Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 4d. 18:57

Į Širvintas pabėgusi mokytoja Elzė – apie atrastą pašaukimą ir „gėles su druskyte“ ant valgyklos stalo

Elzė Vareikytė
Asmeninio albumo nuotr. / Elzė Vareikytė

„Nežinau, kaip jūs, bet, baigusi mokyklą, ją pamiršau. Žinoma, prisimenu draugus, įvykius, įgijau žinių, bet kai sugrįžau… Prisiminiau tuos koridorius, tą skambutį, tą struktūrą, keistus mokytojų santykius ir jų stalą valgykloje, prie kurio negali pasikviesti vaiko. Ir tos gėlės su druskyte, kai prie mokinių stalo – nieko. Visa tai yra keisti dalykai, į kuriuos žiūri ir negali suprasti kaip normalaus dalyko“, – paklausus, ar jos darbe yra bent kruopelytė pragmatiškumo, atsakė mokytoja Elzė Vareikytė.

„Pamačius visa tai, man kyla daug ambicijų. Šį laiką mokykloje matau lyg kokį tyrimą, medžiagos rinkimą“, – toliau pasakojo ji.

Pašnekovę galima laisvai pavadinti „mokytoja iš pašaukimo“ – jai sekasi bendrauti su vaikais ir ieškoti veiksmingų pedagoginių metodų. Instagramą E.Vareikytė mato ne kaip ugdymo proceso trikdį, bet kaip būdą užmegzti ryšį su mokyklos bendruomene.

Savo karjerą pradėjusi per programą „Renkuosi mokyti“ šiandien E.Vareikytė yra bendruomeninės Širvintų „Tėkmės“ mokyklos, kurią įkūrė patys tėvai, pedagogė.

Apie pasirinkimą gyventi regione, pokyčius, kuriuos ji svajoja įdiegti, bei technologijas mokykloje šiandien ir kalbamės.

Asmeninio albumo nuotr./Radau autobusą pakeliui tranzuodama
Asmeninio albumo nuotr./Radau autobusą pakeliui tranzuodama

Dirbti ir gyventi regione? Negi apsimoka?

– Prieš interviu minėjote, kad jaunam žmogui išvykti gyventi į regioną nebėra naujiena.

– Galvoju, kad ne tiek jauni, kiek apskritai šiuo metu gyventojai po truputį renkasi regioną. Manau, jauni žmonės ieško įdomių vietų, kurios yra ne tik arčiau gamtos, bet ir nesukuria sunkumų nuvykti į miestą.

Taip pat pradėjus kurtis poreikius atitinkančioms švietimo įstaigoms, dalis išdrįsta įsikurti regione. Pavyzdžiui, vienos neseniai prie „Tėkmės“ mokyklos bendruomenės prisijungusios šeimos tėtis dabar gali išpildyti savo svajonę – įkurti ūkį. Jis rado sklypą, statosi namą ir turi puikią galimybę suteikti išsilavinimą savo vaikams.

– Tai sėkmės istorija, tačiau kaip apskritai vertinate švietimo kokybę miesteliuose?

– Remiantis savo ir kolegų patirtimi, galiu pasakyti, kad vis dar išlieka ryškus skirtumas tarp regiono ir miesto. Tačiau norėčiau kalbėti ne apie reitingus, bet apie gyvenimo bei mokymosi sąlygų skirtumus. Dirbdama regionuose susipažinau su daug puikių, savo dalyką mylinčių mokytojų ir entuziastingų bei nuoširdžių moksleivių.

Dirbdama regionuose susipažinau su daug puikių, savo dalyką mylinčių mokytojų ir entuziastingų bei nuoširdžių moksleivių.

Vis dėlto daugumai švietimo bendruomenių regionuose sunku pritraukti gerus specialistus. Dažnai mokytojai dirba keliose įstaigose. Susikuria problema, jog specialistui sudėtinga atsiduoti vienai mokyklai. Prie to prisideda klausimai ir neaiškumai dėl nuolatinių švietimo reformų ir besikeičiančios švietimo politikos. Regionuose šios problemos yra ryškesnės.

Kalbant apie socialines sąlygas, vaikai čia gyvena kitais dalykais nei jų bendraamžiai mieste. Atrodo, kad visi vaikai XXI a. turi internetą. Bet jeigu tavo draugai žiūrės lietuviškų „prikolų“ puslapius, tai ir tavo internetas bus apie tai. Atsiranda mažiau šansų atsidaryti „The New Yorker“ straipsnį arba žiūrėti virtualias parodas (juokiasi).

– Vadinasi, regionams trūksta gerai išvystytos infrastruktūros?

– Galbūt kryptingos švietimo politikos. Kažkas lyg ir vyksta – štai ŠMM svetainėje buvo rašoma apie bandymą suteikti kompiuterius vaikams ir t. t. Tačiau dar viena priežastis, kodėl man patinka dirbti regione, yra tai, jog nepagyvenęs čia, tu nesuprasi esmės. Daugelis idėjų yra gražios, tačiau infrastruktūros pokyčių plane trūksta teisingos ir tikrai reikalingos krypties ir tik po to „kompiuterių“.

Nepagyvenęs čia, tu nesuprasi esmės.

– Kokius pokyčius pati norėtumėte įdiegti?

– Manau, kad svarbiausias dalykas, kurio šiuo metu vis dar trūksta daugumoje Lietuvos regionų mokyklų, – stipri vadovų ir bendra mokyklos bendruomenės narių lyderystė bei saugus emocinis klimatas mokyklos viduje. Kad ir kokia maža būtų Lietuva, aš visgi manau, kad savo mokyklos ir regiono situaciją geriausiai mato, jaučia ir išmano ten dirbantys žmonės.

Tačiau dažniausiai regionuose švietimo lyderiams trūksta aiškios vizijos, gebėjimo ją iškomunikuoti savo komandai. Neretai vadovams trūksta ne tik įgūdžių, kaip įgyvendinti pokyčius, bet ir drąsos tam pradėti. Taip pat didelė dalis mokytojų pervargsta, nebetenka savo kūrybinių jėgų. Manau, kad Lietuvoje apskritai per mažai kreipiame dėmesį į psichologinę mokytojų ir vadovų sveikatą dirbant mokykloje.

Lietuvoje apskritai per mažai kreipiame dėmesį į psichologinę mokytojų ir vadovų sveikatą dirbant mokykloje.

Taip pat mano nuomonė galbūt nepopuliari, bet tai, jog mažosios mokyklos naikinamos, man yra gaila. Žinau, kad jos daug kainuoja. Nors mes jas ir jungiame, neužtikriname, kad 10–15 km į pamokas važiuojantys vaikai kokybiškai išnaudotų savo laiką ir gautų aukšto lygio švietimo paslaugas.

Ilgą laiką mokinys ryte prieš pamokas ar joms pasibaigus tiesiog laukia, sėdi, nuobodžiauja ir pavargsta. Tokiu atveju reikėtų stiprinti mažąsias mokyklėles – gal net jungti jas su Lietuvoje puikiai veikiančiais daugiafunkciniais kultūros centrais, kuriuose sujungiamas paštas, bibliotekos ir t. t.

Asmeninio albumo nuotr./Kelionė į saugius namus fermos gyvūnams – „Trys Paršeliai 2“
Asmeninio albumo nuotr./Kelionė į saugius namus fermos gyvūnams – „Trys Paršeliai 2“

„Mokytojo darbe to pragmatiškumo nelabai yra“

– Ar mokykloje dirbate vien iš idealizmo? O galbūt yra ir pragmatiškų priežasčių?

– Žinokit, nelabai daug mokytojo darbe to pragmatiškumo (juokiasi). Ypač kalbant apie uždarbį ar prieš kelis metus nuskambėjusį „prestižą“. Ir pati galvoju, kad čia viskas skamba naiviai, bet iš tiesų dirbu iš idėjos. Pirmiausia man labai patinka bendrauti su vaikais, o jauni žmonės – man ypač įdomūs. Pamenu, kai vedžiau vieną pirmųjų savo pamokų. Pasirodo, kad su dvyliktokais klausomės tos pačios muzikos ir žiūrime tuos pačius filmus. Jie nėra taip toli.

Vis dėlto galimybių švietime taip pat yra. Nežinau, kaip jūs, bet, baigusi mokyklą, ją pamiršau. Žinoma, prisimenu draugus, įvykius, įgijau žinių, bet kai sugrįžau… Prisiminiau tuos koridorius, tą skambutį, tą struktūrą, keistus mokytojų santykius ir mokytojų stalą valgykloje, prie kurio negali pasikviesti vaiko. Ir tos gėlės su druskyte, kai prie mokinių stalo – nieko. Visa tai yra keisti dalykai, į kuriuos žiūri ir negali suprasti kaip normalaus dalyko.

Visa tai yra keisti dalykai, į kuriuos žiūri ir negali suprasti kaip normalaus dalyko.

Atsimenu, kad atsisėsdavau pavalgyti kartu su vaikais, kuriems iššokdavo akys – jie liepdavo man eiti prie mokytojų stalo… Bet aš sėdžiu prie jūsų, nes man įdomu, kuo tu gyveni, kas tu ir kaip tau sekasi.

Taigi pamačius visa tai, man kyla daug ambicijų. Šį laiką mokykloje matau lyg kokį tyrimą, medžiagos rinkimą. Kaip tik neseniai ISM universitete baigiau švietimo ir lyderystės magistro studijas. Jaučiu, kad galbūt galėčiau tęsti savo veiklą kituose švietimo sektoriuose. Va, čia gal tas pragmatiškumas (juokiasi).

– Intrigavo jūsų metafora apie „gėlytes ir druską“ ant mokytojų stalo. Kaip per visą šį laiką sekėsi bendrauti su kolegomis?

– Kadangi žmonių yra visokių, sekasi įdomiai ir įvairiai. Galėčiau išskirti kelis tipus – vieni yra labiau atsipalaidavę, džiaugiasi ir į naivų, jauną mokytoją žiūri smalsiai. Kiti bijo pokyčio, galimai manydami, jog šis žmogus nori pakeisti jų darbo vietą ir stilių. Manau, jog šie kolegos be reikalo nepasitiki savimi, nes negalima žmogaus vertinti pagal vieną kurpalių.

Negalima žmogaus vertinti pagal vieną kurpalių.

Aš dirbau dailės ir technologijų mokytoja, o dabar dirbu su pradinėmis klasėmis. Žinoma, kad būsiu kitokia nei matematikai. Nors visiems dalykams reikalingas kūrybiškumas, mano pamokos tikrai bus laisvesnės.

Po visų metų mokykloje supratau: taip, galiu dirbti greitai ir savo energija užkrėsti vaikus, tačiau mokytojams reikalinga kita strategija. Tad norint pasiekti tvarių pokyčių, verta padaryti lėčiau, bet paskatinant mokytojus įsitraukti, kalbėti su jais geriant kavą kiekviename skirtingame kabinete. Taip nevyksta susiskaldymas ir jiems neatrodo, kad „vagiu“ vaikų meilę ir dėmesį.

Internetas ir jo taikymas mokykloje

– Pradžioje kalbėjome, kad vaikų vartojamas interneto turinys regione ir mieste skiriasi. Ar bandėte kalbėti su mokiniais apie naršymą?

– Taip. Dailės ir technologijų pamokos yra patogus dalykas tą padaryti, nes dauguma socialinių medijų komunikuoja per vaizdus. Vyresnėms klasėms duodavau užduotis, susijusias su įvairiomis technologijomis, pavyzdžiui, kūrėme „GIF’us“ pagal citatas ir darėme fotomontažus. Kalbėjome ir apie instagrame kuriamas tapatybes ir ką reiškia grotažymės, filtrai, „snapchato“ kaukytės. Galiausiai diskutavome apie dailę, jos sąvokas bei ieškojome sąsajų su šiuolaikine medija.

Žinoma, informacinis raštingumas mokykloje vis dar itin keblus, nes mokykloje turime gana griežtą dalykinę struktūrą. Pamenu, jog nukrypdama į kitus dalykus, gaudavau komentarų – „Čia ne dailė“! Kažkada buvau gavusi pastabą iš auklėtojos, nes vaikai nuėjo pasiskųsti, jog prašau jų daryti tai, kas nėra tiesiogiai susiję su dalyku. Turėjau procesą sustabdyti (juokiasi).

Su vyresniokais analizavome ir filmus. Nebūtinai patogius, bet keliančius klausimų. Esu net gavusi prašymą pakeisti filmą, nes tai neatitinka mokinio moralės (juokiasi). Pasiūliau suteikti šiam filmui dar vieną šansą – galbūt pavyks įžvelgti kažką daugiau? Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo viena įsimintiniausių pamokų, per kurią mokiniui ir man pačiai pavyko atrasti naują perspektyvą.

– Kalbant apie technologijas, ar buvo sudėtinga surasti metodų, pritaikomų karantino laikotarpiu?

– Taip, kai kurie dalykai iki šiol yra sudėtingi. Šiuo metu dirbu su pradinukais, ir sudėtingiausias dalykas yra tai, kad kompiuteris – susijęs su pramoga, žaidimu. Dabar reikia suprasti, kad ši priemonė bus ne tik filmukams, bet ir mokymuisi.

Antra, karantino laikotarpiu visoje Lietuvoje aiškiai pasimatė mokėjimo mokytis kompetencijos spragos. Mokinys negeba planuoti savo laiko, rasti informacijos. Trečia, visi tie juokingi dalykai, nutinkantys virtualioje erdvėje, turi būti tvarkomi. Pirmą savaitę tu dar gali žiūrėti į antroko katiną, bet antrą jau norėtųsi, jog nebeatsineštų savo dinozauro prie kompiuterio (juokiasi).

Mokiniams atsirado proga darbuotis, kaip tą daro suaugusieji.

Be abejo, mokiniams atsirado proga darbuotis, kaip tą daro suaugusieji. Pavyzdžiui, šiandien sakiau pastabą – jeigu kalbiesi su seserimi, pritildyk mikrofoną, nes tai asmeninis dalykas, kurio nenorime girdėti. Tai buvo smagi situacija, kurią taip pat galima panaudoti ugdymui. Tarkime, ateityje vaikai atsidurs tarptautinėje konferencijoje, kurioje reikėtų įsitikinti, jog technika, ausinės veikia, o klausytojai girdi. Manyčiau, kad svarbu, jog ypač imlūs pradinių klasių vaikai jau dabar išmoksta interneto kultūros.

Tai iššūkiai su vaikais; kiti sunkumai susiję su klausimais, kaip mokymosi turinį perkelti į skaitmeninę erdvę, kaip išlaikyti kokybę ir nenueiti į paplepėjimą. Tačiau mūsų komanda labai stipri, komunikavome su tėvais, darėme refleksijas, kuriose jie išsakė, ko norėtų. Pirmosios keturios savaitės buvo košmariško greičio, per jas daug ko išmokome.

Jūs taip pat esate aktyvi instagrame, čia komunikuojate su vaikais. Ar čia Elzės asmeninis ar Elzės mokytojos instagramas?

– Ne! Čia mano asmeninis instagramas. Negalima kurti „Mokytoja Elzė“ arba „Mokytojos Elzės instagramas“ – tai reikėtų suprasti visiems kolegoms. Taip sukuriama distancija tarp tavęs ir vaiko, tu jam visada primeni, kad jis mokinys, o tu – mokytojas. Tada vyksta labai keisti dalykai. Manau, kad su instagramu viskas yra gerai, kol neperžengiamos tam tikros ribos.

Manau, kad su instagramu viskas yra gerai, kol neperžengiamos tam tikros ribos.

Dar vienas sustabarėjęs dalykas Lietuvos mokyklose yra tai, kad mokytojo asmenybė gali atsiskleisti tik per jo pamokas. Pavyzdžiui, jis yra stiprus matematikas, gerai išaiškina. Tačiau mokiniai auga su šiais žmonėmis iki 18-os metų ir neturi progos jų pažinti, pamatyti, ką jis skaito, žiūri, kur keliauja. Man patinka, kad buvę ir esami mokiniai žiūrėdami mano instagramą randa panašumų. Jie žino, kad kartais pavargstu, būnu pikta arba mėgstu patingėti atsigulusi pievoje. Tada jie nemato mokytojo lyg kokio supermeno.

Tada jie nemato mokytojo lyg kokio supermeno.

Tikiu, kad yra nesmagių mokytojų patirčių su socialinėmis medijomis, tačiau pati tokių dalykų kol kas nepatyriau. Galiausiai, nors amžiaus skirtumas ir nėra didelis, aš vis dar nesuprantu, kiek stipriai socialinių medijų kultas svarbus patiems mokiniams. Aš keliu tai, kas man patinka, o jiems tai gali būti stipriau susiję su įvertinimu.

Tai kaip neperžengti ribos? Kaip nepadaryti taip, jog instagramas netaptų geresniu įvertinimu nei dešimtukas?

– Suprantu riziką, bet kai esi jaunas mokytojas, per tą laiką atsiveria daugybė kelių būti nekorektiškam ir peržengti ribą. Bet ne visada reikia bijoti tos ribos.

Svarbu būti suaugusiu žmogumi ir sugebėti ją atstatyti, grąžinti.

Svarbu būti suaugusiu žmogumi ir sugebėti ją atstatyti, grąžinti. Vis dėlto esame vyresni, ir kai kurie vaikai užsimiršta ir tikrai rašo man taip, kaip savo draugams. Čia reikėtų nepamiršti, jog tavo kaip mokytojo pareiga yra būti suaugusiu žmogumi, o peržengus ribą – mokinį informuoti.

Mes taip pat pamirštame, jog vaikas nėra vaikas kaip kategorija, jis yra žmogus, kuris viską supranta arba kažko vis dar nenori suprasti. Kartais išsakius pastabą kurį laiką bendraujame šalčiau, tačiau po kiek laiko ryšys sugrįžta, ir supranti, jog vis tiek mėgsti tą savo mokytoją.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

01:06
01:38
01:19

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką