Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 11d. 10:36

Keistą hobį turintis vyras dažnai sulaukia sutrikusių žvilgsnių

Benas Šimkus
Asmeninio arch. nuotr. / Benas Šimkus

Kailis, šarvai ir aštrus kardas. Šis vyras atrodo taip įspūdingai ir tikroviškai, kad jį sutikusios vyresnės moterys žegnojasi, o patys kiečiausi „ereliai“ nulydi pagarbiu žvilgsniu. Tai Benas Šimkus, visą savo laisvalaikį skiriantis kuršių vikingų istorijos atkūrimui ir tyrinėjimui.

„Rekonstrukcija yra tiek apraizgiusi mūsų kasdienybę, kad atskirti, kas yra „realus gyvenimas“, jau šiek tiek tampa per sudėtinga – kasdien naudojame ką nors iš rekonstrukcinių įrankių, kažką skaitome ta tema, gaminame arba taisome, treniruojamės. Sulig darbo laiko pabaiga prasideda kitas laikas – susimaišęs su rekonstrukcija ir istorija“, – sako Benas Šimkus.

– Gal galite papasakoti daugiau apie save? Ką gyvenime veikiate?

– Nuo 2006 m. dirbu Lietuvos kariuomenėje, Dragūnų batalione. Iki tol studijavau universitete, kur sutikau savo geriausią draugę, o dabar jau ir žmoną Irmą. Susituokus netruko šeima pagausėti, dabar turime tris dukras – Symantę, Gailę ir Daugvilę. Laisvalaikį skiriu istorijai, gamtai, sportui, karybai, literatūrai.

Kiekviena diena labai aktyvi ir pilna visokių įvykių, kurie susiję su mano pomėgiais, tad rutinai nelieka laiko, nes galva visad pramušta visokių planų planelių apie tai, kas bus arba turėtų būti. Visus šiuos pomėgius puikiai apjungia istorinės rekonstrukcijos veikla, kuriai ir skiriu praktiškai visą savo laisvą laiką.

Asmeninio arch. nuotr./Benas Šimkus
Asmeninio arch. nuotr./Benas Šimkus

– Kada ir kaip atsirado vikingai Jūsų gyvenime?

– Su žmona abu buvome mūsų istorijos, mitologijos ir senųjų tradicijų gerbėjai. Gimus pirmajai dukrytei Symantei, labai norėjom tą įvykį įprasminti ir ieškojom, kas galėtų pagelbėti surengiant vaiko vardynas. Žmona pažinojo vieno Vilniaus istorinės rekonstrukcijos klubo narius, kurių lyderis labai domėjosi panašiais dalykais ir jau ne vienerius metus švęsdavo įvairias kalendorines bei panašias šeimynines šventes, tad kreipėmės į jį pagalbos. Taip susipažinus su rekonstruktoriais, pasidomėjus jų veikla detaliau, gyvosios istorijos liga užsikrėčiau ir aš. Pradėjau rekonstruoti kuršių genties XI amžiaus palaidojimą iš Laivių kapinyno.

– Kodėl jus sužavėjo būtent kuršiai?

– Todėl, kad aš pats esu iš pajūrio, iš kuršių krašto. Mano didelė dalis protėvių iš dabar vadinamos šiaurės vakarų Žemaitijos, kuri vikinginiame periode buvo Kuršas. Galiausiai tai praktiškai turtingiausia to meto gentis, žavinti savo materialinės kultūros palikimu, įdomi ir tuo, jog kuršiai užsiiminėjo tikruoju vikingavimu – jūriniais plėšiamaisiais, prekybiniais žygiais. Visa tai pakankamai intrigavo ir motyvavo pasirenkant rekonstrukcijos geografiją ir periodą.

– Koks buvo tas kuršių vikingas?

– Pagal ano meto aprašymus kuršiai apibūdinami ir kaip „žiauriausia gentis“, ir kaip gentis, kurios narių namuose pilna burtininkų, o, pvz. sagoje „Apie Sorlį Stipruolį“ randame pavadinimą „narsieji kariai iš Kurlando“. Aišku, kiekvienu atveju dar reikia kreipti dėmesį į kontekstą, kuriame jie minimi, bei į užrašymo tikslus – toli gražu ne kiekvienas to meto metraštininkas siekė būti objektyvus.

Asmeninio arch. nuotr./Benas Šimkus
Asmeninio arch. nuotr./Benas Šimkus

Šiaip apie kuršius yra nemažai paminėjimų rašytiniuose šaltiniuose. Dauguma jų – tai skandinavų sagos, kuriose aprašomi santykiai su kuršiais. Iš bendro informacijos srauto bei archeologinio palikimo galima būtų daryti išvadą, kad kuršių vikingai – tai karingi, verslūs avantiūristai, kurie, siekdami savo tikslų, sugebėdavo nusitrenkti į tolimiausius Baltijos kampelius. Galiausiai gausybė šventviečių bei turtingos įkapės palaidojimuose rodo, kad mitologija ir nekrokultas užėmė svarbią vietą to meto kuršių vikingo mąstysenoje.

– Ar šiuolaikiniuose lietuvių vyruose yra nors kiek to kuršių vikingo?

– Manau, kad taip. Genai, kažkoks tautos ir genties charakteris išlieka. Mūsų žmonės tik atgavus nepriklausomybę ir gavus saviraiškos laisvę nepagarsėjo kaip sėslūs žemdirbiai, nors tokiais ilgą laiką buvome apibūdinami sovietinių istorikų ir buvo formuojamas lietuvio – taikaus žemdirbio stereotipas. Vietoje to jie pajudėjo į svečias šalis, netruko išdygti dideli automobilių ir kitokie turgūs, atsirado įvairaus plauko verslininkų ir panašiai besiverčiančių žmonių, kurie dėl geresnio uždarbio nesibodi kelias savaites ar mėnesius praleisti ne namie ( pvz., tolimųjų reisų vairuotojai). Žodžiu, drąsių ir verslių avantiūristų netrūksta ir šiandien.

– Kas yra vyriškumas Jūsų akimis?

– Pirmiausia tai atsakomybė. Atsakomybė už savo šeimą, šalį, už ištartą žodį. Visada reikia būti pasiruošus atsakyti už šiuos dalykus ir juos ginti. O siaurąja prasme, visiškai subjektyvia mano nuomone, vyras turi tobulinti save fiziškai ir būti fiziškai pajėgus. Nuolat gilinti įvairias žinias – skaityti ir domėtis, tobulėti dvasiškai ir žinių lygmenyje. Atlikti pareigą savo šaliai – tarnauti kariuomenėje, neslėpti mokesčių, baigti mokslus, būti socialiai aktyviu. Gerbti vyresnius ir silpnesnius. Būti lojaliu savo šaliai, šeimai, tikėjimui. Bet čia tik mano kanonai, kuriuos aš sau taikau, suprantu, kad kiekvieno situacijos ar vertinimai yra skirtingi, todėl savo nuomonės nebruku niekam.

Asmeninio arch. nuotr./Benas Šimkus
Asmeninio arch. nuotr./Benas Šimkus

– Ką jums suteikia šis hobis?

– Pirmiausia tai dvasinę ramybę. Gaivindamas protėvių atminimą, gyvendamas kalendorinių švenčių ritmu, puoselėdamas tradicijas, jaučiuosi darantis kažką prasmingo. Kažką, kas leidžia gyventi taip, kaip man atrodo teisinga ir nesijaudinti dėl to, jog kažkada visa tai baigsis. Mano gyvenimo būdas man leidžia labiau suvokti, kad kaip sukasi švenčių ratas, taip sukasi ir gyvybės ir mirties ratas, todėl pabaigos nereikia bijoti, nes baimėje prasmės nėra.

– Kaip į Jūsų neįprastą hobį reaguoja aplinkiniai?

– Įvairiai. Vieniems tai vaikų žaidimai, kitiems tai sveikintina veikla. Pastebėjau, kad šios veiklos prasmę ir naudą labiau suvokia išsilavinę, inteligentiškesni žmonės, patys turintys kokių nors įdomių pomėgių.

– Ar vaikystėje taip pat turėjote originalių pomėgių?

– Vaikystėje labai žavėjausi a.a. prof. R. Kazlausko laidomis „ Langas į gamtą“, bežiūrėdamas laidas apie namuose auginamus gyvūnėlius netrukau jų „prikolekcionuoti“ tiek, kad pas mus, kaip ir pas minėtą profesorių, eidavo mokinių ekskursijos, mat vienu metu namie gyveno pitonas, iguana, kelių rūšių gekonai, vėžliai, buvo didelis akvariumas, gausybė įvairių graužikų, egzotiškų vabzdžių, papūgos, įdomių augalų kolekcijos ir dar daug ko. Vėliau, studijuojant magistrantūroje, kažkurį laiką vaikystėje įgytos žinios pravertė – dirbau akvariumistu. Mama labai bijodavo visokių gyvačių, bet su iguana puikiai sutardavo.

Asmeninio arch. nuotr./Benas Šimkus
Asmeninio arch. nuotr./Benas Šimkus

– Kokiuose renginiuose dalyvaujate, kur supažindinate žmones su kuršių istorija?

– Daugiausia dalyvaujame žygiuose ir uždarose klubo sueigose, kur arba žygiuodami lankome mūsų protėvių gyventas vietas, piliakalnius, tuo pačiu išbandydami senovinę mantą ant savo pečių. Arba švenčiame kalendorines šventes – Lygiadienius, Kalėdas ir pan. O viešuose renginiuose dalyvaujame ir patys juos organizuojame. Mus galima sutikti beveik visuose Lietuvoje vykstančiuose gyvosios istorijos festivaliuose, jei festivalio periodas atitinka mūsų rekonstruojamą X-XII amžių.

Šią vasarą dalyvavome festivaliuose Varniuose(Kilkim Žaibu), Apuolėje, Zarasuose (Mėnuo Juodaragis), prisidėjome prie Kartenos festivalio organizavimo, organizavome trečius metus iš eilės Klaipėdos miesto gimtadienio šventę, organizuojame ir mažesnio pobūdžio istorinius ar senųjų tradicijų renginius. Dalyvaujame ir mažuose renginiuose, kuriuose yra norinčių mus išvysti, organizuojame ir pravedame gyvosios istorijos pamokas mokyklose. Dalyvaujame ir festivaliuose užsienyje.

– Ar teko realiame gyvenime pritaikyti išmoktus triukus?

– Rekonstrukciniuose žygiuose išbandytus pastogių statymo, ugnies įkūrimo ar prakuros pasiruošimo būdus naudoju ir darbe, pratybų metu bei mokydamas jaunus karius. Taip pat visos tos žinios praverčia ir šiaip su šeima stovyklaujant gamtoje ar kaime. Užsiimdamas rekonstrukcija išmokau pasidaryti midaus ir naminio alaus, todėl retkarčiais šventėms pasidarau naminių gėrimų. Žmona dažnai ir be progos pagamina kokių nors autentiškų senovinių patiekalų, kurių receptūras atradome besiruošdami kokioms nors rekonstruktorių sueigoms.

Asmeninio arch. nuotr./Benas Šimkus
Asmeninio arch. nuotr./Benas Šimkus

– Gal teko dėl savo pomėgių patirti nuotykių? Juk su savo kuršio kostiumu šiuolaikinėje aplinkoje atrodote labai įspūdingai.

– Kartą darėme su klubu poros dienų žygį po Kaltinėnų apylinkes ir apsukome keliasdešimties kilometrų ratą per pora dienų. Tai antrąją žygio dieną privažiavo prie mūsų išgėrusių jaunuolių pilna mašina ir pro langą šūktelėjo, kad matė „tuos, kurių mes ieškom, taip pat šarvuotus, ginkluotus ir panašiai atrodančius“ ir kad gali parodyti, kur anie nuėjo... Pagalbos atsisakėme, nes puikiai supratome, kad jie mus ir matė vakar, tiesiog, matyt, per daug išgėrusiems sunku suvokt, kad kažkas tokiais atstumais žiemą per šlapdribą tamposi – vieną dieną ten, kitą čia.

Dar neseniai prajuokino draugai iš klubo. Darė tiriamąją ekspediciją prie Negarbos piliakalnio. Ten jiems sutikta moteris pasakojo, kad jai pasivaideno sykį ten ant piliakalnio pasirodę du šarvuoti kariai, lydimi dviejų vilkų. Prisiminėme, kad ten vėlgi per žygį buvau aš su kolega iš klubo. Vedžiausi savo čekoslovakų vilkšunius, kurie tikrai labai panašūs į vilkus. Smagu, kai žygiai turi tokį linksmą grįžtamąjį ryšį.

O kartą per labai ilgą žygį nuo Palangos, Darbėnuose sustojus atokvėpio priėjo moteris ir davusi 10 litų sako: „Nu, jūs vyrai šaunuoliai, kad čia atvažiavot. Kada dainuosit?“ Kadangi buvom nusimetę šarvuotę, ji, matyt, dėl mūsų baltų drobinių marškinių mus palaikė kokia keliaujančia liaudies kapela.

O sykį per žygį einant pro Įpilties kaimą iššoko į gatvę pasipiktinęs vyras ir ėmė šaukt, kad va, vaikšto visokie čia dykaduoniai, svieto lygintojai, vietoj to, kad jam padėtų malkas kapot, nes pas jį brolis invalidas... Jei talkos reikia, tai suprantu, kad reikia paprašyti, o čia pyksta, lyg mes kažkokios prievolės neatliekam. Per žygius tikrai tenka nuolat kažką įdomaus patirti ir pamatyti, koks gražus ir įvairus mūsų kraštas bei kokie įdomūs žmonės jame gyvena.

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką