„Daugelis tėvų vengia su vaikais kalbėtis gilesnėmis temomis, nes mano kad jie per maži, nesupras. Bet iš tikrųjų daugeliui vaikų to trūksta, jų galvoje sukasi daugybė neatsakytų klausimų“, – sako Inga.
Ji priduria dar vienas svarbus knygos gimimo niuansas ir tas, jog nesibaigiantys ekranai vis dažniau užgrobia visą vaikų dėmesį. Pamatyti vaiką su knyga, o ne telefonu ar prilipusį prie kompiuterio, tampa tikra prabanga. Tačiau iš kitos pusės, jeigu mes, tėvai, nerodome pavyzdžio, natūralu, kad vaikams bus kur kas sunkiau atsiplėšti nuo ekranų.
Tam pritaria ir Inga, pasidalinusi savo mintimis apie tai, kaip galėtume pakeisti ir nukonkuruoti ekranus.
– Inga, kodėl ekranai vaikams įdomesni nei knygos?
– Atsakymas labai paprastas: ekranai siūlo niekada nesibaigiančias pramogas. Nereikia dėti pastangų, galvoti, kurti pačiam. Viskas paruošta vartoti bet kurią akimirką. Smegenys – gudrus
organas. Jei gali gauti greitą ir lengvai pasiekiamą malonumą, neskubės domėtis dalykais, kurie reikalauja eikvoti daugiau energijos.
Dėl to knyga pralaimi prieš ekranus. Panašiai kaip lėkštė
kruopų košės pralaimi prieš saldainį. Juk skaitant knygą, kaip ir valgant košę, patirti malonumą kur kas sudėtingiau nei telefone žiūrint įtraukiančius vaizdelius ar laižant spalvotą kvapnų ledinuką, tiesa? Taigi jei tik leisime, daugelis vaikų visada pirmenybę teiks greitam malonumui ir tikrai negalvos, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai gali būti žalinga.
– Galbūt galėtumėte įvardinti konkrečiau: kokia tai žala?
– Mokslinių argumentų apie išmaniųjų įrenginių žalą jau yra pateikta tiek, kad tai galėtų būti labai ilgo pokalbio tema. Vienas jų man atrodo itin svarus ir turėtų nuskambėti kaip rimtas pavojaus signalas visiems tėvams, kurie savo atžaloms leidžia kiauras dienas stebeilytis į ekranus.
Yra pastebėta, kad vaikams, kurie mažai skaito ar visai neskaito sudėtingesnio turinio tekstų ir neribotai leidžia laiką naršydami soc. tinkluose, žiūrėdami trumpus vaizdo įrašus, tampa vis sunkiau ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį ties viena tema, suvokti sudėtingesnę mintį.
Kitaip tariant, smegenys pripranta prie trumpalaikio pasitenkinimo ir praranda ilgalaikės koncentracijos gebėjimą. Iš to kyla tam tikras paradoksas: vaikai sugeria į save vis daugiau informacijos, bet vis
prasčiau supranta jos esmę.
– Kitaip tariant, vaikų intelektiniai gebėjimai menksta?
– Būtent. Dar iškalbingesni moksliniai tyrimai skelbia, kad vaikai, kurie ankstyvame amžiuje (iki trejų metų) mažai bendrauja su tėvais ir leidžia laiką prie ekranų, žino šimtais tūkstančių žodžių mažiau nei tie, kurių ankstyvoji vaikystė prabėga su kasdieniais skaitiniais, aktyviai dalyvaujant pokalbiuose, žaidžiant lavinamuosius žaidimus.
Pastebėta, kad tokių vaikų prasčiau išsivysčiusios smegenų dalys, atsakingos už kalbos suvokimą, vaizduotę, kūrybingumą. Neseniai teko bendrauti su viena pradinių klasių mokytoja, kuri pasidalino pastebėjimu, kad su kiekviena nauja laida atsiranda vis daugiau vaikų su gana skurdžiu žodžių bagažu.
Tokiems vaikams daug sunkiau sekasi rišliai reikšti mintis, suvokti perkeltines žodžių prasmes, vaizdingus posakius, netgi humorą. Tai liūdina.
– Iš tiesų...
– Dar labiau liūdina tyrimai, pranešantys, jog išsivysčiusiose šalyse registruojama vis daugiau vaikų psichikos sutrikimų. Lėtinis stresas, nerimas, panika, nemiga, antidepresantų vartojimas daugybei šiandienos paauglių ir netgi pradinukų jau yra kasdienybė. Iš kur visa tai?
Tarp svarbiųjų priežasčių tyrėjai vėlgi pirštu beda į išmaniąsias technologijas. Triukšmingi vaizdo įrašai, nuolat per ausines klausoma tranki muzika, itin greiti, agresyvūs kompiuteriniai žaidimai perkrauna ir taip dar nesubrendusią vaiko psichiką, didina streso hormonų lygį. Jei tai tęsiasi kasdien ne vieną valandą, įsivaizduokite, kokia žala daroma smegenims ir visam organizmui.
Knygų skaitymas, atvirkščiai nei išmanieji įrenginiai, turi raminamąjį poveikį. Tai įrodo ne viena mokslinė studija. Pavyzdžiui, Sasekso universitete atliktas tyrimas skelbia, jog vos 6 minutės kasdienio skaitymo gali sumažinti stresą daugiau kaip 60 proc. Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Argi tai ne pakankama priežastis kviesti vaikus skaityti ir patiems skaityti kartu su jais?
– Teoriškai skamba puikiai, bet praktiškai įgyvendinti nelengva.
– Tiesa. Pastaruoju metu su savo knyga nemažai dalyvavau įvairiuose renginiuose ir turėjau galimybę pabendrauti su įvairaus amžiaus vaikus auginančiais tėvais. Daugelis skundėsi, kad vaiką sudominti skaitymu tampa vis sunkiau. Ypač paauglį. Įvairių šalių statistika taip pat rodo, kad savo noru knygą į rankas paima vis mažesnis procentas šiandienos vaikų.
Mano manymu, šie statistiniai duomenys su kiekvienais metais tik prastės. Tol, kol vaikai turės neribojamą prieigą prie išmaniųjų įrenginių.
– Manote, kad išmaniųjų įrenginių ribojimas galėtų vaikus grąžinti prie knygų?
– Priklausau tai kartai, kuri augo be išmaniųjų įrenginių ir galiu patvirtinti, kad knygų skaitymo mūsų gyvenime išties buvo daug daugiau. Pati kartais skaitydavau netgi naktimis pasislėpusi su
prožektoriumi po antklode, kad mama nepastebėtų. Vargu, ar daug šiandien rastume vaikų, kurių reikia prašyti, kad liautųsi skaitę ir eitų miegot. Užtat kovoti dėl telefonų kas vakarą tenka daugybei tėvų.
– Ar situacija pasikeistų, jei iš vaikų gyvenimo išnyktų ekranai?
– Greičiausiai, taip. Tačiau jie neišnyks. Atvirkščiai, matome, kaip technologinis progresas įgauna vis didesnį pagreitį. Ateityje
išmanieji įrenginiai bus dar galingesni ir dar labiau įtraukiantys. Visa, ką galime padaryti, tai išmokti patys ir mokyti savo vaikus, kaip galime kokybiškai gyventi technologijų pasaulyje, jų neužvaldyti, neprarasdami savo žmogiškųjų gebėjimų. Mano manymu, knygos šioje situacijoje
yra ypač vertingas įrankis.
– Kodėl taip svarbu, kad vaikų susidomėjimas skaitymu neišblėstų?
Į šį klausimą norėčiau atsakyti keliomis citatomis. Pirmoji: „Vaikai, kurie skaito, tampa suaugusiais, kurie mąsto“. Nežinau, kokiam autoriui priklauso šie žodžiai, bet mano manymu, jie nepaprastai tiksliai nusako knygos svarbą kiekvieno vaiko gyvenime.
Antros citatos autorė – legendinė vaikų rašytoja Astrida Lindgren. Maždaug taip skambėjo mintis, išreikšta jos kalboje, pasakytoje 1958 m., atsiimant H. K. Anderseno apdovanojimą: „Vaikas, likęs vienas su knyga, kažkur slaptose sielos kertelėse susikuria savo paveikslus. Šie paveikslai yra būtini visam pasauliui. Tą dieną, kai vaikų vaizduotė neberas jėgų juos kurti, žmonija taps daug skurdesnė. Juk visi didieji dalykai, įvykę pasaulyje, pirmiausia įvyko kažkieno vaizduotėje. Rytojaus pasaulio vaizdas labai priklauso nuo to, kokia vaizduotę turės tie, kurie kaip tik dabar mokosi skaityti. Štai kodėl vaikams būtinos knygos!“
– Tad esminis klausimas: kaip atitraukti vaikus nuo telefonų ir sudominti knygomis?
– Pirmiausia turime suvokime, kad pačios savaime išmaniosios technologijos nėra blogis, kurį reikia visiškai eliminuoti iš vaikų gyvenimo. Tai būtų tik tuščia ir neprasminga kova su vėjo
malūnais. Todėl neverta kovot. Sąmoningai ir atsakingai integruotos šios technologijos vaikams taip pat gali būti puiki ugdomoji priemonė.
Bet tik tol, kol naudojama sakingai ir neužgožia kitų svarbių dalykų, netampa priklausomybe. Telefonas ar kompiuteris nieku gyvu negali tapti ir knygos alternatyva. Bet tai pirmiausia turi suprasti patys tėvai.
Jei įduodi vaikui knygą ir liepi skaityti, nes taip esą reikia, o pats tuo metu naršai po soc. tinklus, mažai tikėtina, kad tai suveiks.
Neseniai skaičiau vienos telekomunikacijų įmonės paskelbtą apklausą, kuri parodė, jog vaikai aiškiai mato ir suvokia tėvų elgesio
dvylipumą. Net 53 proc. apklaustų vaikų teigė manantys, kad jų tėvai naršydami telefone praleidžia daugiau laiko nei jie patys.
Taigi filosofija paprasta: jei tėvai knygą iškeitė į telefoną, kodėl tikisi, kad vaikai domėsis skaitymu?
Iš tiesų įdomu, kiek knygų perskaito patys tėvai? „Financial Times“ paskelbė, jog apie 50 proc. JAV gyventojų per metus perskaito vos vieną knygą. Jei lietuvių skaitymo įpročius vertintume pagal Vilniaus knygų mugės lankomumą, atrodytų, kad pas mus skaitančių žmonių labai daug. Tačiau ne iš vieno esu girdėjusi, kad dar nėra perskaitę praėjusiais metais pirktų knygų...
Pernai Kultūros ministerijos užsakymu buvo atliktas išsamus tyrimas apie lietuvių skaitymo įpročius. 47 proc. apklaustųjų teigė skaitantys reguliariai. Vadinasi, likusieji 53 proc. skaito nedažnai. Iš jų 23 proc. per visus metus neperskaitė ir nesiklausė išvis nė vienos knygos. Tarp šių
respondentų, be abejo, yra ir tėvų. Taigi iš to kyla išvada, jog daugybė vaikų namuose nemato pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti.
Su leidiniais kartais tenka lankytis įvairiuose renginiuose. Būna,
kad pats vaikas prašo tėvų nupirkti knygelę. Šie atkerta nepirksiantys. Esą brangu, neverta ir pan. Tačiau už kelių žingsnių nuperka skanėstą, kuris kainuoja kone pusę knygelės kainos.
Išėjęs iš renginio vaikas jau seniausiai bus tą skanėstą suvalgęs ir pamiršęs, o knygelę parsineštų namo ir praleistų su ja ne vieną valandą. Galbūt netgi skaitytų darkart ar pasidalintų su draugais. Jokiu būdu neteisiu tų tėvų ir neteigiu, kad nereikia pirkti skanėstų. Tenoriu pasakyti: jei mums tikrai rūpi, kokius vaikus užauginsime, turėtume aiškiau susidėlioti prioritetus ir mąstyti plačiau.
– Taigi dėl to, kad vaikas knygas ir kitokias veiklas iškeičia į ekraną, atsakingi tėvai?
– O kaip gi kitaip? Dažniausiai tėvai patys pirmieji ir įduoda vaikui į rankas telefoną. Labai patogu, kai ramiai sėdi ir nekvaršina galvos. Ekranas problema tampa vėliau, kai vaikas taip prie jo įpranta, kad nebenori nieko kito. Visgi net ir tokioje situacijoje yra išeičių. Visi vaikai iš prigimties yra smalsūs, lankstūs, atviri naujovėms.
Be jokios abejonės, jie yra pajėgūs keisti savo įpročius, bet tik tada, kai panorės keistis ir tėtis, ir mama, ir visa šeima. Labai dažnai vaikai į
telefonus įninka tik dėl to, kai yra paliekami patys su savimi, negauna pakankamai dėmesio, nėra nukreipiami į kitas įdomias veiklas. Į tokių veiklų sąrašą puikiausiai gali įsilieti ir knygos.
Bet vėlgi, jei vaikas nuo mažų dienų nėra įpratęs kasdien su jomis draugauti, nederėtų jo palikti vieno. Būtų tiesiog nuostabu, jei knygas tėvai su vaiku rinktųsi kartu, drauge vartytų, skaitytų, aptartų, ką perskaitę. Tai būtų puiki nauja pradžia. Galimybė vėl atrasti artimą ryšį su savo vaiku, pajausti, kuo jis iš tiesų gyvena. Pasiryžę šiam nelengvam, bet prasmingam žingsniui, tėvai padarytų gerą darbą ne tik vaikui, bet ir sau.
