Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 11d. 21:03

Koronaviruso epicentre atsidūrusi Rolanda Lingienė: apie visą parą trunkančią darbo dieną ir per karantiną išmoktas pamokas

Rolanda Lingienė Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Rolanda Lingienė

„Einant gatve žmonės su manimi jau sveikinasi. Iš pradžių to nesupratau, o dukra sako: juk su tavim sveikinasi! Sakau jai, kad nemačiau jokio pažįstamo veido, o ji: bet tave jau visi pažįsta!“ – juokiasi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento vadovė Rolanda Lingienė. Ji pripažįsta, kad karantino laikotarpis buvo itin sunkus ne tik dėl nesuskaičiuojamo darbų kiekio, bet ir emociškai. Tačiau į priekį epidemiologę veda negęstantis noras kuo geriau atlikti savo darbą.

Su R.Lingiene susitikome viename iš sostinės parkų. Prieš pokalbį ji prisipažino, kad dėl nesibaigiančių darbų gausos net ilgesnis miegas ar ramus pasivaikščiojimas mieste jai spėjo tapti didele prabanga.

Koronaviruso pandemijai sukausčius ir Lietuvą, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) į savo rankas perėmė visą situaciją – specialistai jau nebeskaičiavo darbo valandų, nes kitų valandų paprasčiausiai nebeliko.

Iki pandemijos nedaug kam žinoma NVSC Vilniaus departamento vadovė dabar televizijos ekranuose ar naujienų portaluose yra matoma bene kasdien – būtent iš jos lūpų pirmiausiai išgirstame naujausią informaciją apie koronaviruso situaciją šalyje.

R.Lingienė įsitikinusi, kad krizinėse situacijose vadovo vaidmuo yra itin svarbus, todėl dabar atėjo tas laikas, kai darbui reikia atsiduoti visu šimtu procentų. Vis dėlto, šis laikotarpis pačiai moteriai lengvas tikrai nebuvo – iškart po karantino ji patyrė asmeninę netektį, tačiau didžiulė atsakomybė ir pasišventimas savo darbui sustoti neleido nė akimirkai.

„Juk daug žmonių prarado savo artimuosius. Reikia koncentruotis į tai, ką galiu padaryti“, – 15min GYVENIMUI sako R.Lingienė.

Su ja kalbėjomės apie kardinaliai pasikeitusią rutiną, asmeninius išgyvenimus ir per karantiną išmoktas gyvenimo pamokas.

– Kiek žinau, šiemet dar neatostogavote. Ar jau leidžiate sau pagalvoti apie poilsį?

– Tiesą sakant, savaitę atostogų turėjau, bet tam, kad galėtum atitrūkti nuo realybės, savaitės tikrai nepakanka. Be to, atostogų metu teko dalyvauti ir nuotoliniuose ekspertų pasitarimuose, ir telefonu spręsti daugybę klausimų, tai tos atostogos šiemet kaip ir visų – kitokios. Bet artimiausiu metu ketinu dar savaitę pailsėti – jaučiu, kad to jau tikrai reikia.

– Liksite Lietuvoje?

– Neketinu traukti kur nors toliau, kaip tik į mylimą Lietuvos pajūrį. Labai tikiuosi praleisti keletą dienų ramiai, todėl pasistengsiu į pajūrį neštis tik savo asmeninį telefoną. Tiesiog nenoriu atsiliepti nepažįstamiems žmonėms, nes vis tiek jiems padėti negalėsiu, todėl sumažinsiu priimamų skambučių srautą. Labai tikiuosi, kad pavyks tas penkias dienas ramiai pabūti prie jūros, paskaityti knygą ir kuo mažiau kalbėti.

– Prieš koronaviruso krizę jūsų veidas žiniasklaidoje buvo matomas retai, tačiau dabar jūs, kaip specialistė, esate pačiame įvykių centre. Ar jau pripratote prie žurnalistų skambučių ir fotografų blyksčių?

– Tikrai pripratau! Džiugu, kad daugelis iš jų jau tapo lyg bičiuliai, nes kiekvieną žurnalistą smagu pamatyti, pasisveikinti, nė vienas iš jų nėra uždavęs kokio neprofesionalaus klausimo. Nebūna ir tokių situacijų, jog žurnalistai tik ieškotų tavo klaidos ar specialiai klaustų ko nors, kam nesi pasiruošęs.

Puikiai suprantu visuomenės norą ir poreikį būti informuotiems, todėl labai gerbiu ir žurnalistų darbą, labai dėkoju už jų profesionalumą ir objektyvią informaciją, kuri pateikiama šios pandemijos metu. O anksčiau mano veidas nebuvo taip matomas galbūt dėl to, kad, mano supratimu, bet kurio lygmens vadovui būtina pasirodyti, kai ištinka krizė. Jei laikas yra geras, tikrai yra puikių specialistų, kurie savo dalyką žino geriau nei vadovai. Vadovas ateina tada, kai reikia priimti tam tikrus sprendimus, priimti užgriuvusią atsakomybę.

Nacionaliniame visuomenės sveikatos centre mūsų nėra daug, esame kelios specialistės, o informacija jautri ir labai dažnai besikeičianti. Mane matote dažniau, nes specialistai dirba savo sunkų darbą, o komunikacijos dalia atiteko man. Šią didelę atsakomybę aš prisiėmiau ir, tikiuosi, kol kas pateisinu lūkesčius.

– Kaip jautėtės, kai ta visa atsakomybė pradėjo kristi ant jūsų pečių, ir supratote, kad jūs dabar būsite ekranuose, portaluose, būtent jūsų žodžiai bus nuolat cituojami?

– Aš net negaliu pasakyti, kas dėjosi mano galvoje – tai buvo tiesiog didžiulis stresas. Pirmiausia dėl atsakomybės ir dėl naujų dalykų. Atrodytų, turiu kelis dešimtmečius darbo patirties, bet dabar viskas buvo nauja – virusas naujas, mokslu grįstų įrodymų nėra, informacijos ir dezinformacijos visur tiesiog apstu. Tikrai buvo labai sunku, bet labiausiai mane slėgė didžiulė atsakomybė, kad nesuklaidinčiau, nepateikčiau neteisingos informacijos.

Žinoma, ir aš tų klaidų neišvengiau, o visuomenė juk labai jautriai reaguoja, jei suklysti ir vėliau taisai tas klaidas. Nors klysti yra žmogiška, kaip aš sakau, bet manau, kad laikui bėgant tos patirties įgijome jau tikrai daugiau.

– Karantino metu ir pats NVSC sulaukdavo kritikos dėl duomenų, jų netikslumo. Tikiu, kad jūsų visų darbas turėjo pasikeisti.

– Labai daug kas pasikeitė. Visų pirma, karantino pradžioje visi mūsų departamento darbuotojai turėjo izoliuotis, nes susirgo mūsų kolegė. Tai buvo be galo sudėtinga, nes mes ne tik komunikuojame, bet ir dirbame karštuosiuose taškuose – oro uoste, ligoninėse, globos namuose. Todėl nuotolinis darbas buvo didžiulis iššūkis. Buvo dar tik pandemijos pradžia, todėl skambučiai nesibaigdavo nei dieną, nei naktį, kiekvienas naujas atvejis būdavo aptariamas asmeniškai ir išsamiai.

Pamenu, kad laboratorijos patvirtindavo naujus atvejus ir skambindavo bet kam, kas tik atsiliepdavo. Tai buvo darbas, kuris truko dvidešimt keturias valandas per parą. Teko labai mobilizuotis, pasiskirstyti darbus, nes budėjome ir pasienyje, ir oro uostuose. Niekada iki šiol nebuvo nei tokio tempo, nei krūvio, nei apimčių.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rolanda Lingienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rolanda Lingienė

Mes, epidemiologai, tik iš vadovėlių mokėmės apie ispaniškąjį gripą ir kitas epidemijas, bet Lietuvoje teoriškai ruošėmės SŪRS virusui ir Ebolai. Kadangi 2018 metais Konge vėl buvo Ebolos protrūkis, pernai turėjome didžiules pratybas, į kurias įtraukėme net 14 organizacijų. Pamenu, jos buvo ir atidėtos, ir kilo kitų sunkumų, bet jautėme, kad jos svarbios. Galbūt tai kažkokia profesinė nuojauta – jos mums be galo padėjo, nes po kelių mėnesių turėjome jau pirmus koronaviruso atvejus Kinijoje. Sausio 25 d. jau pradėjome dirbti Vilniaus oro uoste.

Iki pandemijos apie oro uostą žinojome tik kaip keleiviai, o dabar kiekvieną jame dirbantį žmogų galime vadinti vardais, žinome, kas kur dirba, jie mumis, o mes jais pasitikime. Iš tiesų, jei ne tos pratybos, mūsų darbas būtų buvęs labai apsunkintas. Visiems kartoju ir kartosiu, kad pratybos yra būtina repeticija tokioms situacijoms, nes visada reikia išlaikyti tam tikrą parengties lygį.

Nusikelkime atgal į šių metų pradžią, kai koronavirusas turbūt nemažai daliai žmonių atrodė kaip tolima, mūsų gal net ir nepasieksianti problema. Ar jūs pati numanėte, kokiu tai virs košmaru ir mūsų šalyje?

– Tikrai nepasakyčiau, kad visiškai to nesitikėjau. Mes, epidemiologai, stebėjome šios ligos protrūkį Kinijoje, kitose šalyse, ir, matant mastus, kaip greitai infekcija plinta ir kiek žmonių paliečia, ši mintis tikrai kirbėjo.

Kad jis gali ateiti, profesinė nuojauta tikrai kuždėjo, vis tik nemaniau, kad reikės dirbti taip, kaip dabar, dvidešimt keturias valandas per parą, kad koronavirusas taip skaudžiai palies ekonomiką. Deja, virusinės infekcijos plinta labai greitai – joms neegzistuoja jokios sienos.

Man įdomus yra ir panikos elementas – iš pat pradžių tiek NVSC, tiek ministerija pabrėžė, kad nereikia dėl viruso panikuoti, bet tikiu, kad jūs patys tokie ramūs galbūt ir nebuvote. Kokie jausmai tuo metu buvo ryškiausi?

– Mes esame specialistai, todėl žinome, ko tikėtis. Žinoma, labai gaila, kad tiek pasaulis, tiek Lietuva atsidūrė šioje situacijoje, bet aš laikausi tokio principo: jei atsidūrei audringoje jūroje ir negali pakeisti vėjo krypties, gali pakreipti bures taip, kad pasiektum savo tikslą. Dabar aš matau, kad galiu padaryti nemažai, todėl darau viską, kad būtų geriau.

Panikos nebuvo, nes mūsų Vilniaus departamento specialistai ir savanoriai be jokių nurodymų ar įsakymų sausio pabaigoje, matydami, kas darosi aplink, kokie sutrikę žmonės grįžta iš Kinijos ir kitų aplinkinių šalių, jau dirbo oro uoste. Neturėjome teisės nieko stabdyti, bet juk niekas nedraudžia informuoti atvykstančiųjų, pakalbėti su keleiviais. Mes tiesiog dėliojomės, kaip dirbsime, dėliojome įvairius scenarijus, rinkome komandas.

Minėjote, kad darbas tikrai sunkus, jo daug, bet ar per visą šį laikotarpį liko nors šiek tiek laiko sau, mylimai veiklai?

– Laisvo laiko, kaip ir visi mano kolegos, dabar turiu tikrai labai mažai. Iki karantino pabaigos pagrindinis klausimas galėjo būti nebent miegas – pamiegoti 5 valandas per parą būdavo didžiausia prabanga! O dabar stengiamės darbus susiplanuoti taip, kad vieni kitus pavaduotume, kad kiekvienas bent po kelias dienas galėtų atitrūkti nuo fiziškai ir emociškai sunkaus darbo, bet visuomenė neliktų be informacijos.

Per tą laiką keletą kartų turėjau galimybę pasimokyti žaisti golfą. Didžiulė koncentracija į tai, ką tu darai, atpalaiduoja nuo kitų dalykų. Prisimenu, vieną iš tų dienų aš turėjau bendrauti su žiniasklaida – sulaukiau skambučio, pakalbėjau, o grįžusi į žaidimą jaučiau, kad smūgiuoju netiksliai, nepataikau į kamuoliuką. Tą dieną nebuvau patenkinta nei tuo, ką pasakiau žiniasklaidai, nei savo žaidimu, taigi supratau, kad kokybiškas darbas ir poilsis vienu metu yra neįmanomi.

Aš net į prekybos centrą norėjau nueiti – šeima manęs klausė, ko aš ten nemačiusi, o aš sakau – žmonių! Anksčiau eidavai taip, kad žmonių nematytum, o dabar juos matyti taip gera!

Kiekvieną laisvą minutę dabar stengiuosi paskaityti knygą, o vakarais labai mėgstu išeiti pasivaikščioti. Kartais nueinu penkis, kartais – ir aštuonis kilometrus, kad šiek tiek įkvėpčiau oro, nes stresas ir nervinė įtampa labai trukdo miegui. Kadangi gyvenu netoli miškelio, išeiti į lauką prieš miegą man yra būtinybė. Deja, nebevaikštau į sporto klubą, nes tiesiog labai gaila laiko. Aš labiau nei bet kas kitas žinau, kaip svarbu palaikyti fizinį aktyvumą, todėl pasportuoju namuose.

Nebūsiu originali, bet labai mėgstu ir keliones, tik, deja, dabar teko atidėti suplanuotas keliones į Ispaniją ir Prancūziją. Žinote, aš visada labai gerai jaučiuosi, kai turiu kelionės bilietą. Net nesvarbu kur, nesvarbu, jeigu ta kelionė tik po metų. Pavyzdžiui, turėjau bilietą į Niujorką, kurį buvau nusipirkusi prieš metus, ir man pavyko Naujuosius sutikti Amerikoje. O dabar nesu labai rami, nes neturiu bilieto!

Vis dėlto tikiu, kad bendromis pastangomis mes sugebėsime kontroliuoti šią infekciją ir, sulaukę efektyvios vakcinos, galėsime toliau užsiimti mylimomis veiklomis. Nors žinote, po karantino didžiausias hobis man yra susitikti su drauge ir išgerti kavos. Aš net į prekybos centrą norėjau nueiti – šeima manęs klausė, ko aš ten nemačiusi, o aš ir sakau – žmonių! Anksčiau eidavai taip, kad žmonių nematytum, o dabar juos matyti taip gera!

– Komentuodama epidemiologinę situaciją visada atrodote labai rimta, net stoiška. Kokia esate gyvenime?

– Mano zodiako ženklas yra Žuvys. Esu labai jautri – galbūt dėl to kas vakarą, grįžus namo, man reikia fizinės veiklos, kad nuimčiau susikaupusią įtampą. Jaučiuosi atsakinga, jaučiu, kad ne viską žinau, nes žmonių žingeidumas yra begalinis, o situacija keičiasi labai greitai.

Kartais išgirstu iš žurnalistų, kad įvyko kažkas, apie ką aš dar pati nesužinojau, tada jaučiuosi blogai. Vis tik norisi, kad žmonės patikėtų tuo, ką sakau, norisi pateikti patikimą ir išsamią informaciją. Suprantu, kad kiekviena klaida gali būti panaudota ir prieš mane, ir prieš įstaigą, kuriai atstovauju, galiausiai prieš gydytojų, mokslininkų ir visuomenės pastangas, todėl stengiuosi kalbėti neutraliai, išlaikyti objektyvumą. Bet gyvenime tikrai esu gana jautrus žmogus.

Žinote, aš visada labai gerai jaučiuosi, kai turiu kelionės bilietą. Net nesvarbu kur, nesvarbu, jeigu ta kelionė tik po metų.

O kaip šeima atlaikė tokį jūsų darbo krūvį?

– Tokiu atveju laiko nebėra ne tik savo šeimai – aš be galo norėčiau padėkoti ir savo kolegų šeimoms, nes jos dėl mūsų didžiulio darbo krūvio tikrai kenčia. Vakar paskutinį skambutį su kolege turėjome vidurnaktį. Jos šeima turbūt tikrai tuo nesidžiaugė. Taigi didžiausia pagarba ir padėka visų mūsų šeimoms, kad jos supranta mūsų darbo svarbą, nes dabar yra mūsų laikas, mes tiesiog turime daryti tai, ką išmokome per tiek metų, panaudoti savo darbo patirtį. Šios pandemijos metu supratau, kokią nuostabią komandą turime – dabar tikrai galiu pasakyti, kad su tais žmonėmis galėčiau ir į kalnus kopti, ir į žvalgybą eiti.

– O jus gatvėje jau atpažįsta? Nebūna taip, jog žmonės prieina pasikonsultuoti, paprašyti patarimo?

– Nepažįstami žmonės dar nekalbina, bet nuolat sulaukiu skambučių iš viešbučių, ligoninių – visi jie prašo patarimų, kaip elgtis, kokius sprendimus priimti. Bet ką tikrai pastebėjau – gatvėje žmonės su manimi jau sveikinasi. Iš pradžių to nesupratau, bet dukra pastebėjo: juk su tavim sveikinasi! Sakau jai, kad nemačiau jokio pažįstamo veido, o ji – bet juk tave jau visi pažįsta!

Aš esu toks žmogus, kuris mėgsta sveikintis su visais, bet ir su manimi dabar jau sveikinasi daugiau. Žinoma, tai ir įpareigoja.

Karantinas visiems buvo labai nelengvas iššūkis. Pamirštant darbą – koks tas laikotarpis buvo jums? Galbūt sužinojote apie save ką nors nauja?

– Karantino metu turbūt ne vienas supratome, kiek iš tikrųjų nedaug mums reikia, kokie mes buvome sumaterialėję. Pamatėme, kokia svarbi yra šeima, daugiau pabuvome su artimaisiais – aš ir pati su savo šeima daug labiau suartėjau.

Pasidarė svarbūs visai kiti dalykai – ne kokio atspalvio suknelės tau dabar reikia, o svarbiausia buvo matyti sveikus sau mielus veidus. Žinoma, didelė naujovė buvo ir nuotolinis darbas, nes iki šiol niekada nebuvau taip dirbusi. Visą dieną būdamas namuose nebežinai, kada tas darbas prasideda ir kada baigiasi, nes dirbdavome tiesiog juodai.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rolanda Lingienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rolanda Lingienė

Apskritai buvo daug išbandymų – ir teigiamų, ir labai skaudžių. Jau pasibaigus karantinui mano dukra baigė Vilniaus universitetą – tai buvo didelė ir graži šventė. Bet taip pat nutiko ir didelė nelaimė – prieš mėnesį mirė mano mama. Per visą karantino laikotarpį ji gulėjo ligoninėje ir aš pati pajutau, ką reiškia, kai negali lankyti artimųjų. Situacija buvo be galo skaudi ir varginanti.

Tos karantino patirtys yra labai įvairios – galbūt vieni negalėjo aplankyti mylimųjų užsienyje, kiti neišvažiavo į išsvajotą kelionę, treti patyrė netektis. Tiems, kurie savo akimis nematė aukų, sergančiųjų ar šalia jų niekas nemirė, sunku suprasti tuos suvaržymus, tačiau aš šiuos žmones tikrai žmogiškai suprantu.

Net ir paliesta tokios asmeninės tragedijos dirbote savo darbą?

– Žinote, kaip pasakysiu – taip, mano mama mirė, bet gyvenimas tęsiasi, pandemija tęsiasi, virusas niekur nedingo. Šiuo atveju darbas man padėjo užgniaužti skausmą, todėl pradėjau dirbti dar daugiau. Nuo ryto iki nakties dirbau, o grįžusi prabėgdavau tuos kelis kilometrus ir krisdavau į lovą. Viena būti turbūt nebūčiau galėjusi, nes tos mintys vis tiek ateitų.

Karantino metu turbūt ne vienas supratome, kiek iš tikrųjų nedaug mums reikia, kokie mes buvome sumaterialėję.

Asmeninė tragedija yra viena, bet reikia žiūrėti į priekį – išgyvenai vieną tragediją, išgyvensi ir toliau, negali šito sureikšminti. Juk daug žmonių prarado savo artimuosius. Reikia susitelkti į tai, ką galiu daug padaryti, tad ir stengiuosi savo darbu daryti kažkam gera.

– Minėjote, kad jūsų dukra šiemet baigė studijas. Sprendžiant iš jūsų socialiniame tinkle pasidalintų įrašų, tai medicina. Ar skatinote ją eiti šiuo keliu?

– Iš tiesų niekada nei skatinau, nei bandžiau sustabdyti – tai yra jos vienos gyvenimo kelias. Tačiau jau studijų pradžioje skatinau ją eiti į klinikas, dirbti, savanoriauti. Ji jau nuo antro kurso dirbo slaugytojos padėjėja, atliko patį sunkiausią ir juodžiausią darbą, kaip aš sakau.

Dabar ji jau supranta, kad visa medikų komanda yra vienodai svarbi, bet anksčiau ji lyg būdavo tokiomis pareigomis nusivylusi. Sakau jai: tu įsivaizduok, ką gydytojai galėtų padaryti be slaugytojų ir padėjėjų? Studijų metais ji savanoriavo greitojoje medicinos pagalboje ir klinikose, o aš ją nuolat padrąsindavau, kad ji pamatytų įvairias sritis. Dabar matau, kad čia tikrai yra jos gyvenimo kelias.

Manote, kad dukra seks jūsų pėdomis?

– Ji šiuo metu yra rezidentė, pasirinkusi kiek kitokią specializaciją, bet neabejoju, kad ji bus puiki gydytoja. Mano dukra yra labai jautrus, atsakingas ir empatiškas žmogus, o tokios savybės gydytojui yra ypač svarbios.

– O kas jus pačią paskatino rinktis tokį karjeros kelią?

– Mano diplome parašyta, jog esu gydytoja higienistė epidemiologė. Iš tiesų norėjau sekti mamytės pėdomis – ji dirbo su skaičiais, yra dirbusi ir draudimo agente. Prisimenu, kad vaikystėje atvažiavo mamos draugai iš Anykščių, kurie tuo metu dirbo sanitarijos ir epidemiologijos srityse. Tuomet jie pradėjo pasakoti apie savo darbą ir man pasidarė labai įdomu. Apie tokią profesiją niekada anksčiau nebuvau girdėjusi, o mamos draugė paaiškino: mes dirbame tam, kad gydytojams būtų mažiau darbo. Oho, kaip įdomu, galvojau!

Nors mes esame paprasti žmonės, giminėje medikų nebuvo, mane tie žodžiai labai užkrėtė, o kai atėjo laikas kažkur stoti, mano kelias ir liko toks. Bet niekada savo sprendimo nesigailėjau. Studijos davė man labai gilų supratimą, būtent studijuojant atsirado ta profesinė nuojauta, kuri taip padeda darbe.

Kai pagalvoji, juk niekas per tiek daug metų nepasikeitė: Pasaulio sveikatos organizacija konstatavo, kad kaukės nebus ta vienintelė sidabrinė kulka nuo koronaviruso, nes būtinos ir kitos priemonės. Taigi, kaip ir prieš daugelį metų, taip ir dabar svarbiausi žingsniai kovojant su infekcijomis lieka tie patys: kuo greitesnis atvejų nustatymas, jų izoliavimas, kuo greitesnis sąlytį turėjusių asmenų nustatymas, fizinis atstumas, kaukės ir higiena. Kol nėra efektyvios vakcinos, šitos priemonės per amžius nepasikeis.

Dabar mes sėdime parke, atrodo, kad gyvenimas teka įprasta vaga, bet vis tik – kokią jūs matote ateitį po koronaviruso? Kas pasikeis?

– Dabar svarbiausia yra šią infekciją suvaldyti pasauliniu mastu, o tada jau matysime, ar tai taps sezoniniu virusu, ar mutuos, kol pasiseks pagaminti efektyvią, saugią ir visiems prieinamą vakciną. Bet viena aišku – šitos krizės padarinius mes jausime labai ilgai. Turėsime būti atsargesni keliaudami, nepamiršti išmoktų pamokų ir labai tikiuosi, kad patys neužsimiršime.

Nepanašu, kad tas virusas dings, todėl svarbu yra neprarasti budrumo ir neužmiršti saugotis. Naudodamasi proga noriu padėkoti kiekvienam Lietuvos žmogui už kantrybę ir vienybę, kurią visi kartu pademonstravome. Noriu atsiprašyti už galbūt kieno nors sugriautus planus, padarytas klaidas, bet tik jūsų visų dėka mes iki šiol išvengėme blogesnio scenarijaus ir tapome pavydėtinu pavyzdžiu daugeliui net ir kur kas labiau išsivysčiusių pasaulio šalių. Jaučiu visiems didžiulę pagarbą ir padėką.

Tačiau dabar visi ir vėl turime būti nuolatinės parengties lygmenyje – nuo gydymo įstaigų iki kiekvieno iš mūsų. Tikiuosi, kad ir gripo sezono metu dėvėsime kaukes, nepamiršime plauti ir dezinfekuoti rankų – tai būtų pats gražiausias vaizdas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Aplinka produktyvumui

Video

10:05
08:41
14:27

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką