Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 07 03, 18:59

Iš pelenų prisikėlusi D.Breivė – netekusi verslo 8 mėnesius dirbo be poilsio: „Neturėjau kitos išeities“

Žinomos verslininkės Daivos Breivės gyvenimas pažymėtas amerikietiškais kalneliais, kuriuose yra ne vienas staigus nusileidimas ir gerokai sunkesnis pakilimas. Per pandemiją netekusi 20 metų sėkmingai vystyto verslo, ji atsidūrė žemiausiųjų, bedarbių, kategorijoje ir, iki tol galėjusi sau leisti labai daug, išmoko gaudyti parduotuvėje akcijas, pirkti nukainotą maistą ir atidėti net būtiniausius poreikius. Tačiau ji ne tik nepalūžo, bet per karantiną nėrė į rizikingą maitinimo verslą ir sukūrė šiuo metu jau sėkmingai Kaune funkcionuojantį restoraną „SUSHI Lounge“.
Daiva Breivė
Daiva Breivė / Asmeninio archyvo nuotr.

Buvusios kelionių agentūros „Megaturas“ savininkei ir vadovei verslą pavyko išsaugoti net po skyrybų su savo vyru ir verslo partneriu, tačiau pandemija ir karantinas jau buvo per didelis iššūkis.

„Tuo metu, kai įmonė buvo pakilime, gavau daug pasiūlymų ją parduoti, todėl vyko derybos, susitikimai šiuo klausimu. Man beliko įvardinti kainą ir mes būtume padarę sandorį. Bet prasidėjo pandemija. Nors įmonė neturėjo jokių skolų, ji turėjo didelių įsipareigojimų dėl nuomos prekybos centrams ir darbuotojų atlyginimų. Sustojus įmonės veiklai, kurios kelionių pardavimai iki tol per metus siekdavo 20 mln. eurų, šie įsipareigojimai negalėjo keistis. Tai kainuodavo mums 120 tūkst. eurų per mėnesį. Supratau, kad negalėsiu jų įvykdyti. Tuomet kreipiausi į vieną iš potencialių pirkėjų – į stiprią belgų įmonę – ir pasakiau, kad esu pasiruošusi parduoti įmonę už simbolinę kainą“, – atviravo pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Breivė
Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Breivė

Visą gyvenimą kitiems kūrusi darbo vietas Daiva pati atsidūrė bedarbių gretose ir sužinojo, koks jausmas, kai tu kelis mėnesius karštligiškai ieškai darbo, bet jo nerandi. Ir koks jausmas yra dirbti fizinį darbą po 12–16 valandų be poilsio dienų, kad išlaikytų šeimą. Šiandien ji jau gali atsikvėpti, tačiau ir šiandien, kai trūksta rankų, restorano savininkę galima pamatyti dirbančią kartu su savo darbuotojais.

Taigi, likote be verslo, pajamų ir darbo?

– Taip. Sakoma, kad kai 21 dieną darai tą patį, susiformuoja įprotis. Aš tą patį dariau 20 metų, todėl, netekus veiklos, buvo labai sunku psichologiškai. Ryte neturėjau, kur eiti, man niekas neskambino, aš niekam neskambinau, nebuvo jokių pasitarimų, nuo kurių pradėdavau rytą, jokių problemų, jokių sprendimų. Anksčiau aš nuolat būdavau veiksme, bet vieną dieną iš viso to nieko nebeliko.

Pradėjau ieškoti darbo, bet nesėkmingai. Buvo netinkamas metas – daugybė įmonių buvo prastovose ir tvyrojo nežinia, kiek viskas tęsis. Po kelių mėnesių galiausiai gavau pasiūlymą vystyti transporto įmonę, tačiau manęs netenkino siūlomas darbo užmokestis.

Atsimenu, baigiau pokalbį su juo stovėdama gatvėje, kurioje kaip tik buvo mano sušių restoranėlis. Jį jau seniai turėjau, bet jis buvo beveik nuostolingas, išlaikiau jį tik todėl, kad tai buvo mano pomėgis. Veikla ten vyko labai pasyviai. Žiūrėjau į jį ir svarsčiau – arba jį teks uždaryti, nes nebeturiu, iš ko mokėti darbuotojams atlyginimų, arba visgi pabandysiu išsukti verslą. Ir nusprendžiau pabandyti.

Man visada patiko maistas, svetingumas, patiko suteikti žmonėms džiaugsmo ir malonumo, matyti, kad jie jaučiasi gerai. Negalėčiau vykdyti veiklos, susijusios su liūdesiu ar kokiomis nors bėdomis. Kelionės taip pat buvo verslas, kuris teikdavo žmonėms džiaugsmo, todėl matydavau šios veiklos prasmę.

O sušiai atsirado todėl, kad jie man asocijuojasi su išlaikytu santūrumu, solidumu. Man patinka japonų kultūra, jų papročiai. Japonai ilgiausiai gyvena, nes sugeba užtikrinti geras gyvenimo sąlygas. Jie labai išvystę technologijas, bet jos neužgožė natūralios mitybos, atvirkščiai, ją puoselėja. Mes, lietuviai, šiuo metu tikrai ne taip sveikai maitinamės kaip japonai.

Labai drąsus sprendimas – pradėti restorano verslą per pandemiją...

– Neturėjau kitos išeities. Dėl nesėkmingų darbo paieškų jaučiausi labai blogai – nesaugi, nevertinga, nepasitikinti savimi. Tai tikrai ne pati lengviausia situacija gyvenime, juolab kad ji man nutiko pirmą kartą. Iki tol man niekada neteko ieškotis darbo, aš pati kurdavau darbo vietas.

Neturėjau nieko – nei pajamų, nei automobilio, bet nepasidaviau. Atleidau iš restoranėlio visus darbuotojus ir, pasisamdžiusi du indus, pradėjau dirbti pati. Indus pasirinkau todėl, kad jie gerai moka elgtis su ryžiais, o kokybę prižiūrėjau aš, visą laiką būdama ir dirbdama kartu su jais.

Aštuonis mėnesius dirbau kiekvieną dieną, be poilsio dienų, kartais ir po 16 valandų. Kadangi restoranai dėl karantino buvo uždaryti, maisto tiekėjai neveždavo į juos prekių. Turėdavau jas atsivežti pati. Taigi ryte prisikraudavau į vežimėlį 100 kg ryžių, 20 kg agurkų, lašišos ir kitų maisto produktų. Iš viso susidarydavo apie 200 kg. Ir kviesdavau taksi.

Ne visada pavykdavo iš pirmo karto. Kai kurie vairuotojai, pamatę mane su visomis tomis prekėmis, atsisakydavo vežti ir dar piktą repliką numesdavo, kad jie – ne krovininis automobilis. O aš likdavau su savo manta stovėti šaltyje, kol atvažiuos kitas. Ir būdavo tokių vairuotojų, kurie padėdavo ne tik susikrauti prekes, bet ir nunešti jas iki restorano. Tačiau aš būdavau laiminga vien todėl, kad mane veždavo. Atsimenu, kartą automobilį taip prikroviau, kad žuvį laikiau ant kelių, nes nebebuvo, kur jos padėti.

Kaip ištvėrėte tokį krūvį fiziškai?

– Nesu fiziškai stipri, todėl dirbti man nebuvo lengva. Būdavo, grįžtu 12 val. nakties, o septintą jau reikia išvažiuoti. Kartais pabudusi netgi apsiašarodavau. Kūnas jausdavosi kaip sudaužytas. Iš lovos eidavau iki vonios tarsi medinėmis kojomis, kol išsijudindavau. Atsimenu, per Naujuosius metus grįžau prieš pat vidurnaktį, atsisėdau ir užmigau. Vaikai mane pažadino, sako: „Mama, jau Nauji metai.“

Tačiau po truputį pradėjau pasitikėti savimi šioje srityje, patikėjau, kad jeigu kiti gali, galiu ir aš. Pakeičiau maisto tiekėjus, meniu, pati išmokau daryti sušius – mokiausi ir iš interneto, ir iš vietinių meistrų. Ne tam, kad tapčiau gera sušių meistre, bet kad suprasčiau kitų klaidas, nes man labai svarbi kokybė, taip pat norėjosi tobulinti procesą, ypač kalbant apie ergonomiją ir gamybos trukmę. Stengiausi taip sustyguoti procesą, kad pagaminimo laikas būtų kuo trumpesnis. Jeigu klientas ateina, jis nelinkęs laukti ilgai.

Kūnas jausdavosi kaip sudaužytas. Iš lovos eidavau iki vonios tarsi medinėmis kojomis, kol išsijudindavau.

Man labai padėjo pažįstami, kurių turiu daug. Per patį pandemijos įkarštį, nežinodama, ko griebtis, parašiau visiems pažįstamiems žmonėms, kad negaliu jų pakviesti į restoraną atšvęsti įmonės gimtadienio, bet norėčiau jiems pristatyti į namus sušių rinkinį. Ir paprašiau, jeigu jie sutiktų, su tais sušiais nusifotografuoti ir pasidalinti socialiniuose tinkluose. Ir visi sutiko paremti smulkųjį verslą. Išvežiojau sušius ne tik po Kauną, bet prasibroviau ir į Vilnių pro užkardas.

Taip pat turėjau labai daug paramos iš lojalių pirkėjų. Gal jie ir ne visada norėdavo tų sušių, bet užsisakydavo juos, kad paremtų mane. Už tai jiems visiems esu be galo dėkinga. Jų visų dėka pardavimai pradėjo augti.

Kas jus visą tą laiką palaikė nenuleisti rankų, kol pradėjo sektis?

– Palaikė keli dalykai. Labai reikėjo pajamų ir, kai pajutau, kad įmanoma dirbti nenuostolingai, apsidžiaugiau. Pagalvojau, kad, jeigu galima dirbti bent kažkiek pelningai, vadinasi, aš galiu pasiekti dar didesnį pelną. Kitas dalykas – tai, ką darau, turiu ambicijų daryti labai gerai. Kelionių srityje buvau viena geriausių, tikėjau, kad ir čia man pavyks. Paprastai aš sunkiai pasiduodu, labai retais atvejais nuleidžiu rankas. Galiausiai jaučiausi atsakinga už savo vaikus ir buvo baisu likti be pajamų.

Tačiau vaikų tuo laikotarpiu turbūt praktiškai nematydavote?

– Matydavau, nes jie dirbo su manimi. Pavyzdžiui, dukra nuo 6-os iki 9-os vakaro tikrai dažnai man padėdavo, nes po pusantro mėnesio pardavimai pradėjo didėti dešimtimis kartų, reikėjo daugiau pajėgų, bet aš dar nebuvau tikra, jog uždirbame pakankamai, kad galėčiau samdyti žmones.

Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Breivė
Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Breivė

Po pusmečio situacija stabilizavosi ir jau pradėjau svarstyti apie pokyčius. Pakeičiau restorano vietą, meniu, aptarnavimą, padaugėjo personalo. Kauno Laisvės alėjoje esame jau apie metus ir per tą laiką mūsų apyvarta pakilo 6 kartus, esu patenkinta veiklos rezultatais.

O aš jaučiuosi įrodžiusi sau, kad galiu sukurti sėkmingą verslą pačioje sunkiausioje srityje – visi sako, kad maitinimo verslas yra pats sunkiausias. Aš jo nesirinkau, jis mane pasirinko sutapus aplinkybėms, bet džiaugiuosi, kad viskas pavyko. Žiūrėsim, ką gyvenimas dar atneš. Galbūt imsiuosi dar ir kitų verslų. Gal grįšiu prie pradinių įgūdžių. Man tiesiog patinka kurti. Realybėje kiekvienas verslas yra dalis fantazijos ir kūrybos. Neįmanoma nukopijuoti kažkokios formulės. Kiekvienas verslininkas priima unikalius jo charakteriui, jo būdui tinkamus sprendimus.

O kas jums gyvenime svarbiausia?

– Man labai patinka gamta. Kaip agronomo dukra, augusi mažame miestelyje, kiekvieną rytą vasarą vaikštau basa po žolę. Pabuvimas gamtoje man suteikia labai daug harmonijos. Auginu daug augalų, mėgstu gyvūnus, turiu keturis šunis.

Iš pradžių turėjome vieną kilmingą kalytę, su kuria kartu visur keliaudavome. Dabar jai 15 metų. Kai nustojome tiek keliauti, pasiėmėme šuniuką iš prieglaudos, bet po kelių mėnesių jis mirė – visiems buvo didelė trauma. Kad sumažintume gedėjimo jausmą, nusipirkome dar vieną šunį, taip pat kalytę, o ji atsivedė šuniukų. Vaikai taip prie jų priprato, kad du šuniukus, kiekvienam vaikui po vieną, pasilikome. Taigi pas mus gyvena mama, du broliai ir išpuikusi pagyvenusi teta. Iš ryto keliuosi šeštą ir, pirmiausia, kaip ūkininkas eina prižiūrėti gyvulių, vedu šunis. Tada pasirūpinu vaikais ir vykstu į darbą.

Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Breivė
Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Breivė

Ar dabar sau leidžiate turėti laisvalaikio?

– Jeigu darbu paverti savo pomėgį, tu niekada ir nedirbi. Kita vertus, niekada ir nesiilsi. Kad ir kaip ten būtų, man iš tiesų kartais laisvalaikis yra darbas. Nuo senų laikų, kai vaikai klausdavo, ar važiuoju į darbą, stengdavausi jiems formuoti viziją, kad darbas nėra katorga ir vargas. Sakydavau: jūs žaidžiate su savo žaislais, o aš važiuoju pažaisti su savo. Į darbą važiuoju kaip į šventę. Man patinka dirbti – nemėgstu žmonių tinginių. Nors fiziškai dirbti man nėra lengva, daug priimtinesnis darbas galva, jeigu reikia, galiu viską padaryti.

O jeigu jau ilsiuosi, darau tai šimtu procentų. Labai mėgstu vandenį, keliones, dabar pamėgau futbolą. Sūnus po didelės traumos 3 mėnesius praleido lovoje. Norėdama jį palaikyti, sužinojau, kad jo svajonė – gyvai pamatyti, kaip žaidžia pasauliniai futbolo klubai. Jo mėgstamiausia komanda – iš Madrido, tad vykome į jos stadioną, kuriame telpa 180 tūkst. žmonių, stebėti rungtynių.

Kaip „juodąjį“ periodą išgyveno vaikai?

– Auginu du dvynius, kuriems šiemet sukako 16 metų. Visada stengiausi, kad jie augtų kuo savarankiškesni. Kad jie būtų pajėgūs nepasimesti, jeigu kažkas atsitiks jų gyvenime ar pasaulyje. Kai jiems buvo 15 metų, išmokiau juos vairuoti, jie išsilaikė teises ir dabar į mokyklą vairuoja patys – kiekvienas savo mažu miesto automobiliuku. Daugelis pažįstamų sakė, kad išprotėjau. Esą patys užsimuš ir kitus užmuš. Jeigu mano vaikai būtų kitokie, ir aš taip manyčiau, bet jie labai atsakingi, protingi, greitai orientuojasi.

Tariuosi su vaikais net visai nevaikiškais klausimais – klausiu, kad sužinočiau kitokią nuomonę. Šiandien jie patarė taupyti, kai svarstėme apie didesnį pirkinį šeimoje, nes galbūt ateina krizė.

Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Breivė
Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Breivė

Mums su vaikais teko patirti įvairų gyvenimą – kai galėjome labai daug ir kai nebuvo pakankamai pinigų net būtinosioms reikmėms. Jie yra valgę Paryžiaus restoranuose, kuriuose vietą reikia rezervuoti prieš du mėnesius, ir matę, kaip reikia taupyti maistą. Todėl pakankamai adekvačiai vertina visas situacijas.

O jūs pati? Kaip tvarkėtės su emocijomis, kai teko iš aukšto pragyvenimo lygio kristi žemyn?

– Buvau pasiskyrusi tam tikrą sumą, kurią galiu išleisti per dieną maisto produktams. Labai gelbėjo akcijos, o kartais netgi pirkdavau vakare nukainotą maistą. Tačiau ir paprastą maistą galima gražiai patiekti, paįvairinti, paspalvinti, pasistengti neliūdnai tai daryti.

Jeigu nuo vienai dienai skirtų pinigų šiek tiek likdavo, kitą dieną jau galėdavome įsigyti geresnio maisto. Stresas, aišku, buvo nemažas. Bet, manau, daugelis esame patyrę panašių laikų. Gyvenime būna pakilimų ir nusileidimų – tik į socialinius tinklus mes visada keliame nuotraukas, kokie esame gražūs ir laimingi.

Mano manymu, prasmingiausia ir sunkiausia pamoka gyvenime – išmokti atsisveikinti su tuo, ką turi. Tikėti, kad daug ką gyvenime dar gali ir atrasti, užsidirbti, turėti. Nežinai, kokia laimė ir džiaugsmas tavęs laukia už kampo. Svarbu nepalūžti, kai kažko netenki, nes gyvenime laukia dar daug atradimų. Man pačiai jų buvo tikrai stebuklingų, kai atrodydavo, kad situacija be išeities, bet ji pakrypdavo į tokią gerą pusę, kad net stebiesi, kaip taip sudėlioja Visata, tu net negalėjai numanyti tokios baigties.

Prasmingiausia ir sunkiausia pamoka gyvenime – išmokti atsisveikinti su tuo, ką turi.

Gyvenimas pats savaime yra kaip nuotykis, kuris labai priklauso nuo mūsų požiūrio. Kaip ta stiklinė – pusiau tuščia arba pusiau pilna. Būna akimirkų, kai labai sunku įžvelgti, kad ji pusiau pilna, bet tuomet viduje susikaupiu ir pasakau sau, kad viskas bus gerai. Kad viskas praeis. Ir praeina. Svarbu stotis ir eiti – ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Tu negali sėdėti visą dieną, net jei neturi darbo. Kiekvienas mažas veiksmas lipdosi į didelį kamuolį, kuris vis didėja ir gražėja.

O kas jums yra gyvenimo prasmė?

– Man tai yra meilė, kuri gali būti labai įvairi – žmonėms, vaikams, darbui. Labai svarbu mylėti žmones, net jeigu jie nėra tobuli. Pinigai taip pat svarbūs, kad ir kas ką sakytų. Aš tai esu patyrusi, todėl labai gerai žinau, kad tik patenkinus bazinius poreikius jau galima svajoti apie žvaigždes, tyrinėti gamtą, džiaugtis gyvenimu. Bet kol pirminiai poreikiai nepatenkinti, sunkiai įmanoma jausti kitus dalykus.

Taip pat svarbi savitarpio pagalba. Kartą parduotuvėje, prisikrovusi kalnus maisto restoranui, pamačiau senuką su senoviniu portfeliu, vartantį rankose kažkokią prekę ir bandantį įžiūrėti jos kainą. Toks vaizdas mane iš karto paralyžiuoja, gerklėje ima kilti gumulas. Aš prie jo priėjau ir paprašiau priimti iš manęs 50 eurų. Tuo metu man tai buvo dideli pinigai, bet kai mes patys duodame, gerumas sugrįžta su kaupu. Juk man taip pat padėjo labai daug žmonių. Todėl šiandien, pamačiusi žmogų, ypač neįgalų, išgąstingai vartantį valgiaraštį, aš jį pati pavaišinu, kad jis bent vieną dieną turėtų šventę. Nes žinau, kaip tas žmogus jaučiasi.

Kai parama yra kaip reikalavimas, ji praranda savanoriškumo spalvą, nes ne visada visiems gali padėti, bet tam tikrose situacijose būti jautrūs vieni kitiems mes tikrai galime, ypač šiuo neramiu laikotarpiu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką