Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kaukazo kalnuose žuvusių lietuvių bičiuliai dalijasi jautriais prisiminimais ir išskirtiniais kadrais: sunku suvokti, kad jų nebėra

Šiomis dienomis į Lietuvą turi būti parvežti Kaukazo kalnuose žuvusių trijų lietuvių alpinistų kūnai. Kraupi žinia apie nelaimę šalį pasiekė praėjusios savaitės pradžioje – kad kopdami į Tetnuldį – ketvirtą pagal aukštį Sakartvelo kalną (4858 m) – žuvo patyrę alpinistai 58-erių Audrius Peseckas ir 48-erių Mindaugas Leskauskas bei pirmuosius žingsnius alpinizme dar tik žengusi 23-ejų Ieva Paužolytė. Bičiuliai, bendražygiai pasidalijo prisiminimais, kokie šie žmonės buvo ir kokie visada liks jų atmintyje.
Mindaugas Leskauskas, Ieva Paužolytė ir Audrius Peseckas žuvo kopdami į Tetnuldį
Mindaugas Leskauskas, Ieva Paužolytė ir Audrius Peseckas žuvo kopdami į Tetnuldį / 123RF ir asmeninio archyvo nuotr.

Organizavo alpinistų paiešką

Kalbinti Audriaus ir Mindaugo bendražygiai, artima Ievos draugė sakė nežinantys, kaip ir kada trijulei gimė planas kopti į Tetnuldį. Kad paskutinę rugsėjo savaitę Audrius ir Mindaugas buvo Sakartvele, pasakojo nežinojęs ir alpinistas Marius Pulkauninkas – su Audriumi bendravęs ir į kalnus kopęs 22 metus, taip pat senokai pažinojęs ir Mindaugą, su kuriuo vienoje ekspedicijoje apie porą savaičių gyveno vienoje palapinėje.

Būtent M.Pulkauninkui teko dalia kibti į bičiulių paiešką Kaukazo kalnuose. „Į Sakartvelą savo asmeniniais reikalais atskridau šeštadienio (spalio 1-osios – red.) vakarą. Sekmadienio rytą man paskambino Audriaus žmona ir pasakė, kad jau tris paras su jais nėra ryšio, o tą rytą jie jau turėjo grįžti į Lietuvą. Toks sutapimas, kad buvau Sakartvele tuo metu, kai jie dingo. Tai čia atsitiktinumas arba neatsitiktinumas, jei tikėtume kuo daugiau.

Tada jau aš ir kartvelų alpinistai organizavome paiešką: užsakėme malūnsparnį, organizavome, kad gelbėtojai nuskristų, surastų. Policija pranešimą gavo tik tada, kai gelbėtojai nuleido kūnus ir pranešė, kad yra trys žuvę alpinistai“, – dar viešėdamas Sakartvele 15min pasakojo M.Pulkauninkas.

Jautrią akimirką plačiau leistis į detales, kas galėjo lemti nelaimę kalnuose, M.Pulkauninkas nenorėjo. Pasak Sakartvelo žiniasklaidos, visi trys alpinistai buvo rasti Svanetijos regione, šiaurės rytinėje Sakartvelo dalyje, ties Tetnuldžio viršukalne. Teigiama, kad atvykus gelbėtojams jie jau buvo be gyvybės ženklų.

Kokiomis aplinkybėmis žuvo alpinistai, nežinoma. Viena keliamų versijų – kad tam įtakos galėjo turėti prastos oro sąlygos, kita – kad galbūt visi trys alpinistai lipo susirišę viena virve, o kažkuriam suklupus ar slystelėjus ir įvyko nelaimė.

„Kadangi liudininkų nėra ir nebuvo, tik tiek ir žinome, kad gelbėtojai rado juos visus tris kartu nukritusius“, – sakė Lietuvos alpinizmo asociacijos (LAA) vadovas Arūnas Kamandulis.

Turėjo dvi svajonių viršūnes

Audrius Peseckas, kurį bičiuliai vadino Mažyliu, buvo ne tik patyręs alpinistas, bet ir alpinizmo instruktorius bei teisėjas. Dar studijų metais buvo aktyvus KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ narys, du kartus išrinktas šio klubo vadu. Į kalnus pradėjo keliauti būdamas studentas. Daug metų buvo vienas geriausių Lietuvos alpinistų, Baltijos šalių čempionas ir techninėje, ir aukštuminėje klasėje, o 2007-aisiais, kai buvo įkopęs į visas 5 buvusios Sovietų Sąjungos viršūnes (Izmailo Samani, Pergalės (Pobedos), Lenino, Jevgenijos Korženevskajos ir Chan Tengrio), kurių dauguma – aukštesnės kaip 7 km, gavo „Sniegynų tigro“ titulą.

M.Pulkauninko pasakojimu, dvi Audriaus svajonių viršūnės, apie kurias jis žinojo, buvo Pergalė (7439 m) ir Ušba (4710 m). Į pirmąją juodu abu įkopė 2005 m., o į pietinę Ušbą – 2011-aisiais. „Tos dvi Audriaus svajonės buvo įgyvendintos, o mes buvome to proceso dalyviai“, – sakė Marius, apie instruktorių Audrių išgirdęs dar 1999-aisiais, kai pats atėjo į alpinizmą, o 2000-aisiais kartu su juo išvykęs į Čekiją laipioti uolomis. „Tada buvo mūsų tokia jaunų, pradedančių alpinistų grupė, visiems akys degė noru į kalnus, tai prisikalbinom Audrių, kad važiuotų kartu kaip instruktorius, mus mokytų“, – prisiminė M.Pulkauninkas.

Mariaus Pulkauninko archyvo nuotr. /Audrius Peseckas ir Marius Pulkauninkas, Kaukazo kalnai, Sakartvelas, 2011 m.
Mariaus Pulkauninko archyvo nuotr. /Audrius Peseckas ir Marius Pulkauninkas, Kaukazo kalnai, Sakartvelas, 2011 m.

A.Peseckas buvo daugelio sudėtingų poliarinių žygių dalyvis, tarp jų – ir 1990 m. vykusios ekspedicijos Prano Juozapo žemėje, kuri iki šiol daugelio vertinama kaip vienas sudėtingiausių kada nors lietuvių atliktų šiaurės žygių.

Be pasiekimų alpinizme, Audrius buvo puikiai įvaldęs staliaus amatą – jo daryti mediniai laiptai, baldai ir kiti dirbiniai puošia ne vienus namus.

Savo laiku – stipriausias Lietuvos alpinistas

„Audrius buvo žmogus, patrauktas kelionių, kalnų. Jis buvo kalnų turistas, keliautojas. Bet Sovietų Sąjungoje viskas buvo griežtai reglamentuota. Jei esi kalnų turistas – gali daryti viena, jei alpinistas – kita. Pavyzdžiui, kalnų turistams lipti į viršūnę buvo draudžiama. Audrius pradėjo kaip keliautojas, bet jį vis tiek viliojo kalnai, viliojo viršūnės.

Dar sovietiniais laikais jis atėjo į alpinizmą, sakė: aš esu patyręs, ir tą, ir aną dariau, o ten jam pasakė labai paprastai: tai, kas buvai iki tol, mums visiškai nesvarbu, čia esi naujokas ir viską pradėsi nuo nulio. Taigi jam alpinizmo pradžiamokslį teko praeiti nuo pradžių, – pasakojo M.Pulkauninkas.

– Paskui jis pabaigė ir instruktorių mokyklą. Sovietų laikais dirbdavo kalnų bazėse, čia kaip gaudavai kelialapį į sanatoriją Palangoje, lygiai taip pat gaudavai kelialapį į kalnus. Atvažiuodavo žmonės, būdavo instruktorius, nameliai ar palapinės, visas inventorius, instruktorius tuos žmones vesdavosi į kalnus, mokydavo. Audrius taip pat dirbo instruktoriumi ir kalnuose.

Atgavus Nepriklausomybę daug kas pasikeitė, tų kalnų bazių nebeliko. Audrius turėjo komandą, su kuria lipdavo į kalnus, bet vėliau ji kažkaip išsiskirstė. 1998–1999 m. Audrius Lietuvoje buvo ir fiziškai, ir techniškai stipriausias alpinistas. Tuo metu jam nelabai buvo su kuo lipti. Surasti tinkamą partnerį, suburti komandą, su kuria koptum į kalnus, nėra lengva. Tuo metu Audrius tokios irgi neturėjo, todėl savo energiją skyrė jaunajai kartai auginti – ir kad perduotų žinias, ir kad užsiaugintų komandą, su kuria galėtų lipti.

Čia ir buvo mano kartos alpinistai, kuriuos Audrius užaugino. Jis buvo mūsų instruktorius, mūsų mokytojas. Labai rūpestingas, pasižymėdavo ir griežtumu – bet tai natūralu, nes ir kalnai yra labai griežta aplinka, negali juokauti, ten kiekvienas žingsnis, kaip rodo ir ši situacija, yra pats svarbiausias tavo gyvenime. Audrius mus ir kitus visada mokė saugumo, kaip elgtis, kad išvengtume nelaimių. Tikriausiai jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris turėjo ir praktikos, ir žinių, ir metodiškai gebėjo mokyti kitus.“

Marius su Audriumi kartu lipo ir maršrutą Tatruose 2012 m., kai Audrius krito, pakibo ant virvės, smarkiai susitrenkė ir patyrė daugybinius sužalojimus.

„Buvo kviečiami gelbėtojai, malūnsparnis jį nukėlė nuo kalno, skraidino į ligoninę. Po to įvykio jo alpinizmo karjera pasikeitė – nebelipdavo sudėtingų maršrutų, važiuodavo į techniškai lengvesnius kalnus. Galbūt šį kartą irgi dėl šios priežasties jie rinkosi Tetnuldį – kaip Audriaus lygiu techniškai nesudėtingą viršukalnę. O kalbant apie nelaimę, užtenka vieno žingsnio, kuris gali būti paskutinis. Taip ir išėjo, kad kalnai, kuriuos Audrius labiausiai mylėjo, pas save jį ir pasišaukė...“ – kalbėjo M.Pulkauninkas.

Tikriausiai jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris turėjo ir praktikos, ir žinių, ir metodiškai gebėjo mokyti kitus.

Mariaus Pulkauninko nuotr. /Audrius Peseckas, Kaukazo kalnai, Sakartvelas, 2011 m.
Mariaus Pulkauninko nuotr. /Audrius Peseckas, Kaukazo kalnai, Sakartvelas, 2011 m.

Buvo žygio siela

Kad Audrius labai mylėjo Sakartvelą, patvirtino ir alpinistas Paulius Jakutavičius, o dalydamasis prisiminimais sakė: „Savo metu Audrius buvo gyvas dievas „Ąžuolo“ žygeivių klube. Jis pradėjo nuo kelionių, žygių po Lietuvą, o paskui pradėjo lipti į kalnus kaip alpinistas ir tapo tarsi tiltu tarp žygeivių ir alpinistų, ypač „Ąžuolo“ klubo.

Audrius buvo vakarėlio, žygio siela. Nuolatos pozityvios nuotaikos. Jo juokas buvo toks griaudėjantis, kad, kai juokdavosi, sienos drebėdavo. Bet kalnuose su juo nebuvo jokio avantiūrizmo. Jis daugiau buvo techninio alpinizmo žmogus, rinkdavosi ne pačias aukščiausias viršūnes, o sudėtingesnes. Šiaip jis buvo universalus. Negaliu įlįsti į sielą, bet atrodė, kad jam labiau rūpėdavo tiesiog kalnuose pabūti, pauostyti kalnų oro. Po patirtos traumos 2012-aisiais matėsi, kad jam labai skaudėjo, jog negali daryti to, ką labai mėgsta. Žiemą, vasarą keliaudavo į žygius, toks gal net labiau žygeivio sielos žmogus buvo. Labai rimtai viską vertindavo.

Prieš aštuonerius metus su savo porininku Andriumi ruošėmės kopti į Šcharą (5193 m) – šiemet į ją įlipome, Audrius keliavo su mumis (vaizdo įrašas žemiau – red.). Kadangi rimtai buvo kritęs Tatruose, susižalojęs kojas, jis tiesiog mus palydėjo aklimatizacijai ir pabuvo apačioje, kol lipome. Kalnas – didelis, baisus, o Audrius buvo tas žmogus, su kuriuo kas keturias valandas turėdavom ryšį, jis buvo ramumo įsikūnijimas. Atrodo, tau viršuj jau blogai, bet pasišneki su juo ir vėl gauni įkvėpimą lipti.“

Audrius buvo vakarėlio, žygio siela. Bet kalnuose su juo nebuvo jokio avantiūrizmo.

VIDEO: Alpinistas Audrius Peseckas mylimuose Kaukazo kalnuose 2014 m.

Dosniai dalijosi patirtimi ir žiniomis

Kaip sakė M.Pulkauninkas, Audrius ne tik turėjo didžiulę patirtį, daug žinių, bet gebėjo jas perduoti ir kitiems. Tai patvirtino ir kiti kalbinti bendražygiai.

„Audrius buvo labai pozityvus, nors niekada nevyniojo žodžių į vatą. Jis niekada netaupė savo patirties ir drąsiai dalijosi žiniomis. Nors turėjo daug neįkainojamos patirties kalnuose, niekada nesusireikšmino ir niekada nebandė būti „geresnis“ už kitus. Turbūt dėl to visi jį mėgome. Tiesiog toks tikras tikras... Nesvarbu, ar sutinki jį kalnuose, ar Kaune…

Žodžiai banalūs, bet vis dar sunku suvokti, kad jo nebėra. Man atmintyje jis išliks tikras kalnų alpinistas, ne tas, kuris tampa „narsuoliu“ užlipęs į vaikų su kedais užeinamą aukštikalnę ar įveikęs nutryptą Vakarų Europos kalną, o tas, kuris nebijo keliauti ten, kur nėra praminto tako. Gal dėl to kaskart lengvai rasdavom bendrą kalbą apie Tian Šanio ar Pamyro kalnus. Kaip ir mes visi (LAA), be proto mylėjo kalnus ir turbūt tiesiog nemokėjo gyventi be jų… Liūdna ir skaudu, kad jo netekome“, – pasakojo alpinistas Kęstas Skrupskelis.

Man atmintyje jis išliks tikras kalnų alpinistas, tas, kuris nebijo keliauti ten, kur nėra praminto tako.

Mariaus Pulkauninko nuotr. /Audrius Peseckas, Tian Šanio kalnai, Pergalės viršūnė (2005 m.)
Mariaus Pulkauninko nuotr. /Audrius Peseckas, Tian Šanio kalnai, Pergalės viršūnė (2005 m.)

LAA prezidentas Arūnas Kamandulis sakė, kad vos pradėjęs kopti į kalnus Audrių pažino kaip griežtą ir tvirtą nuomonę turintį alpinizmo čempionato teisėją, kurį gerbė visa alpinistų bendruomenė. „Jo charizma, užsidegimas ir įspūdingi kopimai ir žavėjo, ir gąsdino. Vėliau, kai turėjau garbės Audrių pažinti artimiau, pamačiau, koks paprastas ir nuoširdus žmogus jis buvo, kaip dosniai dalijosi savo patirtimi ir meile kalnams su visais norinčiais“, – kalbėjo A.Kamandulis.

Alpinistė Vilma Tūbutytė su Audriumi susipažino pradėjusi eiti savuoju kalnų keliu. „Susitikus jis visad stipriai mane apkabindavo: „Labas, Vilmuk.“ Labai to pasiilgsiu... Visada labai džiaugdavosi, kai paprašydavau pagelbėti su alpinizmo istorija ar kokios temos papasakojimu naujokams, o papasakoti Audriukas visada turėjo ką ir tai nebūdavo tik sausa teorija – jis buvo sukaupęs didžiulį patirties bagažą, kuriuo labai mielai dalijosi.

Vilmos Tūbutytės nuotr./Audrius Peseckas
Vilmos Tūbutytės nuotr./Audrius Peseckas

Pamenu, kaip per vienas KKT varžybas jam atidavėme sudėlioti teorinę dalį, t. y. klausimus dalyviams. Eina sau, buvo tiesiog vau... Neabejoju, kad tuomet ne vienas sužinojo įdomių dalykų, bet tada jis kažkaip ir jaudinosi, nors kalbėti jam buvo vienas malonumas. Visada besišypsantis ir iki negalėjimo geromis akimis tas mūsų Audrius“, – prisiminimais dalijosi V.Tūbutytė.

VIDEO: Audrius Peseckas ir Mindaugas Leskauskas kalnuose su bendražygiais

Visur greitas, viskuo besidomintis

A.Peseckas su Mindaugu Leskausku, kaip pasakojo M.Pulkauninkas, buvo geri draugai. Ne kartą juodu leidosi į kalnus, į bendras ekspedicijas.

Šeimos odontologijos klinikoje Biržuose gydytoju odontologu dirbęs alpinistas M.Leskauskas, kaip pats apie save yra pasakojęs, dar būdamas aštuntoje klasėje nuėjo į sekmadieninę turistų būrelio treniruotę, nuo kurios viskas ir prasidėjo:

„Dar besimokant Biržų pirmoje vidurinėje mokykloje 1987 m., aštuntoje klasėje, nuėjau į sekmadieninę turistų būrelio treniruotę, o tada ir prasidėjo... Kiekvieną sekmadienio vakarą treniruotės sporto salėje, per vasaros atostogas – orientacinio sporto, turizmo rajoninės ir respublikinės varžybos, pavasario ar rudens atostogas – žygiai pėsčiomis, dviračiais, baidarėmis... Vėliau prasidėjo kategoriniai žygiai į kalnus.

Mindaugas fiziškai buvo labai stiprus, tikrai labai gerai jausdavosi būdamas aukštai.

Algirdo Kumžos nuotr./Mindaugas Leskauskas
Algirdo Kumžos nuotr./Mindaugas Leskauskas

Tada dar nevertinau, o dabar galiu tik padėkoti to mokyklinio turizmo būrelio vadovui ir mokytojui Algimantui Bukiui. Tik šio žmogaus pastangomis ir drąsa teko daug keliauti, pažinti ir mokytis. Tie pirmieji žygiai Kaukaze, Šiauriniame Tian Šanyje ar Karpatuose išmokė gerbti kartu keliaujančius draugus, gamtą ir patį save. Taip aš užsikrėčiau kalnų liga.“

M.Pulkauninkas su Mindaugu susipažino prieš 2005 m. ekspediciją į Pergalės (Pobedos) ir Chan Tengrio viršukalnes. Kalbėdamas apie bendražygį, Marius Mindaugą įvardijo kaip fiziškai labai stiprų žmogų, kuris gerai jausdavosi būdamas aukštai kalnuose.

„Mindaugas fiziškai buvo labai stiprus, jo organizmas gerai priimdavo deguonies trūkumą ir tikrai labai gerai jausdavosi būdamas aukštai. Jis nebuvo techninis alpinistas, bet gerai jautėsi aukštyje, kur šlaitas dažniausiai snieginis. Su Mindaugu susipažinau po to, kai jis įlipo į Šišapangmą, bet nepamenu, kaip ir kada jie susipažino su Audriumi – buvo tikrai geri draugai.

Mariaus Pulkauninko nuotr./Audrius Peseckas ir Mindaugas Leskauskas (2005 m. rugpjūtis, Tian Šanis, Pergalės viršukalnė)
Mariaus Pulkauninko nuotr./Audrius Peseckas ir Mindaugas Leskauskas (2005 m. rugpjūtis, Tian Šanis, Pergalės viršukalnė)

O 2005 m. mes kartu suplanavome ekspediciją į Chan Tengrį ir Pobedą (Pergalę) – viršūnes Kirgizijoje. Kaip ir minėjau, Audrius auginosi kartą, su kuria galėtų lipti, tai mes nuo tų 1998–1999 m. iki 2005-ųjų tikriausiai užaugome iki tokio lygio ir tada penkiese lietuvių komanda išvažiavome kopti į Pobedą. Tikriausiai su Mindaugu ant kalno praleidome daugiausia laiko, nes tai vieniems, tai kitiems sveikata pablogėdavo. Tuo metu su juo savaitę ar dvi gyvenome vienoje palapinėje. Aukštyje Mindaugas palyginti labai greit judėjo, kur kas greičiau užlipdavo į viršų ir man jį reikėdavo vytis.

Po poros metų Audrius su Mindaugu, mes – keliomis dienomis vėliau, važiavo į Tadžikijos kalnus, lipo į Korženevskają (7105 m). Jis buvo toks visur greitas, viskuo besidomintis, visada aktyvus. Atrodo, atvažiuojame į Sakartvelą, vakare visi sėdime, vakarieniaujame, nueiname miegoti, ryte atsikeli, žiūri, kad šaldytuve jau prinešta maisto – tuo pasirūpino Mindaugas, ir jau daro valgyti. Ir jau knygą atsivertęs sako, važiuosime ten ir ten, noriu tą, aną pamatyti. Jis labai aiškiai žinojo, kur nori būti, ką pamatyti.

Jis labai aiškiai žinojo, kur nori būti, ką pamatyti.

Sauliaus Rudnicko nuotr./Mindaugas Leskauskas
Sauliaus Rudnicko nuotr./Mindaugas Leskauskas

Paskui, kiek susitikdavome gyvenime – ir renginiuose, ir pas jį namie ne kartą esu buvęs, jis buvo toks žmogus, kuris viską norėjo greit padaryti, daug pamatyti, daug patirti. Iš gyvenimo ėmė ir gėrė į save viską.“

Pirmasis lietuvis, pasiekęs kaprizingą viršūnę

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, alpinistas Algirdas Kumža M.Leskauską daug kartų mini savo knygoje „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“. Ji gimė po to, kai juodu dar su penkiais alpinistais 2004 m. kopė į aukščiausią Tibeto kalną Šišapangmą (8027 m).

Paprašytas pasidalyti savo atsiminimais apie Mindaugą, A.Kumža prisiminė jų žymiąją ekspediciją, per kurią Mindaugas tapo pirmuoju lietuviu, įkopusiu į Šišapangmos viršukalnę:

„Kopėme septyniese, be deguonies balionų ir be nešikų. Jis buvo pirmasis lietuvis, pasiekęs šią kaprizingą pasaulio viršūnę. Kopiau susirišęs su juo viena virve. Kai draugai pranešė apie kalnų tragediją, atrodė, kad ta virvė staiga nutrūko... ir nuplazdėjo Himalajų platybėmis.

Algirdo Kumžos nuotr./Mindaugas Leskauskas
Algirdo Kumžos nuotr./Mindaugas Leskauskas

Susiradau senas nuotraukas: linksmas ir jautrus žmogus, talentingas gydytojas. Atrodė, laimės kūdikis, sėkmės simbolis. Daug kartų jį miniu savo knygoje. Anksčiau ji man buvo lengva kalnų nuotykių knyga, dabar gi atsiverčiau kaip senovės metraštį ir ėmiau skaityti kaip šventą legendą. Toje Himalajų ekspedicijoje Mindaugas vis sakydavo, kad kalnuose ieško savęs. Prisipažino, kad kalne buvo kaip vienuolyne – vienas su savimi, pažino save – ir fizines galimybes, ir sąmonė atsiskleidė. Daugiau sąmonė, o ne fizinės savybės, sakė jis man.

Prieš porą metų jo paklausiau: „Kur esi dabar, ar vis dar klaidžioji savęs ieškodamas?“ Jis atsakė, kad iki 2012-ųjų tikrai buvo apsėstas tų ieškojimų, kasmet lėkė į kalnus. Norėjo pažinti save, suprasti. O 2012-aisiais gimė dukra. „Tada ir susimąsčiau, – sakė Mindaugas. – Kitiems niekada nenorėjau nieko įrodyti. Sau? Irgi svarbiausius atsakymus tarytum suradau.“

Suradau prieš septyniolika metų rašytą jo el. laišką: „Gal išprotėjau, bet tikrai norėčiau tenai, į Pakistano kalnus. Kol kas nepradedu rimtai galvoti, nes, jei užsikabinsiu, – bus blogai. Jei iki Velykų surasiu pinigų, tada tikrai važiuosiu. Namas palauks! Algi, pagalvok ir tu rimtai. Gal ir crazy šis reikalas yra, bet juk vertas. Pagalvok. Linkėjimai iš Šiaurės. Mindė.“ Iš Šiaurės – vadinasi, iš Biržų. Jis mokėjo subtiliai pajuokauti.“

Jos viduje, tikim, kalnai gyveno kur kas seniau“

Ieva Paužolytė – taip pat biržietė, su M.Leskausku buvo kolegos – toje pačioje odontologijos klinikoje ji dirbo dantų technike.

Ši kelionė į Sakartvelą buvo antrasis kartas, kai I.Paužolytė išvyko kopti į kalnus. Pirmąjį kartą tai padarė dar šių metų pavasarį – įkopusi į trečią pagal aukštį Sakartvelo kalną Kazbeką (5054 m).

Paklausta, kada gimė Ievos meilė kalnams, artima draugė Arūnė sakė, kad Ieva mažai kalbėdavo, daug darydavo. „Jos viduje, tikim, kalnai gyveno kur kas seniau, iki ji į juos ėmė lipti. O jei jie gyvena Ievoje, tai vieną dieną ir Ieva gyvens juose. Mes tik buvome jos svajonių palaikytojai. Kai iš Kaukazo grįžo pirmą kartą, ji kaip niekad buvo tokia spindinti ir dar labiau įsimylėjusi gyvenimą“, – savo ir artimų draugų mintimis dalijosi Arūnė.

Kai iš Kaukazo grįžo pirmą kartą, ji kaip niekad buvo tokia spindinti ir dar labiau įsimylėjusi gyvenimą.

Asmeninio archyvo nuotr./Ieva Paužolytė
Asmeninio archyvo nuotr./Ieva Paužolytė

Kalbėdama apie jųdviejų ryšį, pašnekovė sakė, kad pažintis užsimezgė dar pampersų laikais: „Turbūt aptarinėjome, kurios gražesnis, o gal sunkesnis, o mus supažindino mūsų močiutės, nes jos buvo geriausios draugės, vėliau šią estafetę perleido mums. Kiek vėliau tapome ir kaimynėmis, iki dabar taip ir nenustojome laiko leisti kartu, todėl šventai tikėjau, kad kartu sulauksime ir senatvės.“

Buvo pasaulio tyrinėtoja

Paprašyta pasidalyti, kokia Ieva buvo kaip asmenybė, Arūnė teigė, kad, jei reikėtų parinkti vieną žodį, būtų „unikalumas“, bet, kaip pati patikslino, unikalaus žmogaus vienu žodžiu neapibūdinsi.

„Gražiausia jos savybė – mokėjo džiaugtis savo laime tyliai, o kitų – garsiai. Turbūt atviriausias pasauliui žmogus, koks tik gali būti – džiaugėsi smulkmenomis, viskas įdomu, niekas nebaisu, kuo sunkiau, tuo įdomiau!

Asmeninio archyvo nuotr./Ieva Paužolytė
Asmeninio archyvo nuotr./Ieva Paužolytė

Žinojo, kad reikia daug dirbti tikslams pasiekti, sakyčiau, buvo užsispyrusi perfekcionistė. Jos paroje tikrai buvo daugiau valandų, nes spėdavo susitikti ir su draugais, mokėdavo juos nustebinti, buvo romantiška, rūpestinga, juokinga. Draugai vadindavo „pupyte“ – visada pasitempusi, elegantiška, gražuolė. Kaip į vieną žmogų tiek telpa?“ – graudindamasi kalbėjo Arūnė.

Pasak pašnekovės, Ieva labai mėgo keliauti: „Visiška pasaulio tyrinėtoja! Kur dėsi, ten padėsi: ir skrisdavo, ir važiuodavo, ir žygiuodavo, ir čiuoždavo, ir kopė.“

Paklausta, ar žinojo, kad Ieva ruošiasi kopti į Tetnuldį, kaip reagavo į tokią žinią, Arūnė sakė, kad apie tai buvo informuota šeima ir kelios artimos draugės: „Negali nesijaudinti, kai tavo mylimas žmogus ten, kur ne kiekvienas gali – kur didelis aukštis, šalta ir trūksta oro... Didžiavomės, linkėjome pasisekimo, meldėmės ir laukėme sugrįžtant. Kam buvo patikėta istorija apie Kazbeko viršūnę, visi ilgai negalėjo atsitokėti, ką ji padarė... Grįžusi į namus ilgai galvojau, verkiau ir parašiau jai žinutę: „You are my hero!“ (liet. „Tu esu mano herojė!“).“

Gražiausia jos savybė – mokėjo džiaugtis savo laime tyliai, o kitų – garsiai.

Tą paskutinę rugsėjo savaitę, kai drauge su Audriumi ir Mindaugu Ieva kopė į Tetnuldį, ryšį palaikė tik su šeima. „Draugams, kaip ir visados, pasakė: „Grįšiu ir viską papasakosiu, neklausinėkit, nesijaudinkit“, – sakė Arūnė.

Apie nelaimę kalnuose pašnekovė pasakojo sužinojusi iš Ievos bendražygių artimųjų, kuriems naujienas pranešinėjo jų ieškantys Sakartvele. „Pirmiausia, pamaniau, ji – Ieva, jai negali nieko nutikti, klaida... Dabar galvoju, kad negalėsiu pamatyti, išgirsti, apkabinti ir pasakyti, kaip ja didžiuojuosi ir ją myliu...“

Tetnuldis – nesudėtingas, bet pavojingas

Tetnuldžio kalnas, pasiglemžęs trijų lietuvių gyvybes, stūkso Sakartvelo Svanetijos regione. Žiemos sporto mėgėjams jis žinomas dėl prieš keletą metų kalno papėdėje įkurto slidinėjimo kurorto. Tarp alpinistų Tetnuldis yra viena žymiausių viršūnių Sakartvele.

Šių metų rugpjūtį, ruošdamiesi kopti į aukščiausią Sakartvelo viršukalnę – Šcharą (5193 m) – aklimatizacijai į Tetnuldį užkopė alpinistai P.Jakutavičius ir Andrius Garbauskas.

Paprašytas papasakoti apie kalną, į kurį kopdami žuvo A.Peseckas, M.Leskauskas ir I.Paužolytė, P.Jakutavičius Tetnuldį įvardijo kaip nesudėtingą, bet pavojingą. „Ant to kalno yra, kur pasiklysti, kur nueiti ne ten, ypač – jei blogas oras, būnant ant ledyno atrodo, kad aplink yra toks pienas – iš apačios balta, iš viršaus balta, jokio kontrasto, nieko nesimato. Yra, kur nukristi.

Ant to kalno yra, kur pasiklysti, kur nueiti ne ten, yra, kur nukristi.

Pauliaus Jakutavičiaus nuotr. /Tetnuldis
Pauliaus Jakutavičiaus nuotr. /Tetnuldis

Klasikinis maršrutas nėra sudėtingas, bet vis tiek pavojingas, nes priėjimas iki keteros, kur jau lipi į pačią viršūnę, eina per ledyną – jame yra plyšių, šie gali būti ir užsnigti. Yra pavojų ir ant pačios keteros, jei būna mažiau sniego, ji būna apledėjusi, tada išvis judi lėtai ir atsargiai, nes, jei čiuoši leisdamasis, ten užsikabinti – be šansų, yra statu, o jei dar ledas – iškart greitį pagausi“, – pasakojo P.Jakutavičius.

Paklaustas apie laikotarpį, ar rugsėjo pabaiga – tinkamas metas kopti į kalnus, P.Jakutavičius sakė, kad blogam orui ir prastam matomumui kalnuose pakanka, jog užeitų vienas mažas debesėlis, o kartais rugsėjis – net geresnis mėnuo kopti į kalnus Sakartvele.

„Dažnai kopti į kalnus renkamasi rugpjūtį – tada mažiausiai kritulių, oras tarsi stabilesnis, tačiau, kalbant apie Sakartvelą, ten – pietinė pusė, rugpjūtis kartais gali būti ir per karštas, tad rugsėjis atrodo kaip geresnis pasirinkimas. Būna, kad kaip tik rugsėjį nusistovi stabilesni orai, jie būna šaltesni – tai reiškia, kad akmenys labiau prišąla. Kai mes į Šcharą kopėme rugpjūčio pradžioje, būdavo, kad net naktį iki 5 km aukščio temperatūra nenukrenta žemiau nulio. Tai irgi sukelia tam tikrus pavojus – nes sniegas nutirpsta, nuslysta.

Taigi laikotarpis čia įtakos neturi. Blogas oras nuolat pasitaiko, jis susijęs su geografija – šalia Juodoji jūra, nuo jos garuoja ir viską neša į kalnus. O ten blogi orai dažniausiai susidaro lokaliai. Be to, blogam orui pakanka vieno mažo debesėlio. Neaišku, ar orai buvo ta priežastis, nežinau, kokie jie tuo metu ten buvo.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius