Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 16d. 19:00

Laurynas ir Darija Marija meilę atrado Lietuvos kariuomenėje: tarnybą lygina su kelione autostopu po Europą

Laurynas Daukša ir Darija Marija Ardavičiūtė
Lietuvos kariuomenėje susipažinę Laurynas Daukša ir Darija Marija Ardavičiūtė

Kaunietis Laurynas Daukša (22 m.) mėgavosi veržliu, jaunatvišku gyvenimu laikinojoje sostinėje, kai tuo tarpu Darija Marija Ardavičiūtė (21 m.) tokiomis pačiomis pilnomis rieškučiomis ką galėdama sėmė iš kiekvienos savo dienos gimtajame Kėdainių rajone. Vienas kito Laurynas ir Darija Marija akyse regėję nebuvo ir nė nenutuokė, kokia didelė laimė trypčioja šitaip netoli – vos už pusšimčio kilometrų.

Galbūt ir toliau po pasaulį klaidžiotų minioje ieškančiomis, bet taip vienas kito ir neatrandančiomis akimis, tačiau likimas jaunuoliams prieš trejus metus jau buvo paruošęs kitokį scenarijų. Scenarijų, kurio kulminacijoje jųdviejų žvilgsniai tūkstantinėje tamsiai žalių berečių minioje galiausiai susitinka.

Jausmai įsiplieskė Kęstučio batalione

Pagal Lietuvoje jau įprasta tampančią vakarietišką tradiciją, baigęs gimnaziją Laurynas nėrė į „laisvus metus“. Pajutęs poreikį imtis prasmingos veiklos, pasiryžo savanoriškai atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje.

Susizgribo kaunietis vaikinas vėlokai, tad batalionuose arčiau namų nė vienos laisvos vietos nebebuvo. Beliko užsirašyti į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotąjį pėstininkų batalioną Tauragėje.

Ten pat pakliuvo ir Darija Marija. Nuo mažens silpnybę profesijoms, kurių atstovai vilki uniformomis, jautusi ir iššūkių nesikračiusi mergina netrukus po išleistuvių apsisprendė išbandyti save karės amplua.

Nesuprato dar tuomet, kodėl jos širdis, lyg kaži ką nujausdama, šitaip veržiasi Baltijos jūros pakrantės link. Kadangi Dragūnų batalionas uostamiestyje irgi buvo užpildytas, tarnauti Lietuvos Respublikai mergina prisiekė Tauragėje, kur vykti ją paskatino ir keli į tą patį batalioną išsiruošę klasės draugai.

Asmeninio albumo nuotr./Laurynas Daukša ir Darija Marija Ardavičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Laurynas Daukša ir Darija Marija Ardavičiūtė

Pamilo ir už vaikinus ryžtingesnę, ir palūžusią

Išmokė Lietuvos kariuomenė jaunuolius disciplinos, o kartais – netgi peržengti savo galimybių ribas.

Kol jiedu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajame pėstininkų batalione Tauragėje gynėsi nuo tariamų priešų atakų, pakirto jaunuosius karius Amūro strėlė.

Sunkiau kariuomenėje. Joje turi įtilpti į laiko rėmus, daryti tai, ką esi liepiamas, keltis tada, kada tau pasako. O kelionėje tu – pats sau generolas.

„Susipažinome taip, kaip šiais laikais susipažinti jaunimui nemadinga. Ne kokioje nors pažinčių programėlėje, naktiniame klube ar kokteilių vakarėlyje, o kariuomenėje. Ten, kur vietoje saldaus „Labas, kuo tu vardu, mažute?“ išgirsi nebent griežtą „Kuopa, kelt!“, – juokiasi iš Kėdainių rajono kilusi D.M.Ardavičiūtė.

– Atvykus į kariuomenę, visos komforto zonos būna paliktos jau namuose. Kariai lieka be kaukių ir labai greitai ribinėse situacijose pasirodo tokie, kokie yra iš tikrųjų. Vienas į kitą su Laurynu jau pirmosiomis savaitėmis žvelgėme baimės, nuovargio kupinomis akimis.“

„Iš tiesų, mačiau Dariją ir už kai kuriuos vaikinus ryžtingesnę, ir ašarą braukiančią. Sušalusią, pasišiaušusią, nesidažiusią. Tokią tikrą ją ir pamilau“, – kėdainietę širdies draugę glausdamas šalia savęs ir meiliai žvelgdamas jai į akis, prisimena L.Daukša.

Pakeltais nykščiais – į Veneciją ir Bulgariją

Begaliniu ryžtu ir atkaklumu užtarnautos jaunuolių beretės garbingai kybo matomiausioje jų namų vietoje Kaune, tačiau nei Laurynas, nei Darija Marija ateities su Lietuvos kariuomene kol kas nesieja.

„Devynis mėnesius trukusi tarnyba buvo didelė gyvenimo mokykla ir neabejotinai liks svarbia jo dalimi“, – duetu patikina šiandien kauniečių plaukais ir barzdomis besirūpinantis vyrų kirpėjas Laurynas ir vienoje Kauno kavinėje taivanietiškas arbatas ruošianti Darija Marija.

Ir nors nė vienas iš jaunuolių Lietuvos kariuomenėje neliko, prieš dvejus metus joje užsimezgusi romantiška draugystė porelę ir toliau veda bendrų gyvenimo nuotykių keliais. Jeigu tiksliau – šalikelėmis, kadangi atostogas 15min GYVENIMO pašnekovai leidžia kelionėse pakeleivingais automobiliais.

Praėjusių metų rudenį, netrukus po karių išleidimo į atsargą ceremonijos, Laurynas ir Darija Marija autostopu sukorė 2 tūkst. kilometrų iki šiaurės rytų Italijos ir pirmąkart pliūkštelėjo į Adrijos jūrą.

„Autostopu keliavome į Veneciją. Buvo sudėtinga, bet grįžę namo tikrai nesidievagojome: „Autostopu – daugiau niekada!“ Priešingai – labai norėjome šį nuotykį pakartoti“, – pasakoja įsimylėjėliai, tik ką sugrįžę iš antrosios kelionės po Europą autostopu.

Šįkart jiedu per dvylika dienų nutranzavo iki Juodosios jūros pakrantėje esančio Varnos miesto. Pravažiavo penkias šalis, vėl susuko kone 2 tūkst. kilometrų, kelkraščiuose iškeltais nykščiais sulaukė 23 draugiškų vairuotojų pagalbos, o šią poros „ekspediciją“ vainikavo dešimties dienų poilsis įspūdingame Bulgarijos kurorte.

Asmeninio albumo nuotr./Praėjusiais metais autostopu pasiekę Veneciją, šįmet Laurynas ir Darija Marija tranzavo į Bulgariją
Asmeninio albumo nuotr./Praėjusiais metais autostopu pasiekę Veneciją, šįmet Laurynas ir Darija Marija tranzavo į Bulgariją

„Kareiviškose“ kuprinėse – nuo kojinių iki palapinės

Ką susikrausi – tą ant pečių pats ir vilksi. Lietuvos kariuomenė porą išmokė sutalpinti kuprinėn 15 kilogramų būtiniausių išgyvenimui bet kokiomis aplinkos sąlygomis daiktų.

Juk vaikščiojančius senamiesčiais, lūkuriuojančius šalikelėse ar besikuriančius pamiškėje bet kuriuo metu gali užklupti turkiška kaitra, lietuviška liūtis ir net islandiškas, kiaurai siūles košiantis vėjas.

Mus pavežėti sustojusi moteris, prabėgus trims minutėms, jau siūlė nakvynę savo namuose.

„Vežamės palapinę, dvivietį čiužinuką ir du miegmaišius. Nuo kariuomenės laikų likusias spiritines tabletes laužui įkurti, didesnį puodelį, kelis litrus vandens, įsidedame užkandžių, vaistų, gelbėjančių nuo apsinuodijimo ar stipresnių skausmų.

Savoje kuprinėje kiekvienas turime atsarginių batų porą, šiltą megztinį, marškinėlius ilgomis ir trumpomis rankovėmis, kelias plonų ir storesnių kojinių poras. Apatinius, maudymosi drabužius, treningines kelnes, higienos reikmenis“, – turinį iš pečius 2 tūkst. kilometrų slėgusios kuprinės lauk verčia L.Daukša.

„Aišku, vežėmės mobiliuosius telefonus, nešiojamus jų įkroviklius bei popierinį Europos žemėlapį. Kompiuterį ar fotoaparatą pasiimti man netgi būtų baugu. Ne dėl to, kad kas nors pavogs – tiesiog esu nerangi ir bijočiau sulaužyti.

Atradome dar vieną stebuklingą kelionių palydovą – kietą šampūną: funkcionalus ir mažai vietos užima. Visuomet turime pasiruošę neperšlampamas striukes, gaubtuvus kuprinėms, bet, laimei, nei pernai, nei dabar į liūtis beveik nepakliuvome, – paskutinius daiktus iš kuprinės mintimis traukia D.M.Ardavičiūtė. – Tik kartą vėjas buvo toks stiprus, kad manėme, jog mūsų palapinę nuneš. Dar papuolėm į tokią vietą, kurioje kuoliukai vos žemėn smigo. Palapinės viduje kuprinėmis suformavom sienelę, išorę sutvirtinom laukuose rastais akmenimis ir atlaikėme tą naktį. Nėra padėties be išeities.“

Asmeninio albumo nuotr./Kelionės į Juodosios jūros kurortą Bulgarijoje akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės į Juodosios jūros kurortą Bulgarijoje akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės į Juodosios jūros kurortą Bulgarijoje akimirka
Asmeninio albumo nuotr./Kelionės į Juodosios jūros kurortą Bulgarijoje akimirka

Patalus pureno svetimi, pirmąkart sutikti žmonės

Tiesa, porelei palapinę statyti ir ją akmenimis ramstyti teko tik keletą kartų, kadangi po nuosavu stogu juos nuolat kvietė visiškai nepažįstami žmonės.

„Mus pavežėti sustojusi moteris, prabėgus trims minutėms, jau siūlė nakvynę savo namuose. Taip pat vyrukas, sutiktas ir užkalbintas autobuse, vaikinukas iš socialinio tinklalapio feisbuko grupės „Hitchhiking Europe“, Varnoje – draugiška porelė per „Couchsurfing“ platformą. Su šia pora net planuojame susitikimą Lietuvoje.

Apskritai, antrus metus iš eilės mūsų nepaliauja stebinti nepažįstamų žmonių gerumas. Prieš išbandydami kelionę autostopu, net nesitikėjome, kad pasaulyje geraširdžių yra tiek daug. Ne vien paveža, bet ir patogioje mums kelionę tęsti vietoje sustoja, dar ir kitą vairuotoją, važiuojantį ta kryptimi, sustabdo, pas jį mus saugiai persodina. Galiausiai – savuose namuose apnakvydina. Klausėme, kodėl jie tai daro. Atsakymas paprastas: seniau yra tranzavę ir stovėję lygiai toje pačioje vietoje kaip mudu“, – kelionėje į Bulgariją sutiktais žmonėmis neatsižavi Laurynas ir Darija Marija.

Nejauki situacija Europos kelkraštyje neišgąsdino

O ar saugu iškeltais nykščiais pavežėjų lūkuriuoti Europos šalių keliuose ir šalikelėse?

„Nei saugu, nei nesaugu. Manau, kad gali būti nesaugu ir porai, ir didesnei kompanijai. Viena vertus, mudu su Laurynu tikime, jog viskas priklauso nuo požiūrio: jeigu bijotume, galbūt į tokią kelionę net nesileistume. Kita vertus, visad išlaikome šaltą protą ir elgiamės saugiai. Mūsų poroje Laurynas yra tas ekstremalas, kuris mėgsta save testuoti stresinėse situacijose. Aš irgi ne iš bailiųjų, bet ir ne pati drąsiausia. Tarkime, palapinėje miesto parke, apsupta benamių, nenorėčiau miegoti, bet su Laurynu nebaisu“, – šypteli D.M.Ardavičiūtė.

Mačiau Dariją ir už kai kuriuos vaikinus ryžtingesnę, ir ašarą braukiančią. Sušalusią, pasišiaušusią, nesidažiusią. Tokią tikrą ją ir pamilau.

Tiesa, kelionėje pora patyrė ir vieną nemalonią situaciją. Bulgarijoje Dariją Mariją į savo automobilį sėsti kvietė penki jauni romų tautybės vaikinai, kol Laurynas nuošaliau stovėdamas analizavo žemėlapį.

„Jie nuvažiavo ir daugiau nebesusitikome, tačiau nežinia, kas galėjo nutikti, jei tuo metu Darija būtų buvusi viena, – nė pagalvoti apie galimą minėtos situacijos tęsinį nenori L.Daukša. – Aišku viena – kelionės autostopu metu negalima prarasti budrumo.“

Asmeninio albumo nuotr./Po dar vienos sėkmingos dienos kelyje galima vienas kitą apdovanoti bučiniu
Asmeninio albumo nuotr./Po dar vienos sėkmingos dienos kelyje galima vienas kitą apdovanoti bučiniu

Stabdo užmiesčiuose ir degalinių prieigose

Pora juokiasi paklausta, ar nėkart Laurynui neteko tykoti pasislėpusiam krūmuose ir laukti stabdančio automobilio padangų cypimo garso, kol Darija Marija stovėjo iškeltu nykščiu, ir su 15min GYVENIMO skaitytojais pasidalija keletu naudingų įžvalgų:

„Nei krūmuose slepiamės, nei BMW markės automobilių baidomės. Žinoma, jeigu žmogus kelia mums bent menkiausią įtarimą, į jo automobilį nesėdame, tačiau jokiais stereotipais nesivadovaujame. Stengiamės pasikliauti vairuotojais – visgi įsisodinti du absoliučiai nepažįstamus žmones irgi yra drąsu.

Dviejų kelionių po Europą autostopu metu išsiaiškinome esminį dalyką – tranzuoti geriausia už miesto radus lėtėjimo juostą, žiedą, išsukimą iš degalinės, stotelę. Aišku, ne visada pavežėjai paleidžia patogiausiose vietose, tačiau stovint su plačia šypsena, ryškiu užrašu ant lentelės, anksčiau ar vėliau kas nors sustoja. Nesvarbu, kokioje šalyje esi, visur atsiras žmonių, kurie tikrai priims tave į savo automobilį. Vieni dėl kompanijos, kiti dėl to, kad patys kažkada tranzavo ir negali likti abejingi šalikelėje stovintiems keliautojams.

Ilgiausiai pakeleivingos mašinos tranzuodami į Bulgariją laukėme dvi valandas, bet net ir tada išlikdavom pozityvūs. „Geras vairuotojas dabar gerią kavą arba dar miega“, – šiuos žodžius mes vienas kitam vis kartojom, jeigu mūsų vairuotojas užtrukdavo.“

Atsiėjo 1500 eurų dviem

Kelionei į Bulgariją autostopu porelė atseikėjo bemaž 1500 eurų.

„Tranzavom dvylika dienų, aplankėme penkias šalis, dešimt dienų ilsėjomės Varnoje, ten ir butą nuomojomės. Pietus arba vakarienę kasdien valgėme restoranuose: norėjosi ir vietos maistą padegustuoti, ir save už dar vieną sudėtingą, bet įspūdžių kupiną dieną apdovanoti.

Daugiausia, žinoma, atsiėjo lėktuvo bilietai, kadangi namo parskridome. Tikslo link veda motyvacija ir smalsumas, tuo tarpu kelionė atgalios autostopu prailgtų, nes tranzuotumėme nebe į atostogas, o ten, kur liko mūsų atsakomybės ir rutina – namo. Pasidavėme spontaniškumui, o lėktuvo bilietus nusipirkome tik pasiekę Varną“, – šypteli L.Daukša.

Trečio nykščio neieško

O ar už tokią pinigų sumą nebūtų patogiau atsipūsti kokiame nors Turkijos kurorte su „viskas įskaičiuota“ paketu, kojas prie baseino saulėje kepinant?

„Visi turi pasirinkimą, kaip nori atostogauti ir kiek pinigų išleisti. Mums patinka autostopas. Taip aplink Europą keliauti labai įdomu, nors ir sudėtinga. Ne vien įspūdžiai, pakeliui sutikti žmonės tranzuojant „veža“. Nerealu visa tai patirti porai: kaskart vienas apie kitą sužinome vis daugiau, stebime, kaip kuris suvaldo situacijas, kaip priima sprendimus, kaip reaguoja į dalykus.

Dviese tranzuojame ne dėl to, kad nerandam, kas norėtų kartu, bet dar ir dėl patogumo. Dažniausiai automobiliuose vietos nedaug, o kompromisą – ką aplankysim, kur vakarieniausim ir miegosim – tarp dviejų rasti paprasčiau“, – įsitikinęs kaunietis.

Asmeninio albumo nuotr./Laurynas Daukša ir Darija Marija Ardavičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Laurynas Daukša ir Darija Marija Ardavičiūtė

Kariuomenėje – daugiau iššūkių, keliaujant autostopu – nuotykių

Vis dar įspūdžių iš kelionės autostopu į Bulgariją kupini jaunuoliai juokauja, kad sudėtingiau vis dėlto ne pakeleivingais automobiliais Juodąją jūrą pasiekti, o Lietuvos kariuomenėje savanorišką karo tarnybą atlikti.

„Palyginti sudėtinga, bet, man atrodo, kad sunkiau kariuomenėje. Joje turi įtilpti į laiko rėmus, daryti tai, ką esi liepiamas, keltis tada, kada tau pasako. O kelionėje tu – pats sau generolas“, – sako L.Daukša, tvirtai šalia savęs glausdamas gyvenimo ir kelionių bendrakeleivę, nutrūktgalvę Dariją Mariją.

„O aš nebūčiau tokia tikra. Autostopu keliaujant irgi visko būna: ilgai nestoja mašinos, o tuo metu viršugalvį kepinanti saulė arba merkiantis lietus žiauriai vargina. Kartais tiek, kad ir kivirčų pasitaiko, ir rankos svyra. Tačiau vienas kitą motyvuojam. Pastebim ir vienas kitam parodom gražius dalykus. Stengiamės mažų stebuklų aplink kasdien atrasti kuo daugiau“, – širdies draugą papildo D.M.Ardavičiūtė.

„Tokia kelionė – didelis iššūkis ir dar didesnis santykių užtvirtinimas. Su Darija gera ir linksma keliauti. Ypač – kai ji pikta“, – juokiasi L.Daukša.

Asmeninio albumo nuotr./Kiekvienos iš šių kuprinių svoris – daugmaž 15 kilogramų
Asmeninio albumo nuotr./Kiekvienos iš šių kuprinių svoris – daugmaž 15 kilogramų

Svajoja apie kitokį požiūrį į tarnybą

Tiesa, šiandien, bendraudama su 15min GYVENIMU, L.Daukšos mylimoji D.M.Ardavičiūtė ne tik kad ne pikta, bet priešingai – tokia laiminga, kokia tik begali būti:

„Kad ir kur nuvažiuotume, Lietuva man – pati gražiausia. Sugrįžusi po ilgos kelionės, jaučiuosi laiminga it vaikystėje, gardžiu mamos maistu kvepiančiuose namuose Kėdainių rajone. Buvo taip gražu girdėti lietuviškus žodžius, pamatyti gilų lietuvišką rudenį, kuris nerealaus grožio“, – pabrėžia Darija Marija.

Paklausti apie ateities kelionių planus ir svajones, jaunuoliai nedaugžodžiauja, bet žada nepaliauti stebinę šeimos narių ir bičiulių.

D.M.Ardavičiūtė vis dėlto prabyla apie vieną iš savo svajonių – itin brandžią.

„Žinote, nuo pirmosios dienos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotajame pėstininkų batalione pagalvoju, kaip gera būtų gyventi tokioje Lietuvoje, kurioje nebūtų privalomosios karo tarnybos. Jeigu tiksliau – kad jaunimas būtų toks pilietiškas, jog Lietuvos kariuomenėje atlikti tarnybą savanoriškai būtų savaime suprantama pareiga Tėvynei ir šaukimų nebereikėtų. Kariuomenės vengti nereikia, nes joje nutinka stebuklingi dalykai. Sakau iš savo patirties“, – šypsena pokalbį užbaigia D.M.Ardavičiūtė, atsigręždama į greta įsitaisiusį ir visa širdimi jai pritariantį L.Daukšą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:30
01:16
01:39

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką