„Jie įsitikinę, kad pasitikėjimas yra nusipelnomas veiksmais“, – sako ekspertė.
Ar tikrai lyderystė mūsų dienomis reiškia perdegimą, biurokratiją ir autentiškumo praradimą? Remiantis „Deloitte Global’s 2025 Gen Z and Millennial“ apklausos, kurioje dalyvavo daugiau nei 23 000 respondentų iš 44 šalių, duomenimis, būtent taip neretai mano Z kartos atstovai.
Vos 6 proc. apklaustųjų kaip pagrindinį karjeros tikslą įvardija vadovaujančias pareigas. Šios kartos atstovai daug labiau siekia mokymosi, asmeninio augimo, prasmės darbe ir gerovės, nei tradicinio kopimo hierarchijos laiptais. Ar tokie faktai reiškia, kad lyderystė išgyvena krizę, klausiama pranešime žiniasklaidai.
Prasidėjo lyderystės krizė?
Anot ugdymo ekspertės E.Danilevičiūtės, toks požiūris lemia, jog Z kartos atstovai drąsiai kelia klausimus asmeniniame bei profesiniame gyvenime ir viešojoje erdvėje: „Jie kritikuoja esamą politinę
sistemą, aiškiai demonstruoja nusivylimą tais valdžios atstovų sprendimais, kurie neatitinka valstybės interesų ar nesprendžia socialinių, ekonomikos, aplinkosaugos bei kitų problemų.
Galima sakyti, jog krizę šiuo metu išgyvena ne pati lyderystė, o pasitikėjimas ja. Tai ypatingai ryškiai matyti stebint politinį kontekstą mūsų šalyje.“
Pasak pašnekovės, Z kartos atstovai, kalbant apie požiūrį į lyderystę, išsiskiria viena ypatybe – vadovavimo jie nelaiko vertybe. Įvertinę vadovo atsakomybės naštą ir atlygį už ją, jie dažnai verčiau renkasi dirbti mažiau apmokamą, bet ir mažiau įtampos keliantį darbą, kuriame mato prasmę.
Be to, jauni žmonės neretai yra ne tokie lojalūs darbovietei, kaip buvo jų tėvai ar seneliai, dažniau vadovaujasi asmeninėmis ambicijomis bei neretai pasižymi aukštesne saviverte.
Politika be lyderių – nauja realybė
E.Danilevičiūtės teigimu, pokyčiai lyderystėje jau kurį laiką aiškiai pastebimi.
„Lyderystė šiandien nebėra vien žmonių grupės vedimas viena kryptimi, nes kiekvienas nori būti pats sau vadovas. Žmonės kuriasi savo asmeninę gerovę ir ieško vertybiškai tinkančių partnerių. Galima sakyti, jog vyksta perėjimas nuo hierarchinės lyderystės prie „tinklinės“, grįstos bendradarbiavimu, kuomet žmonės išsikelia savo tikslus ir kartu su kolegomis ieško sinergijos. Manau, jog daugelyje sričių keičiasi lyderystės forma, ji tampa paprastesnė“, – aiškina ekspertė.
Ji priduria, jog yra sričių, kuriose nusistovėjęs lyderystės modelis visgi išlieka. Pavyzdžiui, finansų sektorius išsiskiria tuo, jog įvairaus amžiaus specialistai labai daug papildomai mokosi, dirba ir kitaip stengiasi siekdami karjeros aukštumų.
Pasak E.Danilevičiūtės, šią tendenciją lemia didesnis finansinis atotrūkis tarp specialistų ir vadovų. Vis dėlto tokiose srityse kaip politika iššūkių kyla gerokai daugiau.
„Akivaizdu, jog konkurencingas atlyginimas gali būti puiki motyvacinė priemonė prisiimti vadovui tenkančią atsakomybę. Žinoma, vieniems svarbu užmokestis, kitiems svarbiau yra gyvenimo balansas, tačiau daugumą jaunesnių darbuotojų vienija tai, jog vadovo antpečiai
nėra svarbūs savaime“, – pastebi verslo konsultantė.
Ji svarsto, jog tai gali būti viena priežasčių, kodėl mūsų šalyje ganėtinai sunku rasti jaunų politinių lyderių: „Atlyginimai nėra itin dideli, o atsakomybė, ypatingai dabartinės geopolitinės situacijos kontekste, yra milžiniška. Nepaisant to, galime pasidžiaugti, jog vis dar pasitaiko „idėjinių“ lyderių, kurie politiko darbe mato prasmę ir tai juos motyvuoja imtis iniciatyvos ir dirbti.“
Ugdymo partnerė tęsia, kad nors požiūris į lyderystę politikoje yra ganėtinai nusistovėjęs, transformacija gali įvykti ir šioje srityje.
„Tikėtina, jog politika taip pat turės adaptuotis per mikro lyderystę – gali daugėti nevyriausybinių organizacijų ar kitokių, idėjų vienijamų
žmonių, grupių, augti jų įtaka“, – prognozuoja E.Danilevičiūtė.
Jauni žmonės – tinginiai ir akiplėšos?
Dažnai manoma, kad jaunoji karta vengia atsakomybės, nes nenori dirbti. Tokį požiūrį, anot verslo konsultantės, dažniausiai išsako vyresni vadovai, tačiau ji tam nepritaria. Ekspertės teigimu, Z karta yra drąsi – ji nebijo keisti darbą ar specialybę, reikalauti didesnio atlygio, o dėl to neretai apkaltinama tinginyste ar akiplėšiškumu.
„Jaunimas kvestionuoja senus metodus ir ieško efektyvesnių būdų dirbti. Darbas nėra vertingas vien todėl, kad truko aštuonias valandas – tai gali reikšti, kad dirbta neefektyviai“, – pabrėžia ji.
Anot ekspertės, ši karta skatina ieškoti naujų darbo modelių: trumpesnės darbo dienos, keturių dienų savaitės ar nuotolinio darbo. Vis labiau vertinamas psichikos sveikatos ir darbo bei poilsio balansas, ką vyresnieji neretai suvokia kaip silpnumą, tačiau jaunajai kartai tai
tampa norma.
E.Danilevičiūtė dalinasi patirtimi, kad anksčiau mokymai šeštadieniais įmonėse buvo įprasta praktika.
„Dabar darbuotojai aiškiai sako, jog įvairūs kursai, kaip ir kitos su darbu susijusios veiklos, turi vykti darbo metu. Laisvalaikiu ilsėtis, o ne atsakinėti į darbo skambučius, tampa nauja asmeninio ir profesinio gyvenimo riba“, – pokyčius aptaria pašnekovė ir priduria – lyderystė šiuo metu transformuojasi: kartu su naujomis kartomis ji įgauna paprastesnę, Šiaurės Europai būdingą formą – derinančią ambiciją ir kuklumą, orientaciją į rezultatą, bendradarbiavimą ir faktus.
„Pasipriešinimas pokyčiams neišvengiamas, tačiau einame teisinga kryptimi“, – sako ekspertė.
