Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 17d. 13:00

Korumpuotus kolegas gaudantis pareigūnas: apie naktinius skambučius, bauginimą ir kyšius medikams

Elanas Jablonskas Interviu
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Elanas Jablonskas

Darbo valandomis – policijos pareigūnas, po darbo – ir lektorius, kalbantis apie korupciją net medikams, tarp kurių ši problema – vis dar skaudi. Jis nuo pat vaikystės tiki policijos pareigūno profesija, o savo darbą vadina pašaukimu. „Kažkada sakiau, kad niekada nesinaudosiu feisbuku, nes man tai atrodė nesąmonė. Tačiau kartą teko dalyvauti Policijos departamente vykusiame susitikime su Andriumi Tapinu. Ir tada aš supratau, ką gali feisbukas“, – juokiasi Lietuvos policijos Imuniteto valdybos viršininkas Elanas Jablonskas.

E.Jablonskas kilęs iš Plungės. Savo karjerą jis pradėjo Žemaitijoje ir tik vėliau atvažiavo į Vilnių. Kai policijoje steigėsi Imuniteto tarnyba, dalyvauti jos kūrime teko ir E.Jablonskui. Kaip sako pats, darbas prasidėjo nuo kėdės ir rašiklio.

– Elanai, pradėkime pokalbį nuo vieno naujausių Jūsų įrašų feisbuke. Apie Šiaulių bylą. Tai didžiulio atgarsio visuomenėje sulaukusi byla, kai į nusikalstamą grupuotę susibūrė 16 Šiaulių policijos pareigūnų, iš kurių net trys – vadovai. Tai buvo 2013-ieji?

– Prie tos bylos prisidėjau tik tiek, kad žinojau foną, jog vyksta didžiulis tyrimas.

Prisimenu, kad buvo ankstus rytas, kai mes iš visų padalinių suvažiavome į tam tikrą vietą iks, kur buvome instruktuoti, gavome vokus ir išvažiavome į, pasirodo, Šiaulių vyriausiąjį policijos komisariatą atlikti kratų.

Aš, kaip vadovas, tam tikrą foną nujaučiau. Žinojau, kad bus didelis rezonansinis tyrimas ir reikės pagalbos. Tada aš dirbau Vilniaus vyriausiajame policijos komisariate, dar ne Policijos departamente.

Buvo ankstus rytas, kai mes suvažiavome į tam tikrą vietą iks, kur gavome vokus ir išvažiavome atlikti kratų.

– O kas buvo tuose vokuose?

– Informacija, ką žingsnis po žingsnio turime daryti, kokiame kabinete atlikti kratą, kokie procesiniai veiksmai privalo būti atlikti ir panašiai. Bet kad ši byla išsirutulios iki tokio masto, iki teismo sprendimo, kai asmenys nuteisti pakankamai daug metų...

Tai buvo organizuota grupuotė ir tai sunkus nusikaltimas. Labai sunkus. Tai buvo grupuotė policijos viduje, kur, pasiskirstę vaidmenimis, būdami gerai susipažinę su kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo taktika bei metodais, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi pareigūnai ne tik rodė puikius rezultatus, bet ir ieškojo savo galimų klientų, atlikdavo tyrimus dėl narkotinių medžiagų, akcizais neapmokestinamų prekių gabenimo ir prekybos, tačiau ne tarnybos, o savo naudai.

– Keleriais metais anksčiau kaip tik kūrėsi Imuniteto tarnyba. Tuo metu dirbau nedideliame Lietuvos mieste ir labai gerai atsimenu policijos pareigūnų nuotaikas: juk savi gaudys savus. Patys nejautėte tokių nuotaikų – kad tapote kone priešais kolegoms?

– Faktas. Tai buvo vienas sunkiausių laikotarpių. Imuniteto padalinių veikla policijoje startavo 2011 metais. Darbą Vilniaus Imuniteto padalinio vadovu realiai pradėjau nuo tušinuko ir kėdės. Nebuvo daugiau nieko.

Formuojant imuniteto praktiką buvo padaryta ir klaidų, reikia tai pripažinti.

Reikėjo surinkti personalą, reikėjo techninio aprūpinimo, kitų darbui reikalingų priemonių. Žmogiškieji ištekliai labai svarbu, nes su kėde ir rašikliu tu nieko nepadarysi, nors pradžioje teko ir pačiam asmeniškai su kolegomis padirbėti. Ir naktimis į nesąžiningų pareigūnų sulaikymus vykti.

Formuojant imuniteto praktiką buvo padaryta ir klaidų, reikia tai pripažinti. Pavyzdžiui, personalas. Kai kurie pradžioje priimti žmonės vis tik nebuvo tinkami.

Klaidos pasimatė praėjus tam tikram laikotarpiui, tačiau noriu pasidžiaugti, kad imunitete didžioji dalis dirba tų, kurie ne tik nori, bet –svarbiausia – gali dirbti šį darbą.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Elanas Jablonskas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Elanas Jablonskas

– O kaip patikrinti priimant žmogų? Į jo vidų juk neįlįsi.

– Kai dirbau Vilniaus VPK, man labai patiko, kad atrankų metu mes turėdavome psichologą. Aišku, ir kiekvienas turime psichologinių žinių, praktinės patirties, susidarome nuomonę apie žmogų ir sprendžiame apie jį.

Dažnai mano nuomonė sutapdavo su psichologo ir tai sustiprindavo apsisprendimą. Kreipdavome dėmesį ir į žmogaus asmens istoriją, jo biografiją, požiūrį į tarnybą, teisėsaugą. Į Imuniteto padalinį negali ateiti dirbti tie, kurie nori kapoti galvas ar turėti tik jam žinomą asmeninį interesą.

Į Imuniteto padalinį negali ateiti dirbti tie, kurie nori kapoti galvas.

– O kas gali dirbti?

– Tie, kurie žmonės. Kurie yra sąžiningi patys prieš save, kurie gali ir nori būti pavyzdys kitiems.

Jei tu ateini kapoti galvų, tai visiškai prasilenkia su dabartine mūsų veiklos filosofija. Rezultatas (pavyzdžiui, atleistas pareigūnas) nėra statistinis duomuo.

Šių metų Imuniteto padalinių filosofinis požiūris bei mano kasmet pateikiama tezė yra tai, kad nesąžiningas pareigūnas nėra mūsų problema. Mes turime tapti jo problema.

Pati organizacija turi jam neleisti užaugti, tapti ir būti nesąžiningam. Organizacijai toks darbuotojas turi būti netinkamas.

Šiuo metu startuojame su tam tikra rizikų valdymo sistema. Jos esmė – mes nelaukiame pasekmių, bet eigoje identifikuojame tam tikrus veiksnius.

Pavyzdžiui, jei su vienu kokiu nors konkrečiu pareigūnu vis pasikartoja atvejai, vertiname visą visumą. Ar kažkas jam blogai? Gal tai susiję su jo asmeninėmis, dalykinėmis savybėmis, gal su požiūriu į vykdomą veiklą, gal jis yra netinkamoje aplinkoje, o gal problemos dėl asmeninio gyvenimo?

Ir tada stengiesi jam padėti, kvietiesi pasikalbėti. Galbūt užtenka tik pakalbėti, o gal perkelti į kitas pareigas. Siekis yra išsaugoti pareigūną, nes policijos organizacija ruošia, apmoko, rengia ir investuoja į jį ir dėl klaidos, kurios pareigūnas gali išvengti, neverta, per brangu jį prarasti.

– Asmeninės problemos gali lemti rezultatus darbe? Ir jūs domitės tų pareigūnų asmeniniu gyvenimu, jei matote pagrindą?

– Tai yra be galo jautru. Nes tuoj sakys: imunitetas viską nori kontroliuoti. Mes to nedarome, nesiekiame ir nenorime.

Bet jei šeimoje vyksta skyrybos, būna įvairių atvejų, nuotaikų, neteisėto informacijos rinkimo ir panašiai. Kartais tenka apie tai kalbėtis.

Arba, pavyzdžiui, pareigūnas nuomoja butą, o jame gyvena už neteisėtas veikas sulaikyti ar įtariami asmenys. Gal jis to nežino, gal jam reikia suteikti informaciją ar net pagalbą?

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Policijos automobilis
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Policijos automobilis

– Ne kartą teko skaityti žiniasklaidos pranešimus, kai, regis, sėkmingai dirbęs ir regimų problemų neturėjęs pareigūnas nusižudė.

– Taip, būtent. Buvo atvejų, kada teko važiuoti ir naktį, gavus pranešimą, kad galbūt jis turi ginklą, yra kalbėjęs, kad gali nusižudyti.

Tokiais atvejais naktį žadinami ir vadovai. Važiuojame kalbėtis, įvertinti situaciją. Teko net ginklus paimti. Todėl ir norime nelaukti, kol atsiras realios grėsmės ir rizikos, siekiame jas suvaldyti anksčiau.

– Imuniteto tarnybą mes suvokiame galbūt per siaurai?

– Mūsų filosofija apginti ir apsaugoti pareigūną nuo neteisėtų veikų, negatyvaus išorės poveikio prieš jį. Nuo asmenų, linkusių nusikalsti, kad šie jo nepaveiktų. Nuo aplinkos, kad neįtrauktų.

Arba jei jis nukentėjo, buvo sugadintas automobilis, sudegintas namas, jam padėti dėl nuostolių kompensavimo, nustačius, kad tai susiję su tarnyba. Ir skirti pirmenybę išaiškinant asmenis, kurie kenkė pareigūnui.

Taip pat apsaugoti nuo šmeižto socialiniuose tinkluose ar viešoje erdvėje. Turime ir tokių tyrimų, tikrai ne vieną. Siekiame, kad pareigūnai mūsų bendruomenėje jaustųsi saugūs, palaikomi ir, esant reikalui, apginti.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Elanas Jablonskas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Elanas Jablonskas

– Elanai, o kaip pats tapote policininku?

– Paprastai: įstojau į akademiją. Visada galvojau, kad noriu būti policijos pareigūnu. Tiesa, 11-oje klasėje buvau sumąstęs, kad noriu būti barmenu.

Norėjau būti policijos pareigūnu, nors visuomenės nuomonė nebuvo labai gera. Čia turbūt pašaukimas. Matyt, jau gimęs žinojau, kuo būsiu.

Po tuometinės Policijos akademijos darbą pradėjau Plungės policijos komisariate. Po kelerių metų steigėsi mažesni komisariatai, tad mane, kaip jauniausią, eksportavo į Rietavo teritorinį komisariatą. Ten dirbau kelis mėnesius ir tada, susiklosčius šeiminėms aplinkybėms, atsidūriau Vilniuje, kur ir likau.

Dirbti tame pačiame mieste ir efektyviai kovoti galėjai tik tuomet, kai buvai jaunas, neturėjai šeimos ir realiai dėl nieko nesibaiminai.

– Maži atlyginimai, skurdi materialinė ir techninė bazė, o nusikaltėlių automobiliai nepalyginamai geresni nei policijos, o dar ir menkas visuomenės pasitikėjimas. Su visu tuo teko susigyventi. Nebuvo beviltiškumo jausmo?

– Ne, tuo metu aš buvau jaunas, pilnas entuziazmo, gyvenau pas tėvus, tad materialinio nepritekliaus nejutau. Turi, kur gyventi, kur pavalgyti ir pinigai – tik tavo reikmėms.

O veikla man buvo labai įdomi. Po pakankamai trumpo laiko pradėjau dirbti kriminalinėje policijoje, kur ir nusikalstamumo buvo, ir vietinės gaujos, vietiniai banditėliai.

Mes žinojome, kas jie, jie žinojo, kas mes. Kai atsuki laiką atgal... Tuo laikotarpiu dirbti tame pačiame mieste ir efektyviai kovoti galėjai tik tuomet, kai buvai jaunas, neturėjai šeimos, buvai entuziastas ir realiai dėl nieko nesibaiminai.

Mes buvome keletas bendraminčių, jaunuolių, kurie, jei vietinis autoritetas bando kavinėje triukšmauti, o atvažiavę patruliai bijo prie jo prisiliesti, dėdavome antrankius, vesdavome juos sulaikytus į automobilius be jokių baimių.

Gal būtent ši patirtis ir yra pagrindas tikėti tuo, ką darome dabar?

O tuo ankstesniu laikotarpiu buvo kitaip.

– O kas kitaip?

– Tu gyveni tame pačiame mieste, o tada pasitikėjimas policija nebuvo didelis. Ir klausimas, ar kas tave gins, ar apsaugos? Tu eini į tas pačias kavines, į tuos pačius renginius ir su tais pačiais žmonėmis susitinki. Sėdi vienoje kavinėje, kur vienoje pusėje tu, kitoje – jie. Negali atsipalaiduoti. Tu stebi juos, jie stebi tave. Kaip pareigūnas nesijausdavai saugus.

Buvo ir naktinių skambučių. Jie žino, kur tu gyveni, su kokia mašina važinėji, jie turi tavo telefono numerį. Jie viską turi. Tuo metu efektyviai dirbti buvo be galo sudėtinga.

Ir ne tik tai. Aš pats, pavyzdžiui, nerūkantis. Bet kai grįždavau namo, drabužiai būdavo persismelkę rūkalais, nuo kurių skaudėdavo galvą. Juk tuo metu pareigūnai kabinetuose rūkydavo. Taip buvo. Vidinė kultūra buvo nelabai kokia.

Buvo įdomus laikotarpis.

Jie žino, kur tu gyveni, su kokia mašina važinėji, jie turi tavo telefono numerį. Jie viską turi.

Tačiau buvo ir slogių minčių. Pamenu, buvo penktadienis. Aš važiavau namo, man buvo dvidešimt keleri ir aš galvojau: ką aš čia darau, ar man to reikia? Buvau ties nusivylimo riba.

Bet dar po metų man pasiūlė kitas pareigas Lietuvos kriminalinės policijos biure, kur vėl galėjau save realizuoti.

– Šeimoje esate vienas policininkas?

– Taip, vienas. Sesuo dirba finansų srityje, žmona – taip pat.

O milicijos aš tiesiog neatsimenu. Nebuvo jokių blogų patirčių. Jei būčiau kur gavęs nuo milicininkų į kaulus, gal būtų kitaip, bet į policiją žiūrėjau tarsi per rožinius akinius.

– Besiruošdama interviu, peržvelgiau Jūsų feisbuką. Jame beveik nėra Elano Jablonsko šeimos vyro, vaikų tėvo. Tik policininkas.

– Kalbant apie socialinius tinklus, ilgą laiką buvau jų skeptikas. Kur? Socialiniuose tinkluose? Aš? „Ne, feisbuke manęs nebus niekada, baikit juokus“, – taip sakydavau.

Tačiau Policijos departamente vyksta susitikimai su įdomiais žmonėmis. Ir apsilankė Andrius Tapinas, kuris papasakojo, ką galima padaryti socialinių tinklų pagalba.

Daug ką, bet iš to susitikimo aš sau išsinešiau vieną mintį. Socialinių tinklų pagalba gali pakeisti visuomenės požiūrį, gali prisidėti prie pokyčio, informuoti visuomenę ir žiniasklaidą apie bandymus papirkti pareigūnus, perteikti tam tikras idėjas. Kartais – su humoru, su sarkazmu. Tad savo komunikaciją aš orientuoju būtent į antikorupcinę veiklą. Ir manau, kad man pavyko.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Facebook
AFP/„Scanpix“ nuotr./Facebook

– Komunikacija yra žinios, patirtis, pagaliau – mokslas. Jūs to mokėtės?

– Ne. Jei jaunystėje mano hobis buvo automobiliai, tai dabar save atrandu komunikacijoje ir kaip lektorius tam tikromis temomis.

Seniau buvo manoma, atvirai pasakius, ir aš pats taip maniau, kad komunikacija institucijai yra nereikalingas dalykas, tačiau dabar suprantu, kad tai yra vienas pagrindinių įrankių. Jei nori kažką pakeisti, darai pokyčius, turi būti matomas, transliuoti žinią, būti visada pasiekimas.

Tai padaryti galima, ypač dabartiniame pasaulyje, kuriame visi įnikę į telefonus, yra instagramuose, tviteriuose, feisbukuose.

Gali skleisti informaciją ir kartoti, kad kyšis policijos pareigūnui yra blogai. Ir tai realiai veikia.

Pagrindinė sveikatos apsaugos sistemos bėda yra problemos neigimas, smulkios dovanėlės, pinigai bei viskas per pažintis.

Džiugu, kad mano feisbuką mato ir seka užsienio partneriai, kitų institucijų kolegos, kurie perima tam tikrą patirtį ir prisitaiko sau.

– Tame pačiame feisbuke mačiau, kad Jūs skaitote paskaitas apie korupciją sveikatos įstaigose. Visi žinome, kad tai galbūt labiausiai problematiška sritis. Kaip policininkas atsidūrė sveikatos priežiūros įstaigose? Ir ko mokote medikus? Neimti kyšių?

– Kai prasidėjo pačių medikų nepasitenkinimas esama situacija jų bendruomenėje, buvau pakviestas pokalbiui. Juolab kad policijoje šią problemą išsprendėme – organizacija tapo, kiek įmanoma, skaidri, išaugo visuomenės pasitikėjimas.

Diskutavome su jaunaisiais medikais, rezidentais. Pagrindinė sveikatos apsaugos sistemos bėda, mano nuomone, yra problemos neigimas, smulkios dovanėlės, pinigai bei viskas per pažintis.

Džiaugiuosi, kad ateinanti jaunoji medikų karta tam aktyviai priešinasi. Akivaizdu ir tai, kad pokytis yra. Bet kiek tenka girdėti iš jų, pokyčiui priešinasi vyresnioji karta. Jie nenori, jiems tinka senoji subkultūra.

Kalbant apie kyšių reikalavimus medicinoje, niekas paprastai tiesiogiai nepasako, bet visuomenėje gajūs stereotipai, kad gydytojams reikia papildomai atsilyginti, atsidėkoti.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Grynieji eurai
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Grynieji eurai

– Gal leidžia suprasti? Jums pačiam neteko su tuo susidurti?

– Ačiū Dievui, sveikata leidžia nepatekti pas gydytojus. Be to, mes turime savo Vidaus reikalų ministerijos polikliniką, toje vietoje nėra tokių minčių. Nors patirtys rodo: mūsų atliktas tyrimas leido pašalinti Centrinės medicinos ekspertizės komisijos pirmininką, kuris iš pareigūnų imdavo pinigus už tam tikras išvadas.

Gal tik buvo atvejis, kai sūnus gulėjo ligoninėje. Tuomet gydytojo nevizitavimai galbūt ir leido suprasti. Bet tai tik mano nuomonė, susidaręs įspūdis – tiesioginio reikalavimo nebuvo.

– Sakoma, kad korupcija medicinoje gaji visų pirma todėl, kad sveikata žmogui yra ir svarbi, ir jautri tema. Tai nėra tas pats, kas sumokėti baudą už greičio viršijimą. Tada, kai sūnus gulėjo ligoninėje, nekilo minčių atsilyginti gydytojui?

– Taip, jautru. Bet įsivaizduokite: Imuniteto tarnybos vadovas duoda kyšį gydytojui. Neįmanomi dalykai. Man reikėtų peržengti per save. Jei būčiau išprovokuotas tokiai situacijai, aš asmeniškai duočiau tik su tarnybų žinia.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Elanas Jablonskas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Elanas Jablonskas

– Bet Jums, kaip tėvui, nebuvo apmaudu, kad mediko požiūris yra ne visai tinkamas?

– Aišku, pikta. Kiekvienas mes dirbame savo darbą. Kaip ir minėjau, man tenka skaityti paskaitas apie korupciją sveikatos apsaugos sektoriuje. Ir dažnai paklausiu medikų: o kai ateinate rašyti pareiškimo, kad jus apvogė ar nutiko kažkas kita, jūs pareigūnui norite duoti dovaną? Kaip jūs žiūrėtumėte į tą pareigūną, kuris reikalautų kyšio ar dovanos? Ir jie sutinka, kad blogai.

Kai jie save sutapatina su kitais, per kitos institucijos prizmę, kuri turi pasitikėjimą, yra skaidresnė, jie suvokia daromą žalą.

– Kaip ir daugelyje sričių, gal turi pasikeisti ir medikų karta?

– Sunku pasakyti. Baisiausia, kad jaunoji karta neperimtų senosios įpročių. Manau, kad turėtų baigtis nebaudžiamumas, turi kilti pasekmės, o svarbiausia – pripažįstama pati problema.

Žodžiai ir pasipiktinimai yra viena, bet jei pamatytum, kaip išveda su baltu chalatu ir antrankiais, tada būtų kitaip.

Žinoma, yra buvę tokių pavienių atvejų. Bet jie, matyt, labai greitai pasimiršta. O viską galima paprastai išspręsti, paprasčiausiai – neduoti.

Medikai man tvirtina, kad jie vis tiek gydytų taip pat, gavę dovaną ar ne. Žinoma, visi turi baimių, bet mano asmeniniu įsitikinimu, jei medikas piktybiškai elgiasi negavęs atsidėkojimo, jis apskritai nevertas būti gydytoju ir negali dirbti su pacientais.

Dabar mes nekaišiojame pažymėjimų, tvarkingai pasirašome protokolus ir patys mokame baudas.

– O jums kada nors siūlė kyšį?

– Sena istorija, bet vieną kartą teko pastebėti baltą mersedesą su visais tamsintais langais. Aš buvau civiliai apsirengęs, privažiavau, prisistačiau kaip policijos pareigūnas. Pasakiau, kad kviečiu policiją, nes nėra leidimų tamsinti langus.

O man vairuotojas sako: gal susitarsim? Tai kad nėra čia dėl ko tartis. Tada jis: „Tai va, papietausit“. Ir tiesia du šimtus litų. Aš jo klausiu: ar jūs man siūlot 200 litų? Ne, sako, tiek daug nesiūlau, gal turit atmest? Atvirai pasakius, net sutrikau nuo tokio klausimo, bet tada pasakiau jam, kad yra sulaikytas už bandymą papirkti. Toks ir buvo tiesioginis prisilietimas.

Dabar mane džiugina, kad policijos pareigūno profesija gerbiama, ateina jauni žmonės ir nori dirbti kitaip, nori tarnauti visuomenei, o ne savo ar kitų interesams.

Policijos pareigūnai yra iš tos pačios visuomenės. Jie yra visokie: ir jautrūs, ir nuoširdūs, ir mandagūs, ir pikti. Visko būna.

Būna, kad važiuodami viršija greitį ar nubaudžiami už kitus administracinius prasižengimus. Aišku, nekalbu apie vairavimą neblaiviam, narkotinių medžiagų vartojimą ir panašiai – toks pareigūnas nėra tinkamas.

Formuojame kitokią organizacijos kultūrą, tačiau asmuo, baustas administracine nuobauda, ne visais atvejais yra nešvarus. Tarkime, jei prieš 10–15 metų retas kuris gaudavo baudą dėl greičio viršijimo ar kito administracinio nusižengimo, pernai tokių atvejų buvo apie 1800.

Ne dėl to, kad jie staiga ėmė daryti nusižengimus, o dėl to, kad kai juos sustabdo kolegos, nebegalioja tarnybinis pažymėjimas. Anksčiau būdavo populiaru juos rodyti taip siekiant išvengti baudų.

Dabar mes nekaišiojame pažymėjimų, tvarkingai pasirašome protokolus ir patys mokame baudas. Ir, svarbiausia, dėl to nesipiktiname ir nesiskundžiame.

– Paminėjote, kad policijos pareigūnai dabar yra gerbiami, o pasitikėjimas policija – išaugęs. Jums asmeniškai tai svarbu?

– Taip. Man tai labai svarbu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką