Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurga Adomo ir naujos pradžios stebuklai

Jurga Adomo (Lukoševičienė)
Redos Mickevičiūtės nuotr. / Jurga Adomo (Lukoševičienė)
Šaltinis: 15min
0
A A

Visi sėkmingos karjeros požymiai: Dailės akademijos magistras, darbas prestižinėje kompanijoje, sava firma, dėstytojavimas. Daugelis taip ir nugyvena gyvenimą, užgniauždamos gėlą, kad trūksta tikros laimės ir tikrų jausmų. Jurga Adomo (Lukoševičienė) skaudžias savo patirtis išdėstė dviejose knygose ir pagaliau rado tai, ko ieškojo.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pirmoje knygoje „AŠ + MB = AŠ“ Jurga išdrįso aprašyti skaudžią savo istoriją, kurią moterys linkusios slėpti, – kad aštuonerius metus gyveno apgaudinėjama ir tikėjo beviltiškomis iliuzijomis. Tiesa buvo tokia tikra ir negailestinga, kad ne vienai skaitytojai buvo lyg vadovėlis, kaip išsipainioti iš niekur nevedančių santykių. Šįmet išleistą knygą „AŠ – MB = NAUJA PRADŽIA“ vienos skaito kaip romaną su laiminga pabaiga, kitos – vėlgi lyg mokymo priemonę, kaip pagaliau rasti meilę, laimę ir palaimą. Kad tai jai pasisekė, matosi iš tolo: Jurga švyti, it sidabro dulkėmis nubarstyta, šalia – vyras Rytis ir septynių mėnesių dukrelė Marija.

– Kurį laiką dirbote kūrybos direktore reklamos agentūroje. Veikla buvo prie širdies?

– Tuo metu man norėjosi iššūkių, įvairovės, troškau save išreikšti, nuolat laksčiau, organizavau, rūpinausi... Tai atrodė super – geriau ir būti negalėjo. Bet viduje jaučiau nuolatinį didelį stresą.

– O kas jo nejaučia? Visiems tai atrodo normalu: karjera, gyvenimo tempas, atsakomybė.

– Taip, aš atitikau standartinį karjeros moters įvaizdį. Visą dvasinį diskomfortą nurašydavau tam, kad tiesiog pervargstu, netinkamai maitinuosi. 

– Karjera klostėsi sklandžiai. O kaip asmeninis gyvenimas?

Mes augome auklėjamos taip, kad būtume konkurentės vyrams: juk reikia konkuruoti su jais ir karjeros srityje, o tada energijos kitam, moteriškajam, gyvenimui lieka mažai arba išvis nelieka. 

– Turėjau daug standartinių moteriškų iliuzijų, kad egzistuoja TAS vienintelis man skirtas žmogus, kad turiu jį kažkaip atpažinti. Čia mūsų visuomenės suformuota iliuzija: atpažink ir griebk, kol kita nepastvėrė. Jei būtume augusios kitoje kultūroje, gal tiesiog ramiai lauktume, ugdytume geros žmonos ir geros motinos savybes, ir tam „skirtam vyrui“ net nebūtų jokių šansų neatsirasti šalia. Mes augome auklėjamos taip, kad būtume konkurentės vyrams: juk reikia konkuruoti su jais ir karjeros srityje, o tada energijos kitam, moteriškajam, gyvenimui lieka mažai arba išvis nelieka. 

– Jauna moteris kartais ima panikuoti, kai draugės viena po kitos teka, gimdo, o ji vis dar viena. 

– Tuo gyvenimo laikotarpiu jaučiausi kaip hiena – turėjau ką nors sumedžioti. Pirmoji, trumpai trukusi, mano santuoka buvo desperatiškas mėginimas atitikti sėkmės lydimos moters įvaizdį: šalia turėjo būti ir vyras. Na, buvo žmogus, regis, buvo ir trauka, ir meilė – ilgai nemąsčiau. Prasimušė mano racionalioji aš, kuri tikino, kad viskas bus gerai, – juk reikia šeimos. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Debesų ganytoja Justė Janulytė

– Daug moterų nesiskiria, nes bijo skyrybų kaip pralaimėjimo, kitos gi po skyrybų bijo net iš namų išeiti – nesinori jaustis auka, sulaukti užuojautos ir klausimų. Kaip buvo jums?

– Rūpinausi tuo moters, kuriai sekasi, įvaizdžiu taip stipriai ir su tokiu įkarščiu, kad būčiau tuometiniam vyrui viską atleidusi ir jį vėl priėmusi, kad tik nelikčiau viena. Bet likimas viską nukirto vienu kirčiu – buvęs vyras nepaliko jokių iliuzijų: jis pareiškė, kad myli kitą moterį, ir išvažiavo gyventi į kitą šalį. 

– Po gyvenimiškų katastrofų kiekviena pereina savo pragarą ir kiekviena savaip gydosi...

– Nebuvo labai sunku. Gal šiek tiek – finansiškai. Aišku, dviese lengviau, juolab tuomet aš ir mokiausi, ir dirbau, bet susitvarkiau. Įsijungė mano racionalumas ir pamaniau, kad karūną vėl reikia išdidžiai ant galvos nešioti. Kas, kad šiek tiek pakrypo ant šono, – nieko, pasitaisysiu. Ir susirasiu visiškai priešingą vyrą, geresnį. 

Redos Mickevičiūtės nuotr. /Jurga Adomo (Lukoševičienė)
Redos Mickevičiūtės nuotr. /Jurga Adomo (Lukoševičienė)

– Ir taip atsirado MB, kurį knygoje šifruojate kaip Mėlynbarzdį? Impozantiškas, galantiškas, moterų dėmesį traukiantis verslininkas.

– Taip, kur tik mes pasirodydavome, jausdavau pavydžius moterų žvilgsnius. 

– Apie tokius vyrus kalbama, kad jie visoms, o ne vienai. Savisaugos instinktas jums nieko nesakė?

– Kai tik susipažinome, šmėstelėjo mintis, kad toks vyras turbūt kiekviename mieste turi po moterį. Bet nustūmiau ją į šalį – norėjau būti su karūna... Tada gyvenau Vilniuje, o tai miestas toms, su karūnomis... Kaune ar nedideliame miestelyje jos mažiau kam rūpi. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Ko vyrai tikisi iš moterų?

– Tas vyras buvo laisvas kaip vėjas. Teko nustumti į šalį svajones apie santuoką, šeimą, vaikus?

– Man nuolatos atrodė, kad kitą mėnesį jis jau tikrai pasipirš. Pati save maitinau tomis iliuzijomis, užsimerkdavau prieš melą, o jis stengėsi, kad aš ko nors tikėčiausi. Kai užsimindavau apie ateitį, apie šeimą, jis švelniai nusukdavo kalbą, sakydamas, kad apie tai pasišnekėsime. Tik ne dabar. Po kelionės. Vėliau... Tas „vėliau“ vis tęsėsi: tai jam reikėjo kažką suprasti, tai buvo netinkamas metas. Ir tas „metas“ tęsėsi aštuonerius metus – net juokinga...

– Net nejuokinga, nes taip ir gyvenimas gali prabėgti.

– Save apgaudinėjau nuolat – svarbiau juk buvo įvaizdis, karūna. 

– Ir gyvenime, ir knygoje elgiatės visai nestandartiškai: užtikusi mylimąjį su kita, susidraugaujate su konkurente, nutariate kartu apie savo išgyvenimus išleisti knygą, rašote tinklaraštį. Dauguma tos „kitos moters“ nenorėtų akyse matyti.

Iki šiol dažnai taip elgiuosi: stengiuosi išeiti iš įprastų sau rėmų. Ir matau, kad – vau – tai veikia! 

– Tuo metu vis dažniau susimąstydavau, kad gyvenime kažką darau ne taip. Todėl ėmiau elgtis ne kaip visada, o priešingai. Ir tai davė rezultatų. Iki šiol dažnai taip elgiuosi: stengiuosi išeiti iš įprastų sau rėmų. Ir matau, kad – vau – tai veikia! O tuomet supratau, kad jei jau aštuonerius metus elgiausi „pro šalį“, tai nieko daugiau ir labiau nebesugadinsiu. 

– Turbūt – bet vargu ar dažna liptų pro kaimyno langą įsitikinti, kad tikrai jos vyriškis leidžia laiką su kita dama...

– Turbūt tada įvaizdis jau mažai berūpėjo!

– Abi su konkurente buvote labai įskaudintos: juk keletą metų tas vyras laviravo tarp jūsų, o jūs to nežinojote. Kodėl vėliau ta moteris paprašė ištrinti iš jūsų tinklaraščio savo tekstus?

– Manau, pradžioje ji rašė iš skausmo, paskui – iš keršto. O vėliau turbūt panoro likti su juo. Ar jie kartu iki šiol, nežinau, nes nutraukiau su MB absoliučiai visus ryšius, ištryniau visus kontaktus. 

– O dėl ko rašėte jūs? Nuoširdžiai, be noro atrodyti gražiau... Tai buvo kaip psichoterapija?

– Ne. Iš pat pradžių nutariau apie tą žmogų nerašyti nieko blogo, nieko itin asmeniško – tik savo gyvenimo faktus ir apie tai, kaip jaučiausi, ką išgyvenau. Neliejau skausmo ir nepyliau purvo. Galvojau apie tai, kad mano istorija padės kitoms moterims praregėti. Rašiau ne sau, o kitoms tokioms, kokia buvau aš. Manau, kad jų yra daug. Jos tyliai pasislėpusios išgyvena tai, apie ką nedrįsta prabilti, nes tai ne lygis, silpnumas, o jos nori būti stiprios ir nepažeidžiamos. 

– Nes gėda? 

Juk viešumoje mes turime būti tobulos: mūsų niekas nemeta, mes nebėgame paskui, pirmos nesitaikome ir nesižeminame.

– Taip, gėda. Man irgi anksčiau buvo gėda likti be tos karūnos, pasijusti auka. Juk viešumoje mes turime būti tobulos: mūsų niekas nemeta, mes nebėgame paskui, pirmos nesitaikome ir nesižeminame. Visa tai stropiai slepiame, kad tik niekas nesuprastų, jog, pagaliau, mes dar norime, kad mums pasipirštų ir mus vestų. Nes jei nesiperša, neprašomos teisinamės, kad mums tai nerūpi, kam tas antspaudas, mums ir taip gerai... Pamenu, net aplinkiniai nemėgindavo man nieko sakyti – matė, kad nieko nenoriu girdėti, man esą viskas puiku, mes vis vien kartu, jis tą pasakė, tą padarė, tą padovanojo, su tuo supažindino... Maitinau save melu ir juo tikėjau. 

– Iš šalies žvelgiant, jums reikėjo daug drąsos – viešai pripažinti, kad buvote kvaila kaip avis, kurią kažkas paėmė ir nusivedė. Nors beveik visos kuriuo nors savo gyvenimo laikotarpiu tai patyrėme.

– Nepabijojau pasakyti, kad buvau visiška idiotė, jei taip gyvenau. Bet yra nemažai moterų, kurios kęsdamos tą skausmą ir gyvena. Nes bijo, kad toks vyras – vis šis tas, o kito gal apskritai nebesusiras. 

– Turėjote pasiryžimo išsiskirti su tuo žmogumi. Kuo gydėtės? Vynu, ašaromis draugei ant peties, psichologo konsultacijomis, sportu, knygomis, nauja meile?

– Visa tai jau buvo praeityje išmėginta, tik ne itin efektyvu. Tąkart buvau taip giliai įklimpusi, kad supratau: viena neišsikapstysiu, reikia pagalbos. Ką pati galėjau daryti, tai tik melstis. Ir ta pagalba atsirado. Reikėjo eiti į kažkokį renginį, su MB nebenorėjau, ir Laima, ta kita jo moteris, pasiūlė eiti su jos bičiuliu Steve’u. Šis vėliau man labai pagelbėjo kaip psichoterapeutas ir mokytojas. Pradėjome aiškintis viską nuo pat pradžių: pagal Steve’o metodą nuo pat mano vaikystės, nuo šeimos istorijos. Ilgainiui supratau, kodėl tarsi užprogramuota tiesiog pritraukdavau mane skaudinančius vyrus. Atsitiesiau jau po mėnesio – tuo metu dar ir badavau, paskui ėmiau medituoti. Pasikeitė mano pasaulio suvokimas, ėmiau kitaip vertinti žmones ir santykius su jais, išmokau kreipti dėmesį į savo vidų, suprasti, ko man reikia ir ko nereikia. Atėjo žinojimas, kad ateityje manęs laukia kažkas pozityvaus, kad viską, ko man reikia, gyvenimas duos. Nereikia griebti, lipti per galvas ir drebėti, kad neliks.

TAIP PAT SKAITYKITE: Toksiški santykiai: saldūs nuodai

– Pažintis su Ryčiu, kuris vėliau tapo jūsų vyru, tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, be to, jis tada nebuvo laisvas.

– Buvau sau pasižadėjusi, kad bent porą metų nesiryšiu jokiems rimtiems santykiams. Pirmiau reikėjo išsikuopti savo vidų. Iš pradžių su Ryčiu ir jo tuometine mergina bendravome trise – kaip draugai. Buvau rami, nes tiesiog tikėjau, kad žmogus, kuris man skirtas, pro mane nepraeis. Ir netrukus Rytis labai aiškiai, nemykdamas ir neišsisukinėdamas, pasakė, kad nori būti su manimi, o su savo drauge santykius nutraukia. Draugavome, paskui atėjo kitas etapas: vieną vakarą pamaniau, kad tikrai noriu šeimos ir jei jis nesiperša, matyt, tai ne tas žmogus, taigi man metas pasitraukti. Tą patį vakarą Rytis grįžo su gėlėmis ir pasipiršo. Vėliau pasakė, kad jau savaitę apie tai galvojo...

– Štai kaip viskas paprasta. Bet dažna pasakytų: na, gerai, jai pasisekė, tačiau nebūtinai pasiseks man.

Esu įsitikinusi, kad dirbant su savimi įmanoma pakeisti likimą, karmą, ką tik nori. Jei tik eini sąmoningumo keliu.

– Esu įsitikinusi, kad dirbant su savimi įmanoma pakeisti likimą, karmą, ką tik nori. Jei tik eini sąmoningumo keliu. Pati išmėginau praktikas ir būdus, kurie padeda, ir galiu su visomis moterimis jais pasidalyti. Ir mane džiugina, kai gaunu laiškų, kad mano knygos padeda. Aišku, lengviau yra kaltinti vyrus, kad jie kažkokie blogi pasitaikė, o ne gilintis, KODĖL taip atsitiko. Todėl kai prisiimi atsakomybę, kad tai tavo gyvenimas ir ką dabar turi, pati užsidirbai, pasidaro aiškiau. Juk gyvename pagal proto programas, koks turi būti idealus vyras, kokia moteris ir kokie jų vaikai. Kankinamės, jei mūsų gyvenimas jų neatitinka, užuot jas keitę ar išmokę naujų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Neištikimybė
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką