Sekite 15min Google
Tadas Alijošius tai mato iš abiejų pusių. Civiliniame gyvenime jis – svetingumo verslo atstovas, „Senamiesčio apartamentų“ įkūrėjas ir „Tauragė Hotel“ vadovas. Pirmasis šeimos viešbutis Tauragės centre duris atvėrė 2018-aisiais, o šiandien Tadas vadovauja ir gerokai didesniam, po rekonstrukcijos atgimusiam viešbučiui, rašoma visuomeninės organizacijos „Šaulių Sąjunga“ pranešime žiniasklaidai.
Pats savo darbą jis apibūdina kur kas paprasčiau – svetingumo versle reikia rūpintis žmonėmis. Arba, kaip sako Tadas, „duoti meilės svečiams“.
Lietuvos šaulių sąjungoje šie gebėjimai įgauna kitą prasmę. Tadas yra Tauragės Juozo Kasperavičiaus šaulių 702-osios kuopos šaulys, o viena iš sričių, kurioje jis gali pritaikyti savo patirtį – logistika.
Sprendimą paspartino karas Ukrainoje
Šaulių sąjunga Tadui nebuvo nepažįstama organizacija. Jo tėtis daug metų yra šaulys, brolis taip pat. Todėl šaulystė, kaip pats sako, visada buvo kažkur šalia. Tačiau galutinį postūmį prisijungti davė 2022 metų vasarį prasidėjusi plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą.
„Šaulių sąjunga visada buvo širdyje. Tėtis daug metų yra šaulys, tik pats anksčiau kažkaip nestojau. Kai 2022 metų vasarį rusai įsiveržė į Ukrainą, ilgai nebelaukiau – kovo 11-ąją jau buvau šaulys“, – pasakoja Tadas.
Karas privertė kitaip pažvelgti į tai, kas iki tol atrodė tolima ir teoriška. Kartu atsirado labai praktiškas klausimas: jeigu vieną dieną įprastas gyvenimas sustotų, kuo galėčiau būti naudingas? Tadas atsakymo neieškojo labai toli nuo to, ką jau moka.
Krizės metu viešbutis nebėra tik viešbutis
„Logistika apima labai daug dalykų. Turime transportą, techniką, resursus. Reikia žmones pamaitinti, apgyvendinti, pervežti. Tai vieta, kur galime būti naudingi tuo, ką turime ir mokame“, – pasakoja jis.
Būtent čia jo civilinė patirtis ir šaulio veikla susitinka bene ryškiausiai. Vadovaudamas viešbučiams Tadas kasdien susiduria su apgyvendinimu, maitinimu, paslaugų organizavimu ir žmonių poreikiais. Tauragės viešbutis, kuriam jis šiuo metu vadovauja, yra antrasis jų komandos valdomas viešbutis mieste ir gerokai didesnis už pirmąjį.
Šaulio akimis visa ši infrastruktūra atrodo dar kitaip. „Kai galvoji apie dieną X, pradedi žiūrėti, ką turi ir ką gali pritaikyti – nuo slėptuvių, transporto, maitinimo iki vandens tiekimo. Ką aš galiu padaryti? Kaip galiu būti naudingas savo šaliai, savo miestui, savo šeimai, savo bendruomenei?“ Tai, kas įprastą dieną tėra automobilis, pastatas, virtuvė, lova ar vandens atsargos, krizės metu gali tapti resursu, kurio kažkam gyvybiškai reikia.
Tie patys įgūdžiai – visiškai kitomis sąlygomis
Tadas neslepia: į Šaulių sąjungą jis atėjo jau turėdamas nemažą gyvenimiškos ir profesinės patirties bagažą. Tačiau tenka mokytis, kaip tai panaudoti sudėtingomis sąlygomis.: „Jeigu esi virtuvės šefas, virtuvėje viskas aišku. Bet pabandyk tą patį padaryti lauko sąlygomis, naktį, šaltyje ar karštyje. Tada tie patys įgūdžiai atrodo visai kitaip.“
Jo nuomone, būtent čia ir slypi viena didžiausių pasirengimo verčių – neužtenka žinoti, ką moki įprastomis sąlygomis. Reikia suprasti, kaip elgsiesi tuomet, kai įprastos sąlygos išnyks.
Tam ir skirtos pratybos bei mokymai. „Turime daug pratybų, įvairiausių kursų, iš kurių semiamės patirties. Yra žmonių, kurie Šaulių sąjungoje jau daug metų, todėl stengiamės išnaudoti kiekvieną galimybę iš jų mokytis“, – pasakoja Tadas.
Jis pats turi ir kitokių patirčių, išmokiusių valdyti įtampą. Tačiau Tadas labai aiškiai skiria kasdienį stresą nuo to, kurį žmogus patirtų realios grėsmės akivaizdoje. „Kai žaidi krepšinį ar esi kalnuose, širdis irgi daužosi. Bet visai kas kita, jeigu gautum pirmą šūvį. Karui pasiruošti labai sunku, kol to pats nesi patyręs.“
Todėl čia, anot jo, ypač svarbi tampa kitų žmonių patirtis: „Bendrauji su kolegomis, kalbiesi su savanoriais, laisvės gynėjais, žmonėmis, kurie jau, kaip sakoma, yra uostę parako. Jų patirtis padeda geriau suprasti, kas gali laukti.“
Tadas nesako, kad pratybos gali visiškai paruošti karui. Priešingai – jo mintis kur kas žemiškesnė: kuo daugiau situacijų būsi apgalvojęs, išbandęs ir aptaręs taikos metu, tuo mažiau dalykų krizės akimirką teks spręsti pirmą kartą. „Per vieną dieną daug neišmoksti. Bet praeina metai ir pamatai, kad kažkas jau tikrai nusėdo“ , – sako Tadas.
Uniforma nereiškia, kad kiekvienam teks imti ginklą
Vienas stereotipų, kuriuos Tadas norėtų paneigti, – kad atėjęs į Šaulių sąjungą žmogus neišvengiamai turės bėgioti su ginklu: „Ginklo valdymas yra tik viena kolona, ant kurios laikosi organizacija. Yra ir kitos – medicina, informacinės technologijos, dronų padaliniai, logistika, maisto gamyba. Neišsigąskite uniformos ar ginklo, kurį kažkur pamatote.“
Ir pasirinkimas gerokai platesnis, nei gali pasirodyti iš šalies – galima rinktis iš daugiau nei 20 skirtingų specializacijų. Vienam žmogui artimesni gali būti dronai ar ryšiai, kitam – medicina, logistika, informacinės technologijos, maitinimas ar kita sritis, kurioje praverčia jo jau turimos žinios ir patirtis.
Šaulių sąjungoje, anot Tado, vietą gali rasti ir žmogus, kuriam artimesni kompiuteriai nei ginklai, ir tas, kuris moka gaminti maistą, dirbti su informacija, kurti vizualinę medžiagą, organizuoti transportą ar teikti medicinos pagalbą: „Specializacijų tikrai yra daug. Kiekvienas gali pasirinkti pagal savo galimybes ir pagal savo norus. Svarbiausia – suprasti, kuo pats gali būti naudingas.“
„Čia tavo miestas, tavo šeima“
Kalbėdamas apie savanorystę Tadas nevengia humoro. „Jeigu nori būti savanoris, padėti ir už tai negauti pinigų – prašom“, – juokiasi jis. Tačiau po juokais pasakyto sakinio slypi labai aiškus jo atsakymas, kodėl pats tam skiria savo laiką.
„Čia tavo miestas, tavo šeima, tavo tėtis, tavo mama. Tu juos myli. Nežiūri į tai kaip į kažkokį abstraktų šalies gynimą – tiesiog supranti, kad turi pasirūpinti tuo, kas yra tavo, ir atiduoti savo meilę šaliai, šeimai, bendruomenei ir visai aplinkai“, – sako Tadas.
Jo žodžiuose valstybės gynyba nėra kažkas tolimo ar abstraktaus. Ji prasideda ten, kur žmogus gyvena – nuo savo šeimos, gatvės, miesto ir žmonių, kuriuos pažįsta. Gal todėl ir Šaulių sąjungą Tadas apibūdina ne vien kaip organizaciją, kurioje ruošiamasi galimoms grėsmėms, bet ir kaip bendraminčių bendruomenę: „Čia randi bendraminčių – tokį patriotų klubą. Bendruomenę, kur gali ateiti, dalytis savo įgūdžiais, perduoti juos kitam, keistis informacija ir mylėti savo šalį.“
Tado istorijoje pasirengimas valstybės gynybai prasideda ne nuo ginklo. Jis prasideda nuo labai paprasto klausimo: ką aš galiu duoti? Jo atveju atsakymas – pasirūpinti žmonėmis, juos apgyvendinti, pamaitinti, pervežti, suorganizuoti turimus resursus. Tai dalykai, kuriuos jis daro savo profesiniame gyvenime. Tik Šaulių sąjungoje mokosi juos vertinti ir per kitą prizmę – ką visa tai reikštų tada, kai pagalbos reikėtų ne viešbučio svečiui, o savo miestui ir bendruomenei.
