Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 29d. 09:47

Iš biuro į gimtinę grįžęs nidiškis vėją gaudo ir mariose, ir paplūdimyje, ir ant ledo

„Irklakojo“ pramogos Nidoje
Asmeninio arch. nuotr. / „Irklakojo“ pramogos Nidoje

Nidiškis Matas Mizgiris po studijų baigimo buvo pasukęs tradiciniu keliu – darbas biure, aukštos pareigos, magistrantūros studijos. Tačiau susilaukęs sūnaus nusprendė grįžti į gimtinę ir užtikrinti, kad niekas, atvykęs poilsiauti į Nidą, nedrįstų pasiskųsti, jog čia gali tik gulėti prie jūros. Jau 14-a metų jo įkurtas „Irklakojis“ organizuoja žygius tiek vandeniu, tiek paplūdimiu skriejant vėjaračiais, tiek pėsčiomis, atskleidžiant užsispyrusių kuršių tragiškas istorijas ir palikimą. Paklaustas, ką veikia žiemą, kai Nidoje siaučia atšiaurūs vėjai, vyras nusijuokia: „Patikėkite, turiu ką veikti, aš auginu keturis vaikus“.

Padirbęs biure prisiminė, jog yra iš Nidos

Visuomet įdomu klausytis pašnekovų, savo gyvenimą išdrįsusių apversti 180° kampu ir nusekusių paskui „širdies balsą“. Todėl interviu pradedu nuo klausimo, kokiomis aplinkybėmis Matas priėmė sprendimą grįžti į Nidą ir demonstruoti atvykėliams įspūdingą Kuršių nerijos gamtą.

„Bakalauro studijas baigiau Vilniuje, tuomet mokiausi magistrantūros studijose Kaune ir kartu dirbau. Turėjau gerą darbą, tačiau jis buvo intensyvus, iki penkių vakaro, o nuo šešių iki devynių – paskaitos. Pasiėmiau vienerius metus akademinių atostogų, tuomet dar sukūriau šeimą ir gimė sūnus – išėjau tėvystės atostogų, nes jau kurį laiką jaučiau, kad reikia pertraukos. Po tų 9 mėnesių nieko neveikimo, pradėjau žiūrinėti naujų darbo pasiūlymų ir supratau, kad į biurą grįžti nesinori. Tada ir prisiminiau, jog esu iš Nidos! Iš kai kurių poilsiautojų buvau girdėjęs: „Ai, nėra ten, Nidoje, ką veikti – tik gulėti prie jūros“. Ir taip gimė veiklos idėja“, – pasakoja M.Mizgiris.

Asmeninio arch. nuotr./Matas Mizgiris su sūnumi
Asmeninio arch. nuotr./Matas Mizgiris su sūnumi

Nidoje nuo mažų dienų buriavęs ir po jos pušynus klaidžiojęs Matas niekuomet neatitrūko nuo gamtos – ir studijuodamas Vilniuje bei Kaune priklausė turistų, žygeivių klubams, dažnai susiorganizuodavo keliones po gamtą, žygius baidarėmis ir dviračiais, kopdavo į Kaukazo kalnus.

Kuršių nerijoje – daug išskirtinės gamtos, o žmonės atvažiuoja tiesiog pagulėti prie jūros.

„Aktyvus gyvenimo būdas, kelionės mane visuomet traukė. Pradėjau svarstyti, kad Nidoje turime Kuršių marias, Naglių gamtos rezervatą, mirusias kopas, bet dažniausiai to grožio niekas nemato – nes po rezervatą negalima vaikščioti. Kuršių nerijoje – daug išskirtinės gamtos, o žmonės atvažiuoja tiesiog pagulėti prie jūros. Tik pradėjus veiklą, paaiškėjo, kad iš tiesų žmonės nori tą gamtą pažinti, pailsėti aktyviau“, – sako M.Mizgiris.

Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje
Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje

Kuršiškas charakteris – šitoj smėlynėj gimiau, čia ir mirsiu

Įkūręs viešąją įstaigą „Irklakojis“, pašnekovas pirmaisiais metais pradėjo organizuoti žygius kanojomis palei kopas – iš vandens šis gamtos stebuklas atsiskleisdavo visu gražumu. Mato teigimu, skrodžiant marias burlente, vaizdai tarsi tie patys, tačiau juos praskrieji tarsi važiuotum automobiliu. Irstymasis kanojomis ar baidarėmis buvo naujas būdas gamtą pažinti lėtai – ir kopos tuomet atsiskleidė dar kitaip. Toks pats gilesnis pojūtis – ir einant per mišką pėsčiomis užuot važiavus dviračiu.

Įdomus ir tas kuršiškas charakteris – kodėl reikėjo 200 metų atsikasinėti tas savo trobų duris?

„Skatinome poilsiautojus pajudėti, pamatyti, pažinti. Juk ir pati Kuršių nerijos istorija – be galo įdomi. Įdomus ir tas kuršiškas charakteris – kodėl reikėjo 200 metų atsikasinėti tas savo trobų duris (vien Naglių kaimas buvo užpustytas 4 kartus), vėliau apskritai išsiardyti visas kaimo trobas, jas kelti į kitą vietą, jei čia pat – perplaukus marias – galėjai gyventi sau ramiai, auginti daržoves be jokio smėlio ir vargo nematyti?“ – retoriškai klausia M.Mizgiris.

Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje
Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje

„Irklakojo“ žygių organizatoriui smagu kaskart pasakoti užsispyrusių kuršių istoriją. Vis dar gana didelė žmonių dalis nedaug žino apie senovės gyventojus, mitusius tik marių teikiamomis gėrybėmis ir atkakliai kentusius smėlio ir vėjo išdaigas. M.Mizgiris pastebi, kad šios istorijos dar giliau įstringa, kai jas išgirsti plūduriuodamas kanojoje ar baidarėje, žvelgdamas į būtent tą vietą, kur pražuvo vienas ar kitas kuršių kaimas.

Gamta ir netradicinės užduotys suartina kolektyvą

Pats Matas jau nuo penkerių metų buriavo. Tokią pramogą siūlė ir poilsiautojams, tačiau kurorto klimatas burlentėmis leisdavo pasidžiaugti gana trumpai. Netrukus aktyvus vyras turizmo parodoje pastebėjo naują būdą pasikinkyti vėją ir į Nidą atgabeno vėjaračius – lengvas trirates transporto priemones su burėmis.

Pats išsilaisvinęs iš biuro darbuotojo statuso, jis organizuoja žygius gamtoje įmonių kolektyvams – su netradicinėmis užduotimis, kurios, kaip pasakoja, leidžia geriau pažinti kolegas.

Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje
Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje

„Šiandien aplinkybės, darbo tempas, lemia, kad kolegos daugiau bendrauja per „Skype“, nei žiūrėdami vienas kitam į akis. Bet žmonės turi įgimtą norą bendrauti, būti vienas šalia kito. Nuolatinis žvelgimas į tą žydrąjį ekraną atveria tuštumą, kurią reikia užpildyti. Tai puikiai pajuntama kolektyvui išvykus į gamtą. Nepažįstamoje aplinkoje jie gauna kokią nors visai su jų kasdiene darbine veikla nesusijusią užduotį, turi ją išspręsti dirbdami kartu. Šios užduoties jie pavieniui neišspręstų. Tai labai suriša žmones“, – sako M.Mizgiris, organizuojantis tokias išvykas ir komandos formavimo užduotis nedideliems įmonių kolektyvams.

Žygių vadovas pastebi, kad kolektyve nejučia atsiranda vienas, kuris generuoja idėjas, antras – kuris jas įgyvendina, trečias – kuris koordinuoja ir prižiūri visą procesą. Kitaip tariant, visi imasi tam tikrų atsakomybių, specialiai jų nesiskirstydami.

Gamta yra gamta. Visuomet turi turėti „planą B.

„Žmonės gali gamtoje bendradarbiaudami vienas kitą geriau pažinti, užmegzti intensyvesnį ryšį“, – sako pašnekovas.

Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ baidarės Nidoje
Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ baidarės Nidoje

Kiekviena užduotis pritaikoma prie kolektyvo narių fizinio pajėgumo, vietos, kur ji vyks (Nida, Juodkrantė ar kita Kuršių nerijos vieta), ir kolektyvo poreikio (ar reikia padėti susibendrauti su naujais žmonėmis, ar sustiprinti komandos ryšius).

Vėjaračiais pratęsia trumpą buriavimo ir baidarių sezoną

Visus M.Mizgirio žygių ir veiklų planus nuolat koreguoja šio nuostabaus gamtos kampelio orai. Veiklas gamtoje kartais tenka greitai perplanuoti, išvydus rytojaus orų ir vėjo prognozę.

„Gamta yra gamta. Visuomet turi turėti „planą B“, – sako M.Mizgiris.

Nidiškiai gali ne tik pasakoti apie tai, kaip keitėsi vėjo blaškomos kopos, bet ir patys matyti akivaizdžius skirtumus – Parnidžio kopa šiandien yra gerokai mažesnė nei prieš keliolika metų. Ar, vedant žygeivių grupes, neapninka pesimistinės nuotaikos, kad dar dešimtmetis – ir nebeliks ką rodyti?

Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje
Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje

„Tokių minčių kyla. Iš tiesų kai atsimenu Parnidžio kopą, kokia ji buvo, kai buvau vaikas... Dar po 20 metų Parnidžio kopos gali ir nelikti – ką Vakarų vėjas išpusto, nebegrįžta. Ir tos pačios mirusios kopos – kai pradėjome organizuoti žygius, jos buvo kokiais 5 metrais aukštesnės...“ – pripažįsta M.Mizgiris.

Kuršių nerija – ne Italijos kurortas, todėl aprašytomis pramogomis vandenyje čia galima mėgautis tris, geriausiu atveju – keturis mėnesius.

„Lietuviai – ne norvegai. Jeigu lyja, vadinasi, reikia žiūrėti televizorių, – juokiasi pašnekovas. – Iš tiesų tai viskas priklauso nuo aprangos ir žygis lyjant gali būti dar kitokia patirtis. Jeigu esi šilčiau apsirengęs ir daugiau mažiau sausas – nieko baisaus“.

Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje
Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje

Ieškodamas būdų patirti gamtą ir tuomet, kai pakyla atšiauresni, stipresni vėjai, M.Mizgiris pakvietė Nidos svečius išbandyti vėjaračius. Jais galima buriuoti visą laiką, kol nėra ledo ar sniego.

„Esu bendravęs su aukšto lygio vadovais, jie sako: „Šis sportas patenka į trejetuką geriausių, ką esu per savo gyvenimą išbandęs“. Iš tiesų, man patinka vėjaračių natūralumas –nėra jokių motorų, jų gaudimo: tėra burė, ratai – ir pirmyn. Ar sudėtinga valdyti vėjaratį? Viskas gana paprastai valdoma dviem rankomis: viena vairuoji, kita – valdai burę. Kai vėjas stipresnis, arba į vėjaratį sėdasi vaikas – dedamos mažesnės burės, kad greitis būtų mažesnis“, – sako „Irklakojo“ vadovas.

Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje
Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje

Žiemą nuobodžiauti neleidžia 4 vaikai

Beje, Matas Mizgiris 2012-aisiais yra tapęs pasaulio „Blokart“ kategorijos vėjaračių čempionu. Šiuo metu vėjaračiais paplūdimį raižo jo sūnus Vykintas, taip pat pelnęs ne vieną titulą vaikų kategorijoje, jis taip pat priklauso Lietuvos rinktinei kaip buriuotojas. Pamažu šią transporto priemonę išbando ir Mato dukra Austėja. Pats M.Mizgiris vis dar dalyvauja Lietuvos ir Europos vėjaračių varžybose.

„Man šis sportas patinka, nes, kaip jau minėjau, buriuoju nuo vaikystės. Žiemomis per marias skriedavome ledrogėmis ir kartą, ilgai nesulaukęs ledo, draugui pasakiau: „Reikėtų mums kokius ratus prisitaisyti, pralėkti paplūdimiu“. Tik vėliau sužinojau, kad egzistuoja vėjaračiai“, – sako pašnekovas.

Darydamas tai, ką mėgsti, atiduodamas save kitiems, susikoncentruodamas į tai, kuo gali būti naudingas, o ne į materiją, patiri visiškai kitokią gyvenimo kokybę.

Tik Lietuvoje toks įrenginys gali pasirodyti naujovė – pasak Mato, Prancūzijoje, Belgijoje vėjaračių sportas yra šimtametė tradicija.

„Vėjaračiu vis tiek gali važiuoti kranto linija arba lygiu aerodromo asfaltu. O ledui užšalus traukiame ledrokes ir niekas Tavęs neriboja. Gali važiuoti kilometrais į vieną ir į kitą pusę. Tiesa, pirmiausia – saugumas. Tikriname ledo storį, matuojame centimetrais. Praėjęs sezonas buvo visai neblogas – važinėjomės ledrogėmis gal 7 savaitgalius. O jei pajūryje – šilčiau, tuomet greičiau užšąla Vilnius, ežerai ties Šiauliais – važiuojam ieškoti to saugaus ledo kitur“, – atskleidė M.Mizgiris.

Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje
Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje

Paklaustas, ar žiemos metu neužklumpa nuobodulys, vyras juokiasi: „Mes su žmona auginame keturis vaikus – tikrai nenuobodžiaujame. Du iš jų jau irgi buriuoja, o kitiems vasara – žaidimų ir buvimo lauke metas.“

„Nenoriu niekur iš čia kraustytis. Žinoma, gal iki 100 metų amžiaus šia veikla neužsiimsiu, tačiau manau, jog darydamas tai, ką mėgsti, atiduodamas save kitiems, susikoncentruodamas į tai, kuo gali būti naudingas, o ne į materiją, patiri visiškai kitokią gyvenimo kokybę“, – pokalbį užbaigia M.Mizgiris.

Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje
Asmeninio arch. nuotr./„Irklakojo“ pramogos Nidoje
Inicijuotas turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką