Dabar populiaru
Publikuota: 2015 rugpjūčio 8d. 15:23

Kipre gyvenanti rašytoja Dalia Staponkutė: „Mišrioms šeimoms vertėtų pasirinkti gyventi trečią šalį“

Dalia Staponkutė
Gedmanto Kropio nuotr. / Dalia Staponkutė

Vertėja, rašytoja humanitarinių mokslų daktarė Dalia Staponkutė jau ketvirtį amžiaus užduoda sau klausimą – kuri aš esu tikresnė: gyvenanti Kipre, Lietuvoje ar dar kur nors; bendraudama su Nikosijoje užaugusiomis dukromis ar su draugais Vilniuje, Rode, Niujorke, Kopenhagoje, Hamburge, Londone? Moters, gyvenančios šiuolaikinės civilizacijos ritmu, saviieška? Atvirai visa tai išguldžiusi knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ Dalia šįmet pripažinta kūrybiškiausia lietuvių literatūros autore, o Leipcigo knygų mugėje pristatytas Marko Rodunerio vokiškas šios knygos vertimas „Jenseits vom Entweder-Oder“.

– „Tik nepavadinkite interviu „Profesorė turistė ant lagamino“, – juokavote prieš pokalbį...

– Net nepajuntam, kaip greitai blanksta žodžio „emigrantas“ reikšmė: visi pamažu daromės pasaulio piliečiai ir šios žemės klajūnai. Gyvenimą su trumpalaikiais pasaulio universitetų kontraktais, kvietimais į mokslines konferencijas pasirinkau pati, niekieno neverčiama. Tai, ką darau (dėstau lyginamąsias literatūrų bei vertimų teorijas), man labai patinka, nežinau, ar ką kita galėčiau daryti profesionaliau, – štai kodėl nevadinčiau savęs emigrante. Nors formaliai tokia esu – juk Lietuvą palikau kartu su pirmąja banga, dar prieš atkuriant Nepriklausomybę.

Kas yra mano namai, pati nerandu aiškaus atsakymo. Greičiausiai Kipras. Kodėl? Nes ilgiau nuo jo atsitraukusi pradedu jausti nostalgiją.

Save vadinu šanso karta, kuri pasidavė avantiūrai ir veržėsi iš byrančios Sovietų Sąjungos į Vakarų nežinią. Esam pirmieji globalizacijos paukščiai su sovietiniais aukštojo mokslo diplomais. Kai su šeima įsikūriau Kipro saloje, laikui bėgant supratau, kad gyvenimas joje ypatingas tuo, jog nuolat kankina didelis noras ištrūkti: išskristi, išplaukti, žūtbūt pasiekti žemyną. Bent jau kartą per pusmetį, nes kitaip, nepaisydama modernių komunikacijos priemonių, jaučiuosi gerokai izoliuota nuo pasaulio. Antra vertus, ir Lietuva, ir Kipras – mažos valstybės, iš kurių, kad nesijaustum esantis periferijoje, mažoje bendruomenėje, kad nesikrimstum, jog gyvenimas lekia pro šalį, norisi nuolat bėgti į didmiesčius. Kaip ir Lietuvos jaunimas, kipriečiai veržiasi studijuoti Europos ar Amerikos megapoliuose. Kas yra mano namai, pati nerandu aiškaus atsakymo. Greičiausiai Kipras. Kodėl? Nes ilgiau nuo jo atsitraukusi pradedu jausti nostalgiją. Daug metų bijojau tai sau prisipažinti – juk kodėl ne Lietuva? Ir nieko nuostabaus: vis dėlto saloje praleidau lygiai pusę savo gyvenimo – 25 metus. 

– Esate ne kartą viešai kalbėjusi, jog reikia mažiausiai dešimties metų, kad ne tik labai gerai išmoktum svetimą kalbą, bet ir įsijaustum į ją, perprastum tenykščių mąstymą, pagautum subtiliausius gyvensenos niuansus, – ir vis tiek nesijauti savas.

– Nepuoselėjau iliuzijų, kad, baigusi filosofijos studijas Sankt Peterburgo (tuomečio Leningrado) universitete, iškart Kipre gausiu darbą pagal įgytą profesiją. Ko tik nedirbau, net gėlių saloną ketinau atidaryti, tačiau labiausiai manimi kipriečiai pasitikėjo, kai ėmiau mokyti jų vaikus čiuožti: nors buvau absoliuti čiuožimo savamokslė, bet vietiniai nedvejojo dėl mano profesionalumo, nes jiems atrodė, kaip žmogus iš šiaurės ir dar „iš kažkokios Rusijos“, kur visi – čiuožimo meistrai, nemokės suktis ant ledo. Treniruodama vaikus, išmokau šnekėti angliškai, nes iki tol galėjau versti filosofijos tekstus, bet neturėjau nė menkiausios kalbėjimo praktikos. Po kurio laiko jau kaip vertėja įsidarbinau turizmo agentūroje, kuri, žlugus Sovietų Sąjungai, padėjo emigruoti per Kiprą į Izraelį milžiniškam srautui rusiškai kalbančių žydų. Vėliau mokytis verslo pradžiamokslio (kaip įkurti firmą, banką ar draudimo kompaniją) į Kiprą ėmė plūsti pirmieji buvusios sovietų imperijos verslininkai, nemokantys anglų kalbos, – tai buvo dar vienas mano šansas užsidirbti.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Dalia Staponkutė
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Dalia Staponkutė Vilniaus knygų mugėje 2014 m.

Po dešimtmečio prisiminiau, kad esu humanitarė, filosofė, ir nusprendžiau, kad pakaks dirbti su ekonomikos ar teisės tekstais ir sinchroniškai versti iš kitų kalbų. Matydama, kaip žurnalistas vyras tolygiai siekia karjeros, o aš verčiuosi atsitiktiniais darbais, labai išgyvenau, jutau amžiną vidinį nepasitenkinimą, antrarūšiškumą. Prireikė dešimties metų, kad imčiau pasitikėti savo jėgomis ir sėsčiau rašyti daktaro disertacijos, kad prisijaukinčiau Kiprą ir, kiek įmanoma, pasijusčiau jame sava.

Graikų kalbą perkandau tiek, kad šneku kaip atėnietė, kur kas gryniau nei kipriečiai (jie turi dialektą – panašiai kaip mūsų žemaičiai). Kartais atrodo, kad gyvenu iš karto tris gyvenimus: vieną – atsivežtą iš Lietuvos, kitą – rastą Kipre, o trečią – tą, esantį kažkur, net ne tarp pirmo ir antro, o kur kas toliau, Londone ar Niujorke. Tik, deja, pastarasis gyvenimas fragmentiškesnis, labiau menamas, labiau svajonių, labiau sukaustytas realybės, apribotas laiko, nes aiškiai suprantu, kad jau nebėra kada kilti į dar vieną emigraciją.

– Kipro žurnalistas Chrisantas buvo tas žmogus, sutiktas Sankt Peterburge, dėl kurio ir paskui kurį vertėjo atkakti į Kiprą, kalbantis tarpusavyje... rusiškai?

Kai du žmonės sako: „Mes susikalbame paukščių kalba.“, suprask – darkyta anglų, vadinasi, reikalas labai apgailėtinas, nes jausmams reikia tobulos kalbos.

– Pabrėšiu – poros kalba yra visa ko pagrindas: santykių, meilės nemeilės, išsiskyrimų susitaikymų, finansinių ir buitinių sandorių... Nors mūsų namuose dažniausiai skamba keturios kalbos: lietuvių, rusų, anglų ir graikų, tačiau labai svarbu, kad sutuoktiniai turėtų vieną – savo kalbą, nes jei ši abiem bus šiaip sau, tiesiog pusėtina, tai ir santykiai bus pusėtini. Kai du žmonės sako: „Mes susikalbame paukščių kalba.“, suprask – darkyta anglų, vadinasi, reikalas labai apgailėtinas, nes jausmams reikia tobulos kalbos. Baisi netiesa, kai girdžiu sakant: „Mes jaučiame vienas kitą be žodžių...“

Kartais pagalvoju: jei susitinka ir įsimyli kitataučiai, gal jiems prasmingiau savo jausmus reikšti gimtosiomis kalbomis kad ir nesuprantamai, nei mėginti kažką sakyti laužyta skurdžia anglų kalba. Mudu su Chrisantu nuo pat pradžių siejo rusų kalba: ją labai gerai mokėjom, ja bendravom ir intymioje erdvėje, ja skaitydavom vienas kitam poeziją, ja bendraujam iki šiol, ypač kai reikia ką nors aptarti ar išsiaiškinti ką nors labai svarbaus. Kai su juo prabylu graikiškai, jaučiu, kad net mano balsas, intonacijos pasikeičia, jaučiu, kad yra kažkas nenatūralaus, išmokto, o ne išgyvento. Kalba, su kuria užgimsta tavo meilė artimam žmogui, lydi visą gyvenimą – ji neištrinama. Šiandien gailiuosi, kad rusų kalbos neperteikėm savo dukroms – Elektrai ir Nefelei, nūnai jau studentėms (pirmoji pasirinko Londoną, baigė trimatės animacijos ir specialiųjų efektų meno studijas, antroji – Edinburgą, kur nuo rudens studijuos klasikinę tapybą). Taip jau išėjo, kad tėvai dirba su žodžiais ir tekstais, o vaikai – su vaizdais. Nors Elektra ir Nefelė supranta ir neblogai šneka lietuviškai, tačiau jos save laiko kiprietėmis, pasaulį jaučia kaip kiprietės ir neturi jokio vidinio poreikio įsilieti į lietuvių bendruomenę, kad ir kuriame pasaulio krašte ją sutiktų.

Gedmanto Kropio nuotr. /Dalia Staponkutė
Gedmanto Kropio nuotr. /Dalia Staponkutė

Išimtis – mano tėvai, kurie tiesiog spinduliuoja svetingumu, besąlygiška meile, tolerancija žmogaus kitoniškumui ir su kuriais dukros bendrauja labai šiltai, gal net artimiau ir atviriau nei su mumis, tėvais. O kipriečiai nuo seno stengdavosi vaikus išsiųsti mokytis kitur, dažniausiai sūnus, nes mergaitės tradiciškai likdavo saugoti namų židinio. Tikros deivės Hestijos! Būstą jos ir paveldėdavo, ir, tėvų padedamos, įsigydavo naują. Per šimtmečius susiformavo tradicija, kad į namus ateina vyras, o ne moteris. Atvykusi į šalį, tokią tradiciją mačiau labai gyvą, tačiau šiandien ji kiek nudilo ir gyvenimas saloje darosi „kaip visur“. 

– Buvote viena iš tų, kuri sulaužė šią graikišką tradiciją: kaip užsienietė žmona, atvykote į vyro namus, tiksliau – tuos namus tada ėmėte kurti kartu su būsimu vyru kipriečiu.       

– Apsigyvenusi Nikosijoje, dažnai prisimindavau Ievos Simonaitytės romanus, kuriuose vaizduojama, kaip moterys priimamos į vyrų šeimas. Jie buvo kaip milžiniškas kontrastas to, su kuo susidūriau Kipre. Esu mačiusi ne vieną dramą, kai įsimylėjęs kitatautę kiprietis privalėdavo meilės išsižadėti, nes neturėdavo, kur su mylimąja grįžti. Mano draugas tada nepabijojo eiti prieš bangas, tačiau šios tradicijos pažeidimas mudviem su Chrisantu buvo bene rimčiausia dilema, vėliau sukėlusi gana rimtų santykių išbandymų. Socialinis tradicinės kipriečių poros, kuri jau turi namus, ir mišrios poros, kuri viską pradeda nuo nulio, atotrūkis paprastai apima gerą dešimtmetį.

TAIP PAT SKAITYKITE: Karališki Jurgitos Droninos puantai

Kai atvažiavusi pamačiau daugybę namų, virš kurių kyšojo metalinės armatūros, labai stebėjausi – iš kur tiek nebaigtų statybų? Pasirodo, įrengtame pirmame aukšte gyvena vyriausioji šeimos dukra, antras aukštas skiriamas antrajai ir t. t. Beje, kol neišteka vyriausioji, šio žingsnio negali žengti ir jaunesnės. Kipre ne tiek brangus pastatytas namas, kiek įsigyta žemė – saloje ji aukso vertės. Vyras čia turi kilnojamojo turto, su kuriuo gali migruoti, o moteris – nekilnojamojo, kuriuo labai sėkmingai sutuoktinį pririša prie namų. Tik šis dažniausiai po kurio laiko neištveria ir ištrūksta pasilakstyti, susiranda meilužių – čia jau atskira tema, paprastai šeimose laikoma vieša paslaptimi. Kipriečiams vyrams labai svarbu pabrėžti savo macho. Sykį viena teismo teisėja pakvietė į vakarėlį; susirinko tik moterys, o aš buvau vienintelė užsienietė, ir šeimininkė garsiai pareiškė: „Pas mus vis daugiau apsigyvena kitataučių, į kurias mūsų vyrai nepraleidžia progos pasižvalgyti, tačiau jeigu sužinosiu, kad maniškis neištikimas man su užsieniete, atimsiu iš jo viską, net paskutines kelnes numausiu!“ Vėliau įsitikinau: taip ir daroma.

Prieš ketvirtį amžiaus buvau čia vienintelė lietuvė, dabar mano tautiečių bent jau feisbuko paskyroje „Lietuviai Kipre“ – arti tūkstančio. Sykį perskaičiau vienos lietuvaitės žinutę, jog ji ieško drąsaus savo tautiečio, kad šis gerai aplamdytų kaulus jos neištikimam vyrui kipriečiui, vienu metu palaikančiam santykius su bulgare, rumune ir dar trimis lietuvėmis, – iš tokio teksto net balsu kvatoti ėmiau... Nepaisydamos tokių televizijos serialus primenančių istorijų, šeimos Kipre gana tvirtos, apie fiziologinį vyrų poreikį nueiti į šoną jei ir sužinoma, tai nepaverčiama skausminga viso gyvenimo drama. Taip, saloje skyrybų pakanka, bet jų priežastis dažniausiai – ne vyrų neištikimybė, o pernelyg nutolę šeimą sukūrusių žmonių interesai. Žinau ne vieną atvejį, kai Vakarų moterys – danės, olandės, vokietės – po skyrybų buvo išvarytos iš Kipro be teisės pasiimti vaikus. Čia jau tragedija, mat valstybėje veikia įstatymas: Kipre gimę vaikai yra šios šalies nuosavybė ir turtas, o vyrai laiko garbės reikalu jų neatiduoti.  

– Kaip pasikeitė judviejų su Chrisantu santykiai nuo pirmų meilės metų Sankt Peterburge? Kaip pasikeitė šis žmogus, grįžęs į tėvynę?

– Natūralu, kad vienokį matai kiprietį, gyvenantį ir studijuojantį Rusijoje, ir visai kitokį – gimtajame krašte. Laikas išryškina begalę kontrastų. Ima skirtis net kasdienė rutina, apranga, judesiai, sėdėjimo būdas, valgymo kultūra. Įsivaizduokite: žmogus natūraliai grįžta prie savo prigimties, kaip išmokytas vaikystėje, atsipalaiduoja, nusikrato sociumo primesto įsitempimo. Kažkas panašaus – kaip vaikas pas mamą. Aš irgi į Lietuvą tokia grįžtu. Taigi su žmogumi jo krašte tenka susipažinti tarsi iš naujo. Ir tai nėra lengva, nes vis labiau pasijunti vienas, daug ko nesupranti, daug kuo stebiesi. Matai dominuojantį savo partnerį visais gyvenimo klausimais ir atrodai kaip kažkoks priedas. Sakytum, jam net sienos šneka savąja kalba, jis yra iš visų pusių apsaugotas, o tu – ne, esi vėjo perpučiama. Jautriau reaguoji į bet kokį mažmožį, na, tarkim, nepavyko skaniai išvirti lęšių sriubos ir jau graužiesi. Kad ir kaip tavo draugas stengtųsi padėti, vis tiek tų pastangų nepakaks. Tad mišrioms šeimoms vertėtų pasirinkti gyventi trečią šalį – neutralią, nes tada bus lygybė, abu prie starto linijos stovės lygia greta.

Per pustrečio mūsų dešimtmečio ko tik neišgyventa: ir mėginimų skirtis, ir bandymų vėl kalbėtis, ir ilgesnių atsitraukimų, ir noro vėl būti drauge.

Per pustrečio mūsų dešimtmečio ko tik neišgyventa: ir mėginimų skirtis, ir bandymų vėl kalbėtis, ir ilgesnių atsitraukimų, ir noro vėl būti drauge. Kol supratom, kad mes suvis liksim labai skirtingi ir sykiu vienas kitam leisim tokiems būti, nepastebimai sulaukėm ir penkiasdešimties (šypsosi). Tarp mūsų nuolatos tvyro atstumas, kaip kartais būna tarp nepažįstamų žmonių, ir tai tik todėl, kad jaučiamės iki galo nerealizavę savo lūkesčių. Galbūt neparodžiau Chrisanto kraštui, jo šeimai tiek šilumos, kiek jis tikėjosi (mačiau, Chrisantas dėl to krimtosi). Tų „galbūt“ iš mudviejų šiandien nuskambėtų be galo daug. Yra buvę, kad jis gyveno kitame mieste, o aš kurį laiką buvau Lietuvoje, tačiau likimas ir vėl mus suvesdavo. Ar vaikai, ar artimųjų mirtys (vyras labai išgyveno savo mamos netektį), ar ligos... Per tuos metus įsisąmoninau: kad ir kaip stengtumeisi, tau, žmogau, nelemta išlikti monogamiškam (būna tik retų išimčių), o gal esi apsigimęs vienišius? Kad ir kaip būtų, labai svarbu poroje išsaugoti žmogiškumą ir pagarbą kartu praleistam laikui. Net ir tada, jei nebeliktų vyro ir moters jausmų, jei nebejaustum aistros. Vaikai? Jie dažniausiai stoja į stipriojo pusę – ten, kur saugiau, mūsų atveju – į tėvo. Paradoksalu, bet net ir dukrų akivaizdoje aš visada jaučiausi svetimšalė. Antai einame visi per Nikosiją, Chrisantas stabteli ir pasakoja apie čia buvusią kažkokią siuvyklą, tolėliau paėjęs kalba apie kažkokią krautuvėlę, įpina dar kažkokių istorijų – mergaitėms tai be galo įdomu, o aš tyliu, nes neturiu jokių istorijų, susijusių su tomis vietomis, ir apskritai – nieko bendra su tuo pasakojimu. O būti trečia maža mergaite, kuri išsproginusi akutes nekvėpuodama klausosi, irgi neišeina. Laimei, dar kalbą suprantu, o jei be jos? Pasijuntu svetima ir pasidaro baisiai liūdna... Po kurio laiko užvaldo diktatoriškas noras kirsti iš peties ir viską gyvenime keisti. Bet kas iš to? Kur nubėgsi? Vis tiek esi mažuma, ja ir būsi.

Ta būsena ne tik išugdo savisaugą, išmoko įsiklausyti, pamatuoti, priimti pasvertus sprendimus, bet ir neretai veda prie labai negražių dalykų: pradedi gudrauti, mėgini savo reikšmingumą demonstruoti ne visada garbingomis priemonėmis, duodi valią kaprizams... Tada ir vėl susiimi, suvokdama, kad tie bangavimai tėra asmeninės vidinės problemos. Kankini ir ugdai save tol, kol pajunti, kad prie namo Nikosijoje augantis sodas, po kurį vaikštai, darosi vis labiau tavo, nes artimesnio sodo pasaulyje neturi, todėl jame jautiesi vis išdidesnė – tarsi oriai vaikštantis rausvakailis Kipro katinas žaliomis akimis.   

Temos: 1 Kipras

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:06
02:24
01:41

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką