Sekite 15min Google
Dalis šių pasakojimų siekia sovietmetį ar pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius. Jų autoriai patys pabrėžia, kad tuomet apie seksualinį priekabiavimą kalbėta mažiau, o tai, kas šiandien sukeltų rimtų klausimų, anuomet galėjo būti nutylėta, paversta pokštu ar sumenkinta.
Psichologas Karolis Poderis sako, kad vieno žmogaus viešai papasakota istorija iš tiesų gali paskatinti prabilti kitus. Viena priežasčių – svetimame pasakojime žmogus atpažįsta savo patirtį ir randa žodžių tam, ko pats ilgai negalėjo įvardyti.
„Žmonės savo patirtį gali ilgą laiką apibūdinti labai paprastai – „buvo nemalonu“, „buvo blogai“, „nenorėjau apie tai galvoti“, nors už šių žodžių slypi gerokai daugiau. Perskaitęs kito žmogaus istoriją jis gali staiga atpažinti save: „Man irgi taip buvo. Galbūt už to „blogai“ buvo daug daugiau, tik neturėjau tam žodžių“, – sako K. Poderis.
Pasak jo, svarbus ir bendrumo jausmas. Suvokimas, kad tai nutiko ne tik tau, gali sumažinti vienišumo, gėdos ar izoliacijos jausmą, o kito žmogaus drąsa kalbėti suteikia daugiau saugumo prabilti pačiam.
Atsisakė važiuoti pas dėstytoją – liko be diplomo
Viena moteris prisiminė, kad būdama vos šešiolikos susidūrė su dėstytojo priekabiavimu. Ji atsisakė važiuoti į jo namus gintis diplominio darbo.
„Prie manęs lindo mokyklos dėstytojas. Atsisakiau važiuoti pas jį į namus gintis diplominį darbą. Likau be diplomo“, – pasakojo moteris.
Prie manęs lindo mokyklos dėstytojas. Atsisakiau važiuoti pas jį į namus gintis diplominį darbą. Likau be diplomo.
Ji apie tai netylėjo – papasakojo kitiems dėstytojams, tačiau, anot moters, šie viską nuleido juokais.
K. Poderio teigimu, tokia aplinkinių reakcija gali turėti didelę reikšmę tam, ar žmogus ateityje dar ryšis kalbėti apie savo patirtį.
„Jeigu sukaupęs drąsą žmogus išgirsta „gal ne taip supratai“, „juk nieko neatsitiko“ arba jo pasakojimas paverčiamas juoku, jis gali pradėti abejoti net savo paties patirtimi: gal aš perdedu, gal neturėjau taip jaustis, gal geriau daugiau apie tai nekalbėti. Tokia reakcija gali tapti dar viena skaudžia dalimi“, – aiškina psichologas.
Pasak jo, seksualinio priekabiavimo ar išnaudojimo patirtys ir taip gali būti susijusios su gėda, abejonėmis savimi bei baime, kad aplinkiniai nepatikės. Net psichoterapijoje apie tokius išgyvenimus žmonės neretai prabyla tik po ilgesnio laiko.
„Repeticija“ tapo paskutine
Kita moteris prisiminė vaikystę ir paauglystę. Kaime buvo „geras senelis“, kuris vesdavosi mergaites į tvartą paglostyti arklių, o ten mėgindavo paauglėms liesti krūtis.
Atmintyje išliko ir mokyklos muzikos mokytojas, dvi paaugles ruošęs dainų konkursui. Pasak moters, mokytojas aiškino, kad mergaitėms reikia mokytis diafragminio kvėpavimo, todėl suguldė jas ant klasės grindų, liepė giliai kvėpuoti, o pats ėmė jas liesti.
„Ta „repeticija“ buvo pirma ir paskutinė. Pasitarusios abi nusprendėme daugiau nebedalyvauti“, – prisiminė moteris.
Ta „repeticija“ buvo pirma ir paskutinė. Pasitarusios abi nusprendėme daugiau nebedalyvauti
Mergaitės pasirinko tuo metu joms prieinamą būdą atsitraukti – daugiau nebegrįžo.
Gydytojo kabinetas, iš kurio norėjosi kuo greičiau ištrūkti
Ne viena pasidalyta istorija susijusi su medikais. Viena moteris prisiminė vizitą pas odontologą dar tais laikais, kai dalis odontologų pacientus priimdavo savo namuose.
„Įbrukęs į burną kažkokį aštrų šlifuoklį, kitą ranką užkišo už palaidinės, sakydamas, kad nejudėčiau, nes sužalos mane. Kažkaip stebuklingai sugebėjau ištrūkti iš to kabineto be pasekmių, bet neįtikėtiną pasišlykštėjimą jaučiu ir dabar“, – pasakojo moteris.
Apie įvykį ji niekam nepranešė. Kaip pati pripažįsta, tuo metu tokia mintis net nekilo.
Psichologas atkreipia dėmesį, kad aplinkiniams gali būti sunku priimti pasakojimą apie nederamą žmogaus, kuriuo jie pasitiki ar kurį gerbia, elgesį.
„Žmogui gali būti labai sunku suderinti du prieštaraujančius dalykus: pavyzdžiui, savo įsitikinimą, kad pažįstamas gydytojas, mokytojas ar kunigas yra geras žmogus, ir pasakojimą, kad jis galėjo peržengti kito žmogaus seksualines ribas. Tuomet gali kilti noras situaciją sumenkinti ar racionalizuoti. Be abejo, nukentėjusiam žmogui tokios reakcijos nuo to netampa mažiau skaudžios“, – sako K. Poderis.
Apie medikų elgesį prabilo ir vyrai
V. Balkūno istorija atvėrė ir viešojoje erdvėje rečiau girdimą temą – seksualinį priekabiavimą prie vyrų. Vienas vyras pasakojo, kad būdamas maždaug 30-ies dėl sveikatos problemų lankėsi pas gydytoją. Jo teigimu, medikas atlikdavo seksualinio pobūdžio veiksmus ir aiškindavo, kad jie reikalingi diagnozei nustatyti.
Pacientas tik po kelių apsilankymų pradėjo suvokti, kad vyksta kažkas kita.
„Tai truko mažiausiai kokius penkis seansus, kol aš perpratau šito reikalo esmę. Buvau dar naivus tuomet“, – rašė vyras.
Kitas vyras taip pat pasakojo susidūręs su nederamu mediko elgesiu, tačiau teigė neleidęs peržengti savo ribų ir apie nutikimą papasakojęs žmonai bei draugams.
Darbo pokalbis, kurį prisimena visą gyvenimą
Kita moteris pasidalijo istorija iš 1993-iųjų. Baigusi aukštesniąją mokyklą ji ieškojo darbo ir pamatė skelbimą, kad laikraščio redakcijai reikalinga sekretorė-mašininkė.
Pasak moters, pokalbį vedęs vyras prispaudė ją prie sienos ir pradėjo sagstytis kelnes. Ji pagrasino iškviesti policiją ir smogti, o vyras, anot jos, ėmė aiškinti, esą kitos merginos taip ir gauna darbą.
„Staigiai pabėgau iš ten. Įstrigo visam gyvenimui“, – prisiminė ji.
Į policiją kreipėsi, tačiau tuo viskas ir baigėsi
Viena moteris prisiminė 2007 metais, būdama 20-ies, įsidarbinusi sekretore vienoje organizacijoje. Jos darbas ten truko vos kelias dienas.
Pasak moters, vieną dieną vadovas pasikvietė ją į kabinetą, kuriame, be rašomojo stalo, stovėjo lova. Jis pradėjo kalbėti seksualinėmis temomis, o vėliau ėmė ją liesti. Moteris suprato, kad lauko durys užrakintos. Kol vadovas buvo išėjęs iš kabineto, ji spėjo paskambinti savo vaikinui ir paprašyti skubiai atvažiuoti.
Ištrūkusi moteris apie įvykį papasakojo tėvams ir kreipėsi į policiją.
„Nuvykau į policiją, parašiau pareiškimą. Bet tuo viskas ir baigėsi. Gavau atsakymą, kad nėra pagrindo tirti, kad vadovas buvo apklaustas ir viskas ten gerai – juk jis nieko man nepadarė“, – pasakojo ji.
Vėliau moteris pradėjo kitaip vertinti detales, kurios pirmosiomis darbo dienomis neatrodė tokios reikšmingos: užtamsintus langus, nuolat rakinamas lauko duris, lovą patalpose, vadovo domėjimąsi jos asmeniniu gyvenimu ir pasiūlymą apsigyventi įstaigos patalpose.
Vaikai matė, bet nesuprato, ką mato
Viena moteris prisiminė, kad vaikystėje prie ežero būdavo senyvas vyras, kuris prisiviliodavo mažas mergaites į valtį, nuplaukdavo su jomis į ežero gilumą ir jų akivaizdoje seksualiai tenkindavosi. Kiti vaikai tai matydavo, tačiau situacijos rimtumo nesuprato.
„Mums buvo kokie penkeri–septyneri metai, tai pasislėpę juokdavomės. Mums būdavo labai juokinga, net nepagalvodavome, kaip jautėsi tos mergaitės, įkliuvusios į tokius spąstus“, – prisiminė moteris.
Tik suaugusi ji į vaikystės epizodą pažvelgė kitomis akimis ir iškėlė klausimą, kodėl nereagavo suaugusieji.
„Juk neprievartavo“
Anksčiau netinkamas seksualinis elgesys galėjo būti vertinamas kitu kampu – jei nebuvo išžaginimo ar akivaizdžios fizinės prievartos, aplinkiniai galėjo nematyti problemos.
Viena moteris prisiminė mokyklos laikus ir mokytoją, kuris, jos teigimu, liesdavo mergaites.
„Būtume pasiskundusios, tai niekas net nebūtų supratęs, kas čia tokio. Juk neprievartavo“, – rašė ji.
Būtume pasiskundusios, tai niekas net nebūtų supratęs, kas čia tokio. Juk neprievartavo.
Jos teigimu, tais laikais apie tokius dalykus apskritai beveik nekalbėta. Šiandien moteris mano, kad jaunesnė karta turi daugiau informacijos ir geriau supranta, kaip tokiose situacijose elgtis.
Ką daryti, kai žmogus pagaliau prabyla?
K. Poderis sako, kad pirmoji reakcija į po daugelio metų papasakotą seksualinio priekabiavimo ar išnaudojimo patirtį turėtų būti paprasta – žmogų išklausyti. Nereikėtų skubėti vertinti jo elgesio, klausinėti detalių ar reikalauti imtis konkrečių veiksmų.
„Pirmiausia – išklausyti. Neskubėti vertinti, aiškinti ar ieškoti, ką žmogus „turėjo padaryti kitaip“. Neklausinėti detalių vien tam, kad patenkintume savo smalsumą, ir nespausti pasakyti daugiau, negu žmogus tuo metu pasiruošęs papasakoti. Galima tiesiog padėkoti, kad žmogus pasitikėjo ir pasidalijo. Svarbu parodyti, kad jo patirtis yra priimama rimtai“, – sako psichologas.
Jis taip pat pataria neskubėti žmogui nurodinėti, kad šis privalo kreiptis į policiją, papasakoti šeimai ar ieškoti psichologo pagalbos. Net ir gerų ketinimų vedamas spaudimas gali sukelti jausmą, kad kažkas kitas vėl sprendžia už jį.
„Geriau paklausti: „Ko tau dabar iš manęs reikėtų?“ arba „Kaip galėčiau padėti?“ – sako K. Poderis.
Psichologo teigimu, ypač pirmą kartą apie tokią patirtį verta kalbėti su patikimu artimu žmogumi arba specialistu.