Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 16d. 18:02

Įkalinimo įstaigoje dirbanti vienuolė Fausta: „Laimingi žmonės daro kitus laimingus, o kenčiantys – nusikaltimus“

Vienuolė Fausta Palaimaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Vienuolė Fausta Palaimaitė

„Jums buvo smagu?“ – netikėtai išlydėdama mus iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų paklausia sesuo Fausta Palaimaitė. „Man buvo jautru“, – atsakau, mintimis greitai perbėgdama visu mūsų pokalbiu – tarsi koridoriumi.

Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų resocializacijos skyriaus specialistė, Šventosios Šeimos seserų vienuolijos sesuo Fausta Lietuvoje yra vienintelė vienuolė, dirbanti įkalinimo įstaigoje. Ne savanoriaujanti, tačiau su darbo sutartimi.

„Dirbu čia puse etato. Ir esu vienintelė pasaulyje vienuolė, kuri dirba dar ir policijoje. Esu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kapeliono asistentė. Priklausau Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo skyriui. Tai vertybinis darbas, sielovados. Bet čia, kalėjime, lengviau“, – sako ji, pataisos namus vadindama „kalėjimuku“, o čia esančius nuteistuosius – vaikais.

15min GYVENIMAS pokalbis su seserimi Fausta – ne apie jos pasirinkimus. Apie tai, sako ji, jau buvo rašyta, „pasigooglinkit“, – mosteli ranka, o ant piršto – vestuvinis, kuris nėra vestuvinis, žiedas. Tai, sako ji, amžinųjų vienuolės įžadų žiedas.

„Kalėjimuke“ mes susėdame pasikalbėti apie kitą gyvenimo pusę. Apie tai, kas nematoma. Apie centrą ir paribius bei skirtumą tarp jų. Dar – apie neišmoktą meilę.

– Fausta, kaip pati pradėjote čia dirbti?

– Klausiate, kaip mane pasodino į kalėjimą? Viskas prasidėjo maždaug prieš dešimt metų, kai pradėjau ruošti savanorius Lukiškių tardymo izoliatoriui. Pati nėjau, bijojau.

Paskui persikrausčiau gyventi į Marijampolę ir ten kelis kartus teko eiti į zoną vesti „Alfa“ kurso. Vėliau Kaune turėjau subūrusi jaunimo bendruomenę, eidavome į nepilnamečius (į pataisos namus – aut.). Aš ateidavau kelis kartus per metus, o mano jaunimas – nuolat. Jie vesdavo „Alfa“ kursą, organizuodavo renginius.

Kiek vėliau mes susipažinome su dabartiniu įstaigos direktoriumi Vytautu. Mūsų požiūris, kaip reikia dirbti, bendrauti su nuteistaisiais, sutapo. Mačiau, kad įstaigoje – pasikeitimai.

Kai aš atvažiuodavau seniau, dar buvo labai stiprios subkultūros. Visi žiūri į lyderį, nes nežino, ar galima juoktis. Kad aš „nulaužčiau“ juos, laimėčiau jų dėmesį, reikėjo apie dešimt minučių pasakoti anekdotus ir visokius bajerius. Nes niekas negalėdavo juoktis anksčiau nei lyderis. Jei „nulauži“ – gerai, o jei ne, tai visas 25 minutes jauti įtampą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vienuolė Fausta Palaimaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vienuolė Fausta Palaimaitė

Kai Vytautas tapo direktoriumi, o aš atvažiavau po ilgo laiko, pamačiau, kad nuteistieji keičiasi, neliko subkultūrų.

Buvau sužavėta, nes ir pats direktorius visur eidavo, o aš siūlydavau susitikimus. Man pasirodė gražu, nes supratau, kad čia įmanomas ugdymas. Prieš tai to nebuvo.

Prasidėjo mano savanorystė. Turbūt gražiausiais projektas buvo tada, kai mes ruošėmės susitikimui su Popiežiumi, kai 15 vaikinų važiavo į Vilnių ir Kauną. Esminis dalykas buvo ne pats išvažiavimas, o pasiruošimas.

Mes visi norėjome sudaryti galimybių vaikinams pasikeisti. Netrukus man pasiūlė dirbti puse etato. Taip ir pradėjau. Esu resocializacijos skyriaus specialistė ir užsiimu sielovada, tačiau plačiąja prasme. Ne tik poteriaujame.

Pavyzdžiui, organizavau nuteistiesiems susitikimą su Valstybine darbo inspekcija, kad jie sužinotų apie darbuotojų teises, apie darbų saugą, savo ir darbdavio atsakomybę, kviečiu savanorius kalbėti, kad juos motyvuotų keistis.

Kita dalis – išvykos. Pagal kodeksą, yra galimybė būti paskatintiems išvyka į laisvę. Kai kurie vaikinai gauna laisvų dienų išvažiuoti pas šeimas, bet tie, kurie yra iš vaikų namų, neturi vietos, kur nuvažiuoti.

Mes važiavome į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, žiūrėjome spektaklį „Natanas Išmintingasis“. Jiems tai nauja, nes jie nebuvę teatre, gal tik lėlių. Surengėme ir pėsčiųjų žygį. Žinot, kas jiems labiausiai patinka?

– Kas?

– Eiti. Tiesiog eiti. Žygį organizavom mes, seserys, o jie ėjo kartu su grupe kitų vaikų. Jei eitų vieni, tai būtų kaip zonoj. Kad jie keistųsi, turi būti kitų dalykų, kitų žmonių aplink, kitų pokalbių.

– Kokio amžiaus vaikinų yra pataisos namuose?

– Nuo 14 iki 24 metų. Jie zonoj supranta, kad aš esu jų išvykų šaltinis. Jie gali pasakyti ir tai, ko negalvoja, kad tik man įtiktų, kad galėtų išvažiuoti. Ir tai gražu. Man gražu, kai paauglys stengiasi patikti ir būti malonus, nei rodo ožius.

Aš manau, kad mes galime sudaryti daugiau galimybių tiems žmonėms, parodyti, kad yra ne tik gatvės kultūra, ne tik mąstymas, kas iš ko vagia ir ką dar galiu pavogti.

Kalbant apie teatrą, jie nematę tokių dalykų, jiems niekas neparodė. Bet reikia parodyti, kad yra žmonių, kurie užsiima gerais darbais.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vienuolė Fausta Palaimaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vienuolė Fausta Palaimaitė

– Pataisos namus vadinate „kalėjimuku“?

– Taip. Baisu sakyti „pataisos namai“. Vienas iš mano uždavinių visuomenei – atkreipti dėmesį ne tik į smerkimą, bet ir pagalvoti, kokį vieną lašą kiekvienas galime įdėti į tokio žmogaus ugdymą, kad ta taurė kada nors prisipildytų gerų pavyzdžių, kad keistųsi mąstymas į kitą pusę. Tam neužtenka vieno žmogaus.

– Teko ne kartą girdėti nuomonę, kad įkalinimo įstaigos negydo žmonių. Jūs taip negalvojate?

– Kitur gal ir ne, bet čia aš esu be galo laiminga, kad ši situacija yra pasikeitusi. Prieš dešimt metų čia buvo visai kas kita, ir vaikai čia buvo visai kitokie, buvo įtampos, netikrumo.

Aš juk jau profesionali vienuolė, ir man niekas nepapasakos, kad žmogus kalba nuoširdžiai. Aš matau: kalba jis ar nekalba. Anksčiau vaikai neidavo kalbėtis, neįsijungdavo į veiklas, nebent tai buvo sportiniai užsiėmimai.

Ugdymas sunkiai galėdavo vykti dėl subkultūrų. Kol nieko šioje srityje nebus dirbama kitose įstaigose, tai nieko ir nebus, nes bus baimės.

Aš juk jau profesionali vienuolė, ir man niekas nepapasakos, kad žmogus kalba nuoširdžiai.

– Bendraujat su paaugliais ir žinot, iš kur jie ateina. Kas juos atvedė čia, kodėl? Kaip jie gyveno?

– Čia yra labai nedaug procentų – iki dešimt – iš normalių šeimų, kur yra tėvas, mama ir įprastas gyvenimas. Dauguma yra iš priklausomų ar nepilnų šeimų, iš vaikų namų. Juos auklėja gatvė pačia blogiausia prasme.

Jei žmogus nuo vaikystės jaučiasi niekam nereikalingas, atsiranda skausmas. Ką daryti su skausmu? Slopinti. Kaip? Reikia adrenalino ar chemijos.

Kad gautų adrenalino, jie daro nesąmones. Daužo, muša, vagia. Paskui atsiranda priklausomybių. Kiek vaikinų sėdi dėl to, kad pavartoję užmušė žmogų? Jie taip išreiškia agresiją, skausmą, kuris yra viduje.

– Teisinat jų poelgius?

– Absoliučiai ne. Aš su vaikinais kalbu, kad mes gyvendami kažką sukuriame. Jei žmogus sukuria dvasinį blogį, šis slegia, gyvenimas tampa sunkus, viduje didėja skausmas.

Jei tu negebi atleisti, negebi priimti – tu visa tai kaupi. Bet jeigu nori tai pakeisti, turi sukurti dvasinį gėrį. Čia, įkalinimo vietoje, daug gėrio jie sukurti negali. Jie gali melstis, būti paklusnūs. Bet gal išeis iš čia su nusistatymu, kad laisvėje turi atsilygint už blogį, kurį padarė?

Daugelis jų supranta, kad tiek pinigų, kiek jie yra pavogę, niekada neuždirbs. Neužtektų gyvenimo. Arba jei įvykdė žmogžudystę, jie neatkurs žmogaus. Bet jie gali daryti gerus darbus. Ir tokių pavyzdžių yra.

Daug jaunų žmonių nebežino, ko norėti, nes niekas neparodė krypties, nedavė žemėlapio. Kad yra kažkoks tikslas – niekas nesako.

Tai yra pagrindinis tikslas, kurį aš bandau perteikti. Jiems sakau tai tiesiogiai, bet tai suvokti – labai ilgas procesas. Pabandyti daryti gera ir pajusti atlygį – kai tu esi laimingas vien dėl to, kad kam nors tai padarei. Ne dėl to, kad tau pliusą uždėtų, bet iš vidaus.

Apskritai daug dirbau su jaunimu, nes vertybinio ugdymo mūsų valstybėje nebeliko. Liberalu: kur nori, ten eik, ką nori, tą daryk. Daug jaunų žmonių nebežino, ko norėti, nes niekas neparodė krypties, nedavė žemėlapio. Kad yra kažkoks tikslas – niekas nesako. Todėl tikslas liko užsikalti pinigų ir padaryti karjerą. Bet tai ne visiems lemta, todėl kiti vartoja alkoholį ar narkotikus, serga depresija, žudosi.

– Jei vaikas čia pateko būdamas 14–15 metų, o išeis, pavyzdžiui, būdamas 18 metų, jam reikia turėti pagrindą ir laisvėje. Geriems darbams juk irgi reikia atspirties, atramos.

– Turint norą – galima. Vežam į Žano Talandžio bendruomenės namus. Kad jie pasikeistų, reikia bendruomenės, kuri išmoko mylėti. Nuo paprastų dalykų – kad atsikeltų tam tikru laiku, susitvarkytų, išneštų šiukšles.

Eidami į žygį kalbėjomės apie tai, kaip išreikšti ir priimti meilę. Kaip jie supranta, kad myli? Kaip priima meilę? Vienas vaikinas sako: aš niekada apie tokius dalykus nesu girdėjęs.

Mes galime jiems įkvėpti norų, bet nėra įgūdžio. Jeigu žmogus neturi jo, tai padarys, kaip moka.

Vienas iš resocializacijos uždavinių – kaip padaryti, kad atsirastų įgūdžiai. Nes išsikeikti jie jau išmokę, primušti, atimti taip pat moka.

Bet kaip neatsiliepti, kai tave keikia, neduoti atgal, kai tave muša, paprašyt, kai neturi, kai neduoda – priimti, kad tau neduoda? Tokių įgūdžių niekas nemokė.

Mes galime jiems įkvėpti norų, bet nėra įgūdžio. Jeigu žmogus neturi jo, tai padarys, kaip moka.

– Kai jūs kalbatės, pajuntat, kad jus girdi?

– Ar girdi, aš nežinau, bet, kad jie trokšta būti mylimi, pajaučiu, kai atsiranda ryšys. Kalbėjimas mažiausiai padeda. Visais kitais būdais reikia rodyti meilę.

Nors, žinoma, kai kalbi, jie supranta, kad rodai dėmesį, leidi su jais laiką. Jiems yra svarbiau leisti laiką.

Viena iš mūsų darbo dalių – ruošti sakramentams, kai reikia išmokti tam tikrų dalykų. Būna, kad pasakai kokį nors katekizmo dalyką, paaiškini, o kai po minutės paklausi – jie nieko nežino. Bet tai nėra piktavališka. Jie mėgaujasi buvimu čia ir dabar, jie įpratę nieko neimti į galvą, nes jei viską imtų į galvą, tai išdurnėtų.

Daug neigiamų dalykų aplinkui juos. Tik išminčius greitai geba atskirti grūdus nuo pelų.

Man brangiausios tos akimirkos, kai aš už juos meldžiuosi arba kai meldžiamės kartu. Tu sakai: dabar prašysim Dievo pagalbos. Nori? Noriu. Ir meldžiamės. Retas kuris pasako, kad nenori.

Tai man yra pačios švenčiausios minutės, jautrios akimirkos, nes aš žinau, kad šioje įstaigoje su šiuo vaikinu nėra kito žmogaus, kuris tai padarytų.

Jam valgyti gali duoti bet kas, pamokyti, kaip gyventi, irgi. Bet nėra žmogaus, kuris kartu išbūtų tiek laiko ir galėtų jam sakyti: meldžiamės.

Aš asmeniškai manau, kad jei žmogus tobulėja vienoje srityje, jis tobulėja visose. Kartu ir dvasinėje srityje.

– O jūs žinote jų istorijas, kodėl jie čia?

– Būna, kad žiniasklaida parašo.

– Skaitot?

– Anksčiau neskaičiau. Dabar skaitau ir laukiu tų vaikų. Kai tai rezonansiniai įvykiai, tada ir paaugliai sulaukia daug visuomenės dėmesio.

– Jūs kalbate apie atvejį Jurbarke?

– Taip.

Šiaip man neįdomu, ką jie padarė. Aš neatsimenu, už ką jie sėdi. Mano ne toks darbas. Teisėjas jau nuteisė, prokuroras jau pasiūlė, advokatas apgynė, ir aš nieko nepadarysiu.

Man reikia pasakyti vienintelį dalyką: tu esi žmogus, tu esi orus ir gerbtinas. Jeigu jie tuo patikės, jei jie gerbs save, jie kitaip negalės elgtis, kaip tik gerbti kitus. Jie jau gavo baisiausią bausmę – laisvės atėmimą.

– Kabant apie rezonansinius įvykius – ir laukdama jų čia, jūs žinot, ką pasakysit?

– Ne. Net nežinau, ar su manimi iš viso kalbės. Juk nėra privalomo susitikimo, jei nenori – nekalba.

Bet laukiu, meldžiuosi už tą žmogų. Kad ir ką jis padarė, kad ir koks žiaurus nusikaltimas – paaugliui baisu pirmą kartą būti izoliuotam nuo visko.

Vaikai net mokykloje sunkiai išbūna be telefono, o čia jie viską praranda. Telefonus, draugus, žaidimus, rūkymą – viską, kuo jie slopindavo skausmą. Laimingam žmogui nereikia slopinti skausmo, bet čia tokių nėra. Ne laimingi žmonės čia susirinko.

Laimingi žmonės daro kitus laimingus, o kenčiantys daro nusikaltimus. Ir kai iš jų atima tas visas slopinimo priemones, įsivaizduokite tai, kokio lygio yra jų vidinis ir dvasinis skausmas, kurio jie net nesuvokia, nes jiems niekas apie tokius dalykus nekalbėjo?

Jie žinojo, kad reikia susirasti tai, su kuo pasimylėti, ką pavartoti, išgerti. O dabar to nėra.

Bet kuriam iš mūsų, jei viską atimtų – kavą, visus kitus dalykus, prie kurių mes pripratę, – iškiltų daug skaudžių dalykų.

Mes tokias pratybas darome vienuolyne, tai mums lengviau suprasti. Yra rekolekcijų laikas, kai reikia išjungti telefoną, gilintis į savo vidų, leisti iškilti tiems dalykams, kuriems kasdienybėje nėra laiko. Todėl man suprasti juos yra lengviau. Tai kaip paukštis, papuolęs į narvą. Nesvarbu, kad jie prisidirbę, ir policija juos vaikosi kiekvieną kartą. Svarbu tai, kad tiems vaikinams tikrai reikia pagalbos.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vienuolė Fausta Palaimaitė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vienuolė Fausta Palaimaitė

– Visuomenė juos smerkia, ypač – po rezonansinių įvykių.

– Smerkimas nepadeda. Aš norėčiau, kad juos įsivaikintų. Dvasiškai. Kai dar nedirbau, sugalvojau dvasinio rėmėjo programą, kai kas nors kiekvieną dieną meldžiasi už tokį paauglį.

Nesakau, kad jie dėl to pasikeis. Bet jei visuomenė kažką stumia į paribius, tai yra lygiai tas pats, kaip sirgtume vėžiu ir sakytume, kad vėžio nėra.

Mūsų tikėjimo tiesa, socialinis Bažnyčios mokymas sako, kad dalykai keičiasi, kai skaudžius dedi į centrą, ir visi iš savo pusės padaro tai, ką gali. Iš savo skurdo ar turto – ką gali – kad tie žmonės keistųsi.

Taip nebūtinai nutinka, bet visuomenėje dingsta priešiškumas ir atsiranda darna.

Man nepatinka kalbėti apie keitimąsi, nes mes nevaldom šių rezultatų. Mes valdom tai, ar šiandien ką nors duosime kitam žmogui, ar ne.

Kiekvienas gali ką nors padaryti dėl to, kad tie žmonės, kurie yra stumiami į paribius, būtų pakviesti į vidurį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

16:36
24:16
02:03

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką