Sekite 15min Google
Šiandien Gabija atvirai dalinasi savo sveikimo kelione instagrame, pasakoja, kaip jai sekasi. Merginos istorija neliko nepastebėta – ji sulaukia žinučių iš kitų, kurie gydosi traumas – tai ją palaiko ir motyvuoja nepasiduoti.
„Atrodo, kad radome bendrą ryšį su žmonėmis, kurie patyrė kažką panašaus ir dėl to mums visiems yra lengviau“, – sakė mergina šiandien nuoširdžiai norinti padėkoti Lazdynų ir Santariškių ligoninių gydytojams bei visam medicinos personalui už suteiktą pagalbą, rūpestį ir išgelbėtą jos gyvybę. Jos istoriją galite sekti ir instagrame gabi.projektaii.
15 savaičių ligoninėje
Nuo liepos mėnesio ligoninėje atsidūrusi Gabija atvira – namų pasiilgo, bet reikia pasveikti, o atsigauti po tokios rimtos traumos nelengva, viskas vyksta iš lėto. Šiandien ji po truputį vaikšto, tačiau sėdėti vis dar nelengva – po pusvalandžio jau norisi keisti padėtį. Kol kas dar nejaučia tam tikrų kūno vietų, pavyzdžiui, pusės pėdos, kuri dėl nervų pažeidimų dar neatsistatė.
Avarija, kuri nutiko vasarą gana pavojingoje kelio atkarpoje, baigėsi dubens ir kryžkaulio lūžiu. Ji priduria, kad toje vietoje (221 kelyje, Elektrėnų sav., netoli Pastrėvio kaimo kapinių) jau buvo įvykusi ne viena nelaimė, todėl sako, kad atsakingos institucijos turėtų pasirūpinti, kad to daugiau nenutiktų. Mergina sako, kad vairavo jau antrąjį savo motociklą, su kuriuo ketino daug keliauti ir aplankyti dar nematytų vietų, o išvis motociklu važinėjo jau 6–7 metus.
„Motociklai man labai patiko nuo mažens. Gal tai net mano kraujyje, nes tėtis vežiojo mano mamą, kai jie buvo jauni. O po to atsiradau ir aš – tai savotiška meilės istorija. Įvykusi avarija labai stipriai pakeitė mano gyvenimą, tačiau visos avarijos neprisimenu, todėl galiu pasidalinti tuo, ką prisimenu ir ką pasakoja kiti“, – kalbėjo Gabija.
Mergina sako, kad tądien važiavo su tėčiu ir jo draugu pasivažinėti. Jie nusprendė pasirinkti naują ir vaizdingą kelią. Ji važiavo viduryje tarp tėčio ir jo draugo – tai buvo saugiausias pasirinkimas.
„Vienu metu važiuodama pamačiau labai staigų posūkį. Kadangi tėtis važiavo pirmas, aš pamačiau, kad jis labai staigiai stabdo, tad ir aš pradėjau stabdyti, tačiau jau mačiau, kad mano stabdymo kelias per trumpas ir pasidarė baisu atsitrenkti į tėtį. Aš pradėjau galvoti, ką daryti, ar išvažiuoti į priešpriešą, ar aplenkti, kad pavyktų pasukti. Paskutinis dalykas, ką prisimenu, kad šaukiu – tėti, nestabdyk“, – sakė mergina.
-
Lina namelį renovuoti bando pati: „Geriau darysiu broką, nei švaistysiu tūkstančius svetimiems vyrams“
-
Po aviakatastrofos gyva likusi Eglė niekada nepamirš kiekvieno gydymo kelionėje sutikto žmogaus
-
Alkoholio atsisakiusi Laima vis sulaukia klausimų lavinos: „Keista, kodėl žmogus turi aiškintis, kodėl jis negeria“
Vėlesnes įvykio detales papasakojo tėtis ir jo draugas. Gabija stabdė, tačiau priekinis motociklo ratas paslydo ant smėlio ir tada motociklas kartu su ja nugriuvo ir pradėjo slysti. Slysdamas jis atsitrenkė į metalinius atitvarus, t. y. ten esantį strypą – visą baisaus smūgio jėgą sugėrė Gabija – jai lūžo dubens kaulai ir kryžkaulis. Atsitrenkusi ir nukritusi ji dar toliau slydo ant vieno šono.
„Tą momentą jau prisimenu – gulėjau ant vieno šono ir mačiau dangų. Atrodė, kad negaliu nei kvėpuoti, nei kalbėti. Paprašiau atbėgusių tėčio ir draugo apversti mane ant nugaros, tačiau skausmas buvo milžiniškas ir pradėjau šaukti. Man nuėmė šalmą, akinius, nes labai oro trūko. Nors žinau, kad negalima nuimti šalmo motociklininkui avarijos metu, tačiau net būdama tokios panikos būsenos pasijudinau ir supratau, kad skausmas tik apatinėje dalyje“, – pasakojo mergina.
Gulėdama ir laikydama dubenį ji suprato, kad visiškai nejaučia apatinės kūno dalies. „Paprašiau, kad kažkas prilaikytų mano kojas. Jos buvo sulenktos, tačiau jausmas buvo toks, kad jos slysta. Ir tą pajautus apimdavo baisus skausmas.
Paskutinis dalykas, ką prisimenu, kad šaukiu – tėti, nestabdyk“, – sakė mergina.
Vienas vyras po kojomis man padėjo šalmą ir dar prilaikė mano kojas. Dar prisimenu, kol laukėme greitosios pagalbos, kažkokie žmonės pradėjo mane filmuoti ir juoktis. Vaikinukas, kuris prilaikė mano kojas, pradėjo ant jų šaukti, tada jie išsigando ir pasitraukė“, – sunkias akimirkas prisiminė Gabija, greitosios pagalbos sulaukusi maždaug per dešimt minučių.
Nežmoniškas skausmas
Mergina pasakoja, kad skausmas buvo toks didelis, jog atrodė, kad nepadeda nei vaistai, nors buvo suleista visa morfijaus ampulė. Kaip sako, norėjosi nusiraminti, bet vis tiek rėkė iš skausmo. „Kai ištiesė mano kojas greitojoje, skausmas išvis mane užvaldė, buvo sunku iškentėti. Važiuodama paklausiau darbuotojos, ar galiu laikyti jos ranką, nes man buvo beprotiškai baisu. Kelias iki ligoninės atrodė toks ilgas, nes jaučiau baisų skausmą, nors važiavome turbūt 160 km greičiu“, – sakė Gabija.
Ji pasakojo, kad stengėsi kaip įmanoma mažiau dejuoti, kad kitų neišgąsdintų, o apžiūros metu kamavo ir dar vienas klausimas – ar ji galės ateityje turėti vaikų? „Aš nejaučiau dubens, nejaučiau apačios, todėl buvo tikrai baisu. Man atliko echoskopiją, ir pasakė, kad niekas nepažeista, tuo metu tai man suteikė šiek tiek vilties“, – sakė mergina.
Tiesa, tada ji sulaukė ir slaugytojos komentaro, kad nerėktų, nes yra kitų žmonių. „Aš pradėjau atsiprašinėti, nes negaliu kontroliuoti to baisaus skausmo, tačiau ji vis tiek man liepė pasistengti. Nors negali kaltinti žmogaus, kad jis tokio charakterio, tačiau kai tu esi skausme ir bijai, tai nėra malonu“, – prisiminė mergina.
Dvi operacijos ir reanimacija
Iš pradžių Gabija papuolė į reanimaciją, o kiek vėliau jos laukė operacija. Pasakoja, kad jos metu buvo „atlaisvinti visi nervai“, nes jie po traumos buvo labai suspausti. „Po operacijos atsikėliau, nesupratau, kur esu, buvo naktis. Slaugytojų pasikviesti negalėjau, todėl iškeldavau ranką ir laukdavau, kol mane pamatys. Vis dar nejaučiau apatinės dalies, negalėjau nieko pajudinti. Ateina gydytojai ir sako – pajudink pirštus. Aš tai bandau padaryti, bet nematau ir klausiu – ar jie juda. Gydytojai susižvalgė ir pasakė, kad reikia ruoštis antrajai operacijai“, – prisiminė mergina.
Po antros operacijos jai vėl teko atsidurti reanimacijoje ir tas laikas įsiminė kaip vienas sunkiausių ir sukrečiančių. Kaip sako, buvo prijungta prie įvairių aparatų, su vamzdeliais, o rankos – pririštos, kad jų neišsitrauktų.
„Atmerki akis ir jauti, kad burna pilna šiaudelių, o kažkas šalia rėkia, aparatai baisiausiai pypsi. Iš tos baimės pradėjo pypsėti ir mano aparatai. Jaučiausi kaip sapne – tai užmiegi, tai vėl atsikeli, atrodė lyg matau angelus, nes kaskart, kai „atsijungdavau“, susitaikydavau, kad jau iškeliauju ir kaip bus, taip bus. Vienu metu pradėjau springti seilėmis, tačiau radau būdą, kaip jas išstumti. Naktis buvo siaubinga ir sukrečianti, tačiau ryte ištraukė visus vamzdelius, palengvėjo ir pasijaučiau kur kas geriau. Buvimas reanimacijoje buvo tikrai labai baisus“, – sakė Gabija ir pridūrė, kad jos stuburas, dubuo, kryžkaulis operacijos metu buvo sutvirtinti varžtais.
Atsigavimas po operacijos ir patirtos traumos dar tikrai ilgas. Kaip sako mergina, kadangi pagrindinis smūgis, patirtas avarijoje, buvo į užpakalį, ji negalėjo šlapintis ir tuštintis.
„Buvau dvi savaites nesituštinusi, todėl man iškvietė chirurgus, norėjo net daryti operaciją ir išvesti tiesiąją žarną per pilvą. Bet labai džiaugiuosi, kad to neprireikė. Visi raumenys buvo labai stipriai sumušti, ištinę, todėl pirmosios savaitės buvo itin sunkios. Mane kasdien po du kartus lankydavo tėvai ir sakydavo, kad esu stipri ir viską įveiksiu. Tie jų žodžiai mane ištempė, nes jeigu atėjęs žmogus verkia, pasidaro sunku ir liūdna. Būtent ta mano kova per ašaras ir buvo per artimųjų palaikymą ir motyvaciją“, – sakė mergina.
Ji pridūrė, kad kiekvienas mažas žingsnelis bandant atsistatyti jai būdavo labai didelis laimėjimas, milžiniškas, pavyzdžiui, pirštelio pajudinimas. Net gydytojai Gabijai sakė, kad vyksta stebuklas, nes trauma labai sunki.
Ji pridūrė, kad kiekvienas mažas žingsnelis bandant atsistatyti jai būdavo labai didelis laimėjimas.
„Man pasakė, kad galėsiu vaikščioti, todėl svarbu nepasiduoti ir kovoti. Chirurgas, kuris atliko operaciją, pridūrė, kad būčiau ir judėčiau kaip ungurys. Vėliau taip sakydavo ir mano tėvai, todėl tai man padėjo sveikti. Per ašaras, per skausmus, pamažu stojuosi ant kojų. Net kai nesiseka ar pradedu verkti, jaučiu didelį skausmą, sakau sau, kad negaliu pasiduoti“, – dalinosi mergina.
Džiugina maži (dideli) dalykai
Gabija pasakoja, kad daugelis mūsų net nesureikšminame kasdienių dalykų – pavyzdžiui, kaip prausiame veidą ar laikome puodelį kavos. Jai dabar tai tapo mažais, bet kartu ir labai dideliais laimėjimais: galimybė išsivalyti dantis, nueiti į tualetą, pradėti vaikščioti, susišukuoti ar paimti puodelį.
„Dabar jau pradedu viską daryti pati, kad ir labai pamažu, ir tai mane labai džiugina. Vakar pirmą kartą pati išsidžiovinau plaukus, pasakiau sau, oho, tu jau pati gali padaryti daug dalykų. Užtat norisi pasakyti – džiaukitės tuo, ką turite, tuo, ką galite padaryti. Tai yra labai didelis džiaugsmas. Žinoma, visada galima paprašyti pagalbos, bet ne visada to norisi, todėl kai galiu vėl pati viską daryti, tai pajaučiau kaip tikrą laimę“, – kalbėjo Gabija.
Ji priduria, kad tik netekus galimybių patirti tai, ką darai kasdien, permąstai viską iš naujo. Šiandien Gabijos tikslas kuo greičiau atsigauti, toliau tęsti reabilitaciją, kasdien judėti ir eiti į priekį.
„Žmonės manęs klausia, o kas bus, jeigu reikės judėti vežimėliu? Aš atsakau, kad tai nereiškia, kad gyvenimas sustoja. Gyvenimas man yra labai didelė dovana ir aš noriu toliau džiaugtis, patirti laimę mažuose dalykuose“, – sako mergina.
Kalbėdama apie motociklus, ji sako, kad sunku pasakyti, ar ateityje norės toliau važinėti. Gabija mano, kad dar labai anksti apie tai galvoti, nes kol kas jaučia potrauminį sindromą ir pasveikusi pajaus, ar nori dar važinėti, o gal jaus baimę.
„Nors aš įvykio ir neprisimenu, bet aš bijau kristi ir ta baimė labai didelė. Net pamačius, kad kažkas kitas krenta, mane suima labai didelis išgąstis. Bet tai yra normalu. Manau, kad ateitis dar parodys, ar dar sėsiu ant motociklo, ar ne. Bet širdy motociklai tikrai lieka“, – šypsojosi Gabija.
