– Esi teisininkė, bet kartu ir fotografė. Kaip atsitiko, kad turėdama tokią solidžią specialybę, nusprendei dar ir fotografuoti? Kaip suderini šias dvi sritis?
– Kelias į fotografiją prasidėjo nuo pandemijos, kai ištuštėję miestai atskleidė savo formų grožį. Iš pradžių tiesiog norėjosi tai užfiksuoti ir parodyti socialiniuose tinkluose, bet ilgainiui tai virto ne tik hobiu, o būdu matyti pasaulį savaip ir tą pasaulio viziją atskleisti kitiems. Galima sakyti, kad fotografija man tapo antrąja kalba, kuria kalbu su pasauliu. Man vaizdas – tai būdas mąstyti. Tik ne žodžiais, o šviesomis ir formomis.
Teisė ir fotografija iš pirmo žvilgsnio, žinoma, kad atrodo priešingybės, bet iš tiesų jas sieja struktūra, tvarka, logika. Teisei būtinas racionalus mąstymas man padeda fotografijoje, nes man visada norisi griežtos kompozicijos, simetrijos, balanso tiek turinyje, tiek formoje.
– Dažnai sakoma, kad svarbiausia yra fotografo akis, o ne įranga. Kaip jautiesi fotografuodama telefonu, o ne tradicine kamera?
– Meninėje fotografijoje, tikrai taip, svarbiausia žvilgsnis, gebėjimas pastebėti tai, pro ką kiti tiesiog praeina. Siekti techninio tobulumo man niekad nesinorėjo, tai atrodė nuobodu. Aišku, jei užsiiminėčiau dokumentine fotografija, technika būtų itin svarbi. O tame fotografijos lauke, kuriame man norisi veikti, kadras, jei jame yra tai, kas emociškai ar intelektualiai kabina, man rodos, yra vertingas net nebūdamas techniškai tobulas. Jo netobulumas ir trikdžiai sukuria papildomą meninę vertę, nes pateikia autentišką, nesurežizuotą sceną.
Žinoma, telefonai kol kas neturi tokių parametrų kaip stacionarūs fotoaparatai, tačiau jie turi kitą esminį privalumą: fotografuojant telefonu, atsiranda laisvė. Stacionari kamera reikalauja pasiruošimo, parametrų reguliavimo, o telefonas leidžia laisvai gyventi ir spontaniškai pagauti kadrus. Telefonas visada yra kartu, todėl nereikia planuoti, nešiotis kuprinių su objektyvais. Tada galima pagauti akimirką, kuri būtų dingusi, jei reikėtų pasiruošti stacionariam kadrui. Geriausios nuotraukos juk yra tos, kurios gimsta iš jausmo, o ne pagal instrukciją.
– Iki šiol fotografuodavai iPhone. Koks buvo pirmas įspūdis paėmus į rankas Xiaomi 15T Pro?
– Kadangi daugelį metų naudojau tik iPhone, ir esu tiesiog suaugusi su juo, su jo sistema, spalvomis, iš pradžių buvau šiek tiek skeptiška, nors, aišku, buvo ir smalsu.
Bet jau po pirmų kadrų supratau, kad Xiaomi kameros galimybės yra didelės: kamera jautri šviesai, greitai reaguoja, spalvos atrodo tikros.
Ypač patiko, kad galiu fiksuoti tiek plataus kampo scenas, tiek artimus objektus neprarasdama kokybės. Jautėsi, kad rankose ne tik telefonas, o kūrybinis įrankis, tik kitoks nei aš pratusi.
Nebuvo to jausmo, kad technologija kišasi tarp manęs ir vaizdo. Su Xiaomi 15T Pro galima būti arti akimirkos, kurią ketini užfiksuoti, nes telefonas iš esmės tiksliai susitvarko su detalėmis ir spalvomis. Taip pat iškart pastebėjau, kad kamera reaguoja itin greitai, nevilkina.
– Ar įsivaizduoji save dalyvaujančią konkursuose su nuotraukomis, darytomis Xiaomi telefonu?
– Be abejo. Konkursuose vertinama ne įranga, o idėja, emocinis poveikis, žinutė, kurią nuotrauka nori perduoti žiūrovui. Jei akimirka stipri, jei ji veikia žiūrovą, niekam nesvarbu, kuo ji daryta ir kokie parametrai. Jei akimirka kalba, nesvarbu, ar ji nufotografuota kamera su įspūdingais parametrais už kelis tūkstančius eurų, ar telefonu, kuris telpa į kišenę.
Kadangi Xiaomi 15T Pro palaiko RAW formatą, tai jau yra didžiulis privalumas. Mėgstu kontroliuoti spalvas, šviesą, kontrastus. Su Xiaomi 15T Pro RAW kadrą galiu apdoroti taip, kaip man norisi. Man patinka, kai vaizdą galiu išgryninti iki savo norimos minties ir emocijos, o su tokiu, žinoma, kad galima dalyvauti konkursuose.
– Visada daug diskusijų kelia „Zoom“ funkcija ir naktinis režimas telefonuose. Kaip galėtum įvertinti savo patirtį su Xiaomi 15T Pro?
– Geras Xiaomi 15T Pro zoom‘as man buvo vienas didžiausių ir maloniausių netikėtumų. Ypač todėl, kad iPhone‘o zoom‘as – ne stipriausia pusė. Kai Xiaomi 15T Pro priartini objektą optiškai penkis kartus, tarkime, žmogų kitoje gatvės pusėje ar nutolusią architektūros detalę, nuotrauka išlieka aiški, detali, be išplovimo. Tarsi stovėtum šalia. Nėra grūdėtumo, mažas triukšmas, tiksliai atkurtos spalvos. Leica dėka spalvos atrodo natūraliai sodrios, ne pernelyg intensyviai dirbtinai persotintos. Ir tada aišku, kad galima fiksuoti objektus, kurie fiziškai toli, ir jie atrodys gerai.
Taip pat maloniai nustebino vakaro, naktinio miesto nuotraukos: vaizdai švarūs, išsaugomos detalės, nėra miglos ar išplautų spalvų.
– Ką tau davė šita patirtis su Xiaomi? Ką pasakytum tiems, kurie tvirtina, kad telefonas negali būti rimtas kūrybos įrankis?
– Turbūt svarbiausia, ką man parodė ši patirtis – verta būti atvirai pokyčiams. Kartais netikėtumai būna ir smagūs. Turiu galvoje tas Xiaomi 15T Pro kameros galimybes, kurių nesitikėjau. Telefonas su kitokia, nei buvau įpratusi, operacine sistema verčia tarsi kitaip matyti ir pasaulį, iš naujo perkainoti šviesą, kontrastus, spalvas.
Todėl kitiems irgi sakyčiau: pabandykite. Manau, tiems, kurie dažnai fotografuoja spontaniškai, savo keliones, kasdienybę, renginius, gatvės scenas, Xiaomi 15T Pro – tikrai puikus kompanionas. Kas turi ambicijų kurti menines fotografijas, patarčiau fotografuoti RAW formatu, kad vėliau būtų galima daug tiksliau valdyti šviesas, spalvą ir kontrastus neprarandant kokybės. Taip pat siūlyčiau eksperimentuoti su skirtingais režimais: Leica Vibrant, Authentic filtrais, ieškant, kas galėtų geriausiai tikti konkrečiam kadrui. Juk ieškojimas ir yra vienas patraukliausių bet kokios kūrybos momentų.
