Jo patirtis ir šiandienos įžvalgos tampa ypatingai reikšmingos, kai žmonėms labiau nei bet kada reikia ramybės, aiškumo ir vidinės atramos.
Žvelgdamas į dabartinę Lietuvą ir jos iššūkius, kardinolas kalba paprastai, tačiau itin prasmingai: „Nuo seniausių laikų mūsų tauta stiprybės ieškojo tikėjime. Ir šiandien, kai susiduriame su sunkumais ir kai ateitis atrodo miglota, mano didžiausias palinkėjimas – laikytis Dievo rankos.“ Tai kvietimas sustoti, pažvelgti giliau ir prisiminti, kas iš tiesų laiko žmogų tvirtą, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Biografija, kuri pati savaime yra įkvėpimas
S.Tamkevičiaus kelias į kunigystę prasidėjo itin anksti. Dar vaikystėje, kaip pats prisimena, bažnyčia jam buvo antroji namų erdvė, o pašaukimo žinia – savaime suprantamas dalykas. Vis dėlto jo gyvenimas netrukus įgavo dramatišką kryptį, kai sovietinė okupacija bandė užgniaužti tikėjimą ir laisvą žodį.
Vienas reikšmingiausių jo darbų – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kurią jis redagavo net 11 metų. Tai buvo unikalus, rizikingas ir pasaulyje nuskambėjęs pogrindinis leidinys, fiksavęs tikinčiųjų persekiojimą ir žmogaus teisių pažeidimus. Kronika tapo Lietuvos balsu Vakaruose, įrodymu, kad laisvės troškimas negali būti nutildytas.
Sovietų valdžia jį suėmė, toliau sekė KGB tardymai, kalinimas, vėliau - tremtis į Sibiro lagerius. Tačiau net ir būdamas vienutėje, jis nenutraukė tarnystės – savo kameroje kasdien aukodavo mišias. Tai įrodo, kad tikėjimas jam nebuvo tik pareiga, bet ir giliausia vidinė atrama.
Grįžęs į Lietuvą po tremties, jis buvo sutiktas su trispalve – simboliu, kad laisvės kovai jis tapo gyvu liudijimu. Vėl grįžo į kunigystę, vėliau aktyviai prisidėjo prie Sąjūdžio ir Lietuvos atgimimo. Nepriklausomybės metais buvo paskirtas vyskupu, o vėliau – Kauno arkivyskupu. 2019 m. popiežius Pranciškus jam suteikė kardinolo titulą – aukščiausią Bažnyčios įvertinimą.
Mintys, kurios jungia praeitį, dabartį ir ateitį
Interviu metu kardinolas jautriai mini visus žmones, kurie formavo jo kelią: mokytojus, kunigus, bendraminčius, bičiulius tremtyje. Jis nepamiršta nė vieno – tai liudija jo žmogiškumą ir pagarbą kiekvienam, lydėjusiam jį per sunkiausius gyvenimo etapus.
Kalbėdamas apie Lietuvos ateitį, kardinolas primena istorines atramas, kurios Lietuvą lydėjo per amžius:
- Dievo ieškoję ir knygas nešę knygnešiai;
- Tikintieji, kovoję už laisvę sovietmečiu;
- Sąjūdžio žmonės, vadovavęsi moralinėmis vertybėmis.
Visa tai rodo, kad dvasinės vertybės, vienybė ir tikėjimas buvo neatsiejama tautos stiprybės dalis.
Palinkėjimas šiandieniniam žmogui
Skaitytojams, pradedantiems naujus metus, kardinolas linki atsispirti paviršutiniškam materialiam gyvenimui ir atsigręžti į tai, kas iš tiesų išlieka: „Žmogus tampa tvirtas tik tuomet, kai jo gyvenimas paremtas ne materialiomis, bet dvasinėmis vertybėmis. Nesusikoncentruokime tik į save – dalykimės meile, rūpesčiu, mylėkime Lietuvą.“
Jo žodžiai šiandien skamba kaip švelnus priminimas, kad net ir audringiausiu metu ramybė prasideda žmogaus viduje.
Visą interviu su kardinolu Sigitu Tamkevičiumi rasite naujausiame žurnalo „60+“ numeryje. Jį galite įsigyti www.60plius.lt arba Lietuvos pašto skyriuose.
