmybių. Tai Zollnerio siūlomas principas.
4. Kas prižiūri mūsų apsaugos sistemą?
Šiandien tas pats žmogus Vilniaus arkivyskupijoje yra ir komunikacijos, ir nepilnamečių bei pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugos reikalų koordinatorius, ir(!) talkina Apaštalinėje Nunciatūroje. O Nuncijus yra Popiežiaus akys bei ausys. Mano manymu, čia jau struktūroje glūdi didelė rizika. Ar išmintinga viename žmoguje sutelkti institucijos viešosios komunikacijos ir nukentėjusiųjų apsaugos funkcijas, ir dar jį paskirti Nuncijaus talkininku, kuriam ypač svarbus nepriklausomumas, neutralumas ir objektyvumas? Tai struktūrinė problema ir krizės metu šios pareigybės turėtų būti atskirtas. Ne tik krizės metu.
5. Ir dar vienas nepatogus klausimas – 2013-ieji. Balandžio 23 d. Gintaras Grušas perėmė Vilniaus arkivyskupijos valdymą. Keitėsi ordinaras. Keitėsi žmonės. Keitėsi atsakomybės. Todėl reikia atsakymų:
Kaip tuo metu buvo perduodama informacija apie kunigus?
Ar buvo perduodami visi skundai, įtarimai, drausminės problemos, neformalūs signalai?
Ar toks perdavimas buvo dokumentuotas?
Ar šiandien galime patikrinti, kas buvo žinoma iki 2013 metų ir kas po jų? Aš neteigiu, kad kažkas buvo nuslėpta. Bet per pastarąją savaitę į mane kreipėsi žmonių, pasakojančių apie galimą tildymą, nepakankamą reagavimą, kunigų perkėlimus ir kitus skaudžius dalykus. Negaliu ir nenoriu viešai paskelbti kiekvieno tokio pasakojimo įrodytu faktu. Būtent todėl reikia nepriklausomo tyrimo.
Kad tiesą nustatytų ne gandai. Ne aš. Ne kurija, tirianti pati save. O profesionalus ir patikimas procesas.
Man rūpi mano Arkivyskupas. Man rūpi mano broliai kunigai. Man rūpi Vilniaus arkivyskupija. Bet labiausiai rūpi aukos. Todėl ir keliu šiuos klausimus. Ne tam, kad pažeminčiau Bažnyčią. Tam, kad mums nebereikėtų jos ginti nuo tiesos. Aš nenuleisiu rankų ir toliau pagarbiai kalbėsiu apie tai, ką, mano įsitikinimu, turime keisti. Nes dabar mums reikia ne stovyklų „už“ ir „prieš“ vyskupą.
Reikia tiesos.
Reikia atsakomybės.
Reikia pagalbos nukentėjusiesiems.
Ir reikia konkrečių sprendimų.“
