Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 2d. 10:37

Indonezija ir Lietuva: nepriklausomybės mums niekas nedovanojo

Lietuvoje gyvenanti indonezietė Nelden
Projekto partnerio nuotr. / Lietuvoje gyvenanti indonezietė Nelden

Susipažinkime su Lietuvoje gyvenančia indoneziete Nelden. Dalijamės jos įžvalgomis apie šių šalių kertinius istorinius posūkius ir jos gyvenimo patirtis ten ir čia. Ji su šeima atvyko į Lietuvą 2015 metų pradžioje. Moteris užaugo Džakartoje, vėliau studijavo psichologiją Indonezijos universitete.

Baigusi magistratūros studijas Leuveno katalikiškąjame universitete, ji dirbo Puliho fonde, Indonezijos nevyriausybinėje organizacijoje, kuri padėjo žmonėms atsigauti nuo psichologinių traumų, kurias jie patyrė dėl religinių konfliktų. Nesantaika tarp krikščionių ir musulmonų rytinėje Indonezijos dalyje vertė žmones bėgti iš namų ir apsistoti pabėgėlių stovyklose. Organizacija dirbo Ambone ir su musulmonų ir krikščionių pabėgėliais, daugiausia paaugliais, taip pat Džakartoje su teroristų sprogdinimų aukomis ir jų šeimų nariais bei žurnalistais, rengusiais reportažus apie šiuos įvykius. Turbūt ši patirtis jai padėjo laimėti Harvardo Universiteto stipendiją moksliniams tyrimams apie psichologines traumas ir potrauminę elgseną.

Kai jos vyrui buvo pasiūlyta dirbti Ankaroje arba Vilniuje, jie pasirinko Vilnių dėl paprastų priežasčių: tai – žalias, ramus ir saugus miestas. 2017 m. Nelden laimėjo Indonezijos apsakymų konkursą su savo siaubo apsakymu, paremtu šiuolaikinės Lietuvos ir Indonezijos istorijos įvykiais. Kaip teigia pati moteris, nors šių šalių istorijos ir tautinė savimonė skiriasi, tarp jų išties yra daug panašumų.

Siekį studijuoti užsienyje Nelden įskiepijo jos tėvas, kuriam išsilavinimą suteikė Katalikų bažnyčia. Nors Indonezija yra daugiausia musulmoniškas kraštas, jos tėvo gimtinė, Sumba sala, yra krikščioniška. „Mano tėvo jaunystės laikais bažnyčia siūlė mokslus jaunuoliams, kurie, bažnyčios tėvų požiūriu, stiprintų bendruomenę. Jie siųsdavo jaunuolius į Filipinus, kur buvo geri katalikų universitetai“, dalijasi prisiminimais pašnekovė. Anot jos, nors krikščionių bendruomenė Indonezijoje ir buvo nedidelė, anksčiau, skirtingai nei šiais laikas, įvairių tikėjimų žmonės taikiai sugyveno, jautėsi saugūs.

Kaip pasakoja Nelden, Indonezija, kaip ir Lietuva, kovojo už savo nepriklausomybę, tad kelias link demokratijos buvo labai sunkus ir kruvinas. „Niekas mums jos nepadovanojo, todėl labai ją branginame“, sako moteris. 1945 m. rugpjūčio 17 d. Indonezija paskelbė Nepriklausomybę po trijų su puse amžių olandų kolonizacijos ir pusketvirtų metų japonų okupacijos. Paskelbus Nepriklausomybę, apie keturis metus vyko karas su olandais, kurie bandė susigrąžinti savo valdymą. „Olandai mus vadino ne laisvės kovotojais, o nusikaltėliais, nes jie laikė Indoneziją savo nuosavybe, kurią mes kėsinomės pasisavinti“, pasakoja Nelden. 1967 m. generolas Soeharto buvo paskirtas Indonezijos prezidentu ir valdė šalį 32 metus. „Tai buvo sunkus laikotarpis. Būdamas diktatoriumi, Soeharto nenorėjo palikti savo posto: jis pakeitė įstatymus taip, kad galėtų likti prezidentu iki mirties. Tačiau remiantis oficialiais duomenimis visi buvo laimingi“, prisimena moteris, tačiau tikrovėje buvo kitaip. „Aš augau nieko neįtardama. Nežinojau, kad kitokių pažiūrų žmonės buvo kankinami. Per televiziją visada mačiau jį besišypsantį. Kaip ir daugelis kitų vaikų, dalyvavau demonstracijose, kur jis šypsodavosi ir mojuodavo mums. Viskas atrodė gražu ir visi atrodė laimingi, todėl maniau, kad viskas yra gerai. Neturėjau nei menkiausio supratimo, kokius žiaurumus jis vykdė. Tokiu būdu jis kontroliavo, ką žmonės turi ir ko neturi žinoti“, prisimena Nelden.

Indoneziečiams atsikratyti šio diktatoriaus padėjo Azijos ekonominė krizė: „Dėl krizės, Soeharto nebegalėjo žmonių „padaryti“ laimingais. Žmonės badavo, o kai žmonės alkani, jie darosi pikti, todėl prezidentas turėjo atsistatydinti.“ Kilo didelis sąmyšis, žmonės degino parduotuves, bankus. Taigi, diktatorius paliko savo postą, tačiau, pasak Nelden, viskas buvo ne taip jau paprasta: per penkis metus Indonezijoje pasikeitė penki prezidentai, naujoji sistema buvo labai trapi. Nuo gimimo Indonezijos gyventojai žinojo tik vieną vienintelį prezidentą, todėl neturėjo lyderių. „Deja, diktatūroje yra paprasčiau gyventi: jums sakoma, ką reikia padaryti, o jūs tiesiog turite tai padaryti. Taip pat kaip jums Sovietų sąjungoje. Ir staiga viskas pasikeičia. Turite nepriklausomybę, ir ką tada daryti?“ panašumus tarp Indonezijos ir Lietuvos istorinių laikotarpių pastebi Nelden. Pereinamuoju laikotarpiu nuo diktatūros link demokratijos Indonezijoje buvo daug žiaurumo, daug žmonių patyrė traumas. Jos nuomone nelengva priimti sprendimus ir atsakyti už juos, ne visi žmonės būna tam pasirengę.

Projekto partnerio nuotr./Lietuvoje gyvenanti indonezietė Nelden
Projekto partnerio nuotr./Lietuvoje gyvenanti indonezietė Nelden

Apie šias sunkias patirtis Nelden pasakoja savo siaubo apsakyme, kurio veiksmas vyksta Lietuvoje ir Indonezijoje, o istorija atskleidžia masines žmonių žudynes ir trėmimus. Pasak pašnekovės, iki šiol apie šiuos įvykius viešai nekalbama Indonezijoje. „Kaip psichologei, man atrodo, kad būtina pradėti viešą diskursą šiais sunkiais klausimais, tai padėtų žmonėms atsigauti nuo potrauminio streso. Taigi, bandau kelti šiuos klausimus pasitelkdama kūrybą. Tikiuosi, kad ši knyga kada nors bus išversta ir į lietuvių kalbą. Įdomu, koks būtų lietuvių požiūris į istorinius įvykius, kurie nekelia pasididžiavimo“, svarsto indonezietė.

Indonezietę Lietuvoje nustebino, jog nepriklausomybę švenčiame du kartus

Kai atvyko į Lietuvą iš pradžių Nelden nustebo, kad nepriklausomybę minime du kartus per metus: „Iš pradžių pasimečiau. Argi mes ką tik nešventėme? Ar vasarį neminėjome nepriklausomybės dienos? Bet sužinojusi, kad minite du skirtingus istorinius įvykius – vasario 16-osios, o vėliau kovo 11-osios, – supratau kodėl. Kartą nuėjome prie Seimo rūmų. Ten pamačiau, kad lietuviai yra tokie pat patriotai, kaip ir indoneziečiai, nes jie didžiuojasi savo šalimi ir savo vėliava.“

Nelden požiūriu Indonezijos ir Lietuvos istorijoje buvo daug panašių įvykių, todėl akivaizdu, kad abejose šalyse tautinė savimonė yra labai stipri. Indoneziečiai yra patriotiški ir didžiuojasi savo šalimi. Pasak jos, jie gerbia savo vėliavą, kadangi žmonės kovojo už nepriklausomybę ir sunkiai ją iškovojo. „Niekas mums nepriklausomybės nepadovanojo, todėl labai ją branginame. Rugpjūčio 17-oji – tai visada didelė šventė. Tačiau mūsų šalyje ji švenčiama linksmiau nei Lietuvoje. Visose savivaldybėse vyksta šventiniai renginiai ir rungtys vaikams bei suaugusiems. Linksmos rungtys, kad žmonės burtųsi ir bendrautų, pavyzdžiui, rengiamos šokinėjimo ryžių maišuose lenktynės, vaikai lenktyniauja, kas greičiau perneš stiklinius kamuoliukus“, prisimena pašnekovė.

„Mes su vyru kalbėjome, kad Lietuvoje tautinė savimonė atgijo visai neseniai, vos 1990 metais, todėl ji yra labai brangi. Ir jums dar reikia ją puoselėti“, mano Nelden. Jos nuomone iki šiol lietuviai galvoja, kad mūsų tapatumui kyla grėsmė, todėl esame tokie jautrūs. „Kalbant apie tai su lietuviais, ore visada tvyro baimė, kad rusai sugrįš. Indonezijoje kitaip, nes kolonizatoriai yra toli, o Rusija – greta. Nebūtinai taip nutiks, bet jausmas yra stiprus“, sako moteris.

Nelden prisimena, kaip kartą laukė sūnaus mokyklinio autobuso prie Katedros kartu su kitais vaikų tėvais. „Staiga pasigirdo griausmas nuo upės pusės. Su nerimu veiduose tėvai klausė: ar tai fejerverkai, ar susišaudymas? Paskui jie juokavo esą pamanę, kad tai galėjo būti kažkas kito nei fejerverkai“ pasakoja ji.

Projekto partnerio nuotr./Lietuvoje gyvenanti indonezietė Nelden
Projekto partnerio nuotr./Lietuvoje gyvenanti indonezietė Nelden

Nelden sutiko savo būsimą vyrą Detlefą Indonezijoje. Jis – vokietis, šiuo metu dirbantis Goethe’s institute Vilniuje. Pirmą kartą jie susitiko Džakartoje, kai jis ten dirbo Instituto programų direktoriumi ir ieškojo moderatoriaus vokiškų trumpametražių filmų peržiūroms ir aptarimams. Tuo metu, o tai buvo 1999-ieji, vieneri metai po revoliucijos, pasak jos, Indonezijoje dar nebuvo diskusijų kultūros: žmonės norėjo kalbėtis ir diskusijos užsitęsdavo iki 2 val. nakties. Taigi, institutas ieškojo gerų moderatorių, kurie suvaldytų nesibaigiančius pokalbius, ir Nelden tapo viena iš jų.

Tuo metu, kai Nelden vykdė savo mokslinius tyrimus Bostone, Detlefas taip pat dirbo ten Goethe instituto Bostone direktoriumi. Kadangi jie buvo įsikūrę netoliese, jie turėjo galimybę geriau pažinti vienas kitą. Bendraudami jie suprato, kad nori būti kartu ir po kurio laiko susituokė. Po metų jiems gimė sūnus.

Besibaigiant tarnybos Bostone terminui, Goethe’s institutas pasiūlė Detlefui rinktis dirbti arba Ankaroje, arba Vilniuje. „Pirmoji mano reakcija buvo: kur yra Vilnius? Pažiūrėjau žemėlapyje, kur jis yra ir supratau, kad Lietuvoje. Žinojau Lietuvą, tačiau taip mažai žinojau apie Baltijos šalis. Tada ir sužinojau, kad Vilnius yra Lietuvoje, o Lietuva yra šalia Lenkijos ir t.t.“ prisipažįsta Nelden.

Keltis į Lietuvą moteriai buvo iššūkis. Ji nerimavo dėl šių permainų, nes anksčiau tokios patirties neturėjo. Ji keliavo kaip mokslininkė, tačiau su šeima turėjo keltis gyventi į nepažįstamą šalį pirmą kartą. „Nieko nepažinojau. Bostone turėjau pažįstamų, pažinojau kelis profesorius, dirbusius Indonezijoje, taigi turėjau savo žmonių ratą. Bet kai atvykau čia, buvo tik du man artimi žmonės – mano vyras ir mano sūnus, kuris tuo metu dar nemokėjo kalbėti. Tai mane baugino. Jaučiausi vieniša. Pirmaisiais metais nesutikau nei vieno indoneziečio. Tai ypač mane trikdė po Bostono, kur buvo tiek daug mano tėvynainių, studijuojančių universitetuose,“ sako Nelden. Apskritai Bostone, skirtingai nei Vilniuje yra didelė žmonių įvairovė: „Pirmaisiais mėnesiais Vilniuje jaučiausi nejaukiai. Kai atrodai kitaip, esi labiau pastebima, tai natūralu. Bet dabar jau pripratau. Turbūt ir vietiniai prie manęs priprato matydami mane kasdien einančią pasiimti savo sūnaus tuo pačiu metu.“

Paklausta, kodėl pasirinko gyventi Vilniuje, o ne Ankaroje, Nelden dalijasi savo argumentais, kurie nulėmė jos sprendimą. Ankaroje, moters teigimu, jai nebūtų buvę sunku gyventi, kadangi, nors ji pati ir yra krikščionė, tačiau gimė ir augo tarp musulmonų. Tačiau vienas jų draugas paklausė: „Kur įsivaizduoji save stumiant vaiko vežimėlį?“ Internete ji iškart atsivertė Vilniaus vaizdus ir pamatė, koks tai žalias miestas. „Šis regis mažareikšmis dalykas padėjo man apsispręsti. Ankaroje mes tikriausiai praleistume daugiausia laiko automobilyje dėl eismo kamščių, kaip Džakartoje. O aš norėjau su sūnumi eiti pasivaikščioti, kad sūnus žinotų, kas yra medžiai“, pasakoja pašnekovė, iki šiol nesigailėdama savo pasirinkimo. Pasak jos, Vilnius tinka šeimyniniam gyvenimui: kadangi atstumai nedideli, galima daug kur nueiti pėsčiomis, važiuoti dviračiais bei skirti daugiau laiko bendravimui šeimoje. Ji džiaugiasi paprastais kasdieniais dalykais: pavyzdžiui, tuo, kad gali saugiai vaikštinėti šaligatviais. Indonezietė prisimena savo pirmuosius įspūdžius atvykus į Lietuvą: lyginant su Džakarta, jai pasirodė, kad Vilnius – labai tuščias, čia gyvena mažai žmonių. Džakartoje, anot pašnekovės, eismas yra beprotiškas: kamščiai prasideda nuo penktos valandos ryto; viešasis transportas nesutvarkytas, todėl daug kas važiuoja savo nuosavais automobiliais, o tie, kurie neįperka automobilių, įsigyja motorolerius, ir važiuoja bet kur, net ir šaligatviais.

Nelden pataria lietuviams išmokti vertinti tai, ką turime. „Girdėjau sakant lietuvius, kad atostogų jie važiuos į kaimą pas savo senelius, kur grynas oras. O aš manau, kad ir Vilniuje oras pakankamai grynas. Jūs net neįsivaizduojate, kas tai yra – didelė tarša. Džakartoje yra ne tik purvina, bet dar karšta ir drėgna. Ten daug daugiau motorolerių, nei medžių,“ sako pašnekovė.

Deja, artimiausiu metu Nelden turės išvykti iš Lietuvos, kadangi jos vyro tarnybos laikas baigiasi. Tačiau indonezietė prisipažįsta, kad Lietuvoje praleistas laikas jai brangus: „Mums tai buvo ypatingi metai ne tik todėl, kad čia augo ir pradėjo pažinti pasaulį mūsų sūnus. Bet ir todėl, kad Lietuvoje mes turėjome puikią galimybę sukurti savo namus, kad ir neilgam.“ Taip pat pašnekovė tikisi, kad jos siaubo apsakymas kada nors bus išverstas į lietuvių kalbą. „Juk apsakyme kalbu ir apie Lietuvos žmonių istoriją. Nepaisant akivaizdžių skirtumų, manau esame labai panašūs. Iki šiol svajoju susieti savo veiklą su Indonezija. Kol kas nežinau ką konkrečiai galėčiau savo šaliai padaryti. Šiuo metu savo svajonę geriausiai įgyvendinu savo kūryba.“

Artimiau su Nelden galite susipažinti socialiniuose tinkluose #Būkim pažįstami.

Parengta įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas – tautų mozaika“.

Projekto partnerio nuotr./Lietuvoje gyvenantis Samsonas iš Nigerijos

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

03:17
07:15

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką