– Su kokiais sunkumais susidūrėte, derindama darbą su studijomis?
– Kai man buvo devyniolika, bandžiau ir dirbti, ir viską suspėti. Buvo jausmas, kad man absoliučiai niekas neteikia jokių emocijų – nei gerų, nei blogų. Man nebuvo labai liūdna, man nebuvo labai pikta, man nieko nebuvo. Buvo tuščia.
Jeigu kalbant taip nuogai, tai jausmas nieko nejausti yra pats baisiausias. Kai supranti, kad tavęs ne tik nebedžiugina dalykai, kurie anksčiau džiugino, bet tavęs net niekas ir neliūdina. Tai jau buvo blogas ženklas. Atsiribojau nuo draugų, artimųjų, nes man atrodė, kad būti suaugusia – reiškia nebūti našta kitiems.
Vieną dieną atrodydavo, kad aš ant kalno viršūnės, o kitą – duobėj didžiausioj.
Išvykau studijuoti į užsienį bendrai apie gyvūnus, nesidomėjau specifiškai paukščiais. Apskritai nesidomėjau, gal buvo įdomesni tik pingvinai. Studijos irgi buvo tarytum „amerikietiški kalneliai“, bet ne mokslo prasme, o būtent psichologine. Vieną dieną atrodydavo, kad aš ant kalno viršūnės, o kitą – duobėj didžiausioj.
– O kaip tvarkėtės su sunkumais?
– Kaip nekeista, bet visgi man padėjo bendravimas su žmonėmis. Turėjau draugę, kuri nuolat mane fiziškai kažkur ištempdavo – tai arbatos, tai kavos. Pradžioje buvo per negaliu, paskui jau šiek tiek „prašvito“. Grįžau pas savo šeimą, pasakiau kokia yra situacija, kad man blogai. Bijojau, kad mane smerks, bars, kaltins, bet sulaukiau apkabinimo, kad viskas bus gerai.
Tada viskas pagerėjo. Kai pasakiau sau, kad tiek, kiek darau, yra užtektinai, o tai įvyko, kai susipažinau su paukščiais.
Perdegimų dabar nebepatiriu, nes atpažįstu, kada reikia skirti daugiau laiko poilsiui. O tada viskas buvo apie lėkimą, kad reikia viską greičiau padaryti. Gyvenime nurimo viskas, kai nustojau galvoti, kad aš turiu kažką spėti ar turiu kažką įrodyti. Tada viskas pagerėjo. Kai pasakiau sau, kad tiek, kiek darau, yra užtektinai, o tai įvyko, kai susipažinau su paukščiais.
– O kodėl būtent pelėdos? Kaip jos padėjo atgauti ryšį su savimi?
– Paukščiais susidomėjau visiškai netyčia atlikdama tyrimą. Tuo metu dar gyvenau užsienyje, kai susipažinau su šio parko paukščiais. Tiesiog pasijaučiau kitaip, lyg būčiau kitoj planetoj. Pamenu, buvo šalta, žiema, man nušalo kojų pirštai, tiek vaikščiojau. Fotografavau jas, žiūrėjau ir galvojau, kokie jie įdomūs paukščiai.
Mane viskas domina gyvenime. Ir tas, ir tas. Pagalvojau, kaip norėčiau turėti kažkokią kryptį, kuri būtų mano. Sako, reikia atsargiai svajoti, nes „susirgau“ aš ta meile paukščiams. Kai būnu su jais, jie man tampa atsvara visam kitam chaosui. Tad patarčiau jausti viską, ką norisi jausti. Jeigu liūdna, reikia liūdėti, jeigu pikta, reikia pykti. Save apsupti tais dalykais, kurie kelia tokį jausmą, kai atrodo, kad viskas blogai, bet vis tiek taip gera.
– Gal galėtumėte supažindinti su pelėda, kuri jums tupi ant rankos?
– Čia yra Molė. Negalima taip sakyti, bet ji yra mano mėgstamiausia pelėda. Ji primena man niekad neužaugantį vaiką. Molė jau yra seniai suaugusi pelėda, bet nėra tokia flegmatikė, kaip kitos. Ji miela, bet labai pavojinga ir yra niekada neužaugantis vaikas, kaip ir aš. Manau, mes šitoj vietoj labai sutampam. Aš visą laiką sakau, kad niekad neužaugsiu.
Čia kaip su šuniu, vedžioji kiekvieną dieną, sergi ar nesergi, niekam neįdomu, išvest šunį reikia kasdien.
Ji visada manęs laukia, nes kitos pelėdos, būna, supyksta, kai negali joms skirti pakankamai dėmesio. Jeigu tu jau susibendrauji su pelėda, tai nėra taip, kad draugauji, o paskui tingi dvi savaites. Čia kaip su šuniu, vedžioji kiekvieną dieną, sergi ar nesergi, niekam neįdomu, išvest šunį reikia kasdien.
Tad turiu skirti joms laiką, kadangi santykį su paukščiu mes sukuriam nuo pat mažens, nes jis mums reikalingas ne tam, kad čia ateitų pažiūrėt: „O, graži pelėda aptvare sėdi“. Jos auginamos čia, nes mes jas tyrinėjam, bet, kad galėtum tyrinėti, pirmiau turi pažinti.
