Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 5d. 21:03

Kauno hospisas: gailestingumo nešėjai, pildantys paskutinius mirštančiųjų norus

Kristina Krasko Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Kristina Krasko

Popiežiaus Pranciškaus stabtelėjimas prie mirštančiųjų lovų – viena jautriausių Šventojo Tėvo vizito Lietuvoje akimirkų, kurią iš arti stebėjo ir Kauno hospiso direktorė Kristina Krasko. Nepagydomus ligonius į paskutinę kelionę palydinti moteris teigia, kad popiežiaus prisilietimas prie jos vaikų galvų – atpildas už emociškai sunkų darbą. Darbą, kurį atlikti galėtų tikrai ne kiekvienas iš mūsų.

„Nustojau būti nelaiminga. Išeinu iš paciento namų ir suprantu, kiek daug turiu. Viskas aplink – tik smulkmenos. Dėkinga savo vyrui, kad leidžia daryti gerus darbus, nes iš tokio darbo tikrai nepragyvensi“, – pildydama arbatos puodelį ir siūlydama paragauti šviežiai iškepto pyragaičio, 15min žurnalistei prisipažįsta 34-erių Kauno hospiso įstaigos vadovė.

Svetingumas šiai moteriai puikiai pažįstamas, kaip ir širdies atvirumas. Paprašyta aprodyti menkas hospiso patalpėles, Kristina pirštu beda į sandėliu paverstą kambarėlį. Jame – daiktai, taip reikalingi mirštantiesiems. Trūksta, pasak jos, tokių priemonių, kaip kepurė, skirta išplauti prie lovos prikaustyto ligonio plaukus. Kepurė nepigi – kainuoja 4 eurus, tad ir nuperka ją kas itin retai.

„Žinau, mes ne Vilniaus hospisas, kuris sulaukia nemažai dėmesio, nes turi stacionarą, tačiau mūsų savanorių ir darbuotojų atliekamas darbas taip pat vertas didžiausios pagarbos. Savo paslaugas teikiame ligonių namuose, jiems įprastoje aplinkoje.

Veikiame jau ketverius metus, norėtume atidaryti hospiso namus, tačiau Kauno valdžia patalpų neatranda. Susiradome patys, pasiūlėme, tačiau ir vėl išgirdome „ne“. Patalpos leistų suteikti kiek poilsio mirštančiųjų artimiesiems, o ir patys ligoniai geriau pasijustų pakeitę neigiamų pojūčių pritvinkusią aplinką, tačiau yra kaip yra. Kokias sąlygas turime, tokiomis ir veikiame. Prisitaikome. Nelaukiame, kol mums paduos, suteiks kažką. Mes duodame, mes nešame gailestingumą, rodome, kad galima mylėti tą, kuriam labai sunku, kuris jaučiasi vienišas, nesulaukia pagalbos arba bijo jos paprašyti“, – sakė Kristina.

Kaune 100 tūkst. gyventojų turėtų būti trys hospisai, teturime vieną.

Arbata vėsta, tad sėdame jos ragauti. Prie gardaus karšto gėrimo puodelio užsimezga jautrus bei atviras pokalbis. Jo metu netrūksta ir susijaudinimo ašarų.

– Ką reiškia žodis hospisas? Koks jo atitikmuo lietuvių kalboje?

– Tai tarptautinis žodis, reiškiantis vaišingumą. Hospiso veikla praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje pradėta vystyti Anglijoje. Dabar kiekviename Anglijos mieste yra po hospisą.

Lietuvoje jų turime tik du – Vilniuje ir Kaune. Žinoma, yra dar ir paliatyvią pagalbą teikiančių organizacijų, pvz., tokių kaip Klaipėdos onkologinis centras. Kaune 100 tūkst. gyventojų turėtų būti trys hospisai, teturime vieną.

Vykdome amerikietiškojo hospiso modelio veiklą – teikiame paliatyvią pagalbą į namus Kaune ir Kauno rajone. Teikiame ją tiems, kurie sunkiai serga, miršta. Kokio amžiaus šie ligoniai bebūtų. Padedame ir mirštančiųjų artimiesiems. Padedame visiškai nemokamai. Ne tik slaugome, bet ir atvykstame į paciento namus, kad jį išgirstume, pabendrautume. Galbūt jam perskaitytume knygą ar tiesiog kartu patylėtume, paglostytumėme ranką.

Vykdome įvairias terapijas. Patariame šeimos nariams, ko dar reiktų ligonio paklausti. Neturime jokio šablono, pagal kurį dirbtume. Kiekvieno paciento istorija – individuali.

Štai vienas pacientas serga onkologine liga. Jo žmona rūpinasi cerebriniu paralyžiumi sergančiu sūnumi, kitas sūnus – taip pat sergantis, gyvena internate. O žmonos tėvas, kuris jai padėdavo, susilaužė stuburą. Ji nežino, ką daryti. Ir į tą šeimą atvykstame mes, norėdami tiek fiziškai, tiek emociškai palaikyti tą moterį. Tokioje situacijoje supranti, koks esi reikalingas, kiek tavyje yra gailestingumo.

Negali nepadėti, nes daugiau nėra kam padėti. Ir kai vyrui blogėja situacija, mes vykstame į ligoninę tam, kad pabūtume šalia paciento, nes žmona negali palikti savo sūnaus. Nėra, kas pasirūpintų juo net kelias valandas. Vykstame tam, kad pabūtume kaip artimieji. Būna daug kančios, daug skausmo.

Norėjo pedikiūro, kad gulėdama lovoje matytų gražius nagus, nusikirpti plaukus. Patenkinome visus jos norus.

– Teko išgirsti mirštančiųjų paslapčių, kurių jie taip ir neišdrįso atskleisti artimiesiems?

– Pacientai taip pasitiki mūsų savanoriais, kad kartais pasako, kaip jie nori būti palaidoti, kaip nori būti apsirengę laidotuvių metu. „Ai, dukra gal nesupras, bet aš taip norėčiau...“ Tuomet supranti, kad turi ištransliuoti tai artimiesiems.

– Kiek šiuo metu turite pacientų, kuriuos lankote?

– Turime 14 pacientų. Vieniši ligoniai sudaro apie pusę visų mūsų prižiūrėtų pacientų. Dažniausiai yra artimieji, tačiau jie yra užsiėmę. Gaila. Kaune ir jo apylinkėse gyvena daugiau nei 300 tūkst. žmonių. Tik 14 iš jų šiandien miršta? Galime padėti didesniam skaičiui žmonių. Tereikia, kad žmonės drąsiai kreiptųsi, kad įstaigos tarpusavyje labiau bendradarbiautų.

Gal kas nežino, kaip paversti sunkiai sergantį artimąjį, kaip suleisti jam vaistų? Tam esame mes. Kiekvienam besikreipusiam suteikiame pagalbą. Pagalbą čia ir dabar, nes kitą dieną gali būti ir per vėlu.

– Daugelis įsivaizduoja, kad paliatyvi slauga reikalinga tik brandaus amžiaus ligoniams. Tačiau jūs susiduriate ir su itin jaunais nepagydoma liga sergančiais žmonėmis. Tais, kuriuos medicina paprasčiausiai ima ir „nurašo“, kuriems nebepaliekama jokios vilties.

– Taip, jei onkologiniam ligoniui pasako „mes paleidžiame jus iš ligoninės į namus“, tai reiškia, kad „išleidžiame mirti“. Jauniausiam mūsų pacientui – 11 metų. Tai komos po avarijos ištiktas vaikas. Tėvams teikiame pagalbą – išleidžiame mamą į darbą. Juk gyvenimas nesustojo.

Savanoriai vyksta į namus – keičiasi kas dvi valandas. Padedame šeimai savo buvimu. Turėdami stacionarą, galėtume labiau palengvinti jų būtį. Artimieji gal net galėtų išvykti kur atostogauti.

Vyriausiam hospiso pacientui – 92-eji. Yra daug šeimų, į kurias mes atvykstame, pvz., kaimynų kvietimu, o jie tikina: „Ne, ne, mes patys susitvarkysime.“ O matome, kad nebegali patys. Nebėra jėgų.

Imame auginti tą šeimą, kad galėtume jai padėti. Kad pacientas galėtų oriai gyventi, nesvarbu, jog tik guli lovoje. Norime jį girdėti, kad galėtų saugiai papasakoti, kaip jaučiasi, ko pageidauja. Galbūt papasakoti tai, ko nedrįsta papasakoti artimiesiems. Pvz., nori keliauti, o artimieji nemano, kad jis gali. Tai paciento širdies skaudulys. Savanorio pagrindinė misija – išgirsti paskutinįjį norą.

Onkologiniam ligoniui pasako „mes paleidžiame jus iš ligoninės į namus“, tai reiškia, kad „išleidžiame mirti“. Jauniausiam mūsų pacientui – 11 metų.

– Esate lyg gerosios fėjos, pildančios paskutiniuosius mirštančiųjų norus, organizuojančios jiems gimtadienio staigmenas?

– Taip, tai viena iš mūsų misijų. Apie ką svajoja sunkiai sergantys asmenys? Pavyzdžiui, išsėtinės sklerozės kamuojama pacientė, kuri buvo prikaustyta prie lovos, svajojo nusileisti su slide. Praeityje buvusi alpinistė. Kai ji sužinojo, kad Druskininkuose yra tokia galimybė – neįgaliesiems pritaikyta slidė, išsakė tą norą savanoriui. Svajonę išpildėme gimtadienio proga. Net šventinį rytą ji netikėjo, kad gali tas noras išsipildyti.

Nuo tos dienos mes daugiau jos nebekėlėme rytais iš lovos. Ji išvyko į sanatoriją, nusipirko elektrinį vežimėlį. Praėjo treji metai. Dabar atvykstame pas ją tik tam, kad padėtume buityje. Sako, kad ir tokios pagalbos jai nereikia, svarbiausia, jog žino, kad yra toks hospisas.

Kauno hospiso nuotr./Kauno hospiso namų buveinė
Kauno hospiso nuotr./Kauno hospiso namų buveinė

Tas mirštančiojo gimtadienio noras nebūtinai būna kažkas „wow“. Bet pacientui tą dieną reikia pasiruošti, jis laukia, galvoja, kas ateis, kokia bus pramoga, kaip pasipuošti, kuo pavaišinti. Gyvena ta diena, nebegalvoja bent akimirkai apie savo ligą, skausmą. Priverstas priimti sveikinimus, būti toje akimirkoje.

Kartais atvedame šuniukų, kartais kas groja ar dainuoja, galbūt atlieka manikiūrą, būna, jog vykstame į koncertą, kino filmą. Jaučiame kiekvieną pacientą – ko jis norėtų savąją gimtadienio dieną. Šventė visuomet įvyksta. Žmogus jos metu, rodos, pasikrauna.

– Yra tokių pacientų, kuriems pakanka tik rankos paglostymo? Kuriems buvimas šalia – didžiausia svajonė?

– Tikrai yra. Iš pradžių pas pacientą į namus vyksta hospiso socialinis darbuotojas, gydytojas ir slaugytoja. Komanda išsiaiškina poreikius. Tuomet vyksta savanoriai. Pacientas nebėra vienas, juo nuolat kas rūpinasi. Jis gali paskambinti bet kuriuo paros metu.

Neseniai išlydėjome vieną pacientę. Kai atvykome pas ją, mus pasitiko dukra, dėdės, tetos. Tačiau dukra vėliau išvyko į Angliją, tie dėdės ir tetos gyvena ne Kaune. Pacientė liko visiškai viena savo bute. O liga progresavo.

Iš pradžių ji prašė, kad savanoriai pagamintų maisto, tačiau ją pykindavo. Tuomet prašė, kad maisto atneštų į namus. Norėjo pedikiūro, kad gulėdama lovoje matytų gražius nagus, nusikirpti plaukus. Patenkinome visus jos norus. Galiausiai vykdavome pas ją į svečius tiesiog pabūti šalia, paglostyti, dvasiškai palaikyti.

Kai žmonės išeina, jų artimieji dažnai būna sutrikę, nežino, ką daryti. Mes suteikiame visą reikiamą informaciją. Vien tas žinojimas, kad turi kam paskambinti, kai laidoji mamą, kad tas asmuo, kuriam skambini, pakels ragelį, yra daug (Kristina susigraudina – aut.).

– Artimųjų, netekusių šeimos nario, išgyvenamo skausmo tikriausiai negalėtų suprasti tas, kas pats jo nėra pajutęs? Kas nežino, ką reiškia mirties dvelksmas.

– Pastebėjau, kad tie savanoriai, kuriems praradimo jausmas nėra artimas, nueina pas pacientą ir padaro išvadą: tai ne man. Mes jį paleidžiame. Matome, ką savanoris gali daryti, o ko ne. Nebūtinai jis turi eiti pas sunkius ligonius. Lengva nueiti į vaikų dienos centrą, kiek pabūti, aplankyti senolį, nes jie sąmoningi, bendrauja. Ateiti pas mirštantį pacientą tikrai gali ne kiekvienas. Psichologinis stuburas turi būti labai tvirtas. Kartais užtenka tik palaikyti ranką, paglostyti.

VIDEO: Kauno hospiso namų veikla

– Per jus, kaip hospiso direktorę, „persifiltruoja“ visi pacientai?

– Taip, būnu pirmas asmuo, kuris atvyksta į šeimą. Per ketverius metus palydėjau apie 70 pacientų. Visuomet žinau, kaip jaučiasi jų artimieji. Prieš šešerius metus palaidojau mamą. Negavau jokios pagalbos iš šalies. Būčiau norėjusi, kad mane kas būtų laikęs už rankos ir sakytų, ką aš dabar turiu padaryti, ko aš turiu paklausti.

Kiekvieną savanorį, einantį pas pacientą pirmą kartą, palydžiu aš. Turime uždarą grupę, kurioje dalinamės patirtimi. Kiekvienas, grįžęs iš paciento, parašo, kaip jam sekėsi tam, kad žinotų kitą dieną pas tą pacientą vykstantis savanoris, situaciją sektų slaugytoja.

– Ar jūsų praktikoje būta stebuklų, kai mirštantis pacientas ėmė ir pasveiko ar kad jo gyvenimo kokybė ėmė ir staiga pagerėjo?

– Yra tokių, kurie, grubiai kalbant, „užsikonservavo“. Kasmet, švęsdami gimtadienį, jie tikina: „Šis paskutinis.“ Aš atsakau: „Nebejuokaukit. Manau, kad mes dar jų daug sulauksim.“

– Būna tokių pacientų, kurie neprisileidžia savanorių, nepriima hospiso siūlomos pagalbos? Galbūt dėl to, kad jūs – svetimi žmonės, o galbūt dėl to, kad yra paprasčiausiai išdidūs.

Vien tas žinojimas, kad turi kam paskambinti, kai laidoji mamą, kad tas asmuo, kuriam skambini, pakels ragelį, yra daug.

– Jei į hospisą kreipėsi pacientas ar jo artimieji, tai reiškia, kad jiems tikrai reikia pagalbos. Ir priims tokią, kokią suteiksime. Nesakys, kad kažko nereikia. Pas mus nėra skundų, nėra pykčių, konfliktų.

Kauno hospiso nuotr./Kauno hospiso namų buveinė
Kauno hospiso nuotr./Kauno hospiso namų buveinė

– Bet dažniausiai žmonės, papuolę į tokią beviltišką situaciją kaip nepagydoma liga, būna pikti. Kaip su tuo susitvarkote?

– Taip, kyla klausimas, kodėl man? Turime dvasinį asistentą, savanorių psichologų, stiprų socialinį darbuotoją. Galbūt prabėgus kuriam laikui, kai pacientas pamato, kad tikrai niekaip kitaip čia nebus, turi priimti pagalbą, nes ženkliai blogėja.

Nėra taip, kad savanoris ateina, atsisėda ir sako: „Dabar skaitysiu knygą.“ Jis pirma paklausia „kaip laikotės?“, išsiaiškina tos akimirkos nuotaiką. Gerbiame paciento norą. Jo namai mums – sakrali vieta. Jei kažko ligonis nenorės, to niekas ir nedarys.

– Esate apsiriboję savo laiką: kiek jo galite skirti vienam pacientui?

– Kiek paslaugų reikės, tiek ir suteiksime. Savanoris per savaitę gali savanoriauti daugiausiai 2 valandas. Norime, kad jis sugrįžtų. Kad jis būtų „užnorintas“ atvykti dar kartą. Ir kad pacientas neprisirištų. Savanorius rotuojame, norime, kad kiekvienas gautų daugiau patirties, augtų savo tarnystėje. Ne tarp visų, išties, užsimezga kontaktas, o pacientas iš mandagumo nepasakys, kad kažkas ne taip.

Šiuo metu turime apie 100 savanorių. Jei skaičiuotume visus ketverius metus, prisidėjusių prie hospiso veiklos būtų, manau, trigubai daugiau. Susitinkame kas mėnesį, turime ieškoti kaskart patalpų, kur tai daryti. Norime sužinoti kiekvieno emocijas, su kokiais iššūkiais jie susiduria.

Yra tokių, kurių neįtraukiame į savanorių gretas – jie teikia trumpalaikę pagalbą, pvz., dizaineriai, maketuotojai. Turime ir tokių, į kuriuos, žinome, kad galėsime kreiptis, kai patys nebesusitvarkysime.

Šiuo metu turime apie 100 savanorių. Jei skaičiuotume visus ketverius metus, prisidėjusių prie hospiso veiklos būtų, manau, trigubai daugiau.

Savanoriams kasmet vedami mokymai, vyksta konferencijos, kurių metu žiniomis dalijasi psichiatrai, kunigai, paliatyvios slaugos skyriaus atstovai ar kineziterapeutai. Savanoriai mokomi, kaip būti su sunkiai sergančiu pacientu, ką išgirsti, kaip glostyti, kad nepakenktų, ir pan. Negalime tik imti iš savanorių, privalome jiems ir duoti. Vykstame į piligrimines keliones, ekskursijas su šeimomis.

VIDEO: Apie Kauno hospiso veiklą

– Ar kada turėjote prie komandos prisijungusių užsieniečių savanorių?

– Taip, turėjome savanorį indą. Dabar turime muzikos terapiją vedantį libanietį. Savanoriauja gal 2,5 metų. Užsieniečiai, paklausti, kodėl nusprendė savanoriauti, atsako: „O kaip gali nesirūpinti šalia esančiu žmogumi?“ Jiems rūpestis ir pagalba yra savaime suprantamas dalykas, kurį savyje turime auginti. O mums, lietuviams, nėra įprasta rūpintis svetimu. Užsieniečiai yra geriausi savanoriai.

– Kodėl lietuviams trūksta bendruomeniškumo jausmo?

– Pažiūrėkite į mūsų istoriją. Visuomet turėjome kovoti, nebuvome laisvi, negalėjome kalbėti, ką norime, veikti, ką norime, keliauti, kur norime, negalėjome švenčių švęsti. Kiekvienas išmokome kovoti už save, ilgą laiką matėme tik save. Nežinojai, kas gali tave besišypsodamas išduoti. Džiaugiuosi, kad užsieniečiai savanoriai moko mūsų savanorius skleisti gėrį tiesiog būnant žmogumi kitam žmogui. Moko būti atviru, gailestingu. Visuomenė turi užaugti. Tikrai yra daug sąmoningo jaunimo. Tai taip žavu.

Turime ir vienuolikmečių, kurie nori savanoriauti. Jie įtraukia ir savo tėvus. Mano vaikai mokykloje giriasi, kad savanoriauja. Gal ką užkrės. O ir pati, darydama tai, ką darau, savo pavyzdžiu rodau kitiems, ką dar galima padaryti.

Esu ne tik mokinys hospise, bet ir mokytojas visuomenėje. Net nesvarbu, kaip kartais kreivai į mane žiūri. Aš žinau, kad elgiuosi teisingai. Nesmerkiu žmonių, kurie negirdi. Jiems gal dar neskirta išgirsti, bet ateis laikas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kauno hospiso namų buveinė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kauno hospiso namų buveinė

– Turite pacientų, su kuriais bendraujate nuo pat hospiso veiklos pradžios?

– Taip, yra tokių.

– O kokia pažintis truko trumpiausiai?

– Daugybė pacientų, su kuriais taip ir nespėjau susitikti. Nespėjame atvykti. Daugybė pacientų paskambina, pasako, kad yra siuntimas. Gauname jį, vėliau vakare perskambina ir pasako, kad nebėra žmogaus.

Džiaugiuosi, kad užsieniečiai savanoriai moko mūsų savanorius skleisti gėrį tiesiog būnant žmogumi kitam žmogui.

– Koks regėtas apleisto sunkiai sergančio asmens paveikslas jus labiausiai sukrėtė?

– Pati nebuvau tuose namuose, bet socialiniai darbuotojai vyko į šeimą, kurioje buvo palikta viena moteris. Ja kiek rūpinosi kažkoks bičiulis. Ji būdavo nuolat užrakinama. Moteris be kojų. Niekas ja nesirūpino. Tas bičiulis susirgo ir kreipėsi į mus. Ne visuomet apie situaciją žino ir šeimos gydytojai, kurie bent kartą per mėnesį turėtų aplankyti sunkiai sergančius savo pacientus. O būna, kad dažniausiai net nepažįsta jų.

Žmogus negali kentėti, negali būti nepatenkinti jo fiziniai poreikiai. Kaip galime kalbėti apie knygų skaitymą pacientui, jei jis šlapias? Kokią kavą galime gerti kartu, jei jis alkanas?

Turime užtikrinti pirmiausiai fizinius poreikius, numalšinti skausmą. Negali būti namuose ir blogo kvapo. Savanoriai neateis į tuos namus, kuriuose tvyro smarvė. Tam skirti specialūs purškalai, valikliai, apie kuriuos mažai kas pagalvoja.

– Kokia ta tvarka, norint sulaukti jūsų pagalbos? Turiu įrodyti, kad mirštu?

– Tikrai taip. Šeimos gydytojas, matydamas savo paciento sunkią būklę, turi išrašyti siuntimą paliatyviai pagalbai. Tačiau gydytojai nežino, kas yra hospisas. Tai liūdniausia. Dažnai turime įrodinėti, kokias paslaugas teiksime pacientui, kad neatimsime iš gydytojo jo darbo. Siuntimas pas mus – tas pats, kas siuntimas pas kardiologą, chirurgą. Mes atvykstame bendradarbiauti, padėti šeimos gydytojui.

Mūsų paslaugos pacientui ir jo šeimai nieko nekainuoja. Gaila, kad įstaigos mažai bendradarbiauja tarpusavyje. Pacientai mus susiranda patys. Iš kalbų, socialinių tinklų. Gal kam kada padėjome, tai rekomendavo. Būna, kad paskambina tam, kad pasiguostų. Pasiūlome pasidžiaugti, kad dar negalime pas juos atvykti, nes nemiršta. Jie dar gali pasigaminti sau valgyti, į parduotuvę nueiti. Tokiems ligoniams rekomenduojame kitas organizacijas.

– Koks kietaširdis tuomet paklaustų: kokio velnio reikia užsiimti tokiu darbu? Apsupti save begaliniu skausmu, mirties alsavimu ir iš to net neuždirbti. Kaip susidomėjote šia veikla?

– Buvau pažįstama su hospiso steigėja. Tuo metu, kai ji mane pakvietė prisidėti, auginau vaikus. Esu baigusi buhalteriją, ekonomiką, švietimo vadybą ir lyderystę. Galbūt visi šie mokslai ir nereikalingi – esu čia kaip žmogus.

Mane užaugino hospisas – tam, kad galėčiau padėti kitiems. Tikrai nebuvau ta savanorė, kuri veržėsi savanoriauti. Jeigu labai reikės, padėsiu, – sakydavau. Pasiūlė tapti savanorių koordinatore. Priėmiau tai kaip galimybę. Atėjau į organizaciją, kurioje viskas buvo dar tik kuriama. Neturėjome iš ko pasisemti patirties. Iki tol penkerius metus buvau namų šeimininkė, pasibaigiau magistro studijas.

– Su kokiais vidiniais demonais kovoja mirštantieji? Būta pacientų savižudybių?

– Ne, savižudybių nebuvo. Pacientai apie tai negalvoja. Ar bijo jie mirties? Ar kalba apie ją? Taip. Mes drąsiai kalbame apie mirtį, ruošiame pacientą kelionei į Dievo namus. Prašome, kad susitiktų su kunigu, kad priimtų komuniją, nes tai yra maistas kelionei. Ne visada spėjame atvežti kunigą. Ne visada jis nori kunigo. Daugelis brandaus amžiaus žmonių mano, kad kai atvyksta kunigas, reiškia, tuoj mirs.

Ne, kunigas vyksta tuomet, kai jis dar gali pasikalbėti su pacientu, kai šis samprotauja. Ligonio sakramentas nėra paskutinis patepimas. Tai dovana, Viešpaties malonė. Jis tuomet žino, kad turi dar į ką atsiremti.

Mes drąsiai kalbame apie mirtį, ruošiame pacientą kelionei į Dievo namus. Prašome, kad susitiktų su kunigu, kad priimtų komuniją, nes tai yra maistas kelionei.

Yra pacientų, kurie laukia kelionės į amžinybę, yra tokių, kurie bijo. Girdėjau, kaip kai kurie sakė: „Aš atsistosiu ir eisiu.“ Nors visi supratome, kad to tikrai nebus. Paskutinę gyvenimo akimirką žmonės nebekalba. Tu gali iškeliauti ramiai ir oriai, pasitikėdamas, o ne baimėje ir viltyje, kad dar pagyvensi. Stengiamės pacientą privesti prie tos ramybės ir susitaikymo širdyje. Daugybė išeinančių pacientų kenčia didžiulį skausmą. Skaudu išeiti, palikti, bet kartu jie nori ir nebekentėti.

– Perleisti per save tokį skausmą gali tik emociškai stiprus žmogus. Kaip jus paveikia regėti pacientai, išgirstos jų istorijos? Kokių dvasinių klodų pasisemiate iš šios veiklos, kurioje teigiamų emocijų, rodos, tiek maža?

– Po didesnių susidūrimų paciento namuose, kai grįždavau į savo šeimą, būdavo, nekalbėdavau visą parą. Visuomet maniau, kad priprasiu. Niekada nepripratau. Visuomet laukiu akimirkų, kuomet palydžiu savanorį į paciento namus. Ten įvyksta kažkas tokio. Kai užsimezga savanorio ir paciento ryšys. Tai yra dovana - pamatyti tą emociją, tą santykį.

Aš jaučiuosi šioje veikloje reikalinga. Ateinu pas žmogų būti žmogumi. Nesu paciento namuose direktorė. Aš taip pat savanoriauju, mano šeima savanoriauja. Mano vaikai, kurių turiu du, valo grindis, plauna langus, skalbia užuolaidas. Mes viską darome kartu. Dėkoju Dievui, kad susibūrė tokia jaučianti komanda. Įtraukiau į savanorystę ir savo tėtį, tetą, pusseserę. Šalia manęs žmonės nebegali elgtis kitaip, nepadėti.

Hospisas yra nuolatinė mokykla. Nuolatinis darbas su savimi. Kiekviena situacija priverčia mane pažiūrėti į save iš naujo ir paklausti: ar viską padarei, ką galėjai padaryti geriausia? Ar tikrai tą darei atvira širdimi? Ar tikrai buvai gailestinga tiems žmonėms, kuriems tavęs reikėjo? Ar tikėjai ir pasitikėjai?

Tikrai neįgijau kažkokių supergalių, tiesiog dėl šios veiklos tapau geresniu žmogumi. Ir kai lankydamasis Lietuvoje popiežius laimino mano vaikus, lietė jų galvas, ar gali būti geresnis atsidėkojimas ir įvertinimas už tavo veiklą? Tai impulsas, motyvacija dirbti toliau.

– Kaip apsivalote nuo slogių emocijų?

– Džiaugiuosi savo šeima, kuri mane labai palaiko. Vaikų neeliminuoju iš sunkių situacijų. Jie mato ir labai sunkius pacientus. Grįžusi į namus atvirai pasakau, kad man sunku. Stengiamės vieni kitus suprasti. Dažniausiai į namus parsinešu ne kažkokias blogas emocijas, o tai, su kuo turiu dirbti.

Man padeda išsivalyti tikėjimas. Mišios sekmadieniais. Visa šeima aplankome soborą. Aš tikiu Dievu, atsiremiu į jį ir sakau: „Padėk man, eik priekyje manęs, vesk mane, nes šiandien man yra sunku.“ Paprašau padėti man pasakyti kitiems, ką turiu pasakyti. Dievas – mano gelbėtojas. Žinau, kad galiu visuomet į jį atsiremti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kristina Krasko
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kristina Krasko

Stiprybė neateina savaime, ją reikia išsiugdyti. Man stiprybė – pasikalbėjimas su mano Tėvu. Manau, kad be tikėjimo neįmanoma būtų tokio darbo dirbti. Tikiu, kad Dievas veikia per mane, ir mes kartu padarėme didelius darbus.

Važiuodama į namus mašinoje meldžiuosi. Prašau, kad sustiprintų toje situacijoje, kokioje esu dabar. Tai yra santykis, kuriuo aš tikiu. Visa tai, kas įvyko prieš tai, yra tai, kuo aš esu dabar.

– Dažnai susigraudinate vykdydama savo veiklą?

– Kartais pritrūksta tvirtumo. Tačiau tam ir yra komanda. Savo vyrui galiu viską papasakoti. Šeimos palaikymas – didžiulė vertybė. Vyras žino, kad kartais aš turiu tiesiog išverkti, išrėkti emocijas, išeiti pasivaikščioti.

Važiuodama į namus mašinoje meldžiuosi. Prašau, kad sustiprintų toje situacijoje, kokioje esu dabar. Tai yra santykis, kuriuo aš tikiu.

Ar gailestingesnės yra moterys? Turime ir savanorių vyrų, bet jų, taip, mažuma. Kartais taip tų vyrų prireikia. Pvz., kai būtina nevaikštančią pacientę nunešti iš 5 aukšto, o lifto nėra. Padeda Kauno arkivyskupijos jaunimo centro nariai. Jais galiu bet kada pasitikėti. Turime ir eiles kuriančių savanorių vyrų. Kai kuriuos net reikia stabdyti, kad per daug savęs neišdalintų.

Kaip gražu matyti, kai koks savanoris per metus paauga, atsiskleidžia. Ateina su kokiu skauduliu, savanoriaudamas kažko išmoksta. Tai ir jam mokykla, kažką priėmė, kažką atidavė. Apkabinu kiekvieną savanorį, koks jis bebūtų, nes hospiso namams jis yra pats brangiausias. Tikra dovana, nes dovanoja brangiausią, ką turi, – savo laiką.

– Ar suprantate tokius žmones, kurie palieka savo šeimos narius kančią kęsti vienumoje ir savanaudiškai rūpinasi savais reikalais?

– Kiekvienas gyvena savo gyvenimą. Kiekvieno situacija skirtinga. Negalime pasakyti: mesk darbą ir eik slaugyti savo sergančios mamos. Stengiamės paraginti pabūti kažkiek šalia mirštančiųjų. Jei tai svarbu pacientui. Tam ir yra hospisas, kad neišeitumei vienas.

Esame ieškoję ir kartu dirbusių bičiulių, senų paciento draugų, melodijų, kurios primintų jaunystę. Suteikiame pagalbą visiems, nepaisant jų tikėjimo ar įsitikinimų. Veikiame kaip komanda, padedame vienas kitam. Pacientas taip pat mus moko. Nerūšiuojame: tas geras, tas blogas, o šis piktas. Su visais dirbame.

Kaune ir jo apylinkėse gyvena daugiau nei 300 tūkst. žmonių. Tik 14 iš jų šiandien miršta?

– Esate kada gavę padėką išreiškiančių dovanų iš pacientų? Galbūt kuris įtraukė hospisą ar konkretų savanorį į savo testamentą?

– Tai nemokama ir neatlygintina pagalba. Nei pacientas gali mums kažką duoti, nei mes galime kažką priimti. Nubrėžiame ribą – paslauga tikrai yra nemokama. Jeigu savanoris paims kažką, kad ir šokoladą, saldainį, iš paciento, ar jis tikrai viską atliko neatlygintinai? Savanorystė yra davimas. Ne, Kauno hospiso namai nėra nieko gavę iš pacientų.

– Tačiau pagalbos reikia ir hospisui, kad galėtumėte kitiems suteikti pagalbą. Ieškant paramos daug Kauno įmonių užtrenkė duris prieš nosį?

– Paskelbiame apie problemą savo „Facebook“ paskyroje ir visuomet atsiranda norinčių padėti. Kai kreipiamės į žmones, įmones dėl rėmimo, jeigu jie ir negali kažko padaryti ar dovanoti, tai suteikia bent jau nuolaidą paslaugoms ar prekėms. Neprašome tiesiog taip – „duokite“. Papasakojame apie situaciją, pacientą, pačią organizaciją.

Yra be galo daug gailestingų žmonių. Yra daug ir tokių, kurie nenori apie hospisą nieko girdėti. Yra organizacijų, kurioms neparanku būti minimoms šalia tų, kurie miršta. Yra nepasirengusių išgirsti apie mirtį. Tačiau mirtis yra savaime suprantamas dalykas kaip ir gimimas. Mes privalome apie tai kalbėti. Visi į Dievo namus norime iškeliauti būdami namuose, savoje aplinkoje, – oriai. Nesutikome nė vieno paciento, kuris norėtų mirti ligoninėje.

Kas daugiau, jei ne mes, drįs kalbėti apie mirtį? Mes privalome nešti žinią, privalome belstis į duris, kurios, tikėtina, bus uždaromos. Uždaromos jos ne mums, uždaromos mirštantiems žmonėms, kurie tikisi, kad jiems kas padės, kurie viliasi, kad pas juos kas ateis. Kad žinotumėte, kiek daug žmonių yra vienišų ir kenčiančių... Ne šiandien, tai rytoj – kažkada tie užtrenkiantys duris išgirs.

Visi į Dievo namus norime iškeliauti būdami namuose, savoje aplinkoje, – oriai.

Dažnai į mus kreipiasi mirusių žmonių artimieji, perduoda likučius įvairių slaugos priemonių, įrankių. Mes viską priimame ir viską išdaliname. Dažnai savanoriauti atvyksta iš užsienio atostogų sugrįžę emigrantai, pvz., kokia manikiūrininkė ar kirpėja. Kas pusmetį gauname siuntinius iš kokio užsienyje gyvenančio lietuvio. Beje, Amerikoje hospisai yra išlaikomi valstybės.

– Kokių priemonių hospisui labiausiai trūksta?

– Trūksta visko. Sauskelnių, neperšlampamų, daugkartinio naudojimo paklodžių, dovanų pacientams, kurios juos galėtų pradžiuginti. Juk per dieną paskiria vos vienas sauskelnes. Pacientai neturi pinigų įsigyti jų daugiau. Kai pamatome, kad pradeda džiauti panaudotas palutes... Ne visi sugeba pasakyti, ko jiems trūksta. Galų gale pacientas turi turėti ir kuo apsirengti – natūralaus audinio palaidinių. Kad jis galėtų oriai priimti jį lankantį žmogų.

Turėjome pacientę, kuri lovoje gulėdavo su sijonu. Kiek daug sijonų žmonės paaukojo, kad ji galėtų jaustis oriai. Kiti primezga ir atveža šiltų kojinių. Stebina ir pacientai. Kai pakavome pernai kalėdines dovanas, vienas jų apsidžiaugė gavęs megztų kojinių. Kad galės perdovanoti anūkei. Kad turės ką padovanoti. Esame gavę aukštos kokybės patalynės, čiužinių. Jūs neįsivaizduojate, kaip senyvo amžiaus ligoniai jais džiaugėsi.

Yra aukotojų, kurie į sąskaitą mums perveda ir centus, yra tokių, kurie periodiškai kas mėnesį perveda kokią sumą. Ligonių kasos mums teikia tik tiek pinigų, kad galėtume susimokėti „Sodrai“. Šiuo metu viešoje įstaigoje dirba 7 darbuotojai.

Šiandien esame „Facebook“ paskyroje paskelbę mažą projektą. Norime atsidėkoti savo rėmėjams – norime įteikti dalelę hospiso, su kuria jie sugrįžtų į šeimą ir skleistų geranoriškumą. Ieškome, kas galėtų sukurti kokį rankdarbį.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kauno hospiso namų buveinė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kauno hospiso namų buveinė

Yra organizacijų, kurioms neparanku būti minimoms šalia tų, kurie miršta. Yra nepasirengusių išgirsti apie mirtį.

– Išlydėjus pacientą amžinojo poilsio, jūsų santykiai su jo artimaisiais nutrūksta?

– Ne. Atliekame gedėjimo funkciją. Būname su artimaisiais dar tris mėnesius, jei jiems to reikia. Paskambiname, paklausiame, kokios pagalbos pageidautų. Yra gedėjimo stadijos. Būna, žmonės užstringa kurioje gedėjimo stadijoje. Mūsų misija – padėti praeiti jas visas.

– Turite patarimų tiems žmonėms, kurie šiandien negalvoja apie mirtį, kurie švaisto savo gyvenimą vėjais, neatranda prasmės? Kurie gyvena taip, lyg galvotų, kad gyvens per amžius?

– Ar jie nori mano patarimo? Patarimus priima tuomet, kai jų prašo. Jei aš kalbėsiu dabar apie tikėjimą, žmonės užsisklęs. Tai, ko linkiu kitam, pati turiu išgyventi savyje.

Jei bažnyčioje kitam linkiu ramybės, o pats kunkuliuoju pykčiu, nuoskaudomis, tai kokią ramybę tam žmogui transliuoju ir koks krikščionis esu? Noriu palinkėti gyventi čia ir dabar. Matyti situacijas čia ir dabar. Ne „ai, aš ryt užeisiu pas kaimyną“. Šiandien užeik, paskambink šiandien. Padaryk viską, ką gali geriausia, šiandien.

Lai kiekviena diena tau būna dovana, o kiekvienas skaudulys – pamoka, kaip turi žiūrėti į gyvenimą. Kiekvienas žmogus turi būti orus savo gyvenimo šeimininkas. Linkiu nešti širdyje gailestingumą ir empatiją, būti ne tik pasyviu savo gyvenimo gyventoju.

– Kokį matote Kauno hospisą ateityje? Kokį jį norėtumėte matyti?

– Matau hospisą ne kaip pastatą, organizaciją, o kaip didžiulį būrį gailestingų žmonių. Pastatas tik palengvintų pacientams ir artimiesiems jų būtį. Jis nieko kardinaliai nekeistų. Svarbiausia nešti žinią.

Augindami žmonių širdyse gailestingumą, padedame jiems pamatyti kitus, šalia esančius, kenčiančius. Jei visas Kaunas pamatys hospisą ir norės prisidėti prie jo veiklos – valio!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką