Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 14d. 10:58

Keturioms parduotuvėms vadovavusi baikerė Laima metė darbą, pardavė motociklą, nusipirko avių ir gamina sūrius: kaime – mažiau streso

Sūrininkė Laima
Asmeninio archyvo nuotr. / Sūrininkė Laima

Sūrininkė Laima Stankeviča savo gyvenimą pasakoja kaip nuotykį, pasijuokdama iš nesėkmių ir nesureikšmindama sėkmės. Varėnos rajone ūkininkaujanti ir sūrius gaminanti šeima savo gyvenimą pakeitė iš esmės, kai Laima, buvusi keturių kosmetikos įmonių vadovė, ir jos vyras, laivų statybos inžinierius, už savęs paliko miestą ir naujų patirčių ėmė ieškoti kaime.

Iš pradžių Laima gyveno Vilniuje, vėliau – Latvijoje. Jos žinioje buvo keturios kosmetikos parduotuvės, kurioms moteris vadovavo. Greta verslo reikalų buvo ir pomėgis – motociklas, o Laima mėgo ne tik važinėti motociklu, tačiau ir dalyvauti įvairiuose baikerių renginiuose, sąskrydžiuose. Viename iš jų susipažino su būsimuoju vyru latviu Nikolajs. Pora susituokė tada, kai Laima dirbo Latvijoje.

Abu kartu jie bandė ūkininkauti ir Bauskėje. Tačiau galiausiai persikraustė į Lietuvą, Varėnos rajoną.

Čia atrado 20 metų buvusią negyvenamą sodybą su penkiais hektarais nederlingos žemės. Dabar ūkyje laksto vištos, ganosi 60 avių ir kelios karvės.

Taip Laimos istorija skamba trumpai. Tačiau gyvenime, kaip ir sakiniuose, yra daugtaškių, nepasakytų žodžių ir paraščių.

Asmeninio archyvo ir Audriaus Karečkos nuotr. /Sūrininkė Laima ir jos šeimos ūkis Varėnos rajone
Asmeninio archyvo ir Audriaus Karečkos nuotr. /Sūrininkė Laima ir jos šeimos ūkis Varėnos rajone

„O man norėjosi tokį gyvenimą gyventi...“

„Vadovavau keturioms kosmetikos parduotuvėms, dvi iš jų buvo Latvijoje, dvi – Lietuvoje. Sukausi pardavimuose, bet galiausiai nutarėm bėgti iš miesto“, – pasakoja L.Stankeviča.

Tai buvo ekonominės krizės metas, maždaug 2010-ieji.

Kodėl užaugo noras palikti miestą? Kaip įprasta, pokyčiams priežasčių būna ne viena, dažniausiai jos – ne raibuliai ežero paviršiuje, o plūduriuoja giliau.

„Vadovaujantis darbas yra sunkus. Juo labiau, kai tu nesi įmonių šeimininkas. Esi samdomas vadovas, tad ne visada gali priimti sprendimus, kuriuos nori priimti. Daug kas priklauso nuo akcininkų.

Kai tu dirbi su pardavimais, tai visiems visada visko būna mažai. Pardavimų – mažai, pelno – mažai.

O man norėjosi tokį gyvenimą gyventi, kad visko užtektų: laiko užtektų, pinigų užtektų. Norėjosi gyvent ne vartojimo, ne pirkimo-pardavimo, o buvimo gyvenimą“, – sako Laima.

Asmeninio archyvo nuotr. /Sūrininkė Laima ir jos šeimos ūkis Varėnos rajone
Asmeninio archyvo nuotr. /Sūrininkė Laima ir jos šeimos ūkis Varėnos rajone

„Vaikystės prisiminimus sulipdžiau su „YouTube“ filmukais“

Netrukus apie savo idėją Laima prasitarė vyrui, laivų inžinieriui, užaugusiam daugiabutyje.

„Jis gimęs Rygoje, gyvenęs devynaukštyje ir net vaikystėje neturėjęs kaimo, senelių kaime. Jis net neįsivaizdavo, ką reiškia gyventi kaime. Tai jam ir buvo didžiulis iššūkis, bet kažkaip įkalbėjau“, – pasakoja Laima.

Mano vyras yra laivų statybos inžinierius ir jam patinka iššūkiai.

Pasak Laimos, jie abu yra nuotykių ieškotojai, tad vyrui pasiūlymas pasirodė įdomus: „O kodėl ne? Kaimas, įdomu. Mano vyras yra laivų statybos inžinierius ir jam patinka iššūkiai: kažką sukonstruoti, kažką sumontuoti. Jam buvo įdomu todėl, kad nelabai ką prisigalvosi, gyvendamas daugiaaukštyje.“

Iš pat pradžių šeima išvažiavo į Bauskę Latvijoje: „Dar bandėm iš Bauskės važinėti į Rygą, ten dirbti, paskui supratom, kad stovėti kamščiuose yra beprasmybė. Ir ryžomės gyventi iš ūkio.“

Būtent Bauskėje Laima pradėjo gaminti sūrius, susipažino ir sūrininkais iš Lietuvos.

Tiesa, žinios apie kaimą Laimos gyvenime irgi buvo tik iš vaikystės, mat kaime gyveno močiutė

„Tad tiek ir buvo žinių. Todėl vaikystės prisiminimus sulipdžiau su „YouTube“ mokomaisiais filmukais ir bandžiau kažką daryt. Bet vienaip atrodo, kai tu sėdi prie kompiuterio ir svaigsti. Visai kitaip, kai tau realiai reikia visa tai padaryti ir pradėti nuo nulio. Fantazija nuo realybės skiriasi visu šimtu procentu“, – sako pašnekovė.

„Bitininkystė buvo labai panaši į Mikės Pūkuotuko patirtį“

Kalbėdama apie ūkininkavimo pradžią Laima juokiasi prisiminusi, kai ūkį kurti bandė nuo bičių.

„Prieš tai bandėm ir vištas, ir bites. Bitininkystė buvo labai panaši į Mikės Pūkuotuko patirtį“, – juokiasi.

„Sugėlė?“ – klausiu.

„Įsivaizduokit, aš vyrui gimtadienio proga padovanojau tikrą bitininko kostiumą, nes man atrodė, kad bičių ūkyje tai yra svarbiausia.

Jis su tuo kostiumu lipo į didžiulį ąžuolą, spiečiaus nukabinti. O man – atrakcija, išėjau prie namo, geriu taurę vyno ir žiūriu, kaip jis ten kabarojasi. Taip gražu.

Staiga matau, kad jis sluogia nežmonišku greičiu žemyn, mojuoja ir kažką rėkia. Pasirodo, plyšo tinklelis ir į vidų prilindo bičių. Tuo ir baigėsi mūsų bitininkystė, faktiškai net neprasidėjusi“, – sako Laima.

O vištos?

„O su vištom viskas gerai. Jos labai tinka prie avių, prie sūrių gamybos, Kai koks sūris neišeina, tai jį vištom atiduodi. Žinot, baltymai ir visa kita. Deda kiaušinius po to gerai“, – paaiškina.

„Ar tu savo gyvenime esi kosmetiką mačiusi?“

Po ūkininkavimo Bauskėje šeima įsigijo seną sodybą Varėnos rajone. Būtent šį rajoną rinkosi, nes čia veikia „Sūrininkų namai“.

Ūkio pradžiai reikėjo pinigų. Ir apskritai, reikėjo atprasti nuo jausmo, kad kiekvieną mėnesį gausi atlyginimą.

„Nors, atrodo, nemažai uždirbdavau. Bet visus pinigus prakeliaudavau, pravažinėdavau. O dar drabužiai, makiažai, šukuosenos, kosmetika.

Atsidūrėme gyvenimo realybėje, kai reikia pajamų. Kai mieste uždirbi, viskas lengviau, kas mėnesį gauni fiksuotą atlyginimą, o čia reikėjo tuos pinigus paimti iš žemės, neturit jokių įgūdžių ir supratimo. Buvo sunku“, – sako Laima.

Beje, dabar kosmetikos moteris nenaudoja iš viso. Visų pirma, dirbusi šioje srityje ji puikiai išmano kosmetikos sudėtį, tad sako, jog užtenka tik higienos priemonių, o chemizuotos kosmetikos nereikia.

Asmeninio archyvo nuotr. /Sūrininkė Laima ir jos šeimos ūkis Varėnos rajone
Asmeninio archyvo nuotr. /Sūrininkė Laima ir jos šeimos ūkis Varėnos rajone

„O ir avys turbūt nustebtų, – sako. – Jei rimtai, tai imi galvoti, ar geriau eiti apžiūrėti ūkio ir užsiimti savo veikla, ar stovėti prieš veidrodį? Kiek seniau sutikau savo buvusius kolegas. Jie mane pamatė, ir sako: Viešpatie dieve švenčiausias, ar tu savo gyvenime kada nors esi kosmetiką mačiusi?“

Kalbėdama apie ūkio pradžią Laima pasakoja, kad abu su Nikolajs pardavė motociklus, o už gautus pinigus nusipirko keturias avis ir vieną baroną.

Čia mažiau streso, tačiau nuolatinio darbo daugiau.

„Pamenu, likome tik su dešimčia eurų. Bet aš visada turėjau tokio nesvietiško optimizmo. Tikėjau, kad viskas bus gerai, kad ištempsim. Tada labai susikoncentruoji ir darai“, – pasakoja, kaip nepražuvo, Laima.

„Stengiuosi atsiminti kiekvieną klientą, jo vardą, kur mokosi jo vaikai“

Laima ūkyje yra atsakinga už sūrių gamybą, jų pardavimus, bendravimą su klientais, o jos vyras – už visus ūkio darbus.

Laima gamina sūrius iš avių pieno, o juos pavadino „Laimingais sūriais“. Pasak jos, praėjusio gyvenimo etapo patirtis šiam laikmečiui davė daug.

„Kai turi ir vadybos, ir bendravimo su klientu įgūdžių, viskas žymiai lengviau. Žinoma, kad aš ir stengiuosi. Stengiuosi atsiminti kiekvieną klientą, jo vardą, kur mokosi jo vaikai, ką baigė ir panašiai. Aš net neklausdama jau galėčiau parduoti sūrį, aš žinau, ką jie valgo“, – sako moteris.

Laimos ūkio sūriais prekiauja įvairios nedidelės parduotuvės, kartais ji pati važiuoja į Tymo turgų Vilniuje, taip pat aktyviai komunikuoja feisbuke.

„Pats sūrių gamybos procesas nėra sudėtingas, bet labai reikia suvokimo, ką tu darai ir kodėl. Žinių bagažą reikia nuolat plėsti.

Mes ir konsultuojamės, ir domimės, ir važiuojame žiūrėti, kaip kiti gamina, bendraujame su „Sūrininkų namais“. Po truputį rankiojiesi žinias. Dar gerai, kad moki užsienio kalbų, tad yra iš kur pasisemti žinių. Lietuvių kalba yra skurdžios žinios.

Nors sūrių gamybos pradėjau mokytis „YouTube“, nieko man neišėjo. Tada susitikau su sūrininku Audriumi Jokubausku, jis parodė ir paaiškino pačią gamybos esmę. Ir po truputį išmokau“, – pasakoja Laima.

Audriaus Karečkos nuotr. /Sūrininkė Laima ir jos šeimos ūkis Varėnos rajone
Audriaus Karečkos nuotr. /Sūrininkė Laima ir jos šeimos ūkis Varėnos rajone

„Laimingi žmonės gamina laimingus sūrius“

Kodėl sūriai laimingi? Nes, sako moteris, laimingi žmonės gamina laimingus sūrius.

„Gyvuliai laisvai ganomi, niekas nepririšta, niekas jų laisvės neriboja. Mes patys tokį gyvenimą pasirinkome, kad galėtume nestresuoti, po truputį dirbti. Kaip sakau, esame savanoriškoje saviizoliacijoje.“

Nei Laima, nei jos vyras ūkyje auginamų gyvulių neskerdžia ir nevalgo, nes negali suvalgyti to, ką augina.

Tiesa, nei Laima, nei jos vyras ūkyje auginamų gyvulių neskerdžia ir nevalgo, nes negali suvalgyti to, ką augina. „Tokie ir likom giliai pasąmonėje – miestiečiai. Tai, ką užauginom, kažkaip nelenda į burną“, – sako sūrininkė.

Pagalbininkų šiame ūkyje nėra – sutuoktiniai dirba dviese. Tačiau netrūksta savanorių ir draugų, kuriems pažintis su kaimu yra pramoga.

„Brolis atvažiuoja paganyti avių. Jam, rimtam marketingo ir reklamos specialistui, tai geras laisvalaikis, visiškai išsivėdina galva“, – kalba Laima.

„Kažkas skambina telefonu, ir tau nebaisu atsiliepti“

„Pasiilgstu kartais, – sako Laima, paklausta, ar netrūksta miesčioniško gyvenimo. – Būna, kad norisi į kiną, kurį labai mėgstu ir daug laiko leisdavau kino teatre. Trūksta.“

Bet kažką prarasdamas kažką atrandi: „Taip, atrandi ramybę. Kažkas skambina telefonu, ir tau nebaisu atsiliepti. Nes seniau, jei jau skambina, žinai, kad problemos: kažkam kažko nepardavė, nepristatė, neatvežė. Žmonės neskambina pranešti gerų žinių. O dabar viskas ramiai.“

„Tai nesigailit, kad gyvenat kaime? Juk čia gyvenimas lėtesnis?“ – klausiu, nes man rašant, manau, labai praverstų džiaugsmo ir ramybės nata.

„Sudaužysiu visus jūsų įsitikinimus, gyvenimas čia nėra lėtesnis. Tu nuolat dirbi. Jei gyveni mieste, atsikeli, kažką paskaitai, pasižiūri, o čia tu atsimerki ir jau dirbi.

Išėjai į lauką, ir tavo darbo diena prasidėjo. Ji baigiasi, kai tu atsigulei į lovą. Nuolat esi procese.

Taip, gal viskas čia vyksta ramiau, čia mažiau streso, tačiau nuolatinio darbo daugiau.

Būna sunkių akimirkų, kai galvoji: ką aš čia darau? Visai ne savo rogėse sėdžiu. Bet po dienos vėl kitaip galvoji. Neįsivaizduočiau dabar savęs kažkur kitur.“

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

02:02
01:03
01:44

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką