Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 26d. 11:03

Keramikė Dormantė savo rankomis nusilipdė namus, o po 30 metų sugrįžo jaunystės laikų meilė

Dormantės namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Dormantės namai

Viskas prasidėjo nuo krosnies. Tada savomis rankomis lipdėsi namai – iš molio ir šiaudų. Netrukus sugrįžo meilė. Keramikės Dormantės Penkinski namai panašūs į pasakų namelį, aplinkui – daug erdvės, o širdyje – ramybė. Savo gyvenimą ji pasakoja iš lėto – tarsi vieną žodį lėtai lipdytų prie kito, tarsi verstų seniai skaitytos knygos puslapius ar gertų lėtą arbatą iš savo rankomis pagaminto puodelio.

Trakų rajono Gojaus kaimas nėra didelis. Prie pat kelio stovi bažnyčia, o prieš ją pasukus į nedidelį keliuką netrukus patenki į keramikės kiemą. Čia ji gyvena kartu su savo vyru Jurgiu Penkinskiu. Vienas iki kito jie ėjo tris dešimtis metų.

Penkias dukteris užauginusi moteris šiandien džiaugiasi pedagoginiu darbu, savo keramikos dirbiniais ir kasdienybe.

Mugėse Dormantės darbų neišvysite. Nes jie – kitokie. „Nededu daug pastangų juos parduoti, tai – brangi technologija. Keramika yra sudėtingas dalykas, o tam tikrai keramikai reikalingas išsilavinimas. Pati technologija yra energetiškai stipri. Gaunu užsakymų bažnytiniams indams. Jautresni žmonės pajunta šios keramikos jėgą. Įvairiose mugėse aš savęs nematau – tai brangūs darbai. Pro juos žmonės tiesiog praeis, nes jie nėra tokie ryškūs, nėra rėkiantys“, – sako Dormantė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai

Gojaus kaime Dormantė gyvena nuo 2004 metų. Iš Kauno kilusi , vėliau Vilniuje gyvenusi keramikė sklypą čia įsigijo todėl, kad jo – erdvaus – ieškojo netoli sostinės.

Susižavėjusi tradicine japonų keramika moteris kartu su viena iš savo penkių dukterų sumanė ja užsiimti čia, Lietuvoje. Prieš tai netikėtai ji susipažino su keramikos meistru iš Japonijos.

Kalbant apie japonų keramiką, sako Dormantė, tik žinių neužtenka. Reikia specialios krosnies – anagamos.

„Tai yra didelė krosnis, apie penkis kubus. Jai reikalinga erdvė, ir ugnis ten didelė, ir veikla prie jos vyksta mėnesiais. Todėl su dukra ir ieškojome vietos. Tai buvo tarptautinis projektas, ir po to sulaukėme daug svečių iš Japonijos, kitų kitų šalių. Tris metus mokėmės, tris vasaras“, – kalbėjo Dormantė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai

Namai Trakų rajone – antrieji tikri Dormantės namai. Ji kilusi iš Kauno, o vėliau, gyvendama Vilniuje, neturėjo savo būsto.

„Kai įsigijau sklypą, čia buvo tik ariamas laukas. Nieko daugiau. Atsistojau prieš jį, ir džiaugiausi“, – šypteli.

Netrukus atsirado keramikės išsvajota krosnis.

Japonijos keramikos tradicijos – gilios. Seniau tai būdavo gana didelis kaimo žmonių verslas, o krosnys, kurios būdavo statomos kalnuose – net iki 50-100 metrų.

Visus pinigus išleidusi sklypui ir krosniai, namus Dormantė nutarė nusilipdyti iš molio ir šiaudų.

„Jos degdavo mėnesiais. Yra toks pasakymas, kad pradeda degti kai iškrenta sniegas, o baigia – kai pradeda žydėti sakuros. XX amžiaus pradžioje japonai suformavo mažesnę krosnį, kurios dabar pasaulyje yra paplitusios. Esmė yra tokia: tol dega, kol pelenai jungiasi su moliu ir tada tas molis nusispalvina oranžiniais, raudonais, žaliais, pilkais ir kitais atspalviais. Be glazūros, be cheminių dalykų – tai natūrali medžiaga, kuri vartojimui yra ekologiška“, – kalbėjo Dormantė.

Beje, dabar keramikė turi jau mažesnę krosnį, mat kai kurdavo didžiąją - prieš tai įspėdavo ugniagesius, kad tai ne gaisras, o jos veikla pradžioje baugindavo ir kaimynus.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Krosnis.
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Krosnis.

Nors krosnis, į kurią sumūryta net 3 tūkstančiai plytų, nėra didelis turtas, tačiau palikti likimo valiai vis tik nesinorėjo – kad niekas nesuniokotų, reikėjo čia ir apsigyventi.

Visus pinigus išleidusi sklypui ir krosniai, namus Dormantė nutarė nusilipdyti iš molio ir šiaudų: „Tam visam projektui buvo išleisti visi įmanomi pinigai, tai sugalvojome lipdyti.“

Keramikė pasakoja, kad viso namo ji tikrai nesulipdė savomis rankomis: padėjo dukros, draugai, kaimynai.

„Padarėm talką, susivežėm šiaudus. Pasisamdžiau vieną vyruką, jis padarė pamatus. Nutariau, kad man reikia puodynės formos apvalaus namo.

Prieš tai perskaičiau amerikiečių parašytą knygą apie molinę statybą. Knyga buvo parašyta kaip romanas, skaityti buvo didžiulis malonumas. Kai ėmiau visiems pasakoti, kad lipdysiu namą, man sakė: prisiskaitei romanų, ir galvoji, kad tau pavyks?“ – prisiminė Dormantė.

Knyga, sako ji, buvo labai vertinga žinių prasme.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai

„Ši žemė yra žvyras. Nors sako, kad Lietuvoje bet kur galima rasti molio, bet aš jo čia neradau. Molį teko pirkti, šiaudų gavau, o žvyras – po kojomis.

Molis statyboms buvo daromas tik skystas, kalbant keramikos terminais – šlikeris. Tokia molio tyrelė. Technologija yra tokia: ant tento pasipili šiaudų, tada ant viršaus – kibirą žvyro, ir palaistai skystu moliu. Daug šiaudų, nemažai žvyro ir truputis molio“, – pasakojo Dormantė.

Kiekvieną rytą Dormantė pradėdavo nuo namo lipdymo. Tačiau stengėsi nepersidirbti – dirbo po pusdienį.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai

Namo sienas lipdė moterys, o rimtesnius darbus – vyrai. Dormantės namų langai taip pat nėra taisyklingi. Namas, sako ji, buvo statomas iš to, kas ką atiduodavo.

„Tada žmonės labai keitėsi langus, ir man siūlė daug langų. Bet nutariau, kad geriau dėsiu stiklo paketą. Man atidavė nekondicinius stiklo paketus, tai taip ir yra tie langai – kur koks tilpo. Jie yra įlipdyti į namo sieną ir niekur nepraleidžia jokio vėjo, labai sandarūs. Vėdinimui yra durys ir keli maži langeliai“, – kalbėjo Dormantė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai

Išskirtinis čia ir stogas. Jame yra visko: apatinis sluoksnis specialus plėvelių sluoksnis, atstojantis vatą („Kažkokia speciali technologija“, – sako šeimininkė), gegnės, priešvėtrinė plėvelė, stogas užkaltas lentomis, tada – ištiesti reklaminiai tentai, panaudotos senos kiliminės dangos ir galiausiai – stogas užklotas velėna bei užsodintas šilokais.

Todėl Dormantės stogas yra žydintis: „Kai pražysta, stogas būna rožinis. Tikrai labai gražu.“

Vėliau – vidaus apdaila, kiti būtini darbai. Tačiau čia prasideda dar viena istorija. Nes tada į Lietuvą sugrįžo Jurgis. Norint papasakoti ją, reikia grįžti atgal – laiku. Į laiką, kuriame dar nebuvo jos gimusių dukterų, pirmosios santuokos, o apie japonų keramiką ji greičiausiai net ir nesapnavo. Tada Dormantei buvo 19 metų.

„Ši istorija? Nežinau, ar ji graži. Bet ji sėkminga“, – sako pašnekovė. Jurgis yra žydų tautybės, dailės pedagogikos studijas jis baigė Izraelyje.

Tačiau Jurgis gimė ir gyveno Lietuvoje. Sovietmečiu Jurgio šeima iš Lietuvos išvažiavo.

Su Jurgiu Dormantė susipažino daugiau nei prieš 30 metų. Jie, būdami visiškai jauni, kartu dirbo M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Kai pražysta, stogas būna rožinis. Tikrai labai gražu.

„Mes buvom pora. Bet kai jo šeima važiavo – ir jis kartu. Buvo ir kitų dalykų, slapstėsi nuo kariuomenės. Tada Jurgiui buvo 23, o man 19 metų. Bet tuo metu tokie jauni žmonės ir kurdavo šeimas“, – pasakojo Dormantė.

Išsiskyrimas, sako Dormantė, jai buvo labai skaudus: „Būna, kad arba susitinki savo tikrą draugą, arba tikrą savo pusę, ir jauti, kad ji yra tavo antroji pusė. Bet tada aplinkybės buvo tokios.“

Pradžioje, nors ir būdami skirtingose šalyse, Dormantė su Jurgiu bendraudavo laiškais. Tačiau jie keliaudavo ilgai, o netrukus Dormantę pasiekė žinia, kad Jurgį paėmė į kariuomenę Izraelyje, kur jis žuvo. Tik gerokai vėliau ji sužinojo, jog tai tebuvo gandas.

Dormantė sako dar tada, kai Jurgis išvažiavo į Izraelį, labai aiškiai suvokusi: šio žmogaus jos gyvenime nebeliks. Nes geležinės sienos kirsti negalėjo nei vienas, nei kitas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai

„Mano šeima buvo disidentų, ir aš žinojau, kad niekada ir niekur negalėsiu iš Lietuvos išvažiuoti. Tai buvo labai aiški situacija. Ir su tuo tu tiesiog susitaikai. Ir viskas“, - sakė menininkė.

Bet gyvenimas iš tiesų kartais būna nenuspėjamas.

Dormantė sukūrė šeimą, kaip vėliau sužinojo – Izraelyje šeimą sukūrė ir Jurgis.

Netrukus Dormantę pasiekė žinia, kad Jurgį paėmė į kariuomenę Izraelyje, kur jis žuvo.

Moters šeimoje gimė penki, Jurgio – trys vaikai. Gyvendama savo gyvenimą moteris negalėjo žinoti, kad kiekvieną rytą Jurgis keliasi su ta pačia mintimi: noru važiuoti į Lietuvą.

„Kaip jis pasakojo, kas rytą žmonai sakydavo: aš labai noriu į Lietuvą. Taip kasdien, kol ji neteko kantrybės ir pasakė: važiuok. Kai ji taip pasakė, jis iš karto ir susiplanavo kelionę“, – pasakojo moteris.

Kai Jurgis grįžo į Lietuvą, čia viskas buvo pasikeitę. Net gatvių pavadinimai. Tačiau likę bendri draugai. Per juos Jurgis susirado Dormantę.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Dormantės namai

„Po to, kai baigėsi jo viešnagė Lietuvoje, aš jo nelydėjau net į oro uostą. Sakiau: tave vėl tik po dešimties metų išleis. Tai ar aš vėl raudosiu tave išleidžiant? Bet kartais nereikia pasakyti „po dešimt metų“. Nes taip ir buvo“, – kalbėjo Dormantė.

Sutikęs mylėtą ir tebemylimą moterį ir sugrįžęs į Izraelį Jurgis žmonai pasakė, jog nori skirtis: „Jis grįžo ir išsiskyrė. O aš sakiau: nesiskirsiu. Bet mane pastatė į tokią situaciją... Paskui pagalvojau: o kodėl ne? Nes jis padarė viską, kad mes būtume kartu.“

Tačiau tai buvo dar viena nauja pradžia. Pagal Izraelio įstatymus, žmona gali pareikalauti, jog buvęs sutuoktinis nebūtų išleidžiamas iš šalies tol, kol vaikai nesulauks pilnametystės.

„Mano nuomone, labai geri įstatymai. Ir kol vaikai neužaugo – jis negalėjo niekur iš šalies išvažiuoti. Taip praėjo dar septyneri metai. Per juos aš užsiauginau savo jauniausią dukrą, jis – savo vaikus. O kai lipdžiau savo namelį, aš laukiau jo jau labai.“

Kai baigėsi jo viešnagė Lietuvoje, aš jo nelydėjau net į oro uostą.

Per septynerius metus septynis kartus Izraelyje buvo Dormantė: kasmet, po dvi savaites. Daugiau, sako ji, negalėjo – abiems buvo per brangu.

„Jurgis parvažiavo po septynerių metų. Čia buvo tik tik sienos, langai ir stogas. Po to kartu namelį pabaigėm. Ir dar vis statybos nesibaigusios, vis dar tęsiasi. Jurgio čia labai daug įdėta triūso“, – kalbėjo Dormantė.

Dabar į sodybą Gojų kaime atvažiuoja ir Izraelyje gyvenantys Jurgio vaikai.

Kodėl šeima pasirinko Lietuvą, o ne Izraelį? Nes tai, sako moteris, nėra jos šalis. Ji gyventi ten tiesiog negalėtų.

„Bet Izraelis nėra ir Jurgio šalis“, – baigdama pokalbį priduria keramikė Dormantė.

Komentarai: 9

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

01:22
00:55
00:39

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką