Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 lapkričio 22d. 22:17

Į vežimėlį Stasys sėdo 20-ies: motociklo avarija atėmė kojas, bet paliko rankas žmonai pamyluoti

Stasys Antanaitis su šeima
Asmeninio albumo nuotr. / Kėdainietis Stasys Antanaitis su šeima
Tvenkinio pakrantėje vangiai sklaidosi rudeniškas rūkas. Užmetęs meškerę ant lieptelio rymo kėdainietis Stasys Antanaitis. Neįgaliojo vežimėliu pusę amžiaus judantis 73 metų vyras gyvena šalia, Liepų alėjoje, todėl prie tvenkinio esąs dažnas svečias.

„Prieš kelerius metus tvenkinuką sutvarkė, išvalė, įžuvino, prileido karosų, amūrų. Vienas kaifas ir privažiuoti, ir žvejoti“, – mosteldamas ranka, pasakoja Stasys.

Užkietėjęs žvejys gerai pažįstamas ne tik vietinių „liepufke“ vadinamai, bet ir visai Kėdainių miesto bendruomenei – šiame mieste jis gimė ir užaugo.

„Toli pabėgęs niekada ir nebuvau. Ko tuos sparnus svetur kelti? Teko tik trumpam, kai armijoje tarnavau. O darbai ir meilė mane susirado šiame mieste, – vardija Stasys. – Likimo pirštas, deja, pasivijo irgi čia.“

Asmeninio albumo nuotr./Žvejyba – didelė Stasio Antanaičio aistra
Asmeninio albumo nuotr./Žvejyba – didelė Stasio Antanaičio aistra

Su žmona suvedė gegužinė

Prisiminimais Stasys sugrįžta į 1964 m., kai jam tebuvo šešiolika. Dvejais metais vyresnė Sabina mokėsi Šeduvos žemės ūkio technikume. Atvyko kaip zootechnikė į kolūkį Kėdainių rajone praktikos atlikti. Kaime vyko gegužinė.

„Sabina atėjo su drauge į šventę, kurioje aš grojau armonika. Susitiko žvilgsniai. Abiem pirma meilė buvo. Ir abiem – iš pirmo žvilgsnio“, – pasakoja Stasys.

Asmeninio albumo nuotr./Stasio ir Sabinos Antanaičių vedybų diena prieš 50 metų
Asmeninio albumo nuotr./Stasio ir Sabinos Antanaičių vedybų diena prieš 50 metų

Įteisinti santykius ir tapti šeima pora susiruošė po penkerių draugystės metų. Tuo metu Stasys tarnavo armijoje, padalinyje Rygoje.

„Nelabai man buvo ten ką veikti, tiesą pasakius. Kadangi esu šiek tiek avantiūristas, pasiūliau Sabinutei tuoktis. Šiek tiek pasavivaliavau, išsirašiau komandiruotę savaitei, įšokau į traukinį, grįžau ir apsiženyjom. Taip ir surišom savo gyvenimus“, – dėsto kėdainietis.

Praėjusiais metais Stasys ir Sabina Antanaičiai atšventė auksinių vestuvių jubiliejų. Prieš 50 metų, į akis vienas kitam žvelgdami, jiedu pasižadėjo būti kartu ir varge, ir džiaugsme.

Sabina atėjo su drauge į šventę, kurioje aš grojau armonika. Susitiko žvilgsniai.

Pasižadėjo nenutuokdami, kiek likimas paruošęs jiems vargo, ir kad džiaugsmo blyksnių teks iš paskutiniųjų ieškoti kartais sunkiai pakeliamoje kasdienybėje.

Kelionė motociklu pasibaigė daugybiniais kūno sužalojimais

Kai pasipylė rūpesčiai, ėjo 1971 m. Pasaulį prieš kelis mėnesius buvo išvydęs Antanaičių sūnus Remigijus. O Stasys gavo gerai apmokamą darbą tuometinėje Kėdainių chemijos gamykloje.

Atrodė, kad šeimyninis Antanaičių gyvenimas pasiekė zenitą, o pora turėjo viską, apie ką galėjo pasvajoti.

Tetrūko dažais kvepiančio automobilio, kuriam Stasys planavo sutaupyti naujame darbe.

„Nuo mažens jaučiau didelę aistrą technikai. Galėjau vairuoti viską, kas juda. Mėgau motociklus. Įsigijau „Jawa“ ir prisikabinau priekabą, na, vadinamąjį lopšelį. Vieną dieną išsiruošiau pas mamą į Taujėnų kaimą. Bevažiuojant keliu, nutrūko flanšas, priekaba skyrėsi nuo motociklo, susiskersavo į „v“ raidę. Mane sukočiojo. Virtau. Tiesiog taip, lygiam kely, be posūkių, be susidūrimo su kita transporto priemone“, – gyvenimo trajektoriją kardinaliai pakeitusį įvykį prisimena Stasys.

Asmeninio albumo nuotr./Stasys Antanaitis su bičiuliais
Asmeninio albumo nuotr./Stasys Antanaitis su bičiuliais

Vėliau sekusius įvykius Stasys prisimena kaip per miglą. Skausmas, panika, siaubas, galiausiai – Kauno klinikų operacinė.

Diagnozė – daugybiniai 21-erių metų jaunuolio kūno sužalojimai: trijų stuburo slankstelių, kaukolės, šonkaulių, dešinės kojos lūžiai ir sumušimai.

Diagnozė – daugybiniai 21-erių metų jaunuolio kūno sužalojimai: trijų stuburo slankstelių, kaukolės, šonkaulių, dešinės kojos lūžiai ir sumušimai.

„Nors stuburo lūžis buvo aukštas, torakalinis, pažeisti trečiasis, ketvirtasis ir penktasis slanksteliai, pradžioje tai neskambėjo kaip nuosprendis. Po operacijos daktarai pasakė: „Antanaiti, vaikščiosi.“ Dešinė koja iki kirkšnies buvo sugipsuota, kairėje susidarė trombozė, buvo dedami kompresai, bet vilties suteikė tai, kad po operacijos buvau pradėjęs judinti kojas. Gydytojai kauniečiai ramino: „Antanaiti, gulėk, nejudėk, visas bus gerai, sugysi“, – prisimena Stasys. Po pusmečio tolimesniam gydymui jis buvo pervežtas į Kėdainių ligoninę.

Dezinfekcinį skystį sumaišė su skrandžio rūgštimi

Joje, Stasio teigimu, tuo laikmečiu gulėti reikėjo ant lentos – tam, kad stuburo gijimas būtų taisyklingesnis. Be to, lenta buvo nuklota prakiurusiais čiužiniais.

„Vieną parą pagulėjau ant vieno šono – atsirado pragula. Kitą dieną apvertė ant kito šono – vėl ta pati istorija. Atsiradus praguloms, negalėjau vartytis – stuburas tai lūžęs. Dėl šonkaulių lūžių, vos pajudėjus, kosulys pristodavo. Blogiausia, kad pradėjo dinginėti judesiai, nebeliko to jausmo, kad galiu lenkti koją, tiesinti ją, judinti“, – atsidūsta kėdainietis.

Stasys prisimena, kaip jo mama, pardavusi paskutinę karvę, chirurgui davė 700 rublių pakišutę – tam, kad traumatologinio skyriaus personalas atidžiau žiūrėtų į jaunuolio pragulų gydymą.

„Chirurgas pasitaikė visiškas chamas. Paėmė pinigus ir seselėms, iš kurių kelios laukėsi, pasakė: „Nu, mergos, kurios dar nepasilaksčiusios, Antanaitį pavartykit.“ Įsivaizduojat, kaip prasčiokiška? Seselės pradėjo mane dažniau vartyti, pragulos apgijo. Atrodė, situacija gerėja, bet nebefunkcionavo šlapimo pūslė – ją man nuolat praplaudavo skiediniu su boro rūgštimi,“ – prisiminė vyras.

Asmeninio albumo nuotr./Stasys Antanaitis
Asmeninio albumo nuotr./Stasys Antanaitis

Kėdainietis tiksliai nežino, kas tądien dezinfekcijai skirtą skiedinį supainiojo su skrandžio rūgštimi – chirurgas ar kažkuri iš seselių – bet jo šlapimo pūslė praplauta buvo būtent rūgštimi.

Paėmė pinigus ir seselėms, iš kurių kelios laukėsi, pasakė: „Nu, mergos, kurios dar nepasilaksčiusios, Antanaitį pavartykit.“ Įsivaizduojat, kaip prasčiokiška?

Procedūra pasibaigė sunkiai Stasiui pakeliamu skausmu ir skubiu pūslės pašalinimu.

„Tris paras gulėjau nejudėdamas apskritai. Kojų jautimas dingęs buvo jau senokai. Supratau, kad savomis kojomis niekada nebevaikščiosiu. Mane sugniuždė galutinai. Tik ką, atrodo, buvau jaunas, stiprus kaip briedis, pati jaunystė, o dabar – visiškai priklausomas nuo kitų. Bejėgis. Kritau į gilią depresiją. Metus laiko įsikabinęs į čiužinį kasdien nubliaudavau nuo dūšios“, – neslepia Stasys.

Kelio atgal nebuvo: reikėjo toliau gyventi ir mylėti

Vizitai į gydymo įstaigas retėjo, todėl kėdainietis vis daugiau laiko ėmė leisti namuose, su šeima. Apgijus stuburui pradėjo pats vartytis, kiek jėgos leido – mankštintis. Pirmiausia stengėsi stiprinti rankas.

„Skaudu buvo, kad iš pradžių sūnus manęs nepažino – juk nematydavo tėčio ištisus mėnesius. Kaip katinėlį turėjau jį prisijaukinti po truputėlį iš naujo. Vis dėlto neturiu teisės skųstis: man susižalojus, milžiniškas krūvis teko mano žmonai Sabinai. Ji vaiką augino, dirbo, visus namų kampus laikė. Žmonelė iškentėjo daug. Nuostabus žmogus, – sutuoktinei dėkoja Stasys. – Kai sėdi vežime, toli gražu ne viską gali.

Asmeninio albumo nuotr./Stasys ir Sabina Antanaičiai
Asmeninio albumo nuotr./Stasys ir Sabina Antanaičiai

O ir vežimėliai buvo deficitas – gavau jį tik dvejiems metams po avarijos praėjus, su 1,5 m aukščio atlošu, surenkamą, nepatogų. Kurį laiką Sabina mane ant rankų nešdavo laiptais į viršų ar kitą kambarį. Skaudu prisiminti: jauti, kad žmogui sunku, bet jis dėl tavęs stengiasi sukandęs dantis.“

Paklaustas, kaip jam pavyko įveikti depresiją ir susitaikyti su likimo skirta našta, Stasys papurto galvą.

„Susitaikyti? – perklausia ir trumpam nutyla. – Nesusitaikiau iki šiol, bet prisitaikiau, manau, gana sėkmingai. Daug mano likimo draugų nesusitvarkė – prasigėrė, ranką prieš save pakėlė. Neslėpsiu – kartais pagalvodavau, kad geriau jau nebūčiau po motociklo avarijos pabudęs apskritai. Tačiau reikėjo kabintis į gyvenimą. Mylėti reikėjo. Išmokti įvertinti, kas man duota: gamtoj man gera, paukštuką matau ir girdžiu, turiu būrį draugų, svarbiausia – mylinčią šeimą.

Asmeninio albumo nuotr./Bitininkystė – dar vienas Stasio Antanaičio pomėgis
Asmeninio albumo nuotr./Bitininkystė – dar vienas Stasio Antanaičio pomėgis

Lengva nebuvo. Reikėjo prisidurti pinigėlių, žemės ūkyje, miškuose padirbti. Didžiausias darbas laukė už uždarų namų durų: turėjau įtikinti save, kad negaliu vaidinti aukos, kad ir kaip norėtųsi. Priešingai – stengtis maksimaliai suprasti mane prižiūrintį žmogų. Tik tada kontaktas išeina.

Neslėpsiu – kartais pagalvodavau, kad geriau jau nebūčiau po motociklo avarijos pabudęs apskritai. Tačiau reikėjo kabintis į gyvenimą. Mylėti reikėjo.

Reikėjo susitvarkyti su galva, nemanipuliuoti žmona, nesinaudoti. Turėjau išlikti dėmesingas, švelnus, komplimentų negailėti. Meilėje kiekvieną dieną iki šiolei prisipažįstu, būna, ir dešimt kartų per dieną. Taip ir gyvenam.“

Prieš pusę amžiaus Stasiui sėdus į neįgaliojo vežimėlį, jam teko atremti ir visuomenės požiūrį į neįgalumą, kuris, anot 15min pašnekovo, tuo metu buvo šiurpus:

„Atstumti buvo neįgalieji. Gatvėje rodydavo vaikai pirštais, pro langus šaukdavo: „Tėte, žiūrėk, invalidas“ arba „sabaka“. Gerėti reikalai pradėjo Lietuvai tapus nepriklausoma.“

Galimybių yra, tik reikia atsimerkti

Šiandien Stasys – itin aktyvus. Didele dalimi tai, kaip sako pats, lėmė Kėdainių rajono paraplegikų asociacijos su itin aktyvia pirmininke Alma Margevičiene priešakyje veikla:

„Alma nepavalgys pietų ar liks kavos puodelio neišgėrus, bet bėgs mūsų problemas spręsti, kad tik žmogui padėtų. Su paraplegikais žvejojam, vaidinam teatre, šokam, mankštinamės. Kasmet važiuojam į stovyklą pajūryje, Monciškėse. Pirmininkė daug žmonių ištraukė į šviesą.

Asmeninio albumo nuotr./Stasys Antanaitis su bičiuliais
Asmeninio albumo nuotr./Stasys Antanaitis su bičiuliais

Esant neįgaliam šiais laikais jau daug galima nuveikti, svarbiausia – norėti tas galimybes matyti ir surasti. Na, ant stogo užlipti gal ir negaliu, bet kaip dažnai šiaip ar taip reikėtų ant to stogo kabarotis? Kartais, būna, žmona šaukia iš virtuvės: „Stasiuk, ateik čia“, o aš ir sakau: „Negaliu ateiti, aš juk vežimėly esu.“ Tūkstantį kartų šitą juokelį girdėjo.“

Na, ant stogo užlipti gal ir negaliu, bet kaip dažnai šiaip ar taip reikėtų ant to stogo kabarotis?

Prieš trejus metus likimas atsiuntė Stasiui dar vieną išbandymą. Apžiūrėjęs savo turimus devynis avilius Kėdainių rajone, sėdo į automobilį ir pajudėjo namų link.

Asmeninio albumo nuotr./Stasio ir Sabinos Antanaičių šeima
Asmeninio albumo nuotr./Stasio ir Sabinos Antanaičių šeima

„Priešpriešiais važiavusio automobilio vairuotoja nesuvaldė automobilio, susidūrėm. Mano automobilis užsidegė. Pagalvojau: „Neužmušė, tai dabar sudegins.“ Laimei, prišoko žmonės iš pravažiuojančių automobilių ir ištraukė mane“, – pasakoja po įvykio mėnesiui į Kėdainių ligoninės traumatologinį skyrių sugrįžęs Stasys.

Visgi 15min pašnekovas turi kuo pasidžiaugti – sako, kad galimybė valdyti rankas yra didelė likimo dovana:

„Apkabinti galiu. Timptelėti žmonai už naktinukų, kai pro šalį eina. Galbūt tiems žmonėms, kurie nuo gimimo neįgalūs, savotiškai paprasčiau – jie juk nežino, kas yra medus. Visgi negalia padėjo man įvertinti tai, kas gyvenime svarbiausia – ne materialūs dalykai, o dvasiniai.“

Žmona: vaikui reikėjo tikro tėčio

Viso pokalbio prie Liepų alėjos tvenkinio metu šalia Stasio sukasi meiliai jo vadinama žmonelė Sabina.

Penkių dešimčių bendro gyvenimo su Stasiu stažą sukaupusi moteris pripažįsta, kad vienas pagrindinių dalykų, neleidusių palūžti, buvo judviejų sūnus.

„Kartais analogiškose situacijose atsidūrusios moterys susiranda kitą – sveiką žmogų. Bet aš Stasį labai mylėjau ir myliu. Tai – viena. Kai suskauda Stasiukui kažkas, ir man iš karto skauda, net jeigu nebūnu toje pačioje vietoje, negera pasidaro.

Asmeninio albumo nuotr./Stasys ir Sabina Antanaičiai
Asmeninio albumo nuotr./Stasys ir Sabina Antanaičiai

Antra, sūnui reikėjo tėčio. Tikro, savo tėčio. Žinoma, nėra visą laiką tik „myliu“. Ir užknisa, ir pasipyksti, ir po atskirus kambarius pasiskirstai, kol nervai praeina. Stebuklingo patarimo šiais santuokų braškėjimo laikais nėra. Pagarbos reikia ir kantrybės“, – dėsto Sabina.

Sudėtingiausios, pasak jos, tos dienos, kai sutuoktinis apserga taip, kad jam trūksta jėgų pakilti iš lovos.

„Ir tai bando, nors net apsirengti tų jėgelių neužtenka. Sunku Stasiui, kad kas nors už jį kažką daryti turi. Stengiasi pats tiek, kiek gali. Visai nesenas pavyzdys: sugedusiam boileriui nupirkome naują detalę. Sako: „Einu po boileriu atsigulsiu ir pakeisiu.“ O kad po tuo boileriu sveikam nėra vietos kur palįsti, tai jam nerūpi. „Neisi“, – sakau. Laimei, Stasiukas vis dar klauso. Neatsikalbinėja. Dažniausiai“, – meilų žvilgsnį į Stasį Antanaitį mesdama, interviu užbaigia Sabina Antanaitienė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

45:27
01:14
24:24

Adventur 2022

Maistas

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką