-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Jaunuoliams iš globos namų padedanti Inga: jie visą gyvenimą girdėjo – iš tavęs nieko nebus, tu negali

Kaip padėti vaikams, kurie neturi šeimos ir kurie nelaimingi šeimoje? Kaip jiems parodyti kitokį pasaulį, nei jie matė augdami nedarniai, kai nebuvo atliepti jų poreikiai? Kai jiems kartojo, kad jie nieko nepasieks? Ką daryti, kai iš globėjų išeini į pasaulį ir nežinai, nuo ko pradėti kurti savo gyvenimą?
Inga Rusinaitė – Vaitkuvienė (viduryje) su kolegomis
Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė (viduryje) / VšĮ „Actio Catholica Patria“ nuotr.

Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė – psichologė, VšĮ „Actio Catholica Patria“ vadovė, atmintyje saugo ne vieną sėkmės istoriją. Bet tuo pačiu ir sako, kad šalia gerų patirčių, tenka susidurti ir su skausmingomis.

„Mano pačios pažintis su šia organizacija, kurios globoje skirtingi centrai su skirtinga pagalba jaunimui, prasidėjo dar 2005-ais metais, kai aš mokiausi psichologijos. Vieną kartą paskaitose buvo pristatyta savanorystės galimybė, trunkanti pusę metų pasirinktoje organizacijoje. Tuo metu nuėjau savanoriauti į vaikų globos namus „Atžalynas“, tačiau tie šeši mėnesiai virto į devynis ir mano savanoriavimas vienoje ar kitoje srityje nesiliovė, bet tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Vėliau, jau magistro studijų metu, prieš pat Kalėdas įsidarbinau VšĮ „Actio Catholica Patria“ – jie negalėjo patikėti, kad rado darbuotoją, o aš negalėjau patikėti, kad mane paėmė“, – juokiasi Inga, bedirbanti jau 11-us metus.

VšĮ „Actio Catholica Patria“ nuotr./Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė (dešinėje)
VšĮ „Actio Catholica Patria“ nuotr./Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė (dešinėje)

Ji sako, kad pagrindinis jos darbo tikslas – ugdyti savarankišką ir gyvenimui pasiruošusį jaunimą, kuris lengvai integruotųsi į visuomenę ir galėtų savimi pasirūpinti.

„Mūsų organizacija dirba su savanoriais, turi atvirą jaunimo centrą „Vartai“, metodinį centrą. Tačiau daugiausiai laiko ir dėmesio praleidau savarankiškumo ugdymo centre „Kitaip“ dirbama su jaunuoliais, beišeinančiais iš globėjų ar globos namų. Jaunuoliai čia gali gauti apgyvendinimą, palaikymą, psichologinę pagalbą, mokytis savarankiškumo įgūdžių, planuoti savo finansus, pasirinkti profesiją. Tai ir skaitliukų nurašinėjimas, ir maisto gaminimas, ir skalbimas – viskas, ko reikia, kad galėtum gyvenime pasirūpinti savimi“, – kalba I.Rusinaitė-Vaitkuvienė.

– Ar jaunuoliai pas jus lengvai ateina?

– Dar 2014-ais metais pastebėjome, kad jaunuoliai ateitų, jiems reikia pasiūlyti „saldainį“. Kuris jaunuolis išėjęs iš globos namų ateis pas mus ir pasakys – aš turiu bėdų, padėk man? Deja, taip beveik nebūna. Pradėjome ieškoti tų „saldainių“ ir tai buvo stovyklos, mainai, o vėliau – mokslo stipendijos programa, kuri skaičiuoja jau dešimtmetį. Jaunuoliai, išėję iš globos namų ar globėjų gali ateiti pas mus ir gauti 50 eurų stipendiją. Ji nepriklauso nuo mokslo rezultatų, o mokama tam, kad lankytų mokyklą.

Ta stipendija yra ir finansų planavimas. Nėra taip, kad gauni pinigus ir išleidi – reikia plano, kaip juo išleisi, prašome, kad jaunuolis kruopščiai suplanuotų savo išlaidas, po mėnesio parodytų, kaip laikosi plano, kadangi pastebime dvi problemas – mokyklos nelankymą ir nemokėjimą planuoti finansų. Stipendija padeda tai spręsti, rasti mokyklos nelankymo sunkumus bei juos įveikti.

Žinoma, nesakau, kad minėtų problemų neturi jaunuoliai iš šeimų, tačiau pastarieji turi užnugarį – savo tėvus, giminaičius, į kuriuos galima kreiptis. Globos namų jaunuoliai, ne paslaptis, pakliūva į socialinės rizikos pinkles, yra įtraukiami į nusikalstamą veiklą, nesaugią aplinką, kur pinigai ištirpsta, įkliūvama į greitųjų kreditų pinkles, o jų patiklumas irgi tampa grobiu kitiems – jie duoda savo asmens dokumentus kam nors pasaugoti, todėl ne kartą teko padėti ir su ikiteisminiais procesais.

Jau minėta stipendija yra tikrai didelė nauda tiems jaunuoliams, o mūsų organizacijai tai yra galimybė užmegzti su jaunais žmonėmis kontaktą. Su kai kuriais užtenka kelių susitikimų, o su kitais tenka bendrauti ir pusmetį, ir metų metus. Bet yra erdvė kalbėtis apie viską, pavyzdžiui, ar žmogus mokosi tą specialybę, kurios nori. Labai dažnai būna taip, kad sprendimo priėmimą lemia draugų profesijos pasirinkimas, globėjų, socialinių darbuotojų įkalbinėjimas, neretai ir tai, kad bendrabutis šalia, ar suveikia požiūris – tiks bet kas. O koks to rezultatas? Specialybė nepatinka.

VšĮ „Actio Catholica Patria“ nuotr./Ingos Rusinaitės-Vaitkuvienės tikslas – padėti jaunuoliams
VšĮ „Actio Catholica Patria“ nuotr./Ingos Rusinaitės-Vaitkuvienės tikslas – padėti jaunuoliams

Lygiai taip pat yra daugybė problemų mokyklose – vaikams klijuojama etiketė, kad tu „vaiknaminis“, „globnaminis“, todėl daugelis net nesako, iš kur ateina, keičia mokyklas. O kur dar jausmas vaikams, kad nuo jų reikia saugoti rankines, nes jie pavogs? Tiesa, visiška meškos paslauga yra požiūris, kad šie jaunuoliai – vargšiukai. Perdėta globa ir rūpestis visiškai neskatina savarankiškumo. Jaunuoliams reikia, kad jais tikėtų ir juos drąsintų.

Juk jie visą gyvenimą tik ir girdėjo – iš tavęs nieko nebus, tu negali.

Tad dabar, pažvelgę į nueitą kelią, matome, kad anksčiau, kol nebuvo duodama stipendija, mes neturėjome nė vieno jauno žmogaus, kuris studijuotų aukštojoje mokykloje, o šiandien aš net negaliu suskaičiuoti, kiek jų baigė ar studijuoja kolegijose ar universitetuose. Didžioji dalis jų sako, kad jeigu nebūtų turėję konsultacijų su mūsų centrų darbuotojais, net nebūtų pasvajoję ir pagalvoję, kad galėtų mokytis. Juk jie visą gyvenimą tik ir girdėjo – iš tavęs nieko nebus, tu negali. Nesakau, kad tai sakoma kasdien. Užtenka vieno karto, kuris gali įsirėžti visam gyvenimui.

– Iš kur jaunuoliai gali sužinoti apie jūsų organizaciją ir veiklą?

– Dažniausiai mes komunikuojame su kitomis įstaigomis, mokyklomis, globos namais, pedagogais ir pan. Viskas prasideda jau nuo minėtos nuo stipendijos, kuri aktuali jaunuoliams, stovyklų, todėl taip užmezgame ryšį, bendraujame, padedame, ypač, jeigu jaunuolis patiria patyčias, konfliktuoja ar turi suicidinių minčių.

Dalis labai aktyviai įsitraukia į projektus, naudojasi teikiamomis paslaugomis, o dalis atbyra. Turbūt visgi efektyviausia, kai draugai atveda draugus, kai jie pasitiki ir patiki vienas kitu bei mumis. Todėl tikrai skatinu kreiptis visus, kuriems reikia pagalbos – pas mus laukiami visi nuo 14 iki 29 m.

Turiu tokių jaunuolių, kuriuos lydžiu jau ne vienerius metus (tiesa, jau daugiau kolegų rankomis), o yra ir tokių, kurie jau nebelanko mūsų centro, bet vis tiek vis paskambina prireikus pagalbos ar palaikymo ir prašo vienkartinės konsultacijos. O mūsų pareiga – pastiprinti ir parodyti kelius, kaip daryti, sukurti erdves, kuriose jaunuoliai jaustųsi saugūs.

– Koks jaunimas ateina pas jus? Kokie vaikai buvo jūsų darbo pradžioje ir dabar?

– Jaunimas labai pasikeitė. Pavyzdžiui, anksčiau iš aprangos, kvapo ir kitų dalykų būdavo aišku, kad jaunuolis neturi socialinių ir savęs priežiūros įgūdžių, o šiandien tokių yra gerokai mažiau. Be to, daugelis jų atkeliauja su kur kas geresniais įgūdžiais kalbant apie technologijas, tačiau nebūtinai ten, kur jų reikia. Prisijungti prie elektroninės bankininkystės gali būti sunkoka, bet naudotis socialiniais tinklais problemų nėra.

Negaliu pasakyti, kad aktyvumu skiriasi. Ir anksčiau, ir dabar yra visokių – vieni drąsūs ir aktyvūs, gali nuversti kalnus, dalinsis savo patirtimi, o kitus reikia mokyti nueiti į parduotuvę be baimės ir nerimo.

Kai pradėjau dirbti, paaugliai, išgirdę, kad esu psichologė, iškart atšokdavo, sakydavo, kad „aš ne psichas, pas tave tikrai neisiu“. Dabar viskas tikrai keičiasi, kartais net patys pasako, kad jiems reikia psichologo. Šiandien labai svarbu paminėti tai, kad jaunuoliai kur kas atviriau kalba apie savo psichologines problemas: savižudybę, psichiatrines ir psichologines ligas, sutrikimus, išmoksta įvardinti savo emocijas, būseną, labiau priima pagalbą. Manau, kad tam didelę įtaką ir poveikį padarė žiniasklaida ir įvairios socialinės kampanijos.

– Ar sulaukiate savo išleistų vaikų sugrįžtančių? Kokios būna atsakomosios reakcijos?

– Jaučiu norą pasakyti, kad tai nėra būtina. Aš visada sakau, kad mano darbas baigtas tada, kada tau manęs nebereikia. Didžioji dalis mano darbo matosi tada, kai manęs nebus šalia. Bet jaunuoliai sugrįžta ir sugrįžta padėkoti, įkvėpti kitus ateinančius jaunuolius nenuleisti rankų, pasidalinti savo patirtimi ir paskatinti, papasakoti savo istoriją.

Kiekvienam reikia skirtingo laiko ir būdo pasakyti „ačiū“.

Viena stipriausių mano patirčių – kai vienas pirmųjų mano išleistų jaunuolių, su kuriuo mes išsiskyrėme konfliktiniame santykyje, po trejų metų man paskambino telefonu ir paprašė pagalbos su dokumentais bei pasiūlė susitikti. Mes susitikę pasikalbėjome apie valandą ir jis dalinosi, koks dabar jo gyvenimas yra geras. Aš tada supratau, kad kiekvienam reikia skirtingo laiko ir būdo pasakyti „ačiū“.

Man pats didžiausias „ačiū“, kai kiekvienas jų atranda savo kelią. Kas važiuoja dažyti tvorų į Islandiją, o kas išlaiko darbą dvejus metus ir taupo savo būstui. Yra ir grandiozinių pasiekimų – kai pabaigia studijas be niekieno pagalbos verslo srityje užsienyje, dirba banke, personalo atrankoje, keliauja, veda mokymus, renginius ir pan.

VšĮ „Actio Catholica Patria“ nuotr./Ingos Rusinaitės-Vaitkuvienės tikslas – padėti jaunuoliams
VšĮ „Actio Catholica Patria“ nuotr./Ingos Rusinaitės-Vaitkuvienės tikslas – padėti jaunuoliams

Tai yra nuostabu, kai matai, su kokiais iššūkiais žmogus buvo susidūręs iki to, ką turi šiandien, kokį jam kelią teko nueiti! Ypač, kai juo buvo netikima. Sėkmės atvejai yra ir tada, kai jaunuolis tiesiog yra gyvas. Nesuskaičiuoju, kiek teko konsultuoti jų apie savižudybes ir gelbėti nuo tiesioginės mirties... Ir kai matai susitikus, kad jaunuolis šypsosi, augina savo vaikus – tai pati didžiausia padėka.

– Dalinatės sėkmės istorijomis, o kaip pavyksta išgyventi nesėkmes?

– Taip, tokios istorijos ir situacijos yra pačios skaudžiausios, kai tenka uždėti ribas dėl savo ir kitų saugumo, o jaunuoliai iškeliauja į gatvę. Kiti nesusitvarko su gyvenimu, įsitraukia į nusikalstamą veiklą... Nubrauki ašarą, širdį skauda, bet aš sakau, kad viską gyvenime galima pataisyti, išskyrus mirtį. Tad susidūrimai su bandymais nusižudyti yra patys sunkiausi.

Visi patiria vienokių ar kitokių sunkumų, bet nėra sunkumų, kurių nebūtų galima neįveikti. Mes tik kartais nematome kitų išeičių ir kelių.

– Jūsų darbas sudėtingas, kupinas jautrių emocijų. Kaip išlaikote balansą? Kas jums padeda?

– Man labiausiai padeda kolegos, su kuriais galima kalnus nuversti. Palaikymas, supervizijos, kurios, mano nuomone, yra reikalingos bet kuriam socialiniam darbuotojui, psichologui ar kitam specialsitui. Buvo situacijų, kai teko ir pačiai pasinaudoti terapeutų pagalba, kad nesudegčiau. Labai padėjo mokymai.

Bet yra ir tokie paprasti dalykai kaip atostogos, ėjimas, pasivaikščiojimas, reguliari mityba, miegas bent jau 8 val., muzikos klausymas, hobių turėjimas, pokalbiai su draugais ne apie darbą, šeimos palaikymas taip pat yra itin svarbus, kai suprantama, ką tu darai ir dėl ko. Tad kasdieniai paprasti dalykai tikrai labai padeda išlaikyti balansą.

– O ką jūs šiandien norėtumėte pasakyti jaunuoliams?

– Man pirmiausia norisi pasakyti, kad visi patiria vienokių ar kitokių sunkumų, bet nėra sunkumų, kurių nebūtų galima neįveikti. Mes tik kartais nematome kitų išeičių ir kelių. Todėl labai svarbu visame tame nelikti vieniems. Išklausyti, padėti tikrai galima, kiekvienas turime aplinkoje bent vieną tokį žmonių. O jeigu tokių žmonių neradote, nesutikote, tuomet užsukite į pas mus į „Patrią“, Savarankiškumo ugdymo centrą „Kitaip“ Smalininkų g. 9 ar atvirą jaunimo centrą „Vartai“ E. Ožeškienės g. 7, Kaune, kur tikrai sulauksite pagalbos ar tiesiog turėsite saugią vietą, kur galite pabūti.

– Dar norėčiau paklausti – kokių ateities svajonių ir planų turite? Minčių galvoje turbūt verda tikrai daug?

– Minčių tikrai netrūksta. Pavyzdžiui, ieškome tokių socialinių darbuotojų, kurie mylėtų savo darbą! O jeigu keliautume į praktinius dalykus, tai būtų nuostabu pasiekti kuo daugiau jaunuolių, kuriems reikia pagalbos. Norisi kurti daugiau stovyklų, tobulėti savo srityje, turėti didesnes patalpas, daugiau negu vieną būstą. Pagalbos reikia ne tik tiems, kurie iš globos namų.

Noriu, kad nebediferencijuotume jaunuolių, baigtume klijuoti etiketes.

Yra vaikų ir iš labai pasiturinčių šeimų, kurie gyvena gatvėje, todėl priminsiu, kad pas mus laukiami visi, kuriems reikia pagalbos. Noriu, kad nebediferencijuotume jaunuolių, baigtume klijuoti etiketes, bet labiausiai norisi, kad mūsų pagalba būtų prieinama visiems be išimties jaunuoliams, kurie šiuo metu jos labiausiai stokoja nepaisant jų gyvenamosios vietos, šeimyninės padėties.

Mūsų centre visi gali būti savimi.

Padėti centro veiklai galite skirdami 1,2 proc. Daugiau informacijos čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius