Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 21d. 07:30

Kėdainietei anglų kalbos mokytojai dvi artimos šalys – Rusija ir Jungtinė Karalystė

Gražina Brno mieste Čekijoje 2017 m.
Asmeninio archyvo nuotr. / Gražina Brno mieste Čekijoje 2017 m.

Su kėdainiete angliste Gražina Jedemskiene kalbėjomės, kaip dabar įprasta, nuotoliniu būdu. Tai, aišku, ne tas pats, kai priešais ne tik matai, bet ir jauti pašnekovą. Be to, prapuldavo garsas, kelissyk nepasisekė susijungti. Toks jau virtualus mūsų gyvenimas, kuris keičia gyvą bendravimą, gyvas emocijas, netgi gyvas mintis. Kai esame tarsi beorėje erdvėje. Betgi ką padarysi.

Gražina buvo tik ką baigusi irgi nuotolines paskaitas Kauno kolegijoje. Anksčiau anglų kalba buvo kažkas ypatingo, būti anglų kalbos mokytoja atrodė prestižas, o dabar šią (arba kitą užsienio) kalbą neblogai mokėti jau privalo baigiantieji gimnazijas. Taigi ką ir kam ji dėsto?

Anglų kalba jau jokia egzotika

– Dirbu Menų ir ugdymo fakultete, Kalbų centre. Šį pusmetį dėstau anglų kalbos fonetiką, pavasarį – anglų kalbos gramatiką. Šiaip teko dėstyti anglų kalbą ir dietistams (nepainiokit su dietologais), ir kultūrinės veiklos ir laisvalaikio organizatoriams, ir socialiniams pedagogams. Teko imtis ir anglų kalbos leksikologijos bei stilistikos, ir netgi britų studijų, angliškai kalbančių šalių literatūros.

Tuo metu tai buvo egzotika, niekas gatvėje tada ta kalba nekalbėjo.

Dabar dėstau Verslo anglų kalbos ir Anglų kalbos ryšiams su visuomene studijų programų studentams. Pirmieji – būsimieji vertėjai, antrieji padės įvairiam verslui, įmonėms palaikyti ryšius su visuomene, netgi su užsienio šalimis. Kadangi dabar man ,,atlyginimą“ iki mirties jau pradėjo mokėti socialinis draudimas, galiu sau leisti dirbti Kauno kolegijoje mažesniu krūviu.

– Kodėl pasirinkote anglų kalbą?

– Tuo metu tai buvo egzotika, niekas gatvėje tada ta kalba nekalbėjo. Ji tik mokyklose buvo, o jei gauni kokią plokštelę ar kokį žurnalą anglų kalba paklausyt ar paskaityt, tai buvo stebuklas. Įsivaizdavau, kad ši kalba reikalinga keliaujant į užsienio šalis, buvo mintis tapti gide, per šią kalbą geriau pažinti pasaulį.

– Kodėl, baigusi Vilniaus universitetą, pasukote į Kėdainius?

– Kurse buvome 62. Pagal mokslo rezultatus buvau dvidešimta. Aišku, norėjau pasilikti Vilniuje. Laisvai pasirinkti vietos negalėjau. Tada juk mus privalomai paskirstydavo. Be to, mano biografijoje ,,dėmė“ – gimiau Sibire (fakulteto dekanas tik universitetan įstojus iškart pasakė apie ,,Inturistą“ net nesvajoti). Taigi, iš likusių Lietuvoje laisvų vietų Kėdainiai buvo bene geriausias pasirinkimas. Lietuvos centras. Tėtis nuo Ažytėnų, iš Lenčių kaimo, dėdė Simonas baigęs Kėdainių gimnaziją. Tėtis su didele meile pasakodavo apie Kėdainius, nugirstus gimnazistų pasakojimus. Labai didžiavosi Mikalojaus Katkaus kaimynyste, jaunųjų ūkininkų kursais, kuriuos teko lankyti Dotnuvos Akademijoje.

Taigi, iš likusių Lietuvoje laisvų vietų Kėdainiai buvo bene geriausias pasirinkimas. Lietuvos centras.

Mokslus baigiau 1981 m. ir įsidarbinau tuometinėje Kėdainių penktojoje vidurinėje (dabar – ,,Ryto“ progimnazija), vėliau dirbau Šeštojoje vidurinėje (dabar – ,,Aušros“ progimnazija), kuri yra kaip tik prieš mūsų buto langus. 1994 metais perėjau dirbti į naujai įsteigtą Kėdainių Jonušo Radvilos kolegiją. Ją prijungus prie Kauno kolegijos kaip Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centrą, vėliau – fakultetą, ir studijas perkėlus į Kauną, prasidėjo vos ne kasdienės kelionės Kaunan. Na, dabar nuotolinis mokymas...

Tėtis parodė savo stiprią valią

– Gimėt Sibire. Esat tremtinių vaikas. Papasakokit apie savo tėvus.

– Mama Janina Kaminskaitė 1926 m. gimė darbštaus ūkininko šeimoj Žemaitijoj, netoli Kuršėnų, Raganių kaime, prie Žižmos upės. Kai buvo šešerių, nuo gripo komplikacijų mirė tėtis. Močiutė Marija liko našlė su trimis vaikais. Janina – vyriausia. Po karo labai nenorėjo kolchoze dirbti.

Kadangi Kaune buvo baigusi buhalterių kursus, išvažiavo į Daubiškių kaimą prie Papilės, kur buvo MTS (mašinų-traktorių stotis) buhalteriauti. Nežinau, kaip: ar kas įskundė, ar žemę, nors jos mažai buvo, norėjo atimti, bet atėjo enkavedistai ir pasakė, kad veš. Mamos brolis spėjo pabėgti, o mamą su mano močiute ir išvežė. Jau su paskutiniais vežimais 1951 m.

Kaip sakiau, mama labiausiai bijojo kolchozo, o ją, aišku, į kolchozą ir nuvežė – tapo melžėja. Šaltis baisiausias, karvės sulysusios, išsekusios. Norint jas pamelžti reikėdavo virvėmis, permestomis per lubų balkį, pakelti. Šviežią mėšlą drėbdavo ant tvarto sienų, kad nors kiek užlipdytų plyšius, ne taip šalta būtų.

Jauna, linksma, laisvalaikiu su jaunimu į šokius eidavo. Nors nedaug ką turėjo, bet mokėjo pasipuošti. Jei plona suknelė, tai prie jos ir basutės ar bateliai. O vietinės rusės – nors suknelė plona, bet batai auliniai, vatinukas.

Mamai buvo tik vos per 20 metų, o tėčiui Vilimui Urbai išvis 19-ka, kai atsidūrė Sibire. Jie iki tol nepažinojo vienas kito. Pirma išvežė tėčio brolį Simoną Urbą, o paskui, 1948-aisiais, tėtę. Dėdė Simas Lietuvos patriotas buvo, tikėjosi su amerikonų pagalba ją išlaisvinti. Išėjo miškan. Tėtis jau kaip ir partizanų ryšininkas, valgyti nešdavo, žinutes perdavinėdavo. Kažkas enkavedistams išdavė.

Kaip politinius nusikaltėlius nuteisė kalėti Sibire. Juos kilnojo iš vieno lagerio į kitą.

Apsuptis, susišaudymas. Pirma dėdę, vėliau tėtį areštavo. Kaip politinius nusikaltėlius nuteisė kalėti Sibire. Juos kilnojo iš vieno lagerio į kitą. Ir taip 10 metų. Šachtose anglį kasė, kaip ir visi. Išėjo iš lagerio 29-erių. Mama buvo išvežta į Krasnojarsko sritį, bet, tremčiai baigiantis, persikėlė į Irkustko sritį, kur jau buvo močiutės brolis su šeima. Apgyvendino tame pačiame name, kur gyveno tėčio mama. Grįžęs iš lagerio tėtis pamatė tokią žavią jauną merginą ir pradėjo merginti.

Čia pasireiškė jo didelė stiprybė. Mama sako: netekėsiu už tavęs, nes tu labai rūkai. Viena cigaretė dar nebūdavo užgesusi, o jau kurdavosi kitą. Gal ir nervinosi, merginą pamatęs, mat, moterų, galima sakyti, nebuvo matęs. Tėtis sako: gerai, mesiu. Ir tą pat minutę metė. Per visą gyvenimą daugiau nė vienos cigaretės neužsirūkė.

Gimiau 1957 m. rugsėjį, o 1959 m. balandį mane jau tėvai parsivežė į Lietuvą. Iš pat karto važiavo į tėčio gimtinę – Lenčius, prie Ažytėnų. Jiems netgi leido gyventi jų pačių name. Kolūkio pirmininkas džiaugėsi: tėtis buldozerininkas, traktorininkas, mama buhalterė.

Iki septynerių metų gyvenau viena tarp suaugusiųjų.

Bet mama nenorėjo kolchozo. Išvažiavo laimės ieškoti į mamos gimtąjį Raganių kaimą, – ten namas jau užimtas, atiduotas daugiavaikei rusų šeimai. Ir kur tik jie nesiglaudė: ir prie Ventos upės Papartynėj, ir vėliau prie Papilės malūno, visai šalia penkiolikamienės liepos, kuri gamtos paminklas. Kai ėjau į Papilės vidurinę mokyklą, jau gyvenom kitoj pusėj Ventos, Daubiškių kaime. Ten, kai stovi ant kalno, matai Papilę.

Asmeninio archyvo nuotr./Urbų šeimyna. Iš kairės pirmoje eilėje: mama Janina, močiutė Marijona Kaminskienė, tėčio teta Bronislava Urbaitė, tėtis Vilimas. Antroje eilėje (iš kairės) sesutė Rasa ir Gražina.
Asmeninio archyvo nuotr./Urbų šeimyna. Iš kairės pirmoje eilėje: mama Janina, močiutė Marijona Kaminskienė, tėčio teta Bronislava Urbaitė, tėtis Vilimas. Antroje eilėje (iš kairės) sesutė Rasa ir Gražina.

Iki septynerių metų gyvenau viena tarp suaugusiųjų. Labai norėjau sesutės. Man sakydavo: prašyk gandro, kad atneštų. Tada per radiją būdavo sekamos vaikams pasakos, o tokia Raselė užduodavo klausimus. Tai aš, vos pamatydavau gandrą, iš visų plaučių šaukdavau: ,,Gandrai, gandrai, suk į ratą, nešk Raselę kitą metą“. Ir tikrai – gimė Raselė.

„Vedė mažytę lietuvę iš kažkokios Lietuvos“

– Jums Rusija tarsi lemtis. Ten ne tik pati gimėt, bet ir jūsų vyras Stanislavas.

– Jis iš Nižnyj Novgorodo, kur Oka įsilieja į Volgą. Po studijų, tik įsidarbinus Kėdainiuose, išlipu kartą iš Vilniaus traukinio nešina maišeliu su visokiais pirkiniais. Nutrūko jo rankena, taigi, nešu maišelį apglėbusi. Mane pasivijo grupelė vyrų, jie kalbėjo rusiškai. Vienas jų ir sako: ,,Mergaite, gal jums padėti?“.

Tai plataus mąstymo žmogus, nepaprastai tolerantiškas, niekada kitų neįžeis.

Tada Vilainiuose gyveno lygtinai teistųjų, maniau, kad čia tokie. Buvo paskutinis traukinys iš Vilniaus, gal net apie pusę pirmos nakties. Pagalvojau: imk tu tą krepšį, bet tik nieko man nedaryk. Jis mane pėsčiomis palydėjo iki pat dabartinės Rasos gatvės, kur tada gyvenau.

Pasirodo, baigęs universitetą, dirbo Mtiščyje, prie Maskvos, o į tuometinę chemijos gamyklą atsiųstas paleisti naują įrangą fosforo rūgšties ceche. Išsilavinęs, neplepys, nešnekėjo nesąmonių. Pradėjom draugauti. Tai plataus mąstymo žmogus, nepaprastai tolerantiškas, niekada kitų neįžeis. Kai tekėjau, jo tėvas sakė: ,,Stasička ir su aukštuoju, ir gražus, tiek turėjo visokių merginų, ir daktarė jo norėjo, o jis mažytę lietuvę iš kažkokios Lietuvos vedė.“

Asmeninio archyvo nuotr./Karalių rūmuose Krokuvoje su vyru Stanislavu. 2017 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Karalių rūmuose Krokuvoje su vyru Stanislavu. 2017 m.

Rusai yra nepaprastai draugiški, atlapaširdžiai ir patiklūs. Jeigu jiems žmogus patinka, viską gali atiduoti. Kai nuvažiuojam pas vyro seserį į Nižnyj Novgorodą, tai ir jie, ir kiti giminės neriasi iš kailio, kaip mus priimti, vaišinti. Jie labai pritaria prezidento V.Putino veiklai, ypač užsienio politikai. Juos labai žeidžia, kai į rusus žiūri kaip į užkariautojus, jie šito nelabai supranta. Čia ne apie savo vyrą šneku. Dieve, duok, tokių lietuvių kaip maniškis. Būna, pagalvoju: tas tą turi, tas aną, bet vis dėlto gerai, kad už Stasiko ištekėjau, gal kitas nelabai galėtų su manim gyventi arba aš su kitu.

Rusai yra nepaprastai draugiški, atlapaširdžiai ir patiklūs. Jeigu jiems žmogus patinka, viską gali atiduoti.

– Jūsų vyriausias sūnus gyvena Anglijoje, dukra mokėsi Škotijoje, Aberdyno universitete, pati esate anglistė, ne kartą buvusi toje šalyje. Taigi ir šitą šalį ne taip blogai pažįstate.

– Sūnus Andrius, kuriam jau 38 metai, nuo 2005 m. gyvena Veikfilde. Anglijoj tvarkinga, žymiai aukštesnė kultūra, bet su jais į tokį artimą kontaktą, kaip su rusais, nesueisi. Turi labai ilgai su jais bendrauti, kad jie tave priimtų. Pas mus taip priimta: ateik į svečius, kavutės išgersim. O jie sako: galėtume į kokią kavinę nueiti. Į namus jie nesikvies, nors ir čia pat gyventų.

Anglikonų bažnyčioje, į kurią Veikfilde buvom su dukra nuėjusios, šventikai su kiekvienu pasisveikina, atsisveikina, jie net pakvietė mus su dukra po pamaldų pasilikti arbatėlei.

Bažnyčioje per Mišias visada laukiu momento, kai kunigas sako: palinkėkim vieni kitiems ramybės. Toks geras jausmas apima, tu kreipiesi į žmones, jauti akių kontaktą, bendrystę, gėrį vienas kitam. Bet tai vienintelis toks bendravimas mūsų bažnyčioje.

Anglikonų bažnyčioje, į kurią Veikfilde buvom su dukra nuėjusios, šventikai su kiekvienu pasisveikina, atsisveikina, jie net pakvietė mus su dukra po pamaldų pasilikti arbatėlei. Kartą Veikfilde pasiklydom, įsėdom ne į tą autobusą. Lietus pila, o reikia grįžti pas Andrių. Klausiu žmonių, ar teisingai važiuojam. Tokia moteriškė sako: gerai jūs važiuojat. Sakau, iš kur žinot? „Taigi jūs su dukra Viktorija sekmadienį bažnyčioj buvot“, atsako. Buvau labai maloniai nustebinta.

Asmeninio archyvo nuotr./Sūnaus Andriaus atvykimo iš Anglijos proga. Iš kairės: Gražina, sūnus Andrius, sūnus Algirdas su dukrele Elena, vyras Stanislavas ir duktė Viktorija. 2016 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Sūnaus Andriaus atvykimo iš Anglijos proga. Iš kairės: Gražina, sūnus Andrius, sūnus Algirdas su dukrele Elena, vyras Stanislavas ir duktė Viktorija. 2016 m.

– Ką veikia jūsų vaikai?

– Andrius Anglijoje neįgaliųjų pensionate dirba slaugu. Algirdas, kuriam 35 metai, – birbynininkas. Labai ačiū Kėdainių muzikos mokytojai Genutei Gusiniauskienei, kad pastebėjo jo gabumus, nusivežė į Vilnių parodyti profesoriui Antanui Smolskui. Jam Algirdas patiko, sako: norėčiau tokį studentą turėti Muzikos ir teatro akademijoj. Algirdas yra laimėjęs nemažai konkursų. Dėsto Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje ir groja ,,Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblyje. Gyvena Vilniuje.

Čia gyvena ir mūsų jaunėlė dukra Viktorija. Aberdyno universitete Škotijoje ji baigė biomedicinos mokslus, dirbo UAB „Biotechpharma“, dabar – kompanijoje „M Capital“. Andrius vienišius, tik vienas Algirdas vedęs, turi dukrą Eleną, kuri labai lanksti, mokosi baleto, net karatė. Dar groja kanklėm, pradėjo lankyti muzikos mokyklą.

Užaugo tokioj terpėj

– Tas pomėgis muzikai, šokiui ir jumyse, juk jau seniai dalyvaujate Kėdainių kultūros centro ,,Jorijos“ folkloro ansamblyje. Gal nuo mamos tos gijos tęsiasi?

– Šiaip tai valsą šokti išmokė tėtis. Jis nepaprastai gražiai deklamuodavo, galėjo mintinai Tarasą Ševčenką deklamuoti, Bernardą Brazdžionį... Buvo labai apsiskaitęs, nesvarbu, kad traktoristas ar statybininkas. Mama, kai dar dirbo bibliotekoje, savo Raganių kaime su draugais yra pastačiusi Žemaitės ,,Tris mylimas“. Ji labai didžiuodavosi, kai kas pasakydavo, kad labai panaši į aktorę Reginą Varnaitę.

Jis nepaprastai gražiai deklamuodavo, galėjo mintinai Tarasą Ševčenką deklamuoti, Bernardą Brazdžionį...

Mama dainuodavo ansamblyje, turėjo puikų aukštą balsą. O kaip ji vaidindavo tarybinio ūkio mėgėjiškuose spektakliuose! Nė vienos vestuvės neapsieidavo be žavingos čigonės… Mama man buvo didelis autoritetas, ji žemaitė, kieto charakterio. Aš jos labai klausydavau ir bijodavau. Papilės paukštininkystės tarybinio ūkio profsąjungoj buvo ,,kultmasavikė“ – atsakinga už kultūrinę veiklą, vėliau net 10 metų profsąjungos pirmininke buvo.

Nuo pat mažumės mamai padėdavau visokias gegužines, naujametines eglutes organizuoti. Važinėdavom po kaimus, tada vadintą Senelį šaltį su dovanomis lydėdavom. O ūkis buvo didžiulis, šešių padalinių.

Mama man buvo didelis autoritetas, ji žemaitė, kieto charakterio. Aš jos labai klausydavau ir bijodavau.

Tėtis irgi buvo autoritetas. Tiesaus būdo, aukštos moralės. Išleisdamas mane į Vilniaus universitetą, apkabino ir sako: būsi viena: ką bedarytum, neužmiršk, kad esi Urbaitė. Ir tėtis, ir mama, Janina ir Vilimas Urbos, dabar jau ilsisi Daškonių kapinėse.

Man labai patinka folkloras, etnosas. Jeigu tada būtų buvę etnologijos studijos, gal ne į anglų kalbą būčiau įstojusi. Mamos pusbrolis Antanas Mockus (1918–1995) buvo tautosakininkas, jis parengė ir išleido trijų tomų Antano ir Jono Juškų liaudies dainų rinkinį. Čia turbūt tas susidomėjimas eina per giminę. Aš užaugau tokioj terpėj.

Asmeninio archyvo nuotr./Su jorijiečiais Šeimų šventėje Kėdainių daugiakultūriame centre. Gražina – centre. 2020 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Su jorijiečiais Šeimų šventėje Kėdainių daugiakultūriame centre. Gražina – centre. 2020 m.

Taip, „Jorijai“ ir jorijiečiams dabar nelengvas metas. Ne tik repeticijos, koncertai, bet apskritai buvimas kartu po darbų padeda atsipalaiduoti, lyg atsidarytų antras kvėpavimas. Pavasarinio karantino metu repetuodavome susijungę per mesendžerį ar susirinkę kur lauke laikydamiesi atstumų. Šiuo metu – pertrauka, nerepetuojam, bet jau kitą savaitę vėl jungsimės, dainuosim.

Man labai patinka folkloras, etnosas. Jeigu tada būtų buvę etnologijos studijos, gal ne į anglų kalbą būčiau įstojusi.

– Tarp visų savo veiklų jau septynerius metus vadovaujat Kėdainių trečiojo amžiaus universitetui (TAU), kaip dabar jis vadinasi, Senajam. O anglų kalbą dėstot šiame universitete dar anksčiau. Kodėl ėmėtės misijos paįvairinti pagyvenusių žmonių gyvenimą? Ką jums tai duoda? Suprantu, jauni studentai – tai ir energija, ir idėjos, užmojai, o seni?

– Visada žavėjausi aktyviais, žingeidžiais žmonėmis. Tokie renkasi į TAU. Data pase, raukšlės veide ar lėtesnis žingsnis nereiškia, kad pasenom. Smagu dirbti su vyresniojo amžiaus žmonėmis, jausti jų žingeidumą, pastangas atlikti namų darbus, kaip galima geriau pasirodyti per užsiėmimus.

Gera, kai matai, jog pakviestas lektorius klausytojams patinka, kai užsimezga diskusijos, kai po renginio grįžtant namo džiaugsmingai klega visas autobusas. Smagu ir su jaunimu. Aišku, jie greičiau pagauna mintį, geriau įsimena, bet jie savo gebėjimus priima kaip savaime suprantamą dalyką ir ne visada tai vertina.

Visada žavėjausi aktyviais, žingeidžiais žmonėmis. Tokie renkasi į TAU.

Nors TAU tik visuomeninės pareigos, niekas už tai nemoka, tačiau man smagu su senjorais bendrauti. Vyras dažnai sako: jūs jos nekalbinkit, nes jei užkalbinsit, ji kalbės ir kalbės. Jutau, kad man to reikia. Iki šio universiteto man kažko trūko. Norėdavau pakviesti tokius lektorius, kurie būtų įdomūs. Anksčiau rasdavosi savanorių. Dabar ypač sudėtinga pasikviesti lektorių, kuris sutiktų paskaityti paskaitą nemokamai, nes Lietuvoje kone kiekvienas rajonas turi TAU.

Ir dar yra šiaip visokių pagyvenusių žmonių organizacijų. Visi gi lektorius kviečiasi. Todėl pradėjau rašyti projektus, atsirado ir Lietuvos trečiojo amžiaus universitetų asociacija, kuri pradėjo spausti Vyriausybę. Taip atsirado eilutė, kad TAU yra nevyriausybinė organizacija, kuri gali tikėtis paramos.

Pas mus žmonės nedaug pensijos gauna, jei labai padidinsi nario mokestį, nelankys. Ir džiugu, kad savivaldybėje, nesvarbu, kurios partijos, labai maloniai su manim bendravo ir bendrauja. TAU kardinaliai pakeitė mano gyvenimą. Visą laiką galvoji, kur ir kaip padaryti, kad būtų įdomiau. Tada ir kažkas savaime ateina. Atsirado tarptautiniai projektai, dabar su estais ir latviais darom projektą ,,Amžius – ne riba 2“. Daug kas tarsi prilimpa, atėję iš šono.

– Turit ir kitų veiklų?

– Ką vadinti veiklomis… Domina istorija, kitos kultūros, muzika, dailė, literatūra. Jei tik lieka laisva minutė, dalyvauju Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyriaus renginiuose, rugsėjo mėnesį kartu su vyru Stanislavu tapome Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos nariais.

Dabar, karantino metu, daugiausia laiko praleidžiu prie kompiuterio, vedu nuotolines paskaitas Kauno kolegijos studentams, Senojo Kėdainių TAU klausytojams. Vyrui, kuris dirba Kėdainių krematoriume, šiuo metu darbo irgi padaugėjo.

Laisvo laiko tikrai nedaug, todėl džiaugiamės ištrūkę į kokią sveikatinimo stovyklą prie jūros, į žygius prie Nemuno Kulautuvoj, Birštone ar prie Dūkštos netoli Vilniaus. Mano kelio galas ir į Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų Vilkijoje, pas jo įkūrėją Arūną Sniečkų ir jo žmoną Vidą. Ten nuostabi atmosfera. Na, o naktimis, kai nesimiega, skaitau knygas.

Ne vyras, o žmona klausinėja, ar yra ko valgyti

– Kai turit tiek veiklos, ar nelieka nuskriausta buitis?

– Kai augo vaikai, tokios visuomeninės veiklos nebuvo. Buvo mokykla ir vaikai. Tėvelių namuose būdavo tvarka, su sese Rasa turėdavom savo pareigas. Kai mūsų vaikai augo, jie irgi turėdavo pareigų. Kiekvienas turėdavo savo vietą, kurią reikėdavo sutvarkyti. Ir indus suplauti. Nežinau, kiek servizų teko nupirkti, kol jie užaugo, nes plauna ir vis ką sudaužo.

Dabar man sudėtingiau, nes mes tik dviese namuose su vyru. Šiaip jis man daug padeda. Iš manęs jis juokiasi: jeigu ne aš, tu badu numirtum. Būna ir taip: pareinu iš darbo ir aš, o ne jis klausia, ar šiandien turim ką valgyti. Kai tekėjau už jo, jo teta sakė: jis nieko nemoka, nė į parduotuvę nenueina. Nieko panašaus.

Kartą, dar sovietmečiu, jį pašaukė į karinius mokymus prie tuometinio Leningrado, jis ten susipažino su uzbeku ir išmoko gaminti plovą. Kai neturėdavau laiko ką pagaminti, sakydavau: Stasikai, labai pasiilgau tavo plovo. Jis su tokiu pasididžiavimu jį gamina. Iki šiol. Be to, jis verda ir labai skanią sriubą, kurią rusai vadina ,,Ščy“ (kopūstienė).

Iš manęs jis juokiasi: jeigu ne aš, tu badu numirtum. Būna ir taip: pareinu iš darbo ir aš, o ne jis klausia, ar šiandien turim ką valgyti.

– Ar dėl ko nors gailitės, gal ko esmingo nepadarėt?

– Ar verta kažko gailėtis? Visa tai, ką patyriau, jau nepakeisi. Visa tai, kas man yra nutikę, reikia priimti kaip pamokas. Vadinasi, tuo metu mano buvo toks suvokimas, tokie buvo įsitikinimai. Gaila, kad neužrašinėjau močiutės Marijos ar mamos pasakojimų apie jų jaunystę, gyvenimą Sibire, visokius nutikimus. Vis neatsirasdavo laiko, o dabar, kai nei jų, nei senųjų giminių nebėra, ko paklausi. Vis skubam į ateitį, vis apsikrovę kasdieniais darbais...

Muge.eu
Kėdainių mugė. Gyvenimo krašto panorama
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

01:31
00:47
07:23

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką