Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 20d. 07:00

K.Golod apie tai, kaip jaustis laimingesniems: siekdami dar ir dar, pamirštame tai, ką jau turime

Kamila Golod
Asmeninio arch. nuotr. / Kamila Golod

Emocijos darbe – ar jas galime rodyti, o gal geriau vaikščioti su kauke? Ar ta kaukė mus apsaugos, ar atvirkščiai, rizikuosime vieną dieną neprognozuojamai sprogti iš vidaus? Ar iš tiesų visi aplink yra laimingi, o nesiseka tik mums vieniems? Apie emocinę sveikatą ir apie tai, kodėl kasdien turėtume atlikti savo emocinę higieną, kalbamės su ICF koučingo specialiste, „Gerų emocijų namų“ įkūrėja, knygų „Drąsa būti savimi“ bei „Skolinta iliuzija“ autore Kamila Golod.

– Kiek emocijų rodyti darbe yra normalu ir kiek jau per daug? O gal geriau jų iš viso nerodyti?

– Manau, kad į tai reiktų žiūrėti individualiai, nes vieni žmonės emocijas reiškia daugiau, o kiti linkę jas užspausti ir užsisklęsti savyje. Tad svarbu, kas yra geriausia pačiam žmogui. Natūralu, kad emocijas darbe mes jaučiame, nes dalį atsinešame iš savo namų, o dar yra įvairios darbinės situacijos. Emocijų išreiškimą galime kažkiek atidėti, bet tada jos kaupiasi, kaupiasi ir gali sprogti visiškai netikėtoje situacijoje. Jeigu darbe įvyksta konfliktas ir mes neišsakome savo emocijų, parsivežame jas namo ir pradedame pykti ant namiškių, kurie visiškai nesupranta, už ką juos aprėkei.

Emocijų išreiškimą galime kažkiek atidėti, bet tada jos kaupiasi ir gali sprogti visiškai netikėtoje situacijoje.

Reiktų kalbėti apie tai, kaip žmogus tvarkosi su emocijomis apskritai. Kaip mes plauname rankas ir valome dantis, taip siūlau žmonėms užsiimti emocine higiena. Kiekvieną dieną skirti bent porą minučių sau, atsisėsti su arbatos puodeliu ir paklausti savęs: ką aš jaučiu? Ne „ką aš mąstau“ apie savo jausmus ar situacijas, bet ką iš tikrųjų jaučiu. Ir tai gali būti nemalonios ar ne tokios patogios emocijos kaip gėda, pyktis, liūdesys, kurios mums gali kelti tam tikrus sunkumus. Jas reiktų išmokti tiesiog priimti, nes šias emocijas patirti yra būdinga visiems žmonėms.

Tampa sunku atskirti, kur yra tiesa, o kur iliuzija.

Stebint tai, kas vyksta socialiniuose tinkluose, gali susidaryti įspūdis, kad visi aplink yra be galo linksmi ir laimingi. Darbe vyksta nerealūs „teambuilding‘ai“, visiems yra labai smagu, o kai pažiūri į savo kolektyvą, matai, kad vienur reiktų daugiau balanso, kitur norėtųsi daugiau tolerancijos. Ir labai sunku susieti tą realų vaizdą su tuo, kas matoma socialiniuose tinkluose, nes įmonės kuria legendas apie save, kad pritrauktų geriausius darbutojus. Tampa sunku atskirti, kur yra tiesa, o kur iliuzija.

Aš visada kviečiu žmogų asmeniškai prisiimti atsakomybę už tai, ką jis jaučia ir kokį indėlį jis pats įdeda į visą kolektyvą. Nes, sutikime, viskas prasideda nuo mūsų pačių. Ir jeigu aš negaliu priimti savęs su savo jausmais ir emocijomis, tai kaip aš galiu priimti kitą žmogų? Kolektyve labai jaučiasi tarp žmonių tvyranti įtampa. Tad apie ką tai yra?

Vienos įmonės mokymuose mes priėjome išvados, kad apie tai reikia kalbėtis. Tarkime, jeigu tu išgyveni kažkokį sunkesnį laikotarpį arba labai padaugėja darbų ir jautiesi pervergęs bei suirzęs, reiktų tai išsakyti. Tačiau ne su priekaištu, kad dabar visi tylėkit ir prie manęs nelįskit, bet prašymo forma ar tiesiog pakviesti kolegą dažniau išgerti arbatos.

Pasakyti, kaip tu jautiesi, yra labai sunku, nes tai prisipažinimas, kad aš šiuo metu esu pažeidžiamas. Ir šiose situacijose paaiškėja, ar įmonė tikrai vadovaujasi savo skelbiamomis vertybėmis, ar darbo santykiuose yra vietos atjautai.

Jeigu kolektyvas yra sąmoningas ir jo tikslas, kad kiekvienam nariui būtų gerai, tokie pokalbiai yra labai vertingi. Tiesiog susėsti ir paklausti: kas vyksta su mumis? Nes daug kas mano, kad teambuilding‘ai gali išspręsti visas problemas. Realiai tai yra labai smagūs pasibendravimai, tačiau jų metu kasdienės problemos nukreipiamos kažkur į šoną, o visas dėmesys skiriamas tam „fun“. Bet tas nemalonias emocijas kelia būtent dabar esančios problemos.

Pasakyti, kaip tu jautiesi, yra labai sunku, nes tai prisipažinimas, kad aš šiuo metu esu pažeidžiamas.

Tarkime, dviejų kolegų konfliktas. Vienu atveju vadovas gali nenorėti to matyti ir palikti, kad išsispręstų savaime, o kitu atveju pasisodinti tuos du žmones ir kalbėtis apie tai, kas vyksta. Neleisti praslysti šiai situacijai, nes problema gali būti visai kituose dalykuose. Ir tas pokalbis, kai pradedama kalbėti apie tai, kaip aš jaučiuosi ir ką galima su tuo padaryti, aš manau, bus kertinis dalykas, kaip tvarkytis su emocijomis.

Dabar yra daugybė knygų ir seminarų, kaip valdyti pyktį ir mažinti stresą, tačiau jeigu viskas būtų taip paprasta, tai mes visi, vieną kartą nuėję į seminarą ar perskaitę knygą, būtume šventieji, gyventume be streso sveiki ir laimingi. Bet taip nevyksta, nes reikia kalbėtis. Nebūkime tik pardavimo vadybininkai, vadovai ir panašiai. Mes nesame pareigos, mes esame žmonės, kurie jaučia, turi asmeninį gyvenimą. Ir atskirti, kad štai čia dabar darbas, čia aš, čia mano šeima, yra sunkiai įmanoma, nes dingsta vientisumas, o mūsų siekis yra jausti pilnatvę.

– Kiek mes galime atsinešti savo namų į darbą? Ar kolegos turėtų žinoti apie mano sunkią situaciją namuose? Ar reiktų perspėti kolegas, kad aš esu sudirgęs, nes turiu didelių rūpesčių?

– Aš esu už tai, kad žmonės kalbėtųsi, bet negaliu duoti tokio patarimo, nežinodama konteksto, koks yra kolektyvas. Jeigu kolektyvas yra žmogiškas ir palaikantis, tai būtų sveikintina. Gal kolegos nieko specialiai nedarys, kad tau palengvėtų, bet tu jau susimažinsi krūvį, nevaidindamas, kad tau viskas gerai, nors iš tikrųjų skiriesi. Bet iš kitos pusės, jeigu kolektyve žmonės yra orientuoti tik į save, tai klausimas, ar apsinuoginęs prieš juos tu sulauksi palaikymo, gal greičiau pašaipos? Tai ar verta skaudinti save dar labiau, negu esi skaudinamas?

Taigi reiktų žiūrėti individualiai ir pasikliauti savo nuojauta. Iš tiesų dar yra didelis disonansas tarp to, kaip yra realybėje ir kaip mes norime atrodyti kitų akyse. Nes ir tam pačiam vadovui dažnai mes norime pasirodyti geresni nei esame, todėl visos nuotraukos feisbuke skelbia pasauliui, kaip viskas yra nuostabu, nors iš tiesų mes labai kenčiame.

Kalbant apie kolektyvą, kitas dalykas, ką tu pats gali duoti, kad atmosfera pagerėtų. Gal gali išklausyti kitą kolegą ar paklausti, gal tau reikia pagalbos?

– Kartais kolektyve pasitaiko ir piktybiškų žmonių. Kaip su jais bendrauti, kad save apsaugotum?

– Mobingas arba psichologinis teroras darbe iš tiesų yra gana paplitęs, kaip ir patyčios mokykloje. Žinoma, daug kas priklauso nuo mūsų savivertės: jeigu ji pakankamai aukšta ir mums su savimi yra gerai, aišku, kad įgeliantys žodžiai mūsų iš pusiausvyros neišves. Bet jeigu mūsų savivertė yra ne tokia stipri arba mes esame labai pavargę ir dėl to dirglesni, reiktų sau tiesiog kartoti, kad tai nėra apie mus. Nes viskas, ką daro kitas žmogus, yra apie tą žmogų, kuris nemoka valdyti emocijų, nori gauti dėmesio, pripažinimo ir nemoka to išreikšti kitaip, nei puldamas kitą.

Viskas, ką daro kitas žmogus, yra apie tą žmogų

Tokiu atveju labai padeda darbas su mintimis. Ir jeigu kolega arba vadovas jums pasako, kad esate nevykėlis ar prastai atlikote savo darbą, viena jūsų reakcija gali viską katastrofizuoti ir pripažinti, kad taip, aš esu nevykėlis. Tokiu atveju nesunku pulti į depresiją ir imti galvoti, kad tikrai nemokate dirbti ir bendrauti, nieko nesugebate iš viso ir negalėsite net pakeisti darbo. Užsisukus tokiam ydingam ratui kitos žmogaus mintys tiesiog paralyžiuojamos.

Vertėtų ugdyti savyje kritinį mąstymą, priimti, kad galbūt kažką padarėme netobulai, neatitikome keliamų lūkesčių, bet, iš kitos pusės, pamatyti ir gerus dalykus.

Bet galima į situaciją pažiūrėti ir truputį kitaip. Paanalizuoti: ar aš tikrai esu nevykėlis? Taip, aš tam tikrą darbą padariau ne taip, kaip norėjo vadovas, gal man tikrai trūksta kažkokių žinių, kurias galiu pagilinti. O ką aš padariau gerai? Nes dažnai mes matome tik savo trūkumus ir nepastebime, ką darome gerai. Vertėtų ugdyti savyje kritinį mąstymą, priimti, kad galbūt kažką padarėme netobulai, neatitikome keliamų lūkesčių, bet, iš kitos pusės, pamatyti ir gerus dalykus. Nes tobulumo gamtoje nėra, nors mes jo ir siekiame. Ir kai tai žinome, priimame, kad galime suklysti. Bet tai nėra vien tik apie mus, nes visada yra dvi pusės. Tai žinodami, būsime atlaidesni sau, nes to labai trūksta.

– Ko norėtumėt palinkėti visiems, kas galėtų padėti mums jaustis laimingesniems?

– Norėčiau palinkėti daugiau būti dabartiniame gyvenime, pastebėti, kas su mumis vyksta, pasidžiaugti tais dalykais. Nes labai dažnai mums arba kažko trūksta, arba kažko yra per daug. Ir tas saiko jausmas, atrodo, net neegzistuoja. Bet iš tiesų reikėtų pastebėti gerus dalykus ar mažytes pergales ir fiksuoti tai kiekvieną dieną. Rekomenduočiau kasdien ant spalvoto popieriaus lapelių surašyti tris ar penkis džiaugsmus, kuriuos patyrėte šiandien. Tai gali būti labai skaniai išgerta arbata, nuostabus saulėtekis, atvažiavimas į darbą be spūsčių.

Siekdami dar ir dar pamirštame tai, ką jau turime.

Šiuos užrašytus kasdienius džiaugsmus dėti į permatomą stiklinę vazą ir tais momentais, kai būsime blogesnės nuotaikos, išsitraukti ir paskaityti. Tai labai veikia, nes jūs žinote, kad tai yra tiesa, kadangi tai tikrai buvo jūsų gyvenime. O jeigu buvo vieną kartą, gali ir pasikartoti. Tad labai kviečiu bandyti siekti to džiaugsmo ir būti dėkingiems už tai, ką mes turime. Nes mums tikrai gali kažko trūkti, ypač dabar, kai yra tokia pasirinkimų ir galimybių gausa. Ir mes taip užsižaidžiame, siekdami dar ir dar, kad pamirštame tai, ką jau turime. Tad linkiu nepamiršti ir tiesiog tuo džiaugtis.

Straipsnių ciklą apie gerą emocinę bei fizinę sveikatą inicijuoja arbata „Lipton“.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką