Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 5d. 19:04

JAV turistus po pasaulį lydinti Ilona – apie nuotykius: „Pasiėmiau tos ponios šluotą, iškėliau ir ėjau pirma – kad keliautojai mane matytų“

Ilona Kabošytė Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Ilona Kabošytė

Klaipėdoje gyvenanti Ilona Kabošytė gide dirba jau dešimt metų. Į turizmo pasaulį jį atėjo tada, kai pabodo žurnalistinis darbas. Ilonos pasakojamos istorijos – keistos ir juokingos, tačiau, kaip sako ji pati, juokas ima jų klausant, tačiau kai patenki į nesuplanuotas situacijas – reikia greitai priimti sprendimus, o šis darbas yra kupinas nuotykių, nesusipratimų ir iššūkių. Taip pat – naujų patirčių ir atradimų.

I.Kabošytė yra ne tik gidė ir kelionių vadovė – šios profesijos ji moko ir Socialinių mokslų kolegijos studentus. Kaip sako pati, darbas kolegijoje, bendravimas su studentais jai yra atgaiva.

Tuo tarpu pačios Ilonas kelias turizme prasidėjo tada, kai moteris panoro pokyčių. „Ir kažkaip sugalvojau baigti gido kursus, paįvairinti sau gyvenimą. Kalbant apie pačius kursus – yra patvirtinta programa, kurioje – istorija, geografija, retorika ir visi kiti dalykai, ko reikia gidui. Po to reikia išlaikyti egzaminą, gauni pažymėjimą, pasiruoši maršrutus – ir pirmyn“, – juokėsi I.Kabošytė.

Ilona darbą pradėjo Klaipėdoje. Kaip ir visi pradedantys gidai, pati ieškojo vietinių ekskursijų, savo pasaugas siūlydama pigiau, kartais – ir savanoriaudama.

„Kai esi tik baigęs kursus, nelabai kas nori, kad tu vestum ekskursijas, nes neturi patirties, nesi žinomas. Ir kai kompanija, dirbanti su kruiziniais laivais, užsako ekskursijas keliaujantiems kruizu, tai reiškia, kad tu jau patekai į rinką“, – pasakojo Ilona.

Gidės paslaugas gali užsakyti ne tik kompanijos, tačiau ir pavieniai turistai, jų grupės, šeimos ir panašiai: „Kai buvo pirma ekskursija, aš galvojau: ko mane velnias nešė į tą galerą. Maniau, kad numirsiu iš baimės.“

Ilona laisvai kalba rusų ir anglų kalbomis. Po truputį gidė susirinko, kaip sako pati, savo klientus, užsidirbo vardą. Iš karto ji vedė vietines ekskursijas – po Klaipėdą, Palangą ir Kuršių neriją.

„Ir man pradėjo darytis nuobodu. O gyvenime aš dirbu tuos darbus, kurie man yra įdomūs, kurie patinka. Taip sutapo, kad netrukus mane pasamdė amerikiečių kompanija, o kolegė pasiūlė, ar nenorėčiau išbandyti kelionių vadovės darbo. Įmonėje buvo atranka, kurią praėjau. Tada ir vėl teko mokytis – niekas tavęs taip nepaleidžia į kelionę. Mokaisi, po to mokaisi važiuodama su vyresniu kolega, tada dirbi pati, bet su tavimi važiuoja mentorius, kuris stebi, pataria. Ir tik tada į kelionę esi išleidžiamas pats vienas“, – pasakojo I.Kabošytė.

JAV kompanija, kurioje dirba Ilona, yra specifinė: ji keliones siūlo amerikiečiams, kuriems daugiau nei 50 metų, taip pat akcentuoja ne tik pačias keliones, tačiau emocijas ir patirtį, keliautojams siūloma susipažinti su vietos, į kurią važiuoja, kultūra, vietinių žmonių gyvenimu, kasdienybe.

Kompanija keliones organizuoja po visą pasaulį, o Ilona keliautojus lydi po Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją ir Rusiją.

„Tai maršrutas, kuriame aš dirbu ir kurį labai gerai žinau. Maskvoje jei kur atokiau nuvežtų, gal ir pasiklysčiau, tačiau šiaip šį miestą gerai pažįstu, bent jau – centrinę jo dalį.

Kalbant apie patį darbą, labai padeda kompanija, kurioje dirbu. Mus moko ir psichologinių dalykų, nes tarp turistų būna ir vadinamųjų sudėtingų keliautojų. Su kiekviena kelione ateina patirtis, savo patirtimi dalijasi ir kolegos. Taip po truputį ir išmoksti“, – sakė I.Kabošytė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Ilona Kabošytė
Asmeninio archyvo nuotr. /Ilona Kabošytė

***

– Sudėtingas keliautojas – koks jis?

– Kai kas juos vadina įdomiais keliautojais. Jie yra įvairūs, o kalbant apie amerikiečius – jie yra reiklesni keliautojai. Mes keliaujame nedidelėmis grupėmis – 16 žmonių, kelionė trunka nuo dviejų savaičių iki mėnesio.

Kai tiek laiko praleidi kartu, kyla ir konfliktų, o mano darbas – neleisti konfliktams įsiplieksti. Vieni žmonės važiuoja, nes nori pamatyti, sužinoti, pajausti kultūrą, o kitam labai svarbu pareikšti savo nuomonę visais klausimais, dar kitas klausinėja, bet tu supranti, kad atsakymų jam nereikia, jis nori parodyti savo žinias. Trečiam kažką skauda ir jis be nuotaikos. Ir tada sako, kad nieko čia apskritai nėra įdomaus. Tad bendrą kalbą reikia rasti su kiekvienu.

Bendra grupės atmosfera, kai jie keliauja, yra labai svarbi. Ir jei jie pradeda daryti kažkokias nesąmones, turi įsikišti. Norisi, kad viskas būtų aukšto lygio.

Pamenu, su viena moterimi kokius tris viešbučio kambarius apžiūrėjome. Jai nė vienas netiko. Galiausiai grįžo į patį pirmą, kuris jai ir buvo skirtas.

– O kodėl netinka viešbučių kambariai?

– Vienam pagalvė per minkšta, kitam čiužinys per kietas. Turi visus tuos dalykus susižiūrėti, tai yra kelioninė buitis.

– Minėjote, kad kompanijos prioritetas – ne tik žymių vietų lankymas, tačiau ir vietinio gyvenimo pajautimas, potyriai?

– Taip, ir mus vadina ne tiesiog kelionių vadovais, o kelionių patirčių vadovais. Mes esame tie, kurie turime suteikti papildomų spalvų kelionei, neapsiriboti tik oficialia programa.

Įvairūs papildomi dalykai – tai kelionės pipirai, prieskoniai. Pastebėjau ir tai, kad turistai dažnai nebenori būti vadinami turistais. Jie – keliautojai.

Neužmiršiu, kai sutikome grupę draugų iš Sibiro ir jie pasakojo, kaip gyvena, kai yra 50 laipsnių šalčio.

Einame į klubus, valgome parkuose, bendraujame su vietiniais, einame į turgus, važiuojame metro. Lankomės ir žymiose vietose, bet labai didelis dėmesys skiriamas neformaliam bendravimui. Jiems egzotika ir gatvėje užkalbinti rusą. Neužmiršiu, kai sutikome grupę draugų iš Sibiro ir jie pasakojo, kaip gyvena, kai yra 50 laipsnių šalčio, o išėjus į lauką apšerkšnija blakstienos.

– Kuo amerikiečių keliautojams įdomios kelionės į Rusiją?

– Juos žavi galimybė nuvažiuoti į Sankt Peterburgą, Maskvą. Smalsu. Atmetus politiką, žmonės yra tokie patys ir ten, ir čia. Žmonių yra visokių – taip, kaip skirtingi būna lietuviai, tai pat ir rusai.

Iš pradžių kai kurie amerikiečiai baiminasi, nes būna prisiklausę istorijų ir svarsto, ar juos įleis į šalį. O paskui pamato, kad viskas yra normalu. Vyresniems keliautojams palieka įspūdį, kad jiems metro užleidžia sėdimas vietas. Rusijoje tai įprasta.

Turiu sudariusi maršrutą po stotis. Tiek Sankt Peterburgo, tiek Maskvos metro ir stotys yra šedevrai – išgražinti, su krištolinėmis salėmis. Tikrai vieni įspūdingiausių pasaulyje.

Geras gidas yra tas, kuris žino ne tik apie objektus ir jų istorijas, bet ir tas, kuris žino, kur artimiausia ligoninė ir policijos skyrius.

Kartą, kai buvo vieni pirmųjų mano darbo metų, atvažiavome į vieną iš stočių. Staiga uždarė kažkokį perėjimą ir mes patekome į didžiulę spūstį. Jausmas toks, tarsi vienu metu didžiulė masė žmonių eitų iš didelio koncerto.

Asmeninio archyvo nuotr. /Ilona Kabošytė
Asmeninio archyvo nuotr. /Ilona Kabošytė

Mums reikėjo pereiti spūstį ir patekti į kitą traukinį. Stovėti ir laukti – ne išeitis, nes nežinia, kiek laiko tektų stovėti. Mintys sukosi ne tik apie tai, ką daryti, bet ir kaip nepamesti nė vieno iš 14 turistų. Pamesti turistus – didžiausia gido baimė.

Labai greitai susigalvojom planą: kad turim visi vienas kitą matyti, kas eina pirmas, o kas – paskutinis, kad kai baigsis spūstis, visi sukam į dešinę. Ir aš juos išvedžiau pro tą spūstį.

Pamesti turistus – didžiausia gido baimė.

Maniau, kad jie po tokio nuotykio bus pikti. Bet visi linksmi, visi juokiasi. Sulaukiau didžiausių komplimentų, kad tai buvo geriausias susiliejimas su vietine kultūra. Bet nežinau, ar tokį nuotykį norėčiau pakartoti.

– Tenka pamesti turistus?

– Taip. Visada būna pirmas kartas. Man teko ne vieną pamesti. Nes juk jei nedirbi – tai ir neprisidirbi.

– Ir kas tada?

– O tada jau pagal aplinkybes. Pirmą savo turistą pamečiau Klaipėdos senamiestyje. Tada dar sakydavau, kad Klaipėdos senamiestyje pasiklysti neįmanoma, tad dabar taip daugiau nesakau. Dingo dvi moterys.

Dirbant tokį darbą, vedant ekskursijas, visada reikia turėti planą B – t. y. pasakyti, kur mes – jeigu ką – susitinkame. Tai ypač svarbu važiuojant į milijoninius miestus. Tokio plano reikia dėl to, kad turistas žinotų, ką jam daryti.

Buvau dvi turistes pametusi Sankt Peterburge, Nevskio prospekte. Tai vienas judriausių prospektų. Moterys laiku neatėjo į sutartą vietą. Mums jau reikėjo išvažiuoti į kitą objektą.

Pagalvojau, kad jos turėtų būti kur nors netoliese. Tada aš, rankose laikydama kompanijos logotipą, išėjau į prospektą. Buvo labai sėkmės dalykas, kad jos atsirado. Išsigandusios. Būna stresinių situacijų šiam darbe. Bet adrenalinas yra ir vienas iš šio darbo malonumų.

Asmeninio archyvo nuotr. /Ilona Kabošytė
Asmeninio archyvo nuotr. /Ilona Kabošytė

– Yra grupė keliautojų, kurie nemėgsta turistinių objektų. Jūsų nuomone, tie objektai verti mūsų dėmesio?

– Manau, kad jei nuvažiuotume į Paryžių, tai norėtųsi Eifelio bokštą pamatyti. Visur yra pagrindiniai traukos objektai ir mes juos lankome. Tuo pačiu kompanija, kurioje dirbu, kelionėse suteikia nemažai laisvės, o mums reikia rasti būdus, kaip ja pasinaudoti.

Bet išties dabar yra nemažai keliautojų, kurie nenori tik prabėgti, prisipirkti magnetukų ant šaldytuvo, ir viskas. Jie keičiasi, juos domina vietinė kultūra, neretai jie jau turi žinių bagažą apie šalį, į kurią keliauja. Mums kartą pakelės užeigoje teko ir kone vestuvėse sudalyvauti. Tokia patirtis, net jei tu pasiklysti, yra kelionės razinos.

– O suvenyrai? Ar juos perka keliautojai?

– Nėra taip, kad labai išlaidautų. Tačiau atskiros istorijos yra apie kolekcininkus. Nekalbu apie tokius, kurie kolekcionuoja pinigus ar pašto ženklus, arba moterys – lėkštes.

Man gyvenime teko sutikti du įdomiausius kolekcininkus. Viena moteris kolekcionavo smėlį. Mūsų užduotis buvo kiekvienoje šalyje jai rasti smėlio. Ji rodė savo kolekciją – po nedaug smėlio yra supilta į buteliukus.

Kita moteris kolekcionavo šluotas. Kai man pasakė, pagalvojau, kad ne taip supratau.

Kita moteris kolekcionavo šluotas. Kai man pasakė, pagalvojau, kad ne taip supratau. Bet iš tiesų taip ir buvo. Kelionės metu ieškojome jai šluotos. Paskui ta šluota man labai sėkmingai pasitarnavo.

Šluotą ji nusipirko, kai mes buvome Rygoje. Po to keliavome į Rusiją ir iš Sankt Peterburgo traukiniu vykome į Maskvą. Kai jau reikėjo lipti iš traukinio, pamačiau, kad stotyje tikrai labai daug žmonių. Aš savo kompanijos logotipą netyčia buvau įsidėjusi į kitą lagaminą, o ta moteris rankose turėjo šluotą. Ji jos nepakuodavo, kad nesulūžtų. Eina per stotį su ta savo šluota. Sakau: ponia, paskolinkite man ją kilniam tikslui. Pasiėmiau šluotą, iškėliau ir ėjau pirma – kad keliautojai mane matytų. Aplinkiniams buvo linksma, jie mus ir fotografavo.

– Jūsų darbe svarbūs humoro jausmas, šaltas protas?

– Taip, humoro jausmas labai gelbsti, ypač kalbant apie sudėtingus keliautojus. Kai susitinka kelionėje, pavyzdžiui, Donaldo Trumpo šalininkai ir priešininkai. Apsikumščiuoja net. Vieni nori dominuoti, o kiti irgi nenusileidžia.

O dar viena tema yra alergijos ir dietos. Aš gyvenime neįsivaizdavau, kad žmonės gali būti alergiški tokiems dalykams. Nekalbu apie tuos, kurie valgo produktus be gliuteno, be laktozės ar vegetarus. Čia labai lengva grupė. Beje, būna stebuklų, kai pakeliauja po šalis ir iš vegetaro tampa mėsėdžiu. Ne visi, žinoma. Arba netoleruoja laktozės, o pabaigoje kelionės ledus kapoja.

Beje, būna stebuklų, kai pakeliauja po šalis ir iš vegetaro tampa mėsėdžiu.

Viena moteris buvo vegetarė. Tokiais atvejais mes iš anksto užsakom maistą, susakome apie alergijas ir panašiai. Tada keliavome po Rusiją, o kelionės viduryje aš pranešiau restorano, kur turėjome valgyti, virtuvės personalui, kad ji vegetarė.

Virtuvės personalas pažadėjo paruošti vegetarišką patiekalą. Tačiau baigiantis tos dienos kelionei moteris persigalvojo. Sako: suvalgysiu aš tą Kijevo kotletą.

Vėl skambinu, sakau, kad keliautoja suvalgytų Kijevo kotletą, o ne kažką kito. Ir tada iš virtuvės personalo išgirstu: Pyyypt, mūsų virtuvė visą dieną su baklažanu prasiterliojo, o ji nevalgys?!

Bet čia dar nieko. Nevalgo svogūnų, česnakų. Įsivaizduokit – virėjai ruošia maistą visiems bendrai, o kažkam reikia atskirai. Yra žmonių, kurie alergiški alkoholiui ir maisto sudėtyje negali būti jokio alkoholio.

Buvo tokių, kurie alergiški sezamo sėkloms, ananasui. Bet topų topas buvo alergija kvepalams. Ir mes, visa grupė, draugiškai turėjome bent jau važiuodami autobusu, nesikvėpinti.

123RF.com nuotr./Daržovių salotos
123RF.com nuotr./Daržovių salotos

– Ilona, dabar, kai keliones sustabdęs karantinas, smagu tokius nuotykius prisiminti?

– Prisiminti tai smagu, bet kai reikia su tuo tvarkytis, tada būna stresas. Tu turi suvaldyti labai didelę grandinę: daug tiekėjų, daug šalių, daug miestų, daug patiekalų.

Be to, turi būti pasiekiamas bet kada, jei kas nors nutiktų. O ir nutinka. Žmonės suserga, pargriūva. Vieną kartą grįžtu į viešbutį, žiūriu, stovi greitoji ir policija. Ar tik ne maniškiai? Aš bėgte į registratūrą. Administratorė nuramino: ne tavo.

– Būna reikalų su sveikata?

– Žinoma, juk keliauja vyresni žmonės. Mano vyriausias keliautojas buvo 83 metų, o kolegos yra pasakoję, kad buvo ir dar vyresnių. Taip, yra įvairių rizikų. Turime visų miestų, kuriose lankomės, ligoninių kontaktus, instrukcijas, kaip elgtis.

Geras gidas yra tas, kuris žino ne tik apie objektus ir jų istorijas, bet ir tas, kuris žino, kur artimiausia ligoninė ir policijos skyrius.

– Svarbus yra asmeninis, individualus ryšis su keliautoju?

– Asmeninis ryšys yra labai svarbu. Kuo grupė didesnė, tuo galimybė pabendrauti su vienu sumažėja. Bet stengiesi sužinoti kiekvieno norus, pageidavimus, kuo tu jam gali padėti, kad kelionė taptų įsimintina.

Turėjau įdomią patirtį, kai keliavo 40-ies filipiniečių grupė. Tada fiziškai yra ką veikti ir dar jų vardus atsiminti. Rozario, Rozalinda ir panašiai.

123rf.com nuotr./Garbaus amžiaus keliautojai
123rf.com nuotr./Garbaus amžiaus keliautojai

– Galima atsiminti tiek vardų?

– Į kelionės pabaigą išmokau visų vardus.

Dar man labai žavu, kas su kuo keliauja. Keliauja moterys, kurios yra našlės. Tada aš galvoju, kaip mūsų senjorus išjudinti, kad jie drįstų?

Kartą keliavo keturi vyrai – tėvas su sūnumi ir du žentai. Pasirodė, kad jie visi keturi kasmet keliauja. Yra buvę, kad keliavo vieno vyro dvi žmonos. Jis buvo miręs, o žmonos po to susidraugavo, jį kartu palaidojo. Yra, kas keliauja su urna – sutuoktinio pelenus kartu vežasi.

Iš kiekvienos kelionės yra ką prisiminti. Labai nuostabių žmonių sutinki. Tai ir rašytojai, ir NASA mokslininkai – kultūringi, turtingi savo vidumi žmonės. Juk Amerika yra labai įvairiapusė.

Yra buvę, kad keliavo vieno vyro dvi žmonos. Jis buvo miręs, o žmonos po to susidraugavo, jį kartu palaidojo.

– Amerikiečių keliautojus lydite ir po Lietuvą. Kokią jie mato mūsų šalį?

– Manau, kad priklauso ir nuo gido – kaip tu savo šalį pristatai. Kai mokau studentus, sakau, kad gidas blogai nekalba apie savo šalį, nedergia jos.

Keliautojai iš JAV mums sako: kiek jūs daug pasiekėt, jūsų gi net nebuvo žemėlapyje. Pasakoji jiems ir per asmenines patirtis, kaip tu viską išgyvenai. Juk pati esu iš tos kartos, kurie Baltijos kelyje stovėjo.

Kartą, pamenu, atvažiavome į Kryžių kalną. Paaiškinau, kad čia galite pastatyti savo kryžių, kam tai priimtina. Žiūriu, kad viena pora prisipirko kryžių ir tempia į autobusą. Sakau: čia reikia palikti, o ne neštis. Gal ne taip suprato? Bet, kaip paaiškino, jiems įdomiau ne palikti, o parsivežti. Visokių žmonių būna.

Bet tai ir yra mūsų darbo žavesys – niekada nežinai, ką sutiksi, kaip tu patiksi, kaip viskas susiklostys. Prasidedant kiekvienai kelionei visada būna didžiulis jaudulys.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

26:32
00:48
26:34

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką