Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 31d. 19:01

Kūdikio netektis paskatino Sandrą su vyru įveikti geležinį iššūkį – per parą motociklais nuvažiuoti 1000 mylių

Andrius ir Sandra Čereškevičiai
Asmeninio archyvo ir L.Balandžio nuotr. / Andrius ir Sandra Čereškevičiai

Šis iššūkis tarp motociklininkų dar žinomas „Iron Butt“ pavadinimu. Geležinės stiprybės prireikė ir vilnietės Sandros Čereškevičienės šeimai – prieš kelis mėnesius ji su vyru prarado įsčiose nešiotą pirmagimį. „Išsitatuiravau karūną – sūnaus Vytauto, kurio taip ir nesulaukėme, atminimui. Jis visada išliks su mumis“, – sako moteris.

Pora leisis į žygį motociklais rugpjūčio 2–3 dienomis – iš Kupiškio judės link Lenkijos, vėliau sieks Latviją ir grįš atgalios. Iš viso bus įveikti 1626 km, planuojama 12 sustojimų su 15 min. pertraukomis; 1 val. laiko rezervo palikta nenumatytiems atvejams.

Žygio laikotarpiu pora kviečia visus aukoti Krizinio nėštumo centrui (KNC) bei palaikyti krizę išgyvenančias šeimas, skambindami trumpuoju numeriu 1406 (auka – 2 Eur) arba pavedimu: LT 90 5016 2000 1400 0844, viešoji įstaiga Krizinio nėštumo centras. Parama bus skirta KNC nemokamoms individualioms psichologo konsultacijoms bei grupinės terapijos užsiėmimams. Motociklininkų kelionę bus galima stebėti internetu www.loctracker.lt.

„Šia iniciatyva norime skleisti žinią, kad šeimos, išgyvenančios savo vaikų netektis, taip pat susiduria su geležiniu iššūkiu. Palaikykime tokias šeimas“, – sako Sandra.

– Sandra, prieš kelis mėnesius netekote vaikelio – buvo penktas nėštumo mėnuo. Kaip dabar jaučiatės?

– Galiu pasakyti, kad yra atjaučiančių ir supratingų žmonių. Dažniausiai pakalbina, padrąsina tie žmonės, kurie patys prieš daugelį metų išgyveno tokią situaciją. O tiems, kurių žaizdos dar kraujuoja, kuriems vaiko netektis dar yra šviežia, regis, kažkaip per skaudu prieiti pasikalbėti. Todėl manau, kad reikia poroms parodyti būdą – bendrauti, kalbėtis, išdrįsti pažvelgti kitam į akis ir pajausti, kad esi išklausytas, suprastas, paguostas.

– Kaip priėjote prie šios minties – išsirengti į motožygį?

– Galbūt kaip tik dėl minčių – jos vis dūzgia, niekaip negaliu pamiršti praradimo. Nešiotą vaiką prisimenu kasdien. Jį primena, regis, pašaliniui neesminiai, bet man svarbūs dalykai: kažkoks pastatas, įvykis, skaičius. Nuo to nepabėgsi.

O pati idėja – paskatinti tėvus, kurie neteko kūdikių po persileidimų, kalbėtis, juos suburti, pagaliau ir kitiems pasakyti, kad tai vyksta mūsų gyvenime, – subrendo praėjus gal trims keturiems mėnesiams po persileidimo.

– Sandra, kas visgi nutiko jūsų vaikeliui?

– Infekcija. Pirmas nėštumas, buvo penktas mėnuo, pasirodė kažkoks skystis, ir aš nuvažiavau į ligoninę. Gydytojai pasakė, kad nubėgo vandenys, tačiau vis tiek nepraradau vilties, kad viskas susitvarkys. Ankstukai gimsta 22 savaičių, o mano nėštumas buvo 20-ies. Deja, vaikelio, nepavyko išgelbėti.

Sunku grįžti į namus, kur jau buvo įrengtas vaiko kambarys, kur visko artimųjų ir draugų pridovanota, pripirkta. Ir net vardas buvo išrinktas – Vytautas.

Teko susitaikyti, kad ne visoms svajonėms lemta išsipildyti iš pirmo karto. O juk su vyru ilgai neturėjome vaikų, vis bandėme susilaukti, kol pagaliau pastojau.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Sandra Čereškevičienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Sandra Čereškevičienė

– Jausmai inertiški ir staiga viskas nutrūksta. Skausmas? Tuštuma? Kaltės ieškojimas?

– Viskas drauge, bet pirmiausia turi suvokti ir susitaikyti, kad taip nutinka. Aišku, kad perkračiau, ar tikrai visą nėštumą tinkamai elgiausi, bet pasakykit man, kuri mama nedaro visko geriausiai, kad vaikas gimtų sveikas? Ji tikrai specialiai nedarys nieko, kas galėtų pakenti kūdikiui.

Taigi kai suvokiau, kad yra neišvengiamų dalykų, kad mums tiesiog taip nutiko, tapo lengviau. Praėjus kelioms dienoms po persileidimo ant sprando išsitatuiravau karūną – sūnaus Vytauto, kurio taip ir nesulaukėme, atminimui. Jis visada išliks su mumis. Iki pat gyvenimo galo.

Asmeninio archyvo nuotr. /S.Čereškevičienės tatuiruotė sūnaus Vytauto atminimui
Asmeninio archyvo nuotr. /S.Čereškevičienės tatuiruotė sūnaus Vytauto atminimui

– Tokie įprasminimo žingsniai turbūt šiek tiek padeda susitaikyti su netektimi, mažina skausmą?

– Nežinau, kaip kitoms poroms, bet mano kelias yra toks. Aš ir dabar dar nesu visiškai susitaikiusi, tai procesas – tiek tatuiruotė, tiek žygis motociklais. Tiesiog tikiu, kad su laiku skausmas apmalš, taps prisiminimu.

– Raginate aukoti Krizinio nėštumo centrui. Ten lankotės?

– Taip. Pajutau, kokie svarbūs ir naudingi yra pokalbiai. Čia susikūrusios savitarpio pagalbos grupės, kalbamės su psichologais, su kitomis šeimomis, kurios išgyvena tokius pat jausmus. Ten pajutau artumą, kad nesu viena.

– Žygį rengiate ne viena – drauge su vyru Andriumi. Teko įkalbėti ar pats pasisiūlė?

– Aš apskritai mėgstu iššūkius, jų prisigalvoju, tad šis žygis motociklais, kurį organizuoja motociklininkų klubas „Iron X“, – vienas iš jų, tačiau nusprendėme su vyru jį suasmeninti ir įprasminti – paskirti kitiems žmonėms, juos įkvėpti ir palaikyti.

Asmeninio archyvo nuotr./Sandra ir Andrius Čereškevičiai
Asmeninio archyvo nuotr./Sandra ir Andrius Čereškevičiai

Andriaus įkalbinti nereikėjo. Pasidalinau iniciatyvos idėja, o jis sako: gerai, važiuojam. Norime padėti Krizinio nėštumo centrui, kurio veiklą galiu minėti tik geru žodžiu.

Apie jį nieko nežinojau, bet patarė kreiptis mano ginekologė. Grupinės terapijos užsiėmimai išties veiksmingi ir labai reikalingi tėvams, išgyvenantiems kūdikio netektį. Čia dirba profesionalai, čia žmonės išsikalba, ir jiems palengvėja, ateitis atrodo skaidresnė. Kalbu iš savo patirties.

– Visi dažniausiai kalba apie moterį, kuri nešioja kūdikį, prie jo prisiriša dar jam esant įsčiose. Tačiau skausminga būna ir vyrui, kurio jausmai dažnai nuvertinami. Jūs abu kalbėjotės?

– Visada suvokiau, kad vaiką pradėjome abu, tad ir netekome lygiai taip pat abu. Jam gal buvo dar sunkiau, nes turėjo tiek su savo išgyvenimais tvarkytis, tiek stengtis būti ramsčiu ir paguoda man, matydamas, kokia esu palūžusi, silpna, kartais – net neadekvati. Gal tą bendrą atmosferą namuose jam buvo sunkiau sugerti nei suvaldyti savo jausmus. Juolab kad likus dviem dienoms iki persileidimo vyro darbe įvyko permainų...

– Kai vaikai netenka tėvų, jie vadinami našlaičiais, o kai tėvai praranda vaikus – nesvarbu, ar persileidimas, ar jau paaugintus, nėra vieno žodžio tokiems tėvams pavadinti. Tuščia taip, kad net žodžiais sunku įvardyt?

– Ir mes neradome tokio žodžio. Kai kūrėme renginio pavadinimą feisbuke, tai taip ir pavadinome iššūkį – netapusiems tėvais.

Ta tuštuma atsivėrė ir tada, kai žinią, jog netekome kūdikio, pranešėme savo tėvams – nors jau praėjo daugiau kaip keturi mėnesiai, mes daugiau apie tai ir nesikalbėjome. Manau, kad jie irgi išgyvena, tik savaip, ir tylą pasirinko kaip būdą mūsų neskaudinti, nebekelti emocijų. Aš taip manau.

Bet mes pasisakome už kalbėjimąsi. Vienas kolega gali daug ką pakeisti. Vienas draugas gali daug ką pakeisti. Vienas kaimynas gali daug ką pakeisti. Tiesiog reikia pasiūlyti pagalbą ir kalbėti.

– Kiek žinau, važiuosite atskirais motociklais?

– Taip, pernai išsilaikiau teises. Vyras labai padėjo patarimais – yra važiavimo motociklu instruktorius. Andrius yra išties puikus specialistas.

– O jūs dirbate muzikos mokytoja Karalienės Mortos mokykloje bei choro mokytoja Kaišiadorių meno mokykloje.

– Taip. Dar ir dabar prisimenu vaikų veidus, prilipusius prie lango, kai įvažiavau į kiemą. Visiems buvo įvykis.

Asmeninio archyvo nuotr. /Andrius ir Sandra Čereškevičiai
Asmeninio archyvo nuotr. /Andrius ir Sandra Čereškevičiai

– Žinoma, kai grįžote į mokyklą po persileidimo, teko kažkaip savo nulinukams pasakyti, kas nutiko.

– Teko... Vaikai yra atviri, jie klausia, jiems rūpi. Jie neužsidaro tylos siena, jie nuoširdūs, negalvoja, ar įskaudins, ar bus taktiški, tiesiog rodo rūpestį taip, kaip moka: „Ar tikrai tavo vaikelis iškeliavo į dangų?“, „Kada ateis kitas?“, „Gal jau dabar jis yra tam pilve?“

Buvo skausmingų išgyvenimų. Esu dėkinga mokyklos vadovams, kurie sužinoję apie nelaimę, pasivadino mane, pareiškė užuojautą ir pasiūlė: „Gal jūs norėtumėte, jog mes pasidalintume žinia su visais ir paaiškintume mokyklos bendruomenei, kas nutiko? Nereikėtų eiti ir kiekvienam sakyti, aiškinti, vėl priversti širdį kraujuoti.“

– Tai skausminga, bet toks gyvenimas, tiesa?

– Taip, to nesurašysi į vadovėlius – kaip reikėtų elgtis, ką sakyti. Ir aš kalbėjau... Tai išties buvo didelis palengvėjimas. Verkiau aš, verkė vaikai. Juk jie irgi buvo viso to laukimo dalis – atbėgdavo, apsikabindavo, klausydavosi, pridėję ausį prie mano pilvo. Tad su jais, galima sakyti, išgyvenau ir laukimą, ir netektį. Viską drauge.

Todėl visa savo esybe suvokiu, kad kalbėjimas yra būdas gydyti sielą ir kūną. Noriu, kad tą kalbėjimosi, supratimo, pagalbos, bendrumo dovaną patirtų kuo daugiau kenčiančių šeimų. Todėl kviečiu padėti tiems, kuriems nepavyko tapti tėvais.


Rugpjūčio 2–3 dienomis vyks motociklininkų iššūkis „1000 palaikymo mylių netapusiems tėvais“ – visi norintieji gali aukoti Krizinio nėštumo centrui (KNC) bei palaikyti krizę išgyvenančias šeimas, skambindami trumpuoju numeriu 1406 (auka – 2 Eur) arba pavedimu: LT 90 5016 2000 1400 0844, viešoji įstaiga Krizinio nėštumo centras. Parama bus skirta KNC nemokamoms individualioms psichologo konsultacijoms bei grupinės terapijos užsiėmimams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką