Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2016 vasario 29d. 20:40

Japoniją pamilusi kūrybininkė Jennifer Geacone-Cruz: „Japonai – paradoksų rinkinys“

Jennifer Geacone-Cruz
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr. / Jennifer Geacone-Cruz

Jennifer Geacone-Cruz – laiminga, ji gyvenime daro tai, kas jai patinka. Tačiau apibūdinti žodį „tai“ – gana sudėtinga, nes Jennifer veikla apima galybę dalykų: mados redaktorės ir stilistės darbą (net tokiuose žurnaluose, kaip „Harper’s Bazaar Japan“), verslo konsultacijas, reklamą, leidybą, vadybą, rinkos analizę, meninius projektus ir pan. Vilniuje Jennifer yra viešėjusi kaip dizaino savaitės „Made in Japan“ viešnia.

– Vilkite stilizuotą kimono, Vilniuje skaitėte paskaitą apie tai, kaip įdiegti savo prekės ženklą Japonijoje. Kas jus sieja su ta šalimi?

– Aš gimiau Puerto Rike, Karibuose. Mokyklą lankiau Amerikoje, gyvenau Paryžiuje. Tėvas dirbo su elektronika NCR kompiuterių kompanijoje, dažnai verslo reikalais važinėdavo į Japoniją, o mama domėjosi japonų menu, namuose jo buvo, tad kai sugalvojau studijuoti kurią nors kalbą, nenorėjau mokytis romanų grupės (nes augau kalbėdama ispaniškai, prancūziškai, itališkai, angliškai) ir pasirinkau japonų. O kai ėmiau ieškotis darbo, Tokijo Waseda universitetui kaip tik reikėjo lektorių. Nutariau ten padirbėti kokius metus, bet likau beveik dešimčiai. Ir dabar, nors gyvenu Berlyne, nuolat važinėju į Tokiją. 

– Kaip patekote į tokį solidų žurnalą „Harper’s Bazaar Japan“? 

– Mano mama dirbo mados industrijoje, kolekcionavo visus „Vogue“ nuo septintojo dešimtmečio. Augau jų apsupta, domėjausi mada. O kai jau gyvenau Japonijoje, paprašiau vienos moters, kad paieškotų man laisvalaikiui kokio nors nerimto darbelio, tarkim, paauglių žurnale. Ir vieną dieną ji paskambino. Siaubingai susinervinau, kai sužinojau, kad laukia pokalbis „Harper’s Bazaar“, puoliau guostis mamai. O ji pasakė: „Tiesiog eik ir pakalbėk!“ Ir nuėjau.

Kadangi žurnalas buvo licencinis, pirmus metus sekiau, kad brendas atitiktų amerikietiškus standartus, bet ir būtų kitoks, skirtas Japonijai. Skambinėdavau į būstinę Niujorke, tardavausi su kolegomis, ko reikia jiems ir ką siūlome mes. Mane žavėjo tas darbas, nes turėjau gerai suprasti abi kultūras ir ieškoti sprendimų, tenkinančių abi puses. O vėliau vis daugiau dirbau su mada, derindavau redaktorės ir reporterės darbus. 

– Jūs ir dabar daug dirbate su žurnalais, knygomis, katalogais. Japonijoje, tokių aukštų technologijų šalyje, spausdinti leidiniai dar paklausūs?

– Jų tiražai gal kiek ir smuktelėjo, bet tik dėl to, kad anksčiau jie būdavo neįmanomai dideli. Šiaip jau Japonija yra popieriaus kultūros šalis. Žmonės metro ar traukiniuose skaito popierinius leidinius; dabar ypač populiarūs mook’ai – toks tarpinis daiktas tarp žurnalo ir knygos. Ir niekur nesu mačiusi tiek žmonių, kolekcionuojančių žurnalus. Aš pati juos renku, ir mano tėvai turi visus „National Geographic“, kiek jų buvo, bet mums toli iki japonų. Tiesa, jie tuos senus žurnalus ir parduoda. 

– Vakariečiai paprastai žino du japonų mados polius – konceptualų, siejamą su kultiniais dizaineriais, ir Harajuku jaunimą. Ką dar galima pamatyti Tokijo gatvėse?

– Tuos du polius dažniausiai matome internete ir tai formuoja klišes. Bet yra ne tik jie, yra gražus vidurys, kuriame – įvairūs dalykai. Man labiausiai patinka japonų gaivinamos tradicijos: jie naudoja tradicinę tekstilę, senąsias drabužių gamybos technikas, laikosi wabi-sabi pasaulėžiūros ir estetikos.

Pati mėgstu derinti sena ir nauja – taip, kad tradicija virstų beveik neatpažįstamu moderniu daiktu. Džiaugiuosi ir tuo, kad atgimsta kimono kultūra, nes esu baigusi Kimono kultūros institutą, dirbu kimono stiliste. Be to, turiu didžiulę jų kolekciją: ir tokių, kuriuos labai saugau, laikau supakuotus, ištraukiu tik ypatingomis progomis ar per šou, ir tokių, kuriuos nešioju. 

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Jennifer Geacone-Cruz
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Jennifer Geacone-Cruz

– Ar jie – patogūs?

Jei moteris rengiasi pati, kimono – įdomus būdas pažinti savo moteriškumą; tai tarsi spektalis, kuris padeda daugiau sužinoti apie save, savo kūną.

– Jei kimono vilki taip, kaip reikia, jis labai patogus ir praktiškas. Jei kas nors sujuosiama ar sumetama ne taip – siaubingai varžo. Atsimenu, kaip pirmą kartą vilkausi kimono stebint mano partneriui. Jis sugalvojo padaryti fotosesiją: moteris su kimono labai sename pastate – toks keistas, paslaptingas vaizdas. Kai galiausiai viską baigiau ir apsiaviau batus, išgirdau: „Neatpažįstu tavęs! Kitaip laikaisi, kitokie judesiai, visai kitaip vaikštai.“

Juk visi kimono – vieno dydžio, bet tas daiktas turi ne apgaubti, o būti pritaikytas tau. Tam yra ne tik daug juostelių, bet ir griežtos taisyklės, kaip tai daroma, klostavimo ritualas. Jei moteris rengiasi pati, kimono – įdomus būdas pažinti savo moteriškumą; tai tarsi spektalis, kuris padeda daugiau sužinoti apie save, savo kūną. O vyrai, kiek kartų teko juos vilkti, visada reaguoja vienodai: „Vau! Jis nepanašus į vonios chalatą, bet man patinka!“ 

– Kokie vakarietiški ženklai populiarūs Japonijoje?

– „Topshop“. Atsimenu, kai jis atsirado Tokijuje, žmonės laukė prie durų per naktį. Manau, viena iš priežasčių, kodėl vakarietiška mada ten tokia populiari, – drabužių dydžiai. Japonų kompanijos siuva tokio dydžio drabužius, kokios moterys svajoja būti, o vakariečiai – realius. Aišku, yra išimčių, tarkim, „Uniqlo“ ar „Muji“: jų dydžiai – normalūs, todėl abu ženklai populiarūs ir Japonijoje, ir už jos ribų...

Vida Press nuotr./„Uniqlo“ parduotuvė
Vida Press nuotr./„Uniqlo“ parduotuvė

Žmonės mėgsta ir garsesnius mados namus: Omotesando (jis – kaip Tokijo Eliziejaus Laukai) merginos vaikšto vilkėdamos ir avėdamos brangių brendų daiktus, viską, kas yra naujausios tendencijos. Bet gretimose gatvėse – daugybė mažų parduotuvėlių, jos puikiai sugyvena su didžiosiomis, kaip kad sugyvena tradicijos ir inovacijos. 

– Madai išleidžiama daug pinigų? 

– Ir taip, ir ne. Jei palyginsime pokarį, kai žmonės skurdo, su šiomis dienomis, mados vartojimo būdas menkai pasikeitė. Japonai turi tokią mottainai („nešvaistyk“) kultūrą. Ji moko: jei perki batus – pirk pačius geriausius, kokius tik rasi, ir avėk juos tol, kol visai supliš, nukris nuo kojų. Arba – kol sugalvosi juos parduoti. Išleidi daug pinigų, bet darai gerą investiciją.

Net devintajame dešimtmetyje, per didįjį ekonomikos pakilimą, verslininkas nešiodavo loferius, pirktus prieš dvidešimt metų, labai juos prižiūrėdavo ir taisydavo tol, kol būdavo įmanoma. O tada pirkdavo naują brangiausią porą. Todėl Japonijoje tokios puikios liuksusinio vintažo parduotuvės: galima nusipirkti aukščiausios kokybės, nuostabiai prižiūrėtų senų daiktų. 

– Galite paaiškinti paradoksą, kodėl japonai, iš esmės labai drovūs, madoje tokie drąsūs?

– Jie išvis paradoksų rinkinys. Viena vertus, japonai turi daugybę kultūrinių ritualų, kurių laikosi prieš valgydami, bendraudami, per verslo susitikimus. Tie ritualai formalizuoti, taigi žmonės žino, ko tikėtis. Tau nereikia gaišti laiko spėliojant, kaip kas vyks, ir tavęs tai tarsi neskatina judėti. Japonų visuomenėje reikia prisitaikyti, prisiderinti. Bet kai prisitaikai, gali daryti, ką nori. Todėl japonams itin svarbu išreikšti savo individualybę: ieškoti tokių daiktų, kurie yra „mano“, atspindi stilių ir gyvenimo būdą, taip pat – parodyti, ką jie patys sugeba.

Jie kepa pyragaičius, lieja žvakutes, siuva batus; nebūtinai juos pardavinėja – gali dovanoti kaimynams, kad būtų įvertintas jų originalumas. Ši savybė jiems be galo svarbi. Todėl ir Harajuku vaikai vilki ekstremaliai. Gal prieš kokius penkiolika metų į juos dar buvo žiūrima įtariai, bet dabar tai vertinama kaip natūrali raiška. Manau, bėgant laikui kinta samprata, kas rimta, kas nerimta. Ir labai įdomu sekti, kaip tai vyksta.

– Kalbate apie Japoniją su didele meile. Ar yra dalykų, kurie jums ten nepatinka? 

– Moterų padėtis. Ji turėtų keistis. Kažkas lyg ir juda, lyg ir gerėja – bent jau pastaruosius 10–15 metų. Bet politikoje, valdžioje – beveik vien vyrai. Ir jie įsitikinę, kad moters darbas – būti motina. Tradicinis moters vaidmuo vis dar labai stiprus, kaip ir nuostata, kad ištekėjusi moteris neturi dirbti. Todėl daugybė moterų nebenori tekėti ir turėti vaikų, gimstamumas smunka. Tai reakcija į vyrų požiūrį. Bet problema ta, kad reakcija irgi tradicinė: jeigu aš netekėsiu, tai ir vaikų negaliu turėti. Šiuo atžvilgiu Japonija – atsilikusi.

Tas pats pasakytina apie dėmesį moterų sveikatai. Gimstamumo kontrolė čia patvirtinta tik 1999 m. – trisdešimčia metų vėliau nei visame pasaulyje! 

– Ar galima tikėti interneto antraštėmis, kad japonai nenori sekso?

– Jos – apie žmones, kurie koncentruojasi tik į save, savo karjerą. Šiaip jau kultūriniu aspektu Japonijoje sekso idėja vertinama labai palankiai: tą rodo kad ir shunga (pornografiniai medžio raižiniai) ir jų parodos.

Nemanau, kad japonams nereikia sekso, bet jų gyvenimo stilius gana sudėtingas, trukdo išlaisvinti fizinius ir pichologinius poreikius. Vyrai daug dirba, yra išvargę, poros gyvena mažuose kambarėliuose, dažnai – su tėvais. Trūksta privatumo, trūksta ryžto tikram seksui. Nors mano pažįstamos moterys jo norėtų.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Naktinis Šindžiuku gyvenimas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Naktinis Šindžiuku gyvenimas

Kita vertus, yra tokia menininkė Rokudenashiko, nepripažįstanti seksualinių apribojimų: ji padarė savo vaginos formos valtį ir sulaukė daug nemalonumų iš japonų valdžios. Manau, tai absurdiška, nes ji – herojė, stipri, atvira, gyvenanti iš meno, sakanti: „Tai yra kūnas. Ir jis – naudingas daiktas.“ Dar Tokijuje yra labai garsi sekso reikmenų parduotuvė „Love Piece Club“, kurios savininkės – grupė radikalių feminisčių. Jų tikslas – pakeisti moterų požiūrį į seksą, eliminuoti iš jo gėdos jausmą. Aš pati, kalbėdama socialiniais klausimais, visada akcentuoju, kad moteriai reikia pozityvaus sekso.

– Girdėjau, esate priklausoma nuo žaliosios arbatos. Tai – irgi japoniška tema?

Man žalioji arbata yra stebuklas. Manau, atrodyčiau daug blogiau, jei gyvenčiau be jos.  

– Arbatą aš mėgstu, bet žalioji – kita istorija. Ji prasidėjo, kai susirgau odos vėžiu. Buvau dar visai jauna, patyriau didžiulį šoką. Gydytojas pasakė: „Gerai, tu daryk viską, kas tokiais atvejais daroma, kad pasveiktum. O paskui tau reiks žaliosios arbatos: ji naikina pooperacinius randus, gydo odą.“ Jis liepė ne tik daug jos gerti, bet ir prausti ja veidą, maišyti su makiažo pagrindu, naudoti kaukėms, pilti į vonią, trinti kūną.

Kartais, kai žinau, kad kitą dieną bus fotosesija, kad turėsiu vilkėti maudomuką, pasinaudoju visu žaliuoju kompleksu. Bet ir šiaip kartą per savaitę pasirūpinu savimi, nes nebesu tokia jauna, noriu, kad oda būtų graži ir elastinga. Man žalioji arbata yra stebuklas. Manau, atrodyčiau daug blogiau, jei gyvenčiau be jos.  

Fotolia nuotr./Žalioji arbata
Fotolia nuotr./Žalioji arbata

– Jūsų veiklos apimtys – velniškai plačios. Vis dėlto, kokia sritis, koks darbas jus traukia labiausiai? 

– Labiausiai mėgstu spręsti problemas: verslo, kūrybines, praktines. Visuose savo darbuose ieškau pažinimo, ko nors mokausi. Tą patį galiu pasakyti apie hobius. Pavyzdžiui, atsisiunčiau į telefoną žaidimą „Words With Friends“. Tai toks lyg žodžių loto, lyg kryžiažodis, kurį galima žaisti vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis.

Kadangi esu lingvistė, pastebėjau, kad programa leidžia vartoti žodžius, kurie nėra žodžiai, o kai kurių tikrų žodžių nepriima. Labai supykau ir pradėjau ieškoti sprendimo: mėginau visokius variantus ir galiausiai laimėjau, ėmusi vartoti pasenusius žodžius. Taip išsprendžiau problemą. Ką bedaryčiau, žiūriu, kad man būtų įdomu.

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Jennifer Geacone-Cruz
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Jennifer Geacone-Cruz

– Bet juk kiekvieno gyvenime yra rutinos – to, kas iš anksto žinoma, kas nekinta?

– Mažiausiai kinta mano rytas. Vasarą keliuosi su saule – penktą valandą. Darau jogą (kažkada labai mėgau fechtuotis, bet paskui atsirado problemų su keliais), peržiūriu socialinius tinklus, rašau laiškus Tokijo kolegoms, kol jie dar nemiega. Kartais piešiu komiksus – tai sena aistra. Šnekamės su draugu prie kavos. Atrodo, visi rytai panašūs, bet man tas laikas – pats svarbiausias.

– Kas jūsų draugas? 

– Jis – Prancūzijos ir Vokietijos pilietis, pirmasis didžėjus Berlyne, ėmęs populiarinti hiphopą. Jis toks pat, kaip ir aš, multidisciplinarinis: imasi daugybės darbų. Kartu esame porą metų, darome projektus, instaliacijas. Tarkim, kūrėme vaizdo klipą apie japonų „Adidas“ prezentaciją, kai buvo surinkti įvairūs menininkai, kurie dekoravo sportbačius. Draugas turi turi dvi dukras, devyniolikmetę ir aštuonmetę, aš savų vaikų neturiu... Iš artimiausių žmonių dar yra jaunesnis brolis: jis – džiazo kompozitorius, gyvena Bostone. Tėtis mirė prieš penkerius metus, o mama tebegyvena Niujorke. Jai – stipriai per septyniasdešimt, bet vis dar dirba, nes baisiai mėgsta bendrauti su žmonėmis, kai daro jiems makiažą ar tvarko plaukus.

– Daug kalbėjome apie japonų stilių. O ką vilkite jūs pati? Tviteryje mačiau, kad mėgstate Mirtišę Adams. 

– Adams – labiau pokštas, nes mūsų abiejų plaukai ilgi ir nagai ilgi. Nors gal ir mano stilius pastaruoju metu labiau gotiškas, pankiškas, bet stengiuosi, kad jis būtų gana minimalistinis, paprastas. Mane labiau domina niuansai, tarkim, tai, kad šis kimono – ne lygus, o su smulkučiais grioveliais, kad jis – iš bambukų pluošto. Mėgstu drabužius, tačiau nemėgstu koncentruotis į juos.

– Galiu paklausti apie jūsų akių raištį?

Man – ragenos erozija. Pernai Rugsėjį ji komplikavosi, pažeidė klausą. Nešioju raištį, kad apsaugočiau akį nuo šviesos.

– Man – ragenos erozija. Pernai Rugsėjį ji komplikavosi, pažeidė klausą. Nešioju raištį, kad apsaugočiau akį nuo šviesos. Ne visada, bet taip jau sutampa, kad kai ją uždengiu, būtinai turiu fotografuotis ir tos nuotraukos patenka į socialinius tinklus.

Žmonės manęs be raiščio net neatpažįsta. Šiaip jis nėra patogus, reikia žiūrėti, kad nenuslystų, be to, per jį būna nemalonių situacijų. Antra vertus, turi ir privalumų: nereikia dažyti vienos akies.

– O aš buvau tikra, kad tai – stiliaus detalė. Turbūt ne tik aš taip manau?

– Dauguma žmonių išvis nesuka galvos, kas tai, tačiau kai kurie tikrai mano kaip jūs. Rugsėjį vykau į konferenciją Hamburge skaityti paskaitos apie Japonijos mobiliojo ryšio kultūrą. Užsisakiau traukinio bilietą ir turėjau pasiimti jį iš automato. Man su viena uždengta akimi tai buvo gana sunku, juolab nervinausi – beveik vėlavau į traukinį, o už manęs stovintys žmonės šūkavo: „Greičiau! Greičiau!“ Galiausiai atsisukau į juos: „Pažiūrėkit, tai – ne dekoracija. Gal ne šaukite, o padėkite! Ar bent nerodykite agresijos.“

Tikrai kartais norėčiau, kad žmonės man pagelbėtų, būtų kantresni. Bet draugai sako: „Nesulauksi! Tau taip tinka tas raištis, kad visi galvoja, jog tai – aksesuaras.“

Temos: 2 Menas Japonija
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Gazas

Trūko kantrybė: vilniečiams pabodo viadukas, vedantis „iš niekur, į niekur“

Aktualu

Avarija prie Ilgakiemio: sunkvežimis prieš „Volvo“

Aktualu

3 vaikų motinos V.Šestelinskajos dingimo užkulisiai: vyras jai grasindavo, bet paskutinėmis dienomis pagerėjo

24sek

Gedvydas Vainauskas grįžta į LKL?

Aktualu

Dūrė pirštu: Australija ir Nyderlandai oficialiai apkaltino Rusiją dėl MH17 reiso lėktuvo numušimo Rytų Ukrainoje

Vardai

„Kitokie pasikalbėjimai“ su A.Mamontovu iš Islandijos: „Aš – bomžas, kuris turi gyvenamąją vietą“

Verslas

„Luminor“ bankas klientus paliko be pervedimų

Aktualu

Staigmena į paskutinį skambutį susirinkusiems Klaipėdos abiturientams – Beatrich gyvos dainos

Vardai

Vienai turtingiausių moterų J.Blažytei brangiausias aksesuaras – Vytis: „Visada ilgiuosi Lietuvos“

Deuce

Skandalas teniso pasaulyje – pirmojo ATP šimtuko žaidėjas pralaimėdavo tyčia

Aktualu

Uteniškių šventę sutrikdė pasireklamuoti nusprendę socialdemokratai

Naujosios banglentės ekstremalams leis „skristi“ virš vandens

Gyvenimas

Ivanka Trump diktuoja madą – į moterų drabužines grįžta kostiumas

Kelionė baidare ledyno upe Kanadoje

Vardai

15 dalykų, kurių nebegali daryti Meghan Markle: sudie, asmenukės ir ryškūs nagai

Pasaulis kišenėje

Kelionių nuotraukos: 99,99 proc. garantija, kad šių kadrų nebus matęs niekas

Sportas

Tinklininkių pora pasikeis: Monika Povilaitytė laukiasi

Aktualu

Ukmergės rajono ugniagesiai kaimynų dienos proga pasirūpino 90-metės saugumu

Penktadienis – Tarptautinė kaimynų diena. Ta proga Susisiekimo ministerija ragino nevažiuoti automobiliuose po vieną – pavežti bent vieną kaimyną. Nes, kaip rodo statistika, tik kas penktame Vilniaus gatvėmis riedančiame automobilyje sėdi daugiau nei vienas žmogus. Dėl to ir spūstys formuojasi, ir oras teršiamas. 15min/Gazas žurnalistai penktadienio rytą išsiruošė į reidą: kitų klausinėjo ir patys skaičiavo, keli vairuotojai pritarė akcijai #KaimynasVeža.
Gazas

15min reportažas iš rytinių spūsčių: kiek vairuotojų šiandien pavežė savo kaimyną?

Aktualu

„Bellingcat“ tyrėjai atkapstė dar vieną prie MH17 tragedijos prisidėjusį Rusijos pareigūną

Naujienos

Gazas

Trūko kantrybė: vilniečiams pabodo viadukas, vedantis „iš niekur, į niekur“

Aktualu

Avarija prie Ilgakiemio: sunkvežimis prieš „Volvo“

Aktualu

3 vaikų motinos V.Šestelinskajos dingimo užkulisiai: vyras jai grasindavo, bet paskutinėmis dienomis pagerėjo

24sek

Gedvydas Vainauskas grįžta į LKL?

Aktualu

Dūrė pirštu: Australija ir Nyderlandai oficialiai apkaltino Rusiją dėl MH17 reiso lėktuvo numušimo Rytų Ukrainoje

Vardai

„Kitokie pasikalbėjimai“ su A.Mamontovu iš Islandijos: „Aš – bomžas, kuris turi gyvenamąją vietą“

Verslas

„Luminor“ bankas klientus paliko be pervedimų

Aktualu

Staigmena į paskutinį skambutį susirinkusiems Klaipėdos abiturientams – Beatrich gyvos dainos

Vardai

Vienai turtingiausių moterų J.Blažytei brangiausias aksesuaras – Vytis: „Visada ilgiuosi Lietuvos“

Deuce

Skandalas teniso pasaulyje – pirmojo ATP šimtuko žaidėjas pralaimėdavo tyčia

Aktualu

Uteniškių šventę sutrikdė pasireklamuoti nusprendę socialdemokratai

Naujosios banglentės ekstremalams leis „skristi“ virš vandens

Gyvenimas

Ivanka Trump diktuoja madą – į moterų drabužines grįžta kostiumas

Kelionė baidare ledyno upe Kanadoje

Vardai

15 dalykų, kurių nebegali daryti Meghan Markle: sudie, asmenukės ir ryškūs nagai

Pasaulis kišenėje

Kelionių nuotraukos: 99,99 proc. garantija, kad šių kadrų nebus matęs niekas

Sportas

Tinklininkių pora pasikeis: Monika Povilaitytė laukiasi

Mokslas.IT

Vyksta rankos ilgio plėšrių kirminų invazija į Europą

Aktualu

Ukmergės rajono ugniagesiai kaimynų dienos proga pasirūpino 90-metės saugumu

Penktadienis – Tarptautinė kaimynų diena. Ta proga Susisiekimo ministerija ragino nevažiuoti automobiliuose po vieną – pavežti bent vieną kaimyną. Nes, kaip rodo statistika, tik kas penktame Vilniaus gatvėmis riedančiame automobilyje sėdi daugiau nei vienas žmogus. Dėl to ir spūstys formuojasi, ir oras teršiamas. 15min/Gazas žurnalistai penktadienio rytą išsiruošė į reidą: kitų klausinėjo ir patys skaičiavo, keli vairuotojai pritarė akcijai #KaimynasVeža.
Gazas

15min reportažas iš rytinių spūsčių: kiek vairuotojų šiandien pavežė savo kaimyną?

Vardai

Žinau, ką renkuosi

Atnaujinkime namus

Video

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Remontas be nervų

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką