Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 3d. 15:01

Į kurortą gyventi sugrįžęs renginių vedėjas Tautvydas: „Vilniuje turi pavažiuoti, kad pasivaikščiotum“

Tautvydas Lubys Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Tautvydas Lubys

Iš mažo miestelio kilęs aktyvus jaunimas, įprasta, savo gimtajame krašte neužsilieka – karjeros galimybių ieško didmiesčiuose ar svetur. Tačiau renginių vedėjas Tautvydas Lubys nusprendė sugrįžti gyventi į gimtąją Palangą. Pasak vaikino, tai tobuliausias miestas auginti vaikus. „Vilniuje turi pavažiuoti, kad pasivaikščiotum“, – šyptelėjo jis, ir ėmė vieną po kito pasakoti savo gyvenimo nuotykius.

Su 25-erių metų Tautvydu, šiuo metu dirbančiu vadybininku Palangos kultūros ir jaunimo centre, susitikome vienoje iš kurorto kavinių. Aktyvaus vaikino telefonas nenustojo skambėti. Išvydęs fotografą, pašnekovas mestelėjo pirmąjį savo juokelį: „Tai kad sijono ar suknelės nepasiėmiau“. Pašnekovo kalbėsena man priminė komiką Mantą Katlerį. Kai ši asociacija mintyse iškilo dešimtą kartą, apie tai prasitariau ir jam. Tautvydas nepasimetė: „Lauksiu pasiūlymų įkūnyti Katlerį“. Netgi gimtadienį šis vaikinas švenčia ne eilinę, o meilės dieną – vasario 14-ąją.

Susėdome pasikalbėti apie jauno žmogaus gyvenimą Lietuvos kurorte, „Baltijos kelio“ 30-mečio sukakties proga prisiminti avariją, į kurią Tautvydas pakliuvo prieš penkerius metus, kuomet nusprendė dviračiu nuvažiuoti iš Palangos į Taliną ir atgal. Po skaudaus eismo įvykio kai kurie pažįstami šį palangiškį praminė „terminatoriumi“ – pasekmės, atrodė, bus itin rimtos, tačiau prabudęs ligoninės palatoje Tautvydas atsipirko tik mentės lūžiu. „Varom toliau“, – toks galėtų būti šio vaikino gyvenimo moto.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Tautvydas Lubys
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Tautvydas Lubys

– Jaunas žmogus, išvykęs studijuoti iš mažo miestelio į didmiestį, retai kada pradeda dairytis atgal ir grįžtą į gimtąjį kraštą. Kas jus, Tautvydai, ne vienerius metus praleidusį Vilniuje, privertė sugrįžti atgal į Palangą?

– Kai mokiausi mokykloje, taip, buvo mintis, – kuo toliau nuo Palangos. Kiek galima, juk čia tiek mažai vietos. Norisi pamatyti visą pasaulį. Trejus metus gyvenau Vilniuje. Dirbau su įvairiomis renginių organizavimo įmonėmis. Pradėjau renginių vedėjo darbą. Tuomet supratau, kad labai daug laiko atiduodu buitiškiems dalykams – vairavimui, apsipirkimams, parkavimo vietų paieškoms ir t.t. Tai labai erzino. Juk mano veikla nebuvo vykdoma vienoje vietoje, nuolat reikėjo kur važiuoti. Suvokiau, kad geriausia gyventi – Palangoje. Juk mane samdo ne Palanga, samdo kitų miestų atstovai. Vis tiek važiuoju.

Darbas juk nėra gyvenimas, nors ir didžiulė jo dalis. Štai į savo vestuves, kurios vyks rugsėjo 20 dieną, kviečiu visus bendradarbius. Jie nesupranta: „Mūsų tiek daug!“. Bet juk darbe praleidžiu tiek laiko, normalu, su tais žmonėmis tapome artimi.

– Ar tai reiškia, kad ir jauni žmonės pradeda pavargti nuo didmiesčių šurmulio, nuolatinio bėgimo, chaoso, vartotojiškumo?

Neįsivaizduoju, kaip galima neatrasti, ką veikti Palangoje.

– Ne tik grįžta, bet yra nemažai tokių, kurie tiesiog atvažiuoja čia gyventi. Ir ne tik poros grįžta.

Labai daug žmonių atsikelia gyventi į kurortą. Gali Klaipėdoje dirbti, bet patį gyvenimą renkasi Palangoje. Sutinku kokį pažįstamą, klausiu: „Ką čia veiki?“. Sako: „Gyvenu“. „Ką? Tu irgi?“, – nustembu.

– Tai ką veikti jaunimui Palangoje?

– Neįsivaizduoju, kaip galima neatrasti, ką veikti Palangoje. Kai dirbau su jaunimu, turėjau kelis nuolatinius savanorius. Tai jų draugai sakydavo: „Vėl eini vergauti pas Tautvydą?“. O mes tiesiog darydavome, ką norime. Darome renginį? Darome!

Palyginkime Palangą su Vilniumi. Be to, kad visko sostinėje yra daugiau – gatvių, kavinių, muziejų... Pastarųjų – GAL daugiau. Bet Palanga turi daugiau vietų, kur pasivaikščioti. Kai į Vilnių nuvažiavau, žiauriai mane pjaunantis dalykas buvo tai, kad jei tu nori pasivaikščioti, turi išvažiuoti pasivaikščioti. Turi nuvažiuot kažkur, pastatyt mašiną ir eiti vaikščioti. Nesąmonė! O čia, eini tiesiai per miestą, atsitrenki į jūrą ir eini arba į kairę, arba į dešinę. Pušynas, parkas. „Akropolis“ netoli. Atostogų gali eiti arba skristi, kur nori. Palangoje yra viskas, ko reikia.

Neįsivaizduoju geresnio miesto, kuriame būtų galima auginti vaikus. Vaikas padarys kažką blogo Palangoje – visi žinos. Padarys kažką gero – visi žinos. O kaip būtų Vilniuje? Padarai nusikaltimą – dar 500 padarė, niekam tu neįdomus. Laimi Nobelio premiją – niekam neįdomu, nes nevienintelis. O kai augi, labai svarbus jausmas jaustis kažkokiu. Kur dar galima vaikus auginti? Dar kažkas auga ne Palangoje?! (Šypteli).

– Sklypas šeimos namui prie jūros, tiksliau, 150 metrų nuo jūros, jau suplanuotas?

– Kadangi mano būsima žmona Samanta yra iš Šiaulių, skiriasi požiūriai. Ji visą gyvenimą, kai maudydavosi ar degindavosi, tai darydavo ant žolės prie ežero. Aš – prie jūros ant smėlio. Todėl aš noriu važiuoti ant žolės prie ežero, o ji siūlo vykti ant smėlio prie jūros. Kaip išsprendžiam problemą? Klausau Samantos. Bus man per piršlybas neatsiklaupti.

– O kas pačio renginių vedėjo vestuves rengs ir ves?

– Aš! Mūsų šventės scenarijus šiek tiek kitoks. Žmonės galvoja, kad jei tu renginių vedėjas, tau sunku susiorganizuoti vestuves. Atvirkščiai. Mes matę esam visko. Tuomet lengva atmesti, ko nenori.

– Tai ko tikrai nenorite regėti per savo vestuves?

– Gražiai sulankstytų servetėlių, penkių sluoksnių lėkščių. Tai tiek daug darbo ir tai taip nereikalinga. Tuoksimės Palangos parke. Metrikacija atvažiuos ten. Tik medžiai, gėlės, takeliai, skulptūros. Estetiška, gražu, ramu. Nėra daug žmonių. Fotosesija mūsų, jaunųjų, vyks anksčiau – porą dienų prieš, kartu su bandomuoju jaunosios makiažu. Juk visuomet būna problema, kad kol jaunieji fotografuojasi, svečiai blaškosi. Manau, kad nuotraukos simbolizuoja ne vestuves, o tai, kaip mes džiaugiamės vienas kitu.

T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys ir jo draugė Samanta
T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys ir jo draugė Samanta

– Bet juk jaunosios suknelę pamatysite anksčiau laiko!

– Aš jau žinau, kaip atrodys Samantos suknelė. O ji dar mano kostiumo nematė (šypsosi). Vestuvių dieną, po ceremonijos, bus du atskiri fotografai, kurie organizuos svečių fotosesiją. Po to eisime prie jūros, kur bus fotosesija su dronu. Filmavimas su dronu – mano trečiasis biznis. Norėjau jį valdyti pats ir per savo vestuves, bet visi pasakė nebesvaik.

T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys
T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys

Tuomet su jaunąja išeis visos moterys, su manimi – visi svečiai vyrai. Dvi šokių mokytojos skirtingose vietose mokys šokti atskirai moteris ir vyrus. Mano būsima žmona yra gimnastikos, šokių mokytoja, pati šoka „Tina Dance“. Mano sesė taip pat šokių trenerė. Tad neišvengiama. Po pamokų susitiksime visi vienoje vietoje ir suksime gatvės šokių tipo vaizdo klipą. Gal kokioje požeminėje aikštelėje. Daug spalvų, daug šviesų bus. Vieni pašoka, kiti. Bam bam bam. Ateina jaunieji.

Ir tuomet po filmavimų einame į restoraną. Ten valgysime... burgerius! Nes mūsų vestuvės yra tokios, koks yra mūsų gyvenimas. Norime skaniai pavalgyti. Nereikia tų gražiai sulankstytų servetėlių.

Su svečiais žiūrėsim filmuką iš mūsų gyvenimo, tėvams leisime kiek pasisakyti. Klausinėsime svečių, ką jie žino apie mus. Svečiams esame pasakę atsinešti po LED helio balioną. Paleisime juos – iš viso 160, vidurnaktį, kai, mano galva, viskas turi būti ramu ir tylu jau. Problema yra tame, kad pats balionas suyra per metus, bet LED lemputė... Nuoširdžiai gaila dėl to.

– Kaip žadate išpirkti kaltę gamtai? Kurį parką tvarkysite?

– Hmmm... Žinote, kai būna situacija, kad mėtosi kažkokia šiukšlė, o jos niekas nepaima? Tai aš imu ir iš principo pakeliu (šypteli). Padarai kokį gerą darbą, – ir yes (taip – liet. k.), dabar galiu kokį blogą padaryt.

– O medaus mėnuo laukia Palangoje prie jūros?

– Neeee. Pasipiršau Samantai Maltoje, ant skardžio. Leidau pasirinkti iš trijų variantų: „taip“, „taip“ arba „taip“. O jei sugalvos dar „ne“ pažymėt – nedėjau. Viskas užfiksuota dronu. Tik vėliau suvokiau, kad net nepriklaupiau (juokiasi). Galvojome ir vestuves Maltoje kelti. Bet... Tad medaus mėnuo bus šioje saloje.

T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys su drauge Samanta
T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys su drauge Samanta

– Nesijaudinkite, spėsite po rugsėjo 20-osios dar paklūpėti. Tas šeimyninis gyvenimas...

– Aha (juokiasi).

– O kaip prasidėjo jūsų ir Samantos meilės istorija?

– Ji atvažiavo į Palangą dirbti. Įsidarbino mano draugo kavinėje J.Basanavičiaus gatvėje. Iš pradžių sakiau: „Ne, nekabinsiu“. Bet gavosi taip, kaip gavosi. Ji vienintelė turi tiek kantrybės, kiek jos reikia būnant su manimi. Kiti sako, kaip galima su Tautvydu gyventi? Tiek daug energijos, tiek visko daro, nusišneka, bajerius skaldo. O iš tikro, aš grįžtu namo ir einu miegoti.

– Kokio tipo renginius vedate?

– Didelius, pavyzdžiui, įmonių renginius, vestuves. Nors prisipažinsiu, esu vedęs dešimties metų mirimo metines. Labai lengva vesti – jokių juokelių nereikėjo mėtyti. Beje, dar dirbu ir Kalėdų Seneliu (šypteli).

Visuomet jauniesiems patariu, kad tai, ką jie darys per vestuves, turėtų išplaukti iš vertybių. Iš to, kas jauniesiems tarpusavyje yra svarbu. Pamirškit mamų ir močiučių patarimus. Čia ne koks eglutės įžiebimas, kuris būtų suorganizuotas „taip, kaip reikia“.

– Jūs toks, rodos, aktyvus, lengvai bendraujantis, šmaikštus. Ir žodžius beriate greitakalbe. Teko skaityti interviu, kad paauglystėje buvote kitoks – labiau intravertas. Kad iškentėte mokykloje patyčias. Kaip nutiko tai, kad intravertas virto ekstravertu?

– Mūsų šeima neturėjo pinigų. Buvau kūdutis. Mane mokykloje užgauliodavo. Bet dalies tų užgauliojimų pats nusipelniau. Jeigu nemoki atšauti atgal, ir užgaulios. Buvo, kad vaikinai sakydavo: „Einam muštis“. Tu ir eini. Mušiesi. Pralaimi. Tampi bokso kriauše. Tuomet susiradau, ką noriu veikti, o visuomet norėjau dėmesio.

Buvo draugų, kurie grojo mokyklos diskotekose. Tik jie galėdavo lipti ant scenos. Vien dėl to, kad kažkas gali daugiau nei kiti – su jais reikia draugauti, jie kieti. Padėjau mokytis laidus suvyniot, aparatūrą sudėliot. Pamatė, kad aš draugiškas, o juk visi mėgsta pagalbą – taip atsidūriau ir pats ant tos scenos. Galbūt mušeikos dar ir norėjo prisikabinti prie manęs, bet matė, kad jau galiu daugiau nei jie – atstojo.

Galėčiau tiesiog išeiti, kur akys veda, jei būtų labai blogai. Dingčiau, bet negalėčiau tiesiog imti ir numirti.

Taigi turi rasti tai, kas tau patinka. Ir koncentruotis į tai. Aš neįsivaizduoju, kaip galima dirbti darbą, kuris tau nepatinka. Su jaunimu esu dirbęs. Kalbėdavome apie savižudybes. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau tai padaryti. Galėčiau tiesiog išeiti, kur akys veda, jei būtų labai blogai. Dingčiau, bet negalėčiau tiesiog imti ir numirti.

– Bet juk daug kas patartų patyčias kenčiančiam paaugliui kreiptis į suaugusiuosius pagalbos.

– Suaugusieji ne visuomet supranta. Ai, tiesiog susipykai, praeis. Kai vaikas pasako „nesutariu“, reiktų išsiaiškinti, koks stiprus tas nesutarimas. Jeigu yra vaikas, kurį visuomet kažkas vedasi į rūsį, ir visuomet tik tą vaiką – gal kažkas negerai?

– O ar žinote, kaip susiklostė tų mušeikų gyvenimai?

– Žmonių ratas nepasikeitė, pasikeitė santykiai su visais. Aš bendrauju su jais. Nekaltinu. Kas nėra padaręs blogų dalykų? Ar kuris atsiprašė suaugus? Ne. Aš savęs nelaikau auka. Nereikia. Kai kurie jų ir verslus sukūrę.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Tautvydas Lubys
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Tautvydas Lubys

– Laikas pakalbėti apie tai, dėl ko susitikome. Praeityje esate įgyvendinęs ne vieną įdomų projektą, kuriam prireikė dviračio. Kaip ši transporto priemonė atsirado jūsų gyvenime?

– Paauglystėje turėjau paprastą dviratį. Pastebėjau, kad yra plentiniai – plonom padangom. Jie daug greičiau rieda. Bet jie buvo labai brangūs. Nusprendžiau iš daugybės senų dviračių susidėti vieną sau. Važiuodavau autobusu į kitus miestus pirkti seno dviračio. Išardydavau, pasiimdavau tik reikiamą detalę, visą kitą palikdavau prie šiukšlinės. Manasis, kuris dalyvavo projektuose, buvo sudėtas gal iš 12 senų dviračių. Turėjo tik vieną sunkiausią pavarą.

Su Palangos savivaldybėje dirbusia jaunimo reikalų koordinatore sumąstėme, kad reikia daryti projektą. Buvo 2013 metai. Palangos senajai gimnazijai sukako tuomet 90 metų. Nusprendžiau ta proga su dviračiu važiuoti iš Palangos į Vilnių ir atgal. Palanga – vasaros sostinė, Vilnius – Lietuvos sostinė. Iš sostinės į sostinę. Susibūrė draugų komanda. Maršrutas driekėsi apie 800 km. Dviračiu važiavau vienas. Per dieną nuvažiuodavau nuo 70 iki 180 km. Ir aš net ne dviratininkas! Kai dabar pagalvoju, kur mano smegenys buvo!

T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydo Lubio pirmasis projektas: Palanga–Vilnius–Palanga
T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydo Lubio pirmasis projektas: Palanga–Vilnius–Palanga

Mes ne šiaip važiavome, o rengdavome susitikimus su vietos jaunimu. Septynis miestus aplankėme. Projektas truko apie savaitę. Buvome tokie jauni! Man tebuvo 19 metų.

– Kas labiausiai įsiminė šiame nuotykyje?

– Prieš keletą metų sutikau merginą, kuri skaitė paskaitą jaunimo vasaros akademijoje. Į ją suvažiuoja keli šimtai jaunuolių iš visos Žemaitijos. Ta mergina papasakojo apie tai, kaip keliauja po visą pasaulį, žmonės ją apnakvindina, duoda kažkiek pinigėlių, o ji piešia tų žmonių namuose freskas. Tokia bendraujanti mergina! Po paskaitos priėjau, pagyriau. O ji: „Tu, matau, manęs nepažįsti“. Ne, nepažįstu. „Tu prieš daug metų važiavai pro mano miestelį su dviračiu. Buvome tavo paskaitoje. Pagalvojau, vau, bičas daro, ką nori. Užsimanė dviračiu važiuot į Vilnių, važiuoja. Pradėjau keisti savo gyvenimą“, – papasakojo man ji. Aš pakeičiau kažkieno gyvenimą????

Tai dar ne viskas. Ta pati stovykla. Naktis. Diskoteka baigėsi. Muzikos nebėra, bet mes vis tiek dar tyloje šokame. Blaivūs. Juk žiauriai faina. Prieina mergaitė, kita, ir sako: „Žinai, kad pakeitei mano gyvenimą?“. Ką???? Netiki, kai žmonės tai pasako. O ji: „Tu kažkada važiavai su dviračiu...“. Ta pati istorijos pradžia. Ta mergina prisipažino mokykloje buvusi labai užsidariusi, o mano atvykimas, paskaita, paskatino ją atsiverti. Ji ėmė savanoriauti, mokyklos tarybos pirmininke, jaunimo organizacijos vadove tapo.

Maniau, kad darau tai for fun (kad pasilinksminčiau – liet. k.), o kažkam tas tavo bajeris, atviras pasakojimas apie užgauliojimus mokykloje, pakeitė gyvenimą.

– Prabėgus metams, į kelią su dviračiu išsiruošėte vėl. Tąkart nusprendėte iš Palangos per Rygą nuvažiuoti į Taliną. Tokią idėją įgyvendinote norėdamas įprasminti "Baltijos kelio" atminimą. Simboliška, šiemet "Baltijos kelias" minės savo 30-metį. Jums prisiminimai iš tos kelionės, vykusios prieš penkerius metus, nėra patys geriausi. Juk vos nežuvote!

– Pamenu, kad viskas prasidėjo baisiomis oro sąlygomis. 70 km važiavau kokias 4 valandas. O turėjau šį atstumą įveikti per 2 valandas. Vėjas, lietus. Kitas tris dienas lijo be sustojimo. Vieną dieną pajutau net tris krušas. Važiavimas buvo kaip reikiant. Tiesa, dviratis jau buvo kitas – su keliais bėgiais.

– Kur dingo legendinis iš 12 senų dviračių sudėtas dviratis su viena pavara? Pačia sunkiausia?

J.Vanagės nuotr./Palangiškis Tautvydas Lubys dviračiu ketina nukeliauti iki Vilniaus ir atgal
J.Vanagės nuotr./Palangiškis Tautvydas Lubys dviračiu ketina nukeliauti iki Vilniaus ir atgal

– Kai išvažiavau į Vilnių studijuoti, padovanojau jį vienai aukštai merginai. Draugai mano to nesuprato. Pyko, kad neturiu visiškai sentimentų, kad turėjau jiems jį atiduoti. Bet negaila, matau, kad mergina mano dviračiu važinėjasi iki šiol.

Taigi, Palanga–Ryga–Talinas. Išvažiavome 2014 metų birželio 14 dieną. Ketvirta kelionės diena. Perdien turėjau įveikti po 200 km. Buvome jau atvažiavę į Estijos miestą, kuriame turėjome miegoti. Kitą dieną Taline turėjo įvykti pasitikimas. Bet kai atvykome į nakvynės vietą, išlindo saulė. Pagaliau! Nusprendžiau važiuoti toliau, kad kitą dieną būtų lengvesnė kelionė į Taliną.

Su galva trenkiausi į žemę, šalmas suskilinėjo. Tokiomis akimirkomis supranti, kam jis reikalingas.

Važiuojam. Gražus plentas. Liko 15 km iki miestelio, kuriame nutarėme miegoti. Pasakiau komandai, kuri vyko paskui su mikroautobusu, kad važiuotų į miestą, surastų nakvynę, užsakytų maisto – aš atvarau paskui. Jie tik spėjo aplenkti mane... Ką toliau pasakosiu, nieko nebeatsimenu. Susidėliojau istoriją pagal nubrozdinimus ant kūno, mašinos smūgį.

T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys ir jo komandos draugas ligoninėje
T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys ir jo komandos draugas ligoninėje

Važiavo estų autobusiukas. Viduje – penki asmenys. Darbininkai. Vairuotojas užmigo. O važiavo 100-110 km/val. Autobusiuko veidrodėlis buvo nešiojamojo kompiuterio dydžio. Jie kliudė man juo nugarą ir ranką. Ir įskriejo tiesiai į mano komandos autobusiuką, važiavusį priešais. Visus nuskynė. Važiavau tuomet gal 40 km/val. greičiu. Su galva trenkiausi į žemę, šalmas suskilinėjo. Tokiomis akimirkomis supranti, kam jis reikalingas. Slydau ant nugaros asfaltu iki griovio. Buvau su dviratininko uniforma ir stora liemene. Nugaroje nei vieno, nei kito nebeliko. Ant pačios nugaros, kur yra kaulai, odos jau nebuvo. Taigi pračiuožiau tarka ir nuskridau į griovį. Pirmas prisiminimas – greitojoje. Bet tik atgavau sąmonę ir vėl atsijungiau. Manė, kad aš miręs, nes taip net parašė Estijos žiniasklaida: dviratininkas žuvo vietoje.

Paidės miesto ligoninėje mane pririšo prie lovos, galėjau kiek pajudinti tik rankas. Medikai galvojo, kad aš visas sudaužytas ir sulaužytas. Dvi dienas man leido morfijų. Realiai, nieko nesupratau, kas vyksta. Draugas net turėjo laikyti ąselę, į kurią šlapinausi. Tik vėliau prisimeni tokius dalykus. Dabar tau juokas ima.

T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys
T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys

– Prieš tai ligoninėje buvote kada atsidūręs?

– Vaikystėje. Įtarė cistinę fibrozę. Bet aš to nelabai atsimenu. Neturėjęs ir traumų.

– Ką jums galiausiai diagnozavo Estijos gydytojai?

– Alkūnės sumušimą, mentės skilimą. Tiesa, Estijoje man jo nerado. Tik grįžus į Lietuvą kai patikrino, aptiko. Raumuo pusę metų buvo sunykęs.

– Komandos bičiuliai po smūgio taip pat nukentėjo?

– Labiausiai buvo gaila komandos. Čia aš užsiminiau pasivažinėti su dviračiu, chėbra pasirašė ir taip nukentėjo. Autobusiukas buvo sustumtas į viršų. Šiame projekte dalyvavo ir kartu vyko dvi paramedikės. Joms lyg ir viskas gerai buvo. Vairuotojai – jaunimo reikalų koordinatorei, nustatytas stuburo raumenų šaknelių patempimas ar kažkas panašaus. Jos visa kėdė po smūgio susisuko. Nuo to įvykio jai atsirado didelė baimė vairuoti. Kolegai skilo pėda ir lūžo koja. Dar vienam draugui – skilo stuburo, berods, slankstelis. Palangos meras išsiuntė autobusiuką, kad mus parvežtų. Pernu miesto vadovas apnakvindino ir pamaitino Estijos miesto sąskaita. Pasitikimas Taline neįvyko, bet užtat koks išlydėjimas (nusijuokė). Ir minti dviračio atgal iš Talino į Palangą nebereikėjo.

T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys ir komanda Estijoje
T.Lubio asmeninio albumo nuotr./Tautvydas Lubys ir komanda Estijoje

– Ir po šio įvykio jūs planavote kelionę į tolimiausią Europos tašką – Portugaliją! Neatsirado baimė sėsti ant dviračio?

– Neatsirado. Dar drąsiau laksčiau. Pagalvojau, kad jei jau taip nutrenkė ir nieko, tai... Beje, su Estijos įstatymais yra įdomiai. Estai partrenkė mus, buvo kalti, bet finansuoti išlaidų jokių neturi. Neturi atlyginti žalos. Pasakė, kad tai įvyko Estijoje, o Estijoje atlyginti žalos nereikia. O su Portugalija taip planas ir neišdegė. Finansavimo nesurinkome. Bet grįžta man tas adrenalino troškulys. Draugas, štai, pasiūlė Nemunu su baidare praplaukti. Per visą Lietuvą. Samantai esu pasižadėjęs pasiplaukiojimą baidarėmis jūroje. Iki vestuvių tikrai išpildysime. Ir drono valdymas nuolat kelia adrenaliną – kad nesudaužyt, neprarast medžiagos (šypteli).

– Ar yra tai, kam nesiryžtumėte?

– Tam, ko negaliu valdyti. Narkotikams nesiryžčiau, pavyzdžiui. Jeigu kažką prisidirbsiu, kažkas atsitiks, noriu tai kontroliuoti. Aš nevartoju ir alkoholio. Samanta su sese padovanojo šuolį parašiutu. Nuvažiavome, apmokė. Žiauriai kietai. Įlipi į lėktuvą – nebe taip kietai. Užveda tą skardinį lėktuvą ir matai lentelę: „Tai yra neeksplotuojamas eksperimentinis lėktuvas“. Ką? Aš čia vienas matau tai, kad su juo negalima skristi??? Šokti lauk nenorėjau tikrai. Nelabai atsimenu. Sakė darbuotojas, kad turėjo mane išstumti. Tuo metu dingę prisiminimai. Paaiškino, kad smegenys mėgsta ištrinti baisiausius momentus. O iššokus taip ramu, tylu. Jokio vėjo. Nors visi įsivaizduoja, kad leidžiantis parašiutu būna daug garso.

– Estijos įvykį taip pat norėtųsi ištrinti?

– Ne, aš gyvenime nieko nesigailiu. Kad ir ką padarai, ta pakeičia tavo gyvenimą. Dėl visko džiaugiuosi. Džiaugiuosi tuo, kur dabar esu, kaip gyvenu.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie yra išgyvenę panašią nelaimę? Kaip nepulti į depresijos ir fobijų liūną? Esate toks, kad vėl spaudžiate greičio pedalą ir lekiate pirmyn.

– Aš tokių įvykių nesureikšminu. Gal tik kiek pasisaugau labiau. Reikia toliau daryti tai, ką nori daryti. Niekas neturėtų jūsų riboti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:30
01:16
01:39

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką