Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 8d. 11:06

Išskirtinio žurnalo leidėja R.Jusionytė: man svarbu, kad žmonės išlaisvėtų veikti, ką nori

Rasa Jusionytė ir jos leidžiamo žurnalo viršelis Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. ir Ugnė Henriko nuotr. / Rasa Jusionytė ir jos leidžiamo žurnalo viršelis

„Naiviai skamba, bet norėjau, kad kiekvieną dieną atėjus į darbą būtų tokio ošimo – jausmo, kad kuri“, – 15min GYVENIMUI pasakojo Rasa Janina Jusionytė, jau kurį laiką savarankiškai vystanti savo „What do people do“ projektą.

Anksčiau laidų vedėja kalbindavo įdomia veikla užsiimančius, kūrybiškus žmones Lietuvoje. Išėjusi iš „Žinių radijo“, mergina pati išleido žurnalą apie darbą, kuris, R.J.Jusionytės teigimu, nėra apie „netikras sėkmės istorijas“. Jos nuomone, Lietuvos visuomenei reikia išgyti ir net „tvirtam kaip mūras“ dešimto dešimtmečio verslininkui reikėtų su kažkuo pasikalbėti.

– Papasakokite apie savo naująjį „What do people do“ projektą, kuris persikėlė ne tik į žurnalą, bet ir „Youtube“.

– Mane žmonės pažįsta iš „Žinių radijo“, o vėliau iš projekto „Nebegėda“. Pasinaudojusi lankstumu „Nebegėdoje“ vedžiau laidą „Ką žmonės jaučia“ (juokiasi). Dabar sąmoningai atsisakiau šių veiklų, kas moraliai buvo itin sudėtinga.

Šiuo metu noriu užsiimti savo veikla, todėl tarsi didelėmis sodininko žirklėmis nukirpau saitus, kuriuos ilgai mezgiau. Laida, kurią vedžiau 3 metus, jau buvo spėjusi įsibėgėti – reitingai dar niekada nebuvo tokie geri.

Šiuo metu noriu užsiimti savo veikla, todėl tarsi didelėmis sodininko žirklėmis nukirpau saitus, kuriuos ilgai mezgiau.

Galbūt man netiko keletas kultūrinių „Žinių radijo“ dalykų. Nors pati pasirinkau dirbti neatlygintinai, tačiau ir didžiajai daliai laidų vedėjų jie nemoka. Manau, kad kažkuriuo metu tai tampa nesąžininga.

Nors palikti darbą buvo baisu, visgi baimės jausmas tapo viena iš priežasčių. Galiausiai prieš išleisdama žurnalą daug nesitikėjau. O ir prieš tai Londone dirbau tokiuose pačiuose nepriklausomuose žurnaluose.

– Kaip sekėsi juose dirbti?

– Esu dirbusi literatūriniame žurnale apie maistą „Toast Magazine“. Pamenu, kad dar studijuodama žurnalų leidybą, atėjau į „Tate Modern“ žurnalų parduotuvę. Ten paėmiau „Toast Magazine“ į rankas ir galvojau „Vau! Noriu čia dirbti!“

Jeigu sako, kad Vilnius mažas, tai ir Londonas galiausiai toks pasidaro. Per laiką susipažinau su šio žurnalo redaktore, rašiusia ir „Financial Times“, „Vogue“ Miranda York. Ji porą metų už mane vyresnė, bet buvo įtakingiausių žmonių 1000-uke. Žinoma, ne už staipymąsi instagrame, bet už mintis ir darbus.

Į žurnalą atėjau kaip žmogus, galintis daug padėti su operaciniais veiksmais: susikalbėti su iliustruotojais, sužiūrėti, kad rašytojai dirbtų su tekstais. Žodžiu, būti dešiniąja redaktores ranka. Tuo metu jau buvo penkeri gyvenimo Anglijoje metai ir labai norėjau rašyti. Komplekso dėl anglų kalbos neturėjau, tačiau tai vis tiek mano antroji kalba. Todėl rašyti ėmiau labai po truputį.

Daugiausia rašiau apie šeimos restoranus, tačiau straipsniai buvo ne apie maistą, o savininkų istorijas. Mano misija buvo – „Make it hip again“.

– Galbūt tai ir buvo „What do people do“ idėjos pradžia?

– Galbūt tai ir buvo projekto pradžia. Visgi tai gimė labiau iš to, jog Londone freelance’int nėra labai lengva. Bet iš tiesų nėra svarbu kur, tačiau karjeros pradžioje yra daug nesaugumo. Jeigu jau gavai užsakymą, tai turi jį padaryti 150 procentų, nes taip gali gauti rekomendacijų. Aš plėšiausi 1000 procentų ir bebaigdama universitetą tikrai turėjau labai gerą darbą rinkodaros srityje.

Tačiau išėjau ir pasakiau, jog nenoriu sėdėti biure ir daryti, ką man liepia. Gal naiviai skamba, bet norėjau, kad kiekvieną dieną atėjus į darbą, būtų tokio ošimo – jausmo, kad kuri. Šis kelias buvo sunkesnis.

Jeigu jau gavai užsakymą, tai turi jį padaryti 150 procentų, nes taip gali gauti rekomendacijų.

Tačiau net ir Londone aplinkui mačiau daug netikrų sėkmės istorijų. Pavyzdžiui, kalbantis su pažįstamais žinai, kaip jiems sunku, tačiau, kai išeina jų intervas – vau, kokie jie visi ten nugludinti.

Norim nenorim, mes visi save lyginam skaitydami, stebėdami instagramą. Taigi, skaitant apie šią pagražintą realybę – net nusvyra rankos. Man atrodo, jog mūsų visuomenei sveika išgirsti tikrąsias istorijas, nes tai yra healing (liet. gydantis) dalykas.

Interviu su Benu Gyliu citavote Neringą Rekašiūtę, teigusią, jog šiam pasauliui nereikia herojų, bet jiems reikalingi „sielų gydytojai“. Jums neskamba truputį kaip „New Age“ teorijos, kurios kalba apie įvairų pseudospiritualumą?

– Apie šiuos dalykus gerai pasakė Gintarė Krutinytė-Rugpjūtis. Nors ir užaugome kaip Romos katalikai, tačiau krikščionybės visai nepažįstam (galbūt kas nors ir pavaikščiojo į sekmadienio mokyklas). Mes atsiverčiam ir truputį paskaitom internete apie budizmą, konfucionizmą ir pasiimam, kas mums patogu.

Atsargiai žiūriu į patogių dalykų iš skirtingų religijų susirinkinėjimą.

Donatas Paulauskas savo knygoje rašė, kad kai atsisakai status quo apie vyriškumą, tau reikia iš naujo sugalvoti savo vyriškumą. Analogiškai, kai užaugi be religijos, neturi tam tikrų dogmų, kas yra gerai. Šiaip atsargiai žiūriu į patogių dalykų iš skirtingų religijų susirinkinėjimą, tačiau Neringa neturėjo omeny to, kaip tu tai interpretuoji.

Jeigu kam nors pasakai, kad turiu naują idėją, dažniausiai išgirsti – gal geriau tu dar pasilik tam savo darbe, žiūrėk čia tas ir anas gali nepavykti. Lietuvoje labai daug kritikų būrelio mentaliteto, sarkazmo, o mažai palaikymo.

Kitaip Anglijoje – ten tau pasiūlys sukontaktuoti su kokiu nors žmogumi, kuris galėtų padėti. Galbūt Lietuvoje žmonės dar nepatikėjo savimi. Gyventi ne pagal normas yra didelė vidinė laisvė, o kai girdi apie kitų žmonių laisvas idėjas, jie irgi nori juos įsprausti, nes jiems taip saugiau.

Tas „healingas“ yra apie mažesnį save lyginimą su kitais, didesnį tikėjimą savimi ir kitais, mažesnį pavydą ir kaip tik apie norą padėti vieni kitiems.

Tas „healingas“ yra apie mažesnį save lyginimą su kitais, didesnį tikėjimą savimi ir kitais, mažesnį pavydą ir kaip tik apie norą padėti vieni kitiems.

– Ko gero, senas geras 1990-ųjų „verslininkas“ nesuprastų, ką jūs čia darote.

– Ko gero, tam verslininkui taip pat reikėtų su kuo nors pasikalbėti. Juk sakydama „verslininkas“, taip pat naudoji vyriškąją giminę. O vyrų psichinė sveikata Lietuvoje – prastos būklės. Visi tie verslininkai, kurie stovi tvirti kaip mūrai…

Esu kažkada sakiusi, kad mums labiau reikėtų būti kaip medžiams. Yra tokių, kurie stovi prieš vėtrą stori, sustabarėję ir lūžta, o yra tokių, kurie nulinksta ir vėliau atsitiesia.

Man rodos, jog tradicinis verslininko įvaizdis ateinančiai kartai nebepriimtinas. Labiau kalbu ne apie tai, kaip babkes vartyti, nors tai labai svarbu ir bet kokį kūrybišką dalyką darydamas turi užsidirbti. Kai ateina santechnikas arba elektrikas – tu sumoki, lygiai taip pat už teksto redagavimą žmogus turi gauti pinigų.

Tradicinis verslininko įvaizdis ateinančiai kartai nebepriimtinas.

Taigi daugiausia kalbu apie tą vidinį dalyką, kai duodu sau laisvę kurti, pradėti bei kaip būti tame procese, nes tikrai yra sudėtingų akimirkų. Man svarbiau sukurti ne kritikų būrelio mentalitetą, bet išlaisvinti žmones imtis daryti savo dalykų.

– Žurnalas ir „Youtube“ kanalas veikia angliškai. Ar turite pasaulio uždominavimo planų lyg koks Donatas Montvydas, norintis sukurti pasaulinį hitą? Šis žurnalas taip pat sėkmingai parduodamas ir užsienyje.

– Su ta Europa tai faina! Tarkim, į Lisaboną iškeliavo 10 žurnalų prieš Kūčias. O jau kokią sausio 5 pasakė, jog jie parduoti ir užsisakė visą dėžę!

Galvojau, kad šiam žurnalui gerai seksis tokiuose miestuose kaip Londonas, tačiau, pasirodo, jam labai gerai sekasi Berlyne, Lisabonoje.

Planuoji vienaip, o atsitinka kitaip. O jei pasisakai, kad kitas žurnalas turi būti pardavinėjamas 5 kartus didesniu tiražu, išaugti į „Vogue“, paprasčiausiai sau išsikasi duobę ir tarp svajonės ir tavęs atsiranda milžiniška praraja. Vien apie tai pagalvojus auga nerimas ir paprasčiausiai nebenori to daryti.

Aš tiesiog noriu išleisti žiauriai gerą žurnalą!

Aš išmokau sau sakyti – gerai, keliaukime mažais žingsneliais. Pavyzdžiui, nuvažiavome į Londoną, kur pabandėme įrašyti podkastą, tačiau bekuriant supratau, jog ne visai tokio noriu. Gerai, važiuojame dar kartą į Londoną. O dabar dar važiuosime į Veneciją ir Barseloną. Tokie mano maži žingsneliai – reikia įrašyti vieną, o tada kitus ir žiūrėti, kaip jiems sekasi.

Galiausiai šiam projektui angliški podkastai visiškai neveikia, todėl galbūt reikėtų koncentruotis į „Youtube“ arba daryti ne 2 žurnalus per metus, o leisti, kas 3 mėnesius. Šiame etape man svarbu duoti sau daug erdvės kūrybai, išvažiuoti į Barseloną.

O pripažinimo, kuris supažindintų mane su visu pasauliu, tikrai nereikia. Aš tiesiog noriu išleisti žiauriai gerą žurnalą!

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką